„Kurie manęs valgo, dar alksta, ir kurie manęs geria, dar trokšta“ (Sir 24, 29), taip sako Šv. Dvasia, kalbėdama apie dieviškąją išmintį. Tarp kūno ir sielos gėrių bei troškimų, anot popiežiaus Grigaliaus Didžiojo[1], yra labai didelis skirtumas. Jeigu kūno gėrybių mes neturime, jeigu jų mums trūksta, jaučiame didelį troškimą jas įsigyti. Bet vos tiktai spėjame gauti, visa tai, ką ligi šiol esame įgiję, jau laikome nieku. Pavyzdžiui, jei kas trokšta pasaulyje turėti žymią garbingą vietą, sakysim, kokioje nors kolegijos katedroje profesoriaus postą ar panašiai, ir jeigu jam pasisekė jį gauti, tai tuo jis jau nebepasitenkina ir trokšta dar žymesnės, dar garbingesnės vietos. Tą įsigijęs – vėl kreipia akis į dar aukštesnę, nori būti dar garbingesnis, ir taip jo troškimams nėra galo.
Bet dvasios gėrių srityje yra visai priešingai. Kol nesame dar jų įsigiję, jie mūsų visiškai nevilioja, jie net labai dažnai mums atrodo nuobodūs, ir dėl to mes jų kratomės. Bet jau kartą paragavę, tuoj pradedame į juos kitaip žiūrėti. Ir taip juo daugiau tų dvasios saldybių paragaujame, tuo labiau jomis susidomime, tuo dažniau apie jas mąstome ir jau kitų dalykų nė netrokštame. Šio dvasios ir pasaulio gėrių skirtumo priežastį šventasis Grigalius Didysis štai kaip aiškina: kai tiktai paragaujame pasaulio teikiamų džiaugsmų ir smagumų, tuoj pažįstame ir suprantame visą jų menkumą, nes jie neduoda mums to, ko mes trokštame. Dėl to mes, turimomis gėrybėmis nepasitenkinę, ieškome kitų, tobulesnių, kurios visiškai patenkintų mūsų troškimus. Žiūrime ten, kas dar toli nuo mūsų, – vien tiktai ten mums tobula ir gražu… Tas gėrybes pasiekę ir jų spindėjimu nusivylę, ieškome dar geresnių. Tokiu būdu save suvedžiodami, norime to ar ne, turime įsitikinti, kad nė vienas pasaulyje esąs daiktas, žmogaus sielos troškimų nepatenkins. Siela skirta ne šiam pasauliui, dėl to ir šio pasaulio daiktai jos patenkinti negali. Todėl ir Kristus samarietei prie patriarcho Jokūbo šulinio pasakė: „Kiekvienas, kuris geria šį vandenį, vėl trokš“ (Jn 4, 13), nes geismų ir džiaugsmų vanduo, kurį pasaulis teikia trokštančiai sielai, yra per silpnas didžiam troškimui palengvinti – jis negali jo pilnai patenkinti.
Visai kitaip yra su dvasios turtais ir džiaugsmais. Kas juos tikrai pasisavina, tas juos pradeda mylėti ir kartkartėmis vis labiau gerbti. Ir juo labiau juos pamėgsta, tuo tobuliau juos pasisavina, tuo labiau pažįsta ir jų vertę. Ir nenuostabu, vėl sako šventasis, kad tas netrokšta dvasios dalykų, kuris jų niekuomet nėra ragavęs. Ir kaip gali mylėti ir trokšti tai, ko nepažįsti, nesupranti ir net skonio nežinai.[2] Dėl to ir šv. Petras savo pirmame laiške sako: „Jūs gi esate patyrę, koks meilus yra Viešpats“ (1 Pt 2, 3). O Psalmininkas priduria: „Ragaukite ir matykite, koks saldus yra Viešpats“ (Ps 33, 9). Paragavęs ir pažinęs, kas yra Dievas ir dvasios dalykai, rasi ten tokią dvasios saldybę ir malonumą, jog apie ką kita nė pamąstyti nebenorėsi. Lygiai tą patį norėjo pasakyti ir Išminčius šiais žodžiais, kuriuos aukščiau minėjome: „Kurie manęs valgo, dar alksta, ir kurie manęs geria, dar trokšta“ (Sir 24, 29). Juo labiau pamėgsi dvasios dalykus, tuo daugiau jų alksi ir trokši.
Bet kartais gali kas paklausti: kaip galima tai suderinti su Kristaus žodžiais, pasakytais samarietei: „Kiekvienas, kuris geria šį vandenį, vėl trokš, kas gi gers vandens, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius“ (Jn. 4, 13). Čia Kristaus aiškiai yra pasakyta, kad tas, kuris gers Jo duotojo vandens, jau daugiau nebetrokš, o aukščiau Šv. Dvasios pasakyta, kad juo daugiau gersime, tuo labiau trokšime. Tie abu pasakymai vienas kitam prieštarauja.
Bažnyčios Tėvai aiškina, kad Kristaus žodžius, pasakytus samarietei, reikia suprasti taip: kas gers Kristaus iš gyvojo šaltinio duotojo vandens, netrokš daugiau kūno ir pasaulio smagumų, nes dvasios dalykų malonumas ir saldumas padarys juos bjaurius ir nemalonius, tai yra, tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. „Kaip paragavus medaus, – sako šv. Grigalius, – visi kiti valgiai ir gėrimai atrodo neskanūs ir kartūs, taip ir paragavusiam dvasios dalykų, tokios atrodo pasaulio gėrybės bei smagumai“[3].
O iš Išminčiaus pasakytųjų žodžių: „Kas manęs valgo, dar alksta, ir kas manęs geria, dar trokšta“, reikia suprasti uolesnį dvasios dalykų troškimą. Juo labiau kas juos brangina, tuo su didesniu užsidegimu jų alksta ir trokšta, nes aiškiau ir geriau pažįsta jų vertę ir malonumą. Taip tad Bažnyčios Tėvai suderina šiuos Šv. Rašto pasakymus.
Bet kaip suderinti Išminčiaus Saliamono žodžius su Kristaus pasakymu apie alkį ir troškulį? Kristus pasakė: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Čia Viešpats Jėzus sako, kad alkstą ir trokštą teisybės bus pasotinti, o Saliamonas sako, kad kurie valgys ir gers Viešpaties išminties, tie kęs dar didesnį alkį ir troškulį. Kaip tad drauge gali būti alkis, troškulys ir pasisotinimas?
Atsakyti nesunku. Mat tokia jau yra dvasios dalykų ypatybė, kad jie drauge ir sotina sielą, tai yra, ją pripildo dvasios džiaugsmu ir ramybe, bet kartu sukelia dar didesnių dvasios turtų bei paguodų alkį ir troškulį. Pasisotinimas čia sujungiamas su alkiu, o alkis su pasisotinimu. Šios gėrybės yra tokios vertingos, didžios ir nepaprastos, jog jos mūsų širdis pasotina ir patenkina, tačiau tas patenkinimas nepašalina troškimo, tik jis tada nėra įkyrus ir mūsų nevargina. Jis, priešingai, mus gaivina, ramina mūsų širdį ir sielą pripildo švento džiaugsmo bei ramybės.
Tikras ir visiškas pasisotinimas bus tik danguje, anot Pranašo žodžių: „Būsiu pasotintas, pabudęs tavo regėjimu“ (Ps 16, 15). „Ir savo gėrybių upeliu tu girdai juos“ (Ps 35, 9). Kitaip tariant, aš būsiu visiškai sotus ir tikrai atsigėręs tik tada, kai aš tave, Viešpatie, išvysiu visoje Tavo garbėje ir šviesybėje. Tačiau ir danguje, kaip aiškina šv. Bernardas[4], Dievo regėjimas mus taip patenkins, jog niekada nepaliausime Jo alkę ir troškę, nes Jis niekuomet mums neatsibos. Vietoje nuobodulio, Jis sužadins mūsų sielose vis naują pasiilgimą ir troškimą Jį matyti, Juo džiaugtis, jog mums rodysis, kad mes dar vos pradėjom į Jį žiūrėti. Bus taip, kaip Apaštalas Jonas savo Apreiškime mini, kad matęs danguje palaiminguosius, stovinčius prieš Avinėlio Sostą, besilinksminančius ir giedančius vis tarytum naują giesmę (žr. Apr 14, 3), nes toji giesmė, kad ir tūkstančius kartų pergiedota, visada mums atrodys nauja ir žavinti, kaip ir anoji dieviška mana, kurią nukritusią iš dangaus kitados tyruose Izraelio vaikai pirmą kartą pamatę, stebėdamiesi vienas kitą klausė: „Manhu? Tai reiškia: kas tai yra? “ (Iš 16, 15).
Tai pat yra ir dvasios dalykuose: jie, eidami iš Dievo, amžinųjų gėrių Šaltinio, pasotina sielą, bet kartu sužadina ir nenumalšinamą alkį. Juo labiau mes juos branginame, tuo labiau jie mums patinka, tuo didesnį jaučiame alkį ir troškimą jais nuolatos sotintis. Tačiau šis alkis yra pasotinimas, o tasai troškimas – sielos atgaiva ir didelė ramybė. Visų tų aukščiau pateiktų samprotavimų ir aiškinimų tikslas – paraginti mus taip branginti dvasios dalykus ir taip karštai jų trokšti, jog užmirštume visas pasaulio siūlomas gėrybes bei smagumus, kad su šv. Petru Apaštalu galėtume sušukti: „Viešpatie, mums čia gera būti! “ (Mt 17, 4).
[1] Homil. 16 et 36 sup. Evang.
[2] Ten pat
[3] Ten pat
[4] Serm. 6 et 94 de diversis