Viena sėkmingiausių priemonių, kuriomis vienuolijos vesdamos savo narius į tobulumą naudojasi, yra dvasiški pasikalbėjimai ir pamokymai. Šios dvasinės pratybos yra taip vertinamos, jog ir įstatai jas pabrėžia. Čia duosime keletą pastabų, naudingų ir mūsų pačių dvasios pažangai, ir kitiems, norintiems tuo gerai pasinaudoti.
Pirma, kad iš pamokslų turėtume savo dvasiai naudos, reikia jų klausyti ne iš įpročio ir, kaip sakoma, ne dėl akių, bet su tikru troškimu ir noru jais pasinaudoti. Tik atsiminkime, su kokiu noru ir troškimu senovės vienuoliai skubėdavo į susirinkimus ir į bendrus pasikalbėjimus klausyti konferencijų bei dvasiškų pamokymų, ir kokie linksmi bei sustiprėjusia dvasia grįždavo iš ten į savo celes! Ir mes rūpinkimės su tokia pat intencija ir uolumu dalyvauti dvasiškuose pasikalbėjimuose; tada ir mums duos jie daug naudos. Jie bus mums tokie malonūs, ir mes jų taip norėsime, kaip alkanas nori valgio ar trokštąs nori vandens. Kaip geras apetitas, anot šv. Jono Auksaburnio[1], reiškia kūno sveikatą, taip ir troškimas Dievo žodžio ir dvasiškų pamokymų yra sielos sveikatos požymis. Jei siela jų netrokšta, neranda juose skonio ar net jaučia pasibjaurėjimą, tai yra ženklas, kad ji jau serga ir jai reikia vaistų.
Nors iš konferencijos ir jokios naudos nesitikėtume, vis dėlto eikime, norėdami šį tą išgirsti apie Dievą. Žmogus iš prigimties yra linkęs klausyti pasakojimų apie tai, ką jis myli. Tėvas labai džiaugiasi, išgirdęs ką nors gera apie savo sūnų. Taigi, jei mes Dievą mylime, tai mums bus labai malonu ką nors apie Jį išgirsti. Apie tai Viešpats Jėzus sako: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“ (Jn 8, 47). Ir visai priešingai kalba apie tuos, kuriems nuobodu ir sunku apie tuos dalykus girdėti: „Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo“ (ten pat).
Antra, norėdami turėti iš konferencijų naudos, turime jų klausyti ne dėl įdomumo – norėdami ne pamokslininko gestų bei išraiškos pasižiūrėti, jo iškalbos pasiklausyti ar ką naujo, negirdėto išgirsti, bet trokšdami kuo daugiau naudos savo sielai, žiūrėdami tik į mums sakomų dalykų turinį. Mes kartais prikaišiojame pasauliečiams, kad jie negerai klauso pamokslų ir dėl to maža iš jų teturi naudos. Ir iš tiesų ką pasakytume tokiam ligoniui, kuris nesileistų gydytojo apžiūrimas ir gydomas, o tik gėrėtųsi jo gydomaisiais įrankiais ar teirautųsi, kur jie pagaminti, iš kokio metalo padaryti… Mes jam pasakytume: Nutilk ir leisk gydytojui daryti, kas jam reikia, nes kitaip nepagysi. Panašūs į tą ligonį yra ir tie, kurie pamoksle neieško to, ko reikia jų sielai, o vien domisi pamokslo planu, posakių skambumu, pamokslininko iškalbingumu ir t. t. Juos galima palyginti su rėčiu, kuriame besijojant pasilieka tik pelai ir šiukšlės, bet ne grūdai.
Kai žydų kunigas Ezdras (žr. Neh 8, 10–11) skaitė ir aiškino žmonėms Viešpaties įstatymus, jie, lygindami savo praėjusį gyvenimą ir savo darbus su Dievo tiesa, taip susigraudino, jog levitai turėjo juos raminti, kad kunigas galėtų toliau kalbėti. Ir mes turėtume taip klausyti pamokslų – įsižiūrėdami į praėjusį savo gyvenimą ir lygindami jį su rodomomis dorybėmis, turėtume gailėtis už savo nuodėmes ir ydas bei jų gėdytis. Taip pat turime gerai įsisąmoninti, koks didelis skirtumas yra tarp to, kokie esame ir kokie turėtume būti, ir kad vis dar keliaujame į tobulumą šunkeliais, o ne tiesiuoju keliu.
Trečia, norint tinkamai ir gerai pasinaudoti dvasiškais pamokymais, reikia atsiminti, kad pamokslai ar konferencijos skiriamos ne kiekvieną kartą vis naujoms, dar negirdėtoms tiesoms išpasakoti, bet jau seniai žinomoms priminti, kad tos tiesos būtų labiau branginamos ir panaudojamos gyvenime. Tokią intenciją turėkime kiekvieną kartą, kada tik klausome pamokslų ar šiaip pamokymų. Tada ir naudos daug daugiau iš jų turėsime. Tokį pat tikslą turėjo ir šv. Ignacas, įsakydamas skaityti paskaitas savo Draugijos nariams. Savo Konstitucijos trečiojoje dalyje jis rašo: „Kiekvieną ar bent kas antrą savaitę tegul kas nors paskaito paskaitą, kad mes išdėstytų šiose regulose tiesų per savo silpnybę nepamirštume“[2]. Nepaprastai gerbiamas tėvas Jeronimas Natalis, aiškindamas šią Konstitucijos vietą, pažymi: „Nors Konstitucija sako: kiekvieną savaitę ar bent kas antrą savaitę, tačiau pagrindinė jos mintis yra, kad tokie dvasiški paraginimai vyktų kiekvieną savaitę[3]. Jėzaus Draugija visuomet renkasi saugesnį kelią ir juo naudojasi“[4]. Čia reikia pastebėti, kad niekas šio dalyko reikšmės geriau nesuvokė kaip Natalis, nes jis buvo beveik visos Jėzaus Draugijos vizitatorius, dėl to ir pačią Draugiją, ir jos reikalus bei papročius geriausiai pažinojo.
Taigi konferencijos ir pamokslai turi tikslą priminti mums jau žinomas tiesas, kurias dėl įvairių gyvenimo reikalų ir aplinkybių dažnai pamirštame. O jei ir nebūtume jų pamiršę, vis dėlto tos pačios tiesos pakartojimas paskatins mūsų valią ir sužadins mumyse kilnesnių dalykų troškimą. O to mums labai reikia, kad kiekvieną kartą iš naujo atsimintume, ko atėjome į vienuolyną. Dėl to ir šv. Augustinas rašo: „Tiesa, protas visur pirmas nuskrenda, bet valia arba tingiai juo seka, arba visai su juo neina“. Pirmoji nuodėmė mūsų valią daug daugiau susilpnino, nei protą ir dėl to dabar jai sunkiau pasiekti gera, negu protui jį pažinti. Todėl ir reikia, kad kas mums tuos reikalingiausius dalykus dažnai primintų, kaip darė Tautų Apaštalas. Jis taip apie visa tai rašo savo laiške filipiečiams: „O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje. Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas“ (Fil 3, 1). Netrūko Apaštalui naujų dalykų, apie kuriuos būtų galėjęs jiems rašyti: daug naujo galėjo jiems pasakyti tas, kuris net į trečiąjį dangų buvo pakeltas; tačiau jis tik pakartoja jau seniau sakytus dalykus, žinodamas, kad šie dalykai jiems yra reikalingiausi, ir kad jų niekuomet jie neturi pamiršti.
Šv. Pauliaus čia pasakyti žodžiai yra geras pamokymas ir klausantiems pamokslų, ir juos sakantiems. Pastarieji turi juos sakyti ne savo didelius gabumus ar mokslą parodyti norėdami – tai būtų tik paties savęs skelbimas, – bet tik trokšdami klausytojams pasakyti tai, ko jiems labiausiai reikia ir iš ko jie gali gauti daugiau dvasinės naudos. O klausytojai turi atsiminti, kad ir žinomų dalykų reikia atidžiai klausyti, nes iš jų galima turėti daug naudos, ypač stropiai nagrinėjant praėjusį gyvenimą ir atsimenant tai, kas buvo padaryta ne taip tobulai, kaip reikėjo.
Ketvirta, pamokymai ir konferencijos duos naudos tik tuomet, jei jose sakomus dalykus taikysime sau taip, lyg tie dalykai tik mums vieniems būtų sakomi. Saugokimės pamokslų klausyti taip, kaip klauso jų daugelis pasauliečių. Gerai pasakė vienas garsus pamokslininkas savo klausytojams: „Mieliausieji, daugelis jūsų yra panašūs į valgyklos tarnautojus. Kaip jie visus valgius kitiems išdalina, o patys sau nieko nepasilieka, taip ir jūs, klausydami mano žodžių, taip sau mąstote: „Kaip šis posakis tinka Petrui; štai, čia vėl gerai kertama Jonui; o kad čia būtų mano kaimynas, – kaip jam tas gerai tiktų!“ Ir taip jūs sau nieko nepasiliekate. Aš nuoširdžiai prašau: jūs Dievo žodžius taikykite sau, o ne kitiems“. Teisingai sako išminčius: „Kokį tik išmintingą žodį išgirsta protingas, jis giria ir sau pritaiko; jei išgirsta patvirkėlis, jis jam nepatinka, ir jis jį meta į savo užpakalį“ (Sir 21, 18). Ir mes būkime išmintingi – kiekvieną pamokslo mintį taikykime sau. Kas, mūsų nuomone, tiktų kitam, tas ypač mums tinka. Svetimose akyse dažnai pamatome krislą, o savose – nė rąsto (žr. Mt 7, 3). Jei kai kurios mintys dabar tau netiktų, tai pasilik jas ateičiai: gal netrukus ir tau reikės jomis pasinaudoti.
Penkta, reikia tinkamai suprasti pamokslo ar konferencijos tikslą. Nereikia manyti, kad per konferencijas yra minimi peiktini dalykai dėl to, kad tikrai tokių dalykų būtų buvę. Ne, dažniausiai tik perspėjama, kad tie blogumai į mūsų gyvenimą neįsibrautų. Geresni yra tie vaistai, kurie nuo ligos apsaugo, negu tie, kurie ligoniui grąžina sveikatą. Taip daroma ir konferencijose pagal Išminties knygos žodžius: „Prieš ligą rūpinkis sveikata“ (Sir 18, 20). Jei dabar esame sveiki, vis tiek vartokime vaistus, kad paskui nesusirgtume. Dažnai pasiryžkime daryti gera ir visada saugokimės blogio. Kaip įmanydami venkime to, kas pavojinga ir nedora. Būtų didelė klaida manyti: „tai tinka tam ir tam“, bet dar didesnė būtų klaida apie tai viešai kalbėti. Konferencijomis nenorima vienam ar kitam ką prikaišioti, ar ką įžeisti (tas būtų visai neišmintinga, o ir konferencijos tada ne tik neatneštų naudos, bet dar ir pakenktų). Kas taip manytų ar kalbėtų, tas neteisingai kaltintų pamokslininką turėjusį negerą intenciją, kurios jis visai neturėjo. Bet jei pamokslininkas ir papeiktų kokias nors klaidas, negerus įpročius…, tai kiekvienas doras žmogus tą papeikimą turi taikyti sau, o ne kitam. Jis turi ranką prie širdies pridėjęs palyginti savo elgesį bei visą gyvenimą su sakomomis mintimis, ir taip sau sakyti: Iš tikrųjų ką čia pamokslininkas sako, tai apie mane sako, viskas čia man tinka; to man būtinai reikia. Dievas turbūt įkvėpė pamokslininką taip kalbėti.
Taip ar panašiai apie save mąstant, iš pamokslų galima turėti daug naudos savo sielai. Taip pasielgė ir anoji samarietė prie Jokūbo šulinio, klausydama Jėzaus žodžių. Kaip pastebi šv. Evangelija, ji didingu balsu kalbėjo Samarijos gyventojams: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi“ (Jn 4, 29). Tad jei pamokslininkas per pamokslą ragina savo klausytojus rūpintis savo išganymu, tai jis labai gerai daro, o ir jo pamokslas yra naudingas.
Šešta, turime įsidėmėti, kad Dievo žodis yra sielos maistas ir jos stiprybė. Iš kiekvieno pamokslo ar konferencijos reikia ką nors išsirinkti ir savo širdy laikyti, kad tų minčių stiprinami stropiai vykdytume savo gerus pasiryžimus. Dėl to ir šv. Grigalius[5], aiškindamas šv. Evangelijos žodžius: „Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15), sako: Kas neišlaiko valgio viduriuose, bet tuoj jį atgal išvemia, tas turi sunkią ir pavojingą ligą. Taip pat ir tas, kas girdėto Dievo žodžio savo viduje neišlaiko, bet, viena ausimi išgirdęs, per kitą tuoj vėl išleidžia, – tas irgi parodo, kad jo siela serga. Ir karalius Dovydas dažnai kalbėdavo: „Savo širdyje aš slepiu tavo posakius, kad tau nenusidėčiau“ (Ps 118, 11). Jis taip darė dėl to, kad Dievo žodžiai padėtų jam nugalėti pagundas, lavinti dorybes ir tobulinti save. Gana dažnai atsitinka, kad žmogus, būdamas aktyvių pagundų puolamas, atsimena kokį Šv. Rašto posakį arba kurią kitą per pamokslą girdėtą mintį ir pasiryžta kovoti, o sustiprinęs dvasią, narsiai nugali pagundas. Juk ir Viešpats Jėzus trimis Šv. Rašto posakiais atsispyrė trims velnio pagundoms (žr. Mt 4, 3). Dėl to ir mums taip reikia elgtis.
Iš to, kas ligi šiol pasakyta, galima suprasti, kaip peikiami yra tie, kurie tik dėl akių ar dėl įpročio „klauso“ pamokslų. Taip pat blogai elgiasi ir tie, kurie snaudžia arba yra visiškai išsiblaškę, pilni pašalinių minčių tiek, jog „ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų Išgelbėti“ (Lk 8,12) ir iš girdėtų dalykų neturėtų jokios naudos. Velniai yra lyg tie plėšrūs paukščiai, kurie atlėkę sulesa pasėtą sėklą. Gal žodis, kurį praleidai pro ausis snausdamas ar šiaip niekus galvodamas, būtų tau daug naudos atnešęs, bet velnias, pavydėdamas tavo dvasiai to gero, kliudė tau jo klausyti, o tu klausei jo pagundų ir praleidai tau gal labai svarbią mintį. Šv. Augustinas Dievo žodį lygina su meškere. Mat meškerė tik tada pagauna žuvį, kai žuvis ją savo žiotimis pagriebia. Ir kas gerai klauso Dievo žodžio, tą žodis pagauna kaip meškerė žuvį. Todėl velnias kaip įmanydamas trukdo Dievo žodžio klausyti, gerai nujausdamas, kad tas, kurio širdį Dievo žodis pagaus, jau nepateks į jo valdžią.
Tad klausykime pamokslų ir konferencijų taip, kad Dievo žodis, mūsų širdis pagavęs, niekad jau daugiau jų neapleistų ir atneštų gausių vaisių. Ir Apaštalas Jokūbas panašiai mus moko: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo“ (Jok 1, 22–24). Tik tie tebus išteisinti, kurie vykdo Dievo žodį: „Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai“ (Rom 2, 13).
Knygoje „Dvasinė pieva“, kurią, vieni sako, parašęs Jonas Eviratas, kiti – šv. Sofronijus, Jeruzalės patriarchas, ir kurią patvirtino antrasis vyskupų susirinkimas Nikėjoje, yra parašytas vienas dalykas, kurį pamini ir Teodoretas[6]. Ten rašoma, kad kartą pamaldus vyras Euzebijus, drauge su kitu, taip pat įžymaus šventumo vyru Amijanu, skaitė šv. Evangeliją. Amijanas skaitė, o Euzebijus sunkesnes ir mažiau suprantamas vietas aiškino. Netoli nuo jų laukuose dirbo darbininkai. Euzebijus užsižiūrėjo į juos ir negirdėjo, ką Amijanas perskaitė. O šis, radęs sunkesnę vietą, prašė Euzebijų paaiškinti. Euzebijus, negirdėjęs skaitymo, nežinojo, ką aiškinti, todėl paprašė Amijaną antrą kartą perskaityti neaiškią vietą. Amijanas suprato, kad jo draugo mintys ir širdis buvo atsitolinusios nuo Dievo žodžio klausymo ir jį papeikdamas tarė: „Nesistebiu, kad tu pasiduodamas smalsumui nesuvaldei savo akių ir dairydamasis į žmones atsidėjęs neklausei šv. Evangelijos žodžių“. Išgirdęs šį papeikimą, Euzebijus taip susigėdo, kad visą savo gyvenimą daugiau akims nepataikavo. Jis ne tik nesižvalgė į žmones, į laukuose dirbančius darbininkus, bet nepažvelgdavo net ir į aukštai mirgančias žvaigždes. Nuo tos dienos pradėjo jis eiti siauru marinimosi keliu: užsidarė ankštame kambarėlyje, iš kurio visą likusį savo gyvenimą (o gyveno daugiau kaip 40 metų) neišėjo. Taip baudė save tas pamaldusis vyras vien tik už tai, kad vieną kartą, pataikaudamas savo akims, neatidžiai klausė Dievo žodžio. Jo pavyzdys turėtų ir mus sugėdinti, nes mes taip dažnai būname išsiblaškę klausydami dvasiškų pamokymų.
[1] Hom, 4 et 32 in Genes.
[2] Const. c. l, § 28.
[3] Panašus įsakymai yra ir kitų Vienuolijų Konstitucijose (žr., pav., Marijonų Vienuolijos Konstitucijos nr. 64, 738) ir taip pat naujame Bažnyčios Teisės Kodekse (kan. 509, 565). Red
[4] Hieron. Natalis S. J. Scholia in Const. et Declar. S. P. Ignatii.
[5] Hom. 15 in Evang. n. 2.
[6] In: Prat. spirit. et Theodor. in hist. relig., 4 Eusebius.