Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia - mormonai (II)

4. Vieno skandalo metu minia ištepė Smitą derva, išvoliojo plunksnose ir tampė po visą miestą

 

„Mormono knygos“ išleidimu ir prasideda mormonų bažnyčios istorija. Praėjus kelioms dienoms po knygos pasirodymo, įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo įkurta „Jėzaus Kristaus bažnyčia“, kaip ji buvo pavadinta pradžioje. Jos įstatuose buvo pažymėta, kad jos vadovas turi būti aiškiaregys, vertėjas, pranašas, Jėzaus Kristaus apaštalas ir bažnyčios seniūnas Dievo valia. Tai būtinos bažnyčios lyderio savybės. Žinoma, buvo nustatyta, jog iš visų susirinkusiųjų visas šias savybes turi tiktai Džozefas Smitas. Tada ir prasidėjo aktyvi misionieriška sektos veikla.

Nors „Mormono knyga“ ir tapo oficialios Džozefo Smito veiklos pradžia, jo tolesnis kelias buvo ne itin lengvas. Daugelis jo apkrikštytų žmonių nepamiršo jo avantiūristinės praeities, kaimynai jį laikė sukčiumi ir beviltišku šventvagiu. Pasipylė ieškiniai dėl senų bylų, prasidėjo teismo procesai. Visa tai praktiškai sustabdė religinę Smito grupės veiklą, ir visai šeimai prasidėjo nesėkmių laikotarpis. Džozefo tėvas pateko į skolininkų kalėjimą ir visai šeimai grėsė bankrotas. Net Džozefo žmona Ema atsisakė oficialiai įstoti į jo bažnyčią ir ragino jį tapti normaliu vyru bei šeimos galva. Nepaisant labai rūsčių „apreiškimų“, Džozefo gaunamų iš Dievo Emai, ir juose pateikiamų tiesioginių grasinimų, Ema atsilaikė visą mėnesį ir tik tuomet pasidavė ir įstojo į vyro vadovaujamą bažnyčią. Tačiau ji ir vėliau daug kartų reikšdavo abejones savo vyro pranašiškais gabumais.

Vienas būdingų naujosios bažnyčios bruožų yra tas, kad apreiškimas nepasibaigė Biblijos laikais, bet tęsiasi visą laiką, ir dėl savo savybių bažnyčios vadovas turi nuolatos jį gauti. Jeigu jis negauna apreiškimų, jis nėra tikras lyderis. Naujasis Testamentas nėra baigtas: seka vis nauji ir atnaujinti „testamentai“, kurie, mormonų nuomone, yra jo natūralus tęsinys.

Įdomu, kad iš daugelio Dž. Smito gautų „apreiškimų“ kai kurie būdavo klaidingi, – pavyzdžiui, tas, pagal kurį „Mormono knygos“ vertimo bendraautoriumi turėjo tapti Oliveris Kauderis, arba kuomet Smitas siųsdavo įvairius žmones į nurodytas vietas konkrečioms užduotims atlikti, o jie ten nieko nerasdavo. Viena skandalingiausių pranašysčių buvo „Dievo“ per Džozefą Smitą paskelbtas greitai prasidėsiantis pilietinis karas, kuris pavirs pasauliniu karu ir greitai atves prie pasaulio pabaigos („Mokymas ir priesakai“[1], 87 skyrius). Pranašystė buvo suteikta Džozefui 1832 m. gruodžio 25 d. Po kurio laiko tauta pradėjo domėtis, kada gi prasidės žadėti įvykiai. Reikėjo kažkaip išspręsti problemą, ir ji buvo išspręsta labai paprastai: Džozefas paaiškino, kad būna Dievo, žmonių ir velnio apreiškimų. Pranašui yra prieinami visi apreiškimai, bet jo uždavinys – atrinkti tiktai tuos, kurie kyla iš Dievo.

Mormonams draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, tabaką, arbatą ir kavą. Jie nevartoja netgi kokakolos, nes joje esama kofeino. Šis draudimas vadinamas „Išminties žodžiu“. Ištikimas alkoholio ir tabako priešas buvo Sidnis Rigdonas – šie produktai buvo griežtai draudžiami sektoje, kuriai jis anksčiau priklausė. Sprendžiant iš visko, jis ir įtikino Džozefą Smitą įvesti šiuos draudimus. Tačiau pradžioje nebuvo kalbama apie kavą ir arbatą. Gana įdomi šio „apreiškimo“ atsiradimo istorija. Džozefas ir jo pasekėjai iš pat pradžių užsiėmė aktyvia misionieriška veikla, todėl jų namuose nuolat gausiai lankydavosi kaimynystėje gyvenantys ūkininkai, kurie domėjosi, ką ten pasakoja kaimynų bernelis. Tai buvo netašyti žmonės, jie kramtė tabaką ir spjaudydavo jį ant grindų, rūkė, gėrė alų, tad pirmųjų mormonų žmonos buvo labai nepatenkintos. Ema Smit kartą pasakė Džozefui: kodėl tau neateina apreiškimas, kuris visa tai uždraustų? Kažkas iš šalia esančių vyrų tarė: tuo pačiu teisingas būtų ir apreiškimas, kuris draustų kavą ir arbatą. Netrukus ir atėjo toks apreiškimas, kuris draudė visus šiuos dalykus[2].

Naujoji bendruomenė augo ir nuolat konfliktuodavo su aplinkiniais dėl savo nestandartinio gyvenimo būdo ir keisto tikėjimo. Dėl šios trinties mormonai buvo priversti nuolat migruoti. Schema kiekvieną kartą būdavo ta pati: Smitas paskelbdavo, kad tam tikroje vietoje yra aptikta Pažadėtoji Žemė, tad ten reikia įkurti gyvenvietę, nuo kurios mūsų karalystė išplis po visą pasaulį – „taip pasakė Pats Viešpats“. Mormonai palikdavo įprastą vietą, persikeldavo ten, bet netrukus ir naujoje vietoje prasidėdavo konfliktai su vietiniais gyventojais. Ateidavo naujas „apreiškimas“, mormonai vėl persikeldavo – ir vėl ta pati istorija.

Vieno tokio skandalo metu minia nuplėšė nuo Džozefo Smito visus drabužius (išskyrus marškinių apykaklę), ištepė jį derva, išvoliojo plunksnose ir tampė po visą miestą. „Pranašą“ paleido tik gerokai aptalžę jam šonus. Galima padaryti prielaidą, kad tai buvo atpildas už menkas „ištvirkavimo nuodėmes“, į kurias bažnyčios steigėjas buvo linkęs iki gyvenimo pabaigos.

Būtent tuo metu tarp mormonų pradėjo plisti daugpatystė, ir Smito linčiavimas ko gero buvo sąlygotas būtent šios aplinkybės. Maždaug tuo pat metu mormonai pradėjo formuoti kovinius „danitų“ būrius, kurių uždavinys buvo toks: „naikinti pagonis, plėšti juos ir atimti jų turtą; tokiu būdu pastatysime Dievo Karalystę“. Tai buvo jų vadovo gauto apreiškimo žodžiai. Ir nors nebuvo įrodytas tiesioginis Smito ryšys su danitų veikla, galima spėti, kad mormonų gvardijos egzistavimas neprisidėjo prie santykių tarp mormonų ir juos supančių gyventojų pagerėjimo.

Dar labiau Smito reputacija nukentėjo po jo avantiūros, susijusios su bandymu įsteigti nuosavą banką (1836 m.). Surinkęs daug įnašų ir išleidęs gausybę obligacijų, Smitas atsisakė vadovaujančio posto banke, o po to bankas buvo uždarytas. Kurį laiką „pranašui“ teko slapstytis nuo daugybės apgautų indėlininkų, tarp jų ir savo pasekėjų.

Būtent tais metais, kai jį išvoliojo plunksnose, Smitas pirmą kartą pasipasakojo aplinkiniams apie savo pirmąjį apreiškimą. Matyt, jis norėjo kiek atstatyti savo pašlijusį autoritetą ir priminti savo pasekėjams, pritrenktiems tokio nepavydėtino nuotykio (ir, gal būt, panorėjusiems grįžti į labiau tradicines konfesijas), kad, anot paties Dievo Tėvo, visos egzistuojančios krikščionių bažnyčios yra Jo akyse šlykštynė. Tačiau mormonų trintis su „pagonimis“ tęsėsi, ir pagaliau keli sektantai pateko į kalėjimą. Tuomet, paklusdami naujam apreiškimui, mormonai iš Kirtlendo persikėlė į Ilinojaus valstiją, kur įsteigė Navu (Navou) miestą. Tai įvyko 1838 metais. O 1844 metais Džozefas Smitas buvo nužudytas. Būtent Navu mieste jis išvystė savo mokymą ir parašė dvi pagrindines mormonų tikybos knygas – „Mokymas ir priesakai“ bei „Brangusis perlas“.

 

5. Iš viso papiruse būta 46 hieroglifų. Iš jų Smitui pavyko išspausti 1125 angliškus žodžius, tame skaičiuje 65 asmenvardžius

 

Vertėtų papasakoti įvykį, nutykusį 1835 metais, kuomet mormonai dar gyveno Kirtlende (Ohajo valstija). Kartą ten pasirodė keliaujantis senienų pardavėjas, vežiojantis su savimi ir demonstruojantis už pinigus keturias mumijas ir kelis senovės Egipto papirusus su hieroglifais. Kadangi Džozefas, išvertęs „Mormono knygą“, buvo laikomas senovės Egipto kalbos žinovu, pardavėjas atnešė jam versti savo papirusus. Džozefas labai apsidžiaugė galimybe įrodyti savo sugebėjimus ir įsigijo papirusus už du tūkstančius dolerių – tais laikais astronominę sumą. Ištyręs dokumentus, Smitas pareiškė, kad vienas jų yra paties Abraomo Egipte rašyti raštai, o kitas yra parašytas Jokūbo sūnaus Juozapo ranka. Džozefas sukūrė „senovės egiptiečių abėcėlės raktą“ ir po kurio laiko išleido pirmojo papiruso „vertimą“ – „Abraomo knygą“, kuri vėliau buvo priskirta šventosioms mormonų knygoms (ji yra įtraukta į „Brangųjį perlą“).

Buvo manoma, kad papirusas sudegė per gaisrą Čikagoje 1871 metais, todėl buvo neįmanoma palyginti „Abraomo knygos“ su originalu. Tačiau 1967 metais šis papirusas buvo aptiktas Niujorko Metropoliteno muziejuje ir padovanotas mormonų bažnyčiai. Papirusas buvo mormonų atpažintas ir su džiaugsmu priimtas. Tačiau jie neatkreipė dėmesio į vieną aplinkybę: mokslininkams atsirado unikali galimybė palyginti bent vieną Džozefo Smito „vertimą“ su originalu. Rezultatas buvo toks, kokio ir tikėtasi. Tai buvo įprastas laidojimo ritualo tekstas. Jis vadinasi „Kvėpavimų knyga“ ir specialistų yra verčiamas taip:

„Osiris bus nuvestas prie Honso Didžiojo Tvenkinio, kaip ir Osiris Horas[3], Tihebito sūnaus, kuris buvo išteisintas po to, kai jo rankos buvo pridėtos prie širdies, o leidimas kvėpuoti (atliktas [Isidės], su užrašais viduje bei išorėje) buvo įvyniotas į karališkąjį audeklą ir uždėtas į kairę nuo jo širdies, o kiti tvarsčiai mumijai buvo apvynioti apie jį. Žmogus, kuriam buvo nukopijuota ši knyga, kvėpuos per amžius, kaip ir dievų Ba“.[4]

Akivaizdu, kad jis neturi nieko bendra su „Abraomo knyga“.

Mormonams buvo labai sunku užgniaužti šią istoriją. Kartą Maskvos gatvėje vykusioje diskusijoje mormonai man pareiškė, kad Metropoliteno muziejus „pakišo“ visai kitą papirusą, o tikrasis yra prarastas. Bet aš mačiau, kad jiems nejauku apie tai kalbėti. Paklausus, kam mormonų bažnyčiai saugoti su ja nesusijusį papirusą kaip šventenybę, jie nesugebėjo atsakyti ir, skubiai nutraukę diskusiją, pasišalino.

Oficiali mormonų versija yra tokia: papirusas tikrai buvo Smito įsigytas kartu su kitais papirusais, tačiau jis vertęs ne šį, bet kitą papirusą – puikiai išsilaikiusį, su tekstu, parašytu juodu ir raudonu rašalu. Pagal mums jau pažįstamą schemą pranešama, kad tikrąjį papirusą matė tik keletas žmonių ir tik iš tolo. Šis papirusas neva yra dingęs, o išsaugotas nesvarbus kito papiruso gabalas.

Iš tikrųjų dokumento autentiškumas yra neabejotinas. Pirma, jo iliustracijų fragmentai sutampa su „Abraomo knygos“ iliustracijomis. Trūkstamos iliustracijų dalys buvo atstatytos pagal Džozefo eskizus; jos liudija jo nemokšiškumą visais su Egiptu susijusiais klausimais. O Džozefo Smito pateikiama šių piešinių interpretacija sukelia homerišką egiptologų juoką. Pakanka paminėti, kad dvi figūras moteriškais apdarais (iš užrašų po jomis yra aišku, kad tai yra deivės Isidė ir Maat) jis identifikuoja kaip faraoną ir jo paveldėtoją. Be to, išliko Smito rankraštis, kurio puslapio kairiajame lauke yra perpieštas hieroglifinis ženklas, o dešinėje yra pateiktas jo „vertimas“. Būtent šie ženklai yra aiškiai matomi rastajame papiruse.

Apie tai vertėtų pakalbėti smulkiau. Iš viso papiruse yra 46 hieroglifai. Iš jų Smitui pavyko išspausti 1125 angliškus žodžius, tarp jų 65 asmenvardžius. Reikia pažymėti, kad asmenvardžiai paprastai neverčiami, bet transliteruojami skiemenimis. Iš 65 asmenvardžių trys – Mahmakrah, Sagreel ir Elkenah – sutinkami tekste po kelis kartus ir sudaro 52 skiemenis, t. y. jau daugiau nei 46 ženklus papiruse. Tai koks čia „vertimas“?

Aptarkime vieną iš Smito perpieštų ženklų. Egiptologai sako, kad tai egiptietiško žodžio „ežeras“ arba „tvenkinys“ dalis. O Džozefas Smitas išverčia keturis šio hieroglifo linijas 76-iais angliškais žodžiais iš 334 raidžių. Štai jo vertimas:

„Jis buvo guolio, kokiais naudojosi Chaldėjai, pavidalo ir stovėjo priešais dievus Elkenahą, Libnahą, Mahmakrahą, Korašą, o taip pat priešais dievą, panašų į Egipto karaliaus Faraono dievą. Kad jūs žinotumėte apie tuos dievus, aš jums pradžioje pateikiu vaizdą piešiniuose, kuriuos Chaldėjai vadino Rahleenos, t. y. hieroglifais“ (Abraomas 1:13-14).

Antrajai šio egiptiečių žodžio pusei išversti Smitas panaudojo dar 59 angliškus žodžius. Taigi, iš vienintelio egiptietiško žodžio mormonų savamoksliui genijui pavyko išspausti 136 angliškus žodžius, tarp jų 8 tikrinius daiktavardžius, kurių kiekvienas buvo ne mažiau kaip dviejų skiemenų. Manau, šio vieno pavyzdžio pakanka suformuoti pagrįstai nuomonei apie Smito vertėjo talentą.

 

6. Į kalėjimą įsiveržė minia, ir Smitas kartu su broliu buvo nušauti; beje, susišaudant Smitas sužeidė tris žmones

 

Prieš pereinant prie mormonų tikybos turinio, derėtų tarti kelis žodžius apie daugpatystę. Mormonų daugpatystės pradžia laikomi 1831 metai, kai Džozefas kreipėsi į vieną 12 metų panelę, pasakęs jai, kad per Dievo apreiškimą jam buvo pasakyta, jog ji privalo tapti jo antrąja žmona (pirmąja poligamine žmona). Iš tikrųjų šis apreiškimas nebuvo visai tikslus, nes tuo metu jis jau turėjo pirmąją poligaminę žmoną, su kuria jau buvo sudaryta santuoka, anot paties Džozefo, šieno kupetoje. Tada viena po kitos atsirado naujos žmonos.

Tais pačiais 1831 metais Smitas pranešė keliams seniūnams apie jo Misūryje matytą „apreiškimą“: nuo šiol visi „šventieji“ gali gyventi poligaminėse santuokose. Greičiausiai jis mąstė apie indėnų „lamaniečių“ moteris. Buvo manoma, kad jų ir mormonų palikuonys bus baltaodžiai. Tačiau Smitas negalėjo nenumatyti, kad daugpatystė dar labiau pagilins mormonų konfliktus su kaimynais, todėl apie šį apreiškimą jis tuomet papasakojo tik nedaugeliui draugų ir vienminčių.

Yra žinoma, kad Ema Smit buvo tuo labai nepatenkinta ir kovojo prieš daugpatystę. Apskritai jos padėtis buvo komplikuota: iš vienos pusės, ji privalėjo pritarti savo vyro pranašystėms, o iš kitos – juk daugpatystė buvo taip pat kilusi iš apreiškimų ir abejojimas ja galėjo sukelti abejonių ir kitomis pranašystėmis. Tegalima užjausti vargšę moterį. Kad ją atvestų į protą, Džozefas pranešdavo apie tokius apreiškimus su prastai paslėptais grasinimais:

„Ir tegul Mano tarnaitė Ema Smit tepriima visas, skirtas Mano tarnui Džozefui, kurios yra doros ir nekaltos Mano akyse; o tos, kurios buvo nusidėję, bet neprisipažino, tebūna sunaikintos, sako Viešpats Dievas... Ir Aš įsakau Mano tarnaitei Emai Smit būti kartu su mano tarnu Džozefu ir jo laikytis, o jeigu ji nepaklus, tebūnie ji sunaikinta, sako Viešpats, nes Aš esu tavo Dievas ir sunaikinsiu ją, jei ji nepaklus Mano įstatymui“ („Mokymas ir priesakai“, 132:52, 54).

Pagaliau būtent daugpatystė ir pražudė Smitą: iš jo apreiškimų sekė, kad daugpatystė yra labai naudingas dalykas (juk reikėjo kažkaip sutvirtinti savo padėtį) ne tik jam, bet ir kitiems mormonams. Jie taip pat turėjo po keletą žmonų, todėl jų santykiai su kaimynais, kurių požiūris į santuoką liko krikščioniškas, toli gražu negerėjo.

Kiek gi žmonų turėjo pats Smitais? Įvairiais duomenimis – 27, 48 arba 84. Kadangi jis vadino santuokomis įvairiausius ryšius (įskaitant ryšius su teisėtomis savo bendražygių žmonomis), vargu ar įmanoma tiksliai nustatyti jų skaičių. Yra žinoma, kad ne mažiau kaip septynios moterys pagimdė jam vaikų, neskaitant pirmosios žmonos (taigi, tokių moterų būta bent aštuonių). Apie kitus vaikus duomenų nėra, bet tai dar nereiškia, kad jų nebuvo.

Nepaisant trinties ir skandalų su aplinkiniais, Džozefas buvo apsvaigintas savo bendruomenėje turėtos valdžios ir autoriteto. 1844 metais jis netgi pasiskelbė kandidatu į JAV prezidentus. Jis atvirai kalbėjo apie mormonų viešpatavimą pasaulyje ir apie tai, kad jį reikia paskelbti karaliumi ir karūnuoti. Štai kaip jis rašė apie save:

„Aš galiu girtis daugiau už bet kurį žmogų. Aš esu vienintelis žmogus nuo Adomo laikų, kuriam pavyko išsaugoti bažnyčios vientisumą. Didžioji dauguma šios vientisos bažnyčios narių yra man ištikima.

Nei Pauliui, nei Jonui, nei Petrui, nei Kristui nepavyko to padaryti. Giriuosi, kad nei vienam žmogui nepavyko atlikti tokio darbo, kokį atlikau aš!

Kristaus pasekėjai paliko Jį; o paskutiniųjų dienų Šventieji kol kas nuo manęs nebėga!“[5]

Tačiau pabaiga buvo apverktina: dalis mormonų, išvargintų skandalingo savo pranašo elgesio, galiausiai atsiskyrė nuo jo, įsteigė savo leidyklą bei spaustuvę, kur pradėjo leisti prieš Smitą nukreiptą medžiagą. Smitas įsakė danitų būriams sunaikinti šią spaustuvę, ir jie su malonumu tai padarė.

Į skandalą įsikišo oficiali valdžia ir įkalinio Smitą su broliu kaip neramumų kurstytojus. Tačiau tauta jau buvo įsiutinta ankstesnių skandalų su mormonais. Kitą dieną – 1844 m. birželio 27 d. – į kalėjimą įsiveržė minia, ir Smitas su broliu buvo nušauti. Kažkodėl ir jie turėjo ginklų, iš kurių atsišaudė. Susišaudymo metu Smitas sužeidė du ar tris žmonės, iš kurių du po to mirė[6]. Todėl Smitas aiškiai neprimena kankinio, kurio krauju paženklinta jo įsteigtoji bažnyčia, kaip skelbia mormonai.

 

7. Nors kiekvienas mormonas teturi vieną oficialią žmoną, faktiškai tarp jų tebeklesti daugpatystė

 

Miręs pranašas pasirodė esąs daug naudingesnis už gyvą pranašą. Smitas buvo paskelbtas kankiniu, o mormonų sąjūdis pradėjo plisti. Naujuoju mormonų vadu tapo Brigamas Jangas (Brigham Young). Jis vadovavo didžiajam mormonų persikėlimui prie Didžiojo Druskos ežero dabartinės Jutos (Utah) valstijos teritorijoje. Jangas įsitvirtino valdžioje po nuožmios kovos, per ją Smito našlė su savo šalininkais atsiskyrė ir įkūrė savo bažnyčią, kurioje nebuvo pripažįstama daugpatystė. Ši bažnyčia egzistuoja iki šiol („Reorganizuota Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčia“[7]), nors ji nėra tokia galinga ir turtinga kaip pagrindinė mormonų bažnyčia.

Mormonai judėjo į vakarus, neturėdami jokio apibrėžto tikslo. Pagrindinė 148 persikėlėlių grupė vedė didelį karavaną: 73 vežimus, vieną valtį, vieną patranką, 93 arklius, 52 mulus, 66 jaučius ir 19 karvių. Toliau sekė vis nauji ir nauji persikėlėlių karavanai. Tai buvo sudėtinga ir varginanti kelionė, pasibaigusi prie Druskos ežero, kur buvo įkurtas miestas, dabar vadinamas Solt Leik Sičiu (Salt Lake City). Šis mormonų istorijos epizodas yra minimas Konano Doilio (Conan Doyle) apysakoje „Raudonų spalvų etiudas“. Joje aprašomas kraustymasis ir jo metu vyravusi tironijos, visuotinio įskundinėjimo ir teroro atmosfera, kuri buvo būdinga ankstyvajai mormonų bendrijai.

Brigamas Jangas pasirodė esąs talentingas organizatorius bei vadovas, ir mormonų bažnyčios išlikimas pirmiausiai yra jo nuopelnas. Ankstyvoji mormonų istorija susijusi su daugybe skandalų, iš kurių vienas buvo JAV vyriausybės paskelbtas karas mormonams. Paprastai mormonai vengdavo susidūrimų su kariuomene, pasitraukdami arba retkarčiais atsišaudydami, ir persikeldavo į kitas vietas, o vėliau grįždavo į ankstesniąsias. 1857 metais įvyko vienas didžiausių mormonų nusikaltimų, sukrėtusių Ameriką: mormonai išpjovė apie 100 persikėlėlių, suaugusių ir vaikų, įsirengusių stovyklą jų teritorijoje. Mormonai bandė suversti kaltę indėnams, tačiau buvo įrodyta, kad tai mormonų darbas. Brigamas Jangas išvengė atsakomybės: teismui nepavyko įrodyti, kad nusikaltimas buvo įvykdytas jo įsakymu; kaip paprastai, tokiu atveju yra labai sunku patraukti atsakomybėn svarbiausią kaltininką, tačiau jo artimiausias padėjėjas buvo nuteistas ir pakartas.

Brigamas Jangas mirė 1877 metais. Jis turėjo 70 žmonų ir 56 vaikus. Būdamas gana impozantiškos išvaizdos (aukštas, ilga barzda), jis mėgo vaizduoti Senojo Testamento patriarchą. Daugelis žymių amerikiečių, pavyzdžiui, Ralfas Voldas Emersonas (Ralph Wold Emerson) ir Markas Tvenas, atvažiuodavo pasižiūrėti į jį ir su juo susipažinti.

Kaip ir jo pirmtakas, Jangas buvo labai geros nuomonės apie save:

„Neblogiau nei kelią į savo kabinetą aš žinau, ko mokyti šiuos žmones, ką jiems sakyti ir ką daryti, norint juos nuvesti į Dangaus Karalystę. Iki šiol nesu sakęs nei vieno tokio pamokslo ir neskleidžiau jo tarp žmonių vaikų, kurio negalima būtų vadinti Šventuoju Raštu.“[8]

Kitas svarbus įvykis mormonų bendruomenės gyvenime buvo daugpatystės panaikinimas. Tai buvo sudėtinga istorija. 1852 metais poligamija buvo paskelbta neatsiejama mormonų religijos dalimi. Jangas daug kartų turėjo apreiškimus, kad pasisakantys prieš daugpatystę (kurią, kaip jam buvo sakoma, „Aš, Viešpats, įvedu amžiams“) arba net mintyse smerkiantys ją bus išnaikinti iš gyvųjų tarpo, niekada nesulauks išganymo ir bus amžiams prakeikti[9]. Tai buvo akivaizdus ir nedviprasmiškas apreiškimas: daugpatystė yra pagrindinė mormonų tikėjimo dogma, o bet kas, pasisakantis prieš ją, yra nevertas gyventi:

„Monogamija, t. y. įstatymo numatytas apsiribojimas viena sutuoktine, neatitinka dangiškosios vyrų struktūros... Monogamija – santuokos tvarka, kuri šiuolaikinių krikščionių aukštai vertinama kaip šventasis sakramentas ir Dievo nuostata, yra ne kas kita kaip plėšikų gaujos nustatyta tvarka... Kodėl mes tikime poligamija ir praktikuojame ją? Todėl, kad Viešpats ją padovanojo Savo tarnams per apreiškimą Džozefui Smitui, ir Viešpaties tarnai visuomet ją praktikavo. Mūsų klausinėja: „Aš ši religija yra populiari danguje?“ Tai vienintelė ten populiari religija, nes tai Abraomo religija...“[10]

O 1865 metų spalį „pranašas“ paskelbė:

„Arba poligamija buvo dovanota Dievo apreiškimu, arba visas jų [mormonų] tikėjimo pastatas yra melagingas. Reikalauti iš jų atsisakymo tikėti poligamija tolygu reikalavimui atsisakyti viso savo tikėjimo ir savo kunigystę pripažinti melu, savo siekius klaidingais, o viską, dėl ko kentėjo, gyveno, liejo kraują ir puoselėjo viltis – apgailėtinu bankrotu ir gyvenimo žlugimu.“[11]

Praėjusio šimtmečio oficialiuose mormonų pareiškimuose taip pat buvo nuolat sakoma, kad poligamijos principas yra esminė žmogaus išganymo ir išaukštinimo prielaida. Dar 1861 metais savo knygoje „Brigamas Jangas ir jo žmonos“ Džonas Dž. Stiuartas (John J. Stewart) rašė: „Dievas įteisino poligamiją kaip Savo nuolatinės pažangos plano dalį, skatinančią Jo Karalystės plėtotę ir Jo vaikų išaukštinimą“[12].

Tačiau tai sukėlė rimtų problemų santykiuose su Amerikos Vyriausybe: buvo ruošiamasi suteikti Jutai valstijos statusą (tuo pačiu mormonams atsirastų galimybė dalyvauti rinkimuose), tačiau daugpatystė JAV įstatymų buvo draudžiama. Mormonams teko rinktis tarp daugpatystės ir nelegalios padėties, kurioje jie galėjo atsidurti. Ir štai 1890 metais tuometiniam mormonų vadovui pasirodo apreiškimas (kaip visuomet, tinkamu laiku), kad daugpatystė panaikinama. Mormonams teko priimti naująjį apreiškimą, tačiau kelios grupės atsiskyrė nuo pagrindinės bažnyčios. Iki šiol dešimtys tūkstančių mormonų tebepripažįsta daugpatystę ir ją praktikuoja. Vienoje televizijos laidoje apie „atsiskyrusius“ mormonus buvo rodomas gana jaunas mormonas, turintis keturias žmonas: viena iš jų buvo motina, dvi kitos – jos dukterys, o ketvirtoji – jų pusseserė. Viena jų išdidžiai tarė, kad geriau turėti 25 procentus 100-procentinio vyro nei visus 100 procentų 25-procentinio vyro. Jos save vadino „žmonomis-seserimis“.

Tačiau pagrindinė mormonų dalis priėmė apreiškimą ir daugpatystė buvo panaikinta. Pirmoji žmona būdavo pripažįstama vienintele, o visos kitos būdavo išvaromos iš namų be jokio pragyvenimo šaltinio. Galima įsivaizduoti, kas nutiko šiai gausybei žmonų, kurios paprasčiausiai atsidūrė gatvėje.

Nors daugpatystė buvo oficialiai panaikinta, ji tebelieka kertiniu mormonų tikėjimo akmeniu. Mormonai mano, kad tūkstantmečio karalystėje ji tikrai bus atstatyta. Tad kai kurie „šventieji“ nenori taip ilgai laukti: pasak daugybės publikacijų Vakarų šalyse, daugelis „Jėzaus Kristaus paskutiniųjų dienų šventųjų bažnyčios“ narių slapta praktikuoja daugpatystę, motyvuodami tai jos būtinumu mormonų tikėjimui. Tiesa, jeigu apie tai sužino sektos vadovybė, ji tokį „brolį“ atskiria nuo bažnyčios (tačiau, anot daugelio buvusių mormonų, vadovybė linksta nepastebėti tokių atvejų – paprastai priemonių imamasi tiktai skandalo atveju). Spaudos duomenimis, šiuo metu ne mažiau kaip 70 tūkst. „mormonų fundamentalistų“ gyvena poligaminėse santuokose. Nors kiekvienas „padorus“ šiuolaikinis mormonas turi tiktai vieną oficialią žmoną, faktiškai jie lieka poligamistais. Kokiu būdu? Apie tai kalbėsime kiek vėliau.