18. Apie dvasiškuosius pamokymus ir pamokslus, dar vieną svarbią priemonę tobulėti, ir apie tai, kaip šia priemone naudotis

Viena sėkmingiausių priemonių, kuriomis vienuolijos vesdamos savo narius į tobulumą nau­dojasi, yra dvasiški pasikalbėjimai ir pamokymai. Šios dvasinės pratybos yra taip vertinamos, jog ir įstatai jas pabrėžia. Čia duosime keletą pastabų, naudingų ir mūsų pačių dvasios pažan­gai, ir kitiems, norintiems tuo gerai pasinaudoti.

Pirma, kad iš pamokslų turėtume savo dvasiai naudos, reikia jų klausyti ne iš įpročio ir, kaip sakoma, ne dėl akių, bet su tikru troškimu ir noru jais pasinaudoti. Tik atsiminki­me, su kokiu noru ir troškimu senovės vienuo­liai skubėdavo į susirinkimus ir į bendrus pasikalbėjimus klausyti konferencijų bei dvasiškų pa­mokymų, ir kokie linksmi bei sustiprėjusia dvasia grįždavo iš ten į savo celes! Ir mes rūpinkimės su tokia pat intencija ir uolumu dalyvauti dvasiš­kuose pasikalbėjimuose; tada ir mums duos jie daug naudos. Jie bus mums tokie malonūs, ir mes jų taip norėsime, kaip alkanas nori valgio ar trokš­tąs nori vandens. Kaip geras apetitas, anot šv. Jono Auksaburnio[1], reiškia kūno sveikatą, taip ir troš­kimas Dievo žodžio ir dvasiškų pamokymų yra sielos sveikatos požymis. Jei siela jų netrokšta, neranda juose skonio ar net jaučia pasibjaurėjimą, tai yra ženklas, kad ji jau serga ir jai reikia vaistų.

Nors iš konferencijos ir jokios naudos ne­sitikėtume, vis dėlto eikime, norėdami šį tą iš­girsti apie Dievą. Žmogus iš prigimties yra lin­kęs klausyti pasakojimų apie tai, ką jis myli. Tėvas labai džiaugiasi, išgirdęs ką nors gera apie savo sūnų. Taigi, jei mes Dievą mylime, tai mums bus labai malonu ką nors apie Jį išgirsti. Apie tai Viešpats Jėzus sako: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso“ (Jn 8, 47). Ir visai prie­šingai kalba apie tuos, kuriems nuobodu ir sun­ku apie tuos dalykus girdėti: „Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo“ (ten pat).

Antra, norėdami turėti iš konferencijų naudos, turime jų klausyti ne dėl įdomumo – norėdami ne pamokslininko gestų bei išraiškos pa­sižiūrėti, jo iškalbos pasiklausyti ar ką naujo, ne­girdėto išgirsti, bet trokšdami kuo daugiau naudos sa­vo sielai, žiūrėdami tik į mums sakomų dalykų turinį. Mes kartais prikaišiojame pasauliečiams, kad jie negerai klauso pamokslų ir dėl to maža iš jų teturi nau­dos. Ir iš tiesų ką pasakytume tokiam ligoniui, kuris nesileistų gydytojo ap­žiūrimas ir gydomas, o tik gėrėtųsi jo gydomai­siais įrankiais ar teirautųsi, kur jie pagaminti, iš ko­kio metalo padaryti… Mes jam pasakytume: Nu­tilk ir leisk gydytojui daryti, kas jam reikia, nes kitaip nepagysi. Panašūs į tą ligonį yra ir tie, kurie pamoksle neieško to, ko reikia jų sielai, o vien domisi pamokslo planu, posakių skam­bumu, pamokslininko iškalbingumu ir t. t. Juos galima palyginti su rėčiu, kuriame besijojant pasi­lieka tik pelai ir šiukšlės, bet ne grūdai.

Kai žydų kunigas Ezdras (žr. Neh 8, 10–11) skaitė ir aiškino žmonėms Viešpaties įstatymus, jie, lygindami savo praėjusį gyvenimą ir savo darbus su Dievo tiesa, taip susigraudino, jog levitai turėjo juos raminti, kad kunigas galė­tų toliau kalbėti. Ir mes turėtume taip klausyti pamokslų – įsižiūrėdami į praėjusį savo gyvenimą ir lygindami jį su rodomomis dorybėmis, turėtume gailėtis už savo nuodėmes ir ydas bei jų gėdytis. Taip pat turime gerai įsisąmoninti, koks didelis skirtumas yra tarp to, kokie esame ir kokie turėtume būti, ir kad vis dar keliaujame į tobulumą šunkeliais, o ne tiesiuoju keliu.

Trečia, norint tinkamai ir gerai pasinaudoti dvasiš­kais pamokymais, reikia atsiminti, kad pamokslai ar konferencijos skiriamos ne kiekvieną kartą vis naujoms, dar negirdėtoms tie­soms išpasakoti, bet jau seniai žinomoms pri­minti, kad tos tiesos būtų labiau branginamos ir panaudojamos gyvenime. Tokią intenciją turėkime kiekvieną kartą, kada tik klausome pa­mokslų ar šiaip pamokymų. Tada ir naudos daug daugiau iš jų turėsime. Tokį pat tikslą turėjo ir šv. Ignacas, įsaky­damas skaityti paskaitas savo Draugijos na­riams. Savo Konstitucijos trečiojoje dalyje jis rašo: „Kiekvieną ar bent kas antrą savaitę tegul kas nors paskaito paskaitą, kad mes išdėstytų šiose regulose tiesų per sa­vo silpnybę nepamirštume“[2]. Nepaprastai gerbia­mas tėvas Jeronimas Natalis, aiškindamas šią Konstitucijos vietą, pažymi: „Nors Konstitucija sa­ko: kiekvieną savaitę ar bent kas antrą savaitę, tačiau pagrindinė jos mintis yra, kad tokie dvasiški pa­raginimai vyktų kiekvieną savaitę[3]. Jėzaus Drau­gija visuomet renkasi saugesnį kelią ir juo nau­dojasi“[4]. Čia reikia pastebėti, kad niekas šio dalyko reikšmės geriau nesuvokė kaip Natalis, nes jis buvo beveik visos Jėzaus Draugijos vizi­tatorius, dėl to ir pačią Draugiją, ir jos reikalus bei papročius geriausiai pažinojo.

Taigi konferencijos ir pamokslai turi tikslą priminti mums jau žinomas tiesas, kurias dėl įvairių gyvenimo reikalų ir aplinkybių dažnai pa­mirštame. O jei ir nebūtume jų pamiršę, vis dėlto tos pačios tiesos pakartojimas paskatins mūsų valią ir sužadins mumyse kilnesnių dalykų troškimą. O to mums labai reikia, kad kiek­vieną kartą iš naujo atsimintume, ko atėjome į vienuolyną. Dėl to ir šv. Augustinas rašo: „Tie­sa, protas visur pirmas nuskrenda, bet valia ar­ba tingiai juo seka, arba visai su juo neina“. Pirmoji nuodėmė mūsų valią daug daugiau susilpnino, nei protą ir dėl to dabar jai sun­kiau pasiekti gera, negu protui jį pažinti. Todėl ir reikia, kad kas mums tuos reikalingiau­sius dalykus dažnai primintų, kaip darė Tautų Apaštalas. Jis taip apie visa tai rašo savo laiške filipiečiams: „O šiaip jau, mano broliai, džiaukitės Viešpatyje. Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas“ (Fil 3, 1). Netrūko Apaštalui naujų dalykų, apie kuriuos būtų galėjęs jiems rašyti: daug naujo galėjo jiems pasakyti tas, kuris net į trečiąjį dangų buvo pa­keltas; tačiau jis tik pakartoja jau seniau sakytus dalykus, žinodamas, kad šie dalykai jiems yra rei­kalingiausi, ir kad jų niekuomet jie neturi pamiršti.

Šv. Pauliaus čia pasakyti žodžiai yra geras pamokymas ir klausantiems pamokslų, ir juos sakantiems. Pastarieji turi juos sakyti ne savo didelius gabumus ar mokslą parodyti norėdami – tai būtų tik paties savęs skelbimas, – bet tik trokšdami klausytojams pasakyti tai, ko jiems labiausiai reikia ir iš ko jie gali gauti daugiau dvasinės naudos. O klausytojai turi atsiminti, kad ir žinomų dalykų reikia atidžiai klausy­ti, nes iš jų galima turėti daug naudos, ypač stropiai nagrinėjant praėjusį gyvenimą ir atsime­nant tai, kas buvo padaryta ne taip tobulai, kaip reikėjo.

Ketvirta, pamokymai ir konferencijos duos naudos tik tuomet, jei jose sakomus dalykus taikysime sau taip, lyg tie dalykai tik mums vieniems būtų sakomi. Saugo­kimės pamokslų klausyti taip, kaip klauso jų daugelis pasauliečių. Gerai pasakė vienas gar­sus pamokslininkas savo klausytojams: „Mieliausieji, daugelis jūsų yra panašūs į valgyklos tar­nautojus. Kaip jie visus valgius kitiems išdalina, o patys sau nieko nepasilieka, taip ir jūs, klau­sydami mano žodžių, taip sau mąstote: „Kaip šis posakis tinka Petrui; štai, čia vėl gerai kerta­ma Jonui; o kad čia būtų mano kaimynas, – kaip jam tas gerai tiktų!“ Ir taip jūs sau nieko nepa­siliekate. Aš nuoširdžiai prašau: jūs Dievo žo­džius taikykite sau, o ne kitiems“. Teisingai sako išminčius: „Kokį tik išmintingą žodį išgirsta protingas, jis giria ir sau pritaiko; jei išgirsta pa­tvirkėlis, jis jam nepatinka, ir jis jį meta į savo užpakalį“ (Sir 21, 18). Ir mes būkime išmintin­gi – kiekvieną pamokslo mintį taikykime sau. Kas, mūsų nuomone, tiktų kitam, tas ypač mums tinka. Svetimose akyse dažnai pa­matome krislą, o savose – nė rąsto (žr. Mt 7, 3). Jei kai kurios mintys dabar tau netiktų, tai pasilik jas ateičiai: gal netrukus ir tau reikės jo­mis pasinaudoti.

Penkta, reikia tinkamai suprasti pamokslo ar konferencijos tikslą. Nereikia ma­nyti, kad per konferencijas yra minimi peiktini dalykai dėl to, kad tikrai tokių dalykų būtų bu­vę. Ne, dažniausiai tik perspėjama, kad tie blogu­mai į mūsų gyvenimą neįsibrautų. Ge­resni yra tie vaistai, kurie nuo ligos apsaugo, negu tie, kurie ligoniui grąžina sveikatą. Taip da­roma ir konferencijose pagal Išminties knygos žodžius: „Prieš ligą rūpinkis sveikata“ (Sir 18, 20). Jei dabar esame sveiki, vis tiek vartokime vaistus, kad paskui nesusirgtume. Dažnai pasiryžkime daryti gera ir visada saugokimės blogio. Kaip įmanydami ven­kime to, kas pavojinga ir nedora. Būtų didelė klaida manyti: „tai tinka tam ir tam“, bet dar didesnė būtų klaida apie tai viešai kalbėti. Kon­ferencijomis nenorima vienam ar kitam ką prikaišioti, ar ką įžeisti (tas būtų visai neiš­mintinga, o ir konferencijos tada ne tik neatneštų naudos, bet dar ir pakenktų). Kas taip manytų ar kalbėtų, tas neteisingai kaltintų pamokslininką tu­rėjusį negerą intenciją, kurios jis visai neturėjo. Bet jei pamokslininkas ir papeiktų kokias nors klaidas, negerus įpročius…, tai kiekvienas doras žmogus tą papeikimą turi taikyti sau, o ne ki­tam. Jis turi ranką prie širdies pridėjęs palyginti savo elgesį bei visą gyvenimą su sakomomis min­timis, ir taip sau sakyti: Iš tikrųjų ką čia pa­mokslininkas sako, tai apie mane sako, viskas čia man tinka; to man būtinai reikia. Dievas turbūt įkvėpė pamokslininką taip kalbėti.

Taip ar panašiai apie save mąstant, iš pa­mokslų galima turėti daug naudos savo sielai. Taip pasielgė ir anoji sama­rietė prie Jokūbo šulinio, klausydama Jėzaus žodžių. Kaip pastebi šv. Evangelija, ji didingu balsu kalbėjo Samarijos gyventojams: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi“ (Jn 4, 29). Tad jei pamokslininkas per pamokslą ragi­na savo klausytojus rūpintis savo išganymu, tai jis labai gerai daro, o ir jo pamokslas yra naudingas.

Šešta, turime įsidėmėti, kad Dievo žodis yra sielos maistas ir jos stiprybė. Iš kiekvieno pamokslo ar konferencijos reikia ką nors išsi­rinkti ir savo širdy laikyti, kad tų minčių stipri­nami stropiai vykdytume savo gerus pasiryžimus. Dėl to ir šv. Grigalius[5], aiškindamas šv. Evangelijos žodžius: „Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15), sako: Kas neišlaiko valgio viduriuose, bet tuoj jį atgal išvemia, tas turi sunkią ir pavojingą ligą. Taip pat ir tas, kas girdėto Dievo žodžio savo viduje neišlaiko, bet, viena ausimi išgirdęs, per ki­tą tuoj vėl išleidžia, – tas irgi parodo, kad jo siela serga. Ir karalius Dovydas dažnai kalbėdavo: „Savo širdyje aš slepiu tavo posakius, kad tau nenusidėčiau“ (Ps 118, 11). Jis taip darė dėl to, kad Dievo žodžiai padėtų jam nugalėti pagundas, lavinti dorybes ir tobulinti save. Gana dažnai atsitinka, kad žmogus, būdamas aktyvių pagundų puolamas, atsimena kokį Šv. Rašto posakį arba kurią kitą per pamokslą gir­dėtą mintį ir pasiryžta kovoti, o sustiprinęs dvasią, narsiai nugali pagundas. Juk ir Viešpats Jėzus trimis Šv. Rašto posakiais atsispyrė trims velnio pagundoms (žr. Mt 4, 3). Dėl to ir mums taip reikia elgtis.

Iš to, kas ligi šiol pasakyta, galima supras­ti, kaip peikiami yra tie, kurie tik dėl akių ar dėl įpročio „klauso“ pamokslų. Taip pat blo­gai elgiasi ir tie, kurie snaudžia arba yra visiš­kai išsiblaškę, pilni pašalinių minčių tiek, jog „ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų Išgelbėti“ (Lk 8,12) ir iš girdėtų dalykų neturėtų jokios naudos. Velniai yra lyg tie plėšrūs paukščiai, kurie atlėkę sulesa pasėtą sėklą. Gal žodis, kurį praleidai pro ausis snausdamas ar šiaip niekus galvodamas, būtų tau daug naudos atnešęs, bet velnias, pavy­dėdamas tavo dvasiai to gero, kliudė tau jo klau­syti, o tu klausei jo pagundų ir praleidai tau gal labai svarbią mintį. Šv. Augustinas Dievo žodį lygina su meš­kere. Mat meškerė tik tada pagauna žuvį, kai žuvis ją savo žiotimis pagriebia. Ir kas gerai klauso Dievo žodžio, tą žodis pagauna kaip meškerė žuvį. Todėl velnias kaip įmanydamas trukdo Dievo žodžio klausyti, gerai nujausdamas, kad tas, kurio širdį Dievo žodis pagaus, jau ne­pateks į jo valdžią.

Tad klausykime pamokslų ir konferencijų taip, kad Dievo žodis, mūsų širdis pagavęs, nie­kad jau daugiau jų neapleistų ir atneštų gausių vaisių. Ir Apaštalas Jokūbas panašiai mus moko: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis pa­našus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo“ (Jok 1, 22–24). Tik tie tebus išteisinti, kurie vykdo Dievo žodį: „Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai“ (Rom 2, 13).

Knygoje „Dvasinė pieva“, kurią, vieni sako, parašęs Jonas Eviratas, kiti – šv. Sofronijus, Jeruzalės patriarchas, ir kurią patvirtino an­trasis vyskupų susirinkimas Nikėjoje, yra parašytas vienas dalykas, kurį pamini ir Teodoretas[6]. Ten rašoma, kad kartą pamaldus vyras Euzebijus, drauge su kitu, taip pat įžymaus šventumo vyru Amijanu, skaitė šv. Evangeliją. Amijanas skaitė, o Euzebijus sunkesnes ir ma­žiau suprantamas vietas aiškino. Netoli nuo jų laukuose dirbo darbininkai. Euzebijus užsižiūrėjo į juos ir negirdėjo, ką Amijanas perskaitė. O šis, radęs sunkesnę vietą, prašė Euzebijų pa­aiškinti. Euzebijus, negirdėjęs skaitymo, neži­nojo, ką aiškinti, todėl paprašė Amijaną antrą kartą perskaityti neaiškią vietą. Amijanas suprato, kad jo draugo mintys ir širdis buvo atsitolinusios nuo Dievo žodžio klausymo ir jį papeikdamas tarė: „Nesistebiu, kad tu pasiduodamas smalsumui nesuvaldei sa­vo akių ir dairydamasis į žmones at­sidėjęs neklausei šv. Evangelijos žodžių“. Išgirdęs šį papei­kimą, Euzebijus taip susigėdo, kad visą savo gy­venimą daugiau akims nepataikavo. Jis ne tik nesižvalgė į žmones, į laukuose dirbančius darbi­ninkus, bet nepažvelgdavo net ir į aukštai mir­gančias žvaigždes. Nuo tos dienos pradėjo jis ei­ti siauru marinimosi keliu: užsidarė ankštame kambarėlyje, iš kurio visą likusį savo gyvenimą (o gyveno daugiau kaip 40 metų) neišėjo. Taip baudė save tas pamaldusis vyras vien tik už tai, kad vieną kartą, pataikaudamas savo akims, neatidžiai klausė Dievo žodžio. Jo pavyzdys turėtų ir mus sugėdinti, nes mes taip dažnai būname išsiblaškę klausydami dvasiškų pamokymų.

 

[1] Hom, 4 et 32 in Genes.

[2] Const. c. l, § 28.

[3] Panašus įsakymai yra ir kitų Vienuolijų Konstitucijose (žr., pav., Marijonų Vienuolijos Konstitucijos nr. 64, 738) ir taip pat naujame Bažnyčios Teisės Kodek­se (kan. 509, 565). Red

[4] Hieron. Natalis S. J. Scholia in Const. et Declar. S. P. Ignatii.

[5] Hom. 15 in Evang. n. 2.

[6] In: Prat. spirit. et Theodor. in hist. relig., 4 Eusebius.