Labai svarbu, kad mes savo širdyje turėtume tikrą tobulumo alkį ir troškulį. Tai yra viena svarbiausių ir tinkamiausių priemonių, kokias tik galime iš savo pusės pavartoti pageidaujamoms dorybėms ir tobulumui įsigyti. Dievui, anot šv. Ambraziejaus[1], tas mūsų nuolatinis troškimas, kaskart labiau lavinti savo dvasią ir nuolat žengti tobulumo keliu taip patinka, jog Jis mus, dar nė nepradėjusius kilti dorybių keliu ir tobulėti, gausiai apipila savo malonėmis. Čia labai tinka Švč. Mergelės Marijos himno žodžiai: „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja“ (Luk 1, 53). Tą pačią mintį kadaise pasakė ir pranašas Dovydas: „Nes jis pasotino badaujančią sielą ir alkstančią sielą pripildė gėrybių“ (Ps 106, 9). Taigi tuos, kurie trokšta ir alksta tobulumo, Dievas apdovanoja dvasios malonėmis, nes Jam labai patinka tas jų širdies troškimas.
Angelas Gabrielius, apsireiškęs pranašui Danieliui, pasakė, kad jo maldos jau iš pat pradžių esančios išklausytos, nes jisai esąs troškimų vyras ir dėl to Dievui patinkąs (žr. Dan. 9, 23). Karalius Dovydas troško pastatyti Dievui namus, šventyklą, dėl to Dievas Izraelio karalystę išlaikė jo sūnui. Nors Dievas norėjo, kad ne Dovydas statytų Jam šventyklą, o jo sūnus Saliamonas, tačiau Dovydo troškimas pastatyti Dievui šventovę taip Jam patiko, kad Dovydui už tai gausiai atsilygino, tarytum jis jau būtų šventyklą pastatęs. Ir Zakiejus, kaip pasakoja Evangelija, trokšte troško išvysti minioje Jėzų, ir štai, dar nė nebuvo vertas jo regėti, o tasai, prie jo priėjęs, pats pasisiūlė apsilankyti jo namuose.
Dar aiškiau šį dalyką aprašo Saliamonas Išminties knygoje, kur jis Dievą vadina amžinąja Išmintimi: „Ji (išmintis) pigiai pamatoma tų, kurie ją myli, ir randama tų, kurie jos ieško“ (Išm 6, 13). Gal norime žinoti, kaip lengvai ir greitai ji pasirodo jos ieškantiems? „Ji skuba pas tuos“, – sako toliau Išminčius, – „kurie (iš širdies ir rimtai) jos geidžia, kad pirma jiems pasirodytų“ (ten pat, 14). Ji jau buvo su tavimi pirmiau, negu tu pradėjai jos trokšti. „Kas dėl jos budi nuo aušros, tas (norėdamas ją rasti) nevargs, nes (kai jo namo durys atsidarys) ras ją sėdinčią prie savo durų“ (ten pat, 15) ir laukiančią, kad jai jas atidarytų. Lygiai taip pat ir Dievo išmintis, kuri yra pats Dievas, pati įsikuria tame, kuris jai tiktai duris atidaro.
O nesuprantamas Dievo gerumas ir neišmatuojamas Jo gailestingumas! Jis vaikščioja ir ieško mūsų, ir beldžiasi į mūsų širdies duris, kad mes jas atidarytume. Viešpats šv. Jono Apreiškime kalba: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu“ (Apr 3, 20). Panašiai ir Saliamono Giesmių Giesmė sako: „Atidaryk man, mano sesuo“ (Gg 5, 2). Tačiau tuo dar Viešpats nepasitenkina: nesulaukdamas atidarant durų, Jis, tartum pavargęs nuo nuolatinio beldimosi ir maldavimo, atsisėda prie mūsų durų ir laukia, norėdamas tuo mums parodyti, jog jau seniai būtų įėjęs, jei durys nebūtų buvusios užrakintos. Ir Jis vis dar neatsitraukia ir kantriai laukia tavęs, kada tas duris atrakinsi ir įsileisi Jį vidun.
Nors ir pavėluotum atidaryti savo širdį Dievui ir paklausyti Jo įkvėpimų, tačiau Jis dėl to neatsitolins, nes labiau trokšta įeiti negu pasitraukti ir tikisi, kad tu Jam kada nors savo širdies duris atidarysi. Pranašas Izaijas sako: „Viešpats laukia, kad Jis jūsų pasigailėtų“ (Iz 30, 18). Joks draugas taip netrokšta įeiti į savo draugo namus, kaip Dievas trokšta įeiti į tavo širdį. Jis karščiau trokšta pats save mums paaukoti ir savo malonėmis mus apdovanoti, negu mes tą Jo auką priimti. Jis laukia ir tikisi, kad mes jos kada nors alksime ir trokšime. „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“ (Jn 7, 37), nes „trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21, 6).
Taigi Viešpats nori, kad mes turėtume didelį dorybių ir tobulumo troškimą, ir kad įsigiję jo nors dalelę, mokėtume ją taip gerbti ir saugoti, kaip retą brangenybę. Paprastai yra taip: ko nelabai trokštame, tą lengvai įsigiję, menkai branginame. Todėl svarbiausia priežastis, dėl ko maža tepažengiame siekdami tobulumo, yra menkas tų dalykų troškimas ir dar menkesnis jų branginimas. Mes tiek tetrokštame tobulumo, jog tas mūsų troškimas yra šaltas ir apmiręs.
Šv. Bonaventūras sako[2], kad nemaža yra ir tokių, kuriems netrūksta gerų norų ir pasiryžimų, bet jie niekados negali prisiversti tuos pasiryžimus gyvenime įvykdyti. Tokiems ypač tinka Tautų apaštalo nusiskundimas: „Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne“ (Rm 7, 18). Bet reikia atsiminti, kad tokie norai bei pasiryžimai labai dažnai yra netikri, vien tiktai užgaidos, nes toks žmogus nėra tikrai pasiryžęs savo pasiryžimus vykdyti. Toks žmogus, kaip sako Išminčius, yra lyg tas tinginys, kuris „nori ir nenori“ (Pat 13, 4). O kitoj vietoj Išminčius prideda: „Troškimai užmuša tinginį, nes jo rankos nenorėjo nieko dirbti. Visą dieną jis geidžia ir trokšta“ (Pat 21, 25–26). Dėl to ir šv. Jeronimas sako: „Troškimuose paskendęs kiekvienas tinginys“[3].
Palaimintas Jonas Avila lygina juos su tais, kurie miegodami sapnuoja atlieką labai daug ir didelių dalykų, bet pabudę, kaip pastebi pranašas Izaijas, elgiasi visai priešingai. Pranašas sako: „Kaip alkanas sapnuoja, būk (lyg) jis valgąs, bet kai pabunda, jo pilvas tuščias“ (Iz 29, 8). Taip jaučiasi ir tie, kuriems maldos metu rodosi, kad jie trokšta kentėti, būti pasmerkti, paniekinti ir užmiršti dėl Kristaus meilės, bet vos tik spėja maldą baigti, o ypač pasitaikius pasiaukojimo reikalaujančiai progai, jie pasielgia visiškai priešingai, visai nebenorėdami pasitaikiusia proga pasinaudoti. Tokie tik sapnuoja ar svajoja, bet ne trokšta tobulumo. Kiti tokius lygina su pavaizduotais paveiksluose kareiviais, kurie stovi prieš priešą iškėlę savo kardą, bet niekados juo nekerta. Dėl to ir Psalmininkas sako: „Iš tikrųjų žmogus praeina tik kaip šešėlis“ (Ps 38, 7).
Taip ir praeina gan daugelio gyvenimas vien tik užmojais begyvenant. Pranašas Izaijas tokius žmones palygino su besitaisančia gimdyti moteriške, kuri verkia ir aikčioja, bet vaisiaus pasaulio šviesai neparodo. „Nes vaikai turi jau užgimti, bet nėra jėgos pagimdyti“ (Iz 37, 3). Taip daro tie, kurie visą savo gyvenimą planuoja, pasiryžta gražiausių dalykų padaryti, bet niekados nieko gera nedaro ir vis delsia.
Šv. Jeronimas apie šiuos Jėzaus žodžius: „Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis“ (Mt 24, 19) sako: „Deja toms sieloms, kurios savo vaikų (t. y. gerų troškimų) neužaugino tvirtais vyrais“[4], nes jie, vos pradėti, neužgimsta ir pilve užtrokšta. Juk niekados neparodyti savo troškimų darbais yra ne kas kita, kaip juos pilve nuslopinti ir užtroškinti. Ir vargas tiems, kurie visą savo gyvenimą tenkinasi vien tik savo troškimais, nes mirtis užtiks juos be gerų darbų, nepasirengusius. Numirus tie troškimai nieko nepadės, bet dar labiau juos apsunkins, nes Dievas baus juos ir už tai, kad nevykdė gerų įkvėpimų, kuriuos Jis jiems buvo suteikęs.
Absalomui, karaliaus Dovydo sūnui, ilgi gražūs plaukai, kuriais jis kitados taip didžiavosi, atnešė mirtį (žr. 2 Kar 18, 9). Taip ir mums gali pakenkti geri pasiryžimai, jeigu mes savo gyvenime jų nevykdysime. Šv. Jonas savo Apreiškimo knygoje rašo, kad matęs gimdančią moteriškę, o šalia jos didelį bjaurų slibiną, tykantį vos užgimusio kūdikio praryti (žr. Apr 12, 4). Šis regėjimas aiškinamas dvasine prasme: moteriškė reiškia kiekvieną žmogaus sielą, jos gimstąs kūdikis – geri ir kilnūs sielos troškimai, o slibinas, trokštąs tą kūdikį praryti – žmogaus laimės priešas, velnias.[5] Ką tiktai siela pasiryžta, velnias tuoj visomis savo jėgomis stengiasi jai sukliudyti ir pakenkti. Dėl to ir mums reikia stengtis taip tvirtai pasiryžti, jog nepaisant to, kaip velnias stengtųsi mums trukdyti, vis tiek galėtume darbais paversti tai, ką esame pasiryžę. Tokią pat mintį, kaip pastebi šv. Bernardas[6], norėjo išreikšti ir pranašas Izaijas, sakydamas: „Jei jūs ieškote, ieškokite“ (Iz 21, 12). Jis, anot Šventojo, tais trumpais, bet reikšmingais žodžiais norėjęs pasakyti: „Nepasiduokime nuovargiui, nes mūsų troškimai ir pasiryžimai turi būti stiprūs ir patvarūs, kad jie nepranyktų kaip vėjas, bet sužadintų mumyse rūpestingumą ir jėgas, kuriomis atneštume Dievui patinkančių vaisių, pagal šiuos pranašo Michėjaus žodžius: „Aš pasakysiu tau, o žmogau, kas yra gera ir ko Viešpats reikalauja iš tavęs, būtent: vykdyti teisybę, mylėti gailestingumą ir rūpestingai vaikščioti su savo Dievu“ (plg. Mch 6, 8).
Taigi Dievas iš mūsų reikalauja tų karštų troškimų ir už tai nori mums suteikti savo malonių bei gėrybių. Dėl to palaiminti, kurie alksta ir trokšta dorybių bei tobulumo, nes jie bus pasotinti. Be abejo, Dievas jų reikalavimus patenkins. Šventosios Gertrūdos gyvenime skaitome, kad Dievas kartą jai pasakęs: „Aš kiekvienam tikinčiajam daviau aukso vamzdį, kuriuo jis naudodamasis gali imti gėrybes iš mano dieviškosios Širdies kiek tiktai nori. Tasai aukso vamzdis, sakęs jai Viešpats, yra gera valia ir troškimai“.
BUS DAUGIAU
[1] Serm. 3 super Ps. 128 (žiūr. ir Ps 118).
[2] Process. 4 Relig. c. 3.
[3] Epist. 4 ad Rusticum monachum c. 6
[4] In Matth. 24, 19.
[5] Šitas paaiškinimas pridėtas vertėjų.
[6] Serm. 2 de altit. et bassit. cordis.