Yra dar ir kita labai naudinga paskata savo būdui tobulinti. Surijus liudija1, kad šia priemone naudojęsis ir šv. Bernardas[1]. Anot jo, Šventasis gan dažnai save klausdavęs: „Bernardai, ko čia atėjai?“ Taip pat ir šv. Arsenijus[2], kaip liudija jo biografai, panašiai save klausdavęs: „Arsenijau, ko gi tu čia atėjai? Dėl ko pasaulį palikai? Kuriam tikslui ir dėl kurios priežasties, palikęs pasaulį, pasirinkai vienuolyną? Ar ne tam, kad Dievui labiau patiktum, Jo valią vykdytum ir neieškotum nei pasaulio garbės, nei žmonių pagarbos?“
Todėl ir mes tik tuo tesirūpinkim, visai nežiūrėdami, ką apie mus mano žmonės, ar jie mus giria, ar peikia. Mes jau išsižadėjome žmonių pagarbos, to tik vienam Dievui priklausančio dalyko, todėl neduokim jai užvaldyti savo širdies. Jokios naudos neturėsim, jei vienuolyne bus tik mūsų kūnas, o dvasia ir širdis gyvens pasaulyje ir trokš žmonių pagarbos. Taip guosdavosi ir save ragindavo šventieji, taip elkimės ir mes. Raginkime save siekti šventumo ir narsiai iškęskime visus vienuolių gyvenimo sunkumus. Kai reiks paklusti nemaloniam vyresniojo įsakymui, raminkime save, kad ir šiais žodžiais: „Ko aš atėjau į vienuolyną? Ar savo norų vykdyti? Tikrai ne! Atėjau daryti tai, ką man kiti palieps. Tad kodėl dabar nenoriu to daryti ir užsispyręs laikausi savo nuomonės?“
Kai pajusime neturto naštos sunkumą, tarkime sau: „Argi čia atėjau ieškoti prabangos – kad visa, ko tik panorėsiu, turėčiau ir kad nieko man netrūktų? Ar jau pamiršau, kad atėjau tapti beturčiu ir kaip beturtis kęsti nepriteklių? Tad ko dar skundžiuosi?“
Kai jausimės visų paniekinti ar menkiausiais laikomi, raminkimės šia mintimi: „Ar atėjau į vienuolyną visų gerbiamas ir giriamas būti? Visai ne! Atėjau kaip tik norėdamas niekam nežinomas būti, nežiūrėti žmonių nuomonių ir jų nepastovios pagarbos. Kodėl vėl noriu susigrąžinti, ką paniekinau ir atmečiau? Kodėl dabar nenoriu daryti to, ką tuomet su mielu noru apsiėmiau?“ Būti geru vienuoliu reiškia išsižadėti savo valios, būti beturčiu, noriai kęsti nepriteklių, trokšti būti visų pamirštam ir nieku laikomam – kitaip sakant, numirti pasauliui, o gyventi tik Dievui. Tokį tikslą turėdami įstojome į vienuolyną. Kokiu dar tikslu mums gyventi jame, jei nedarome to, ko atėjome daryti? Juk ne vieta žmogų padaro šventu, bet nuolatinis savęs tobulinimas.
Labai gražiai tai paaiškina šv. Augustinas, kalbėdamas tyruose gyvenantiems vienuoliams. Jis sako: „Štai esame nuošalioje vietoje, esame tyruose, bet ne vieta gali padaryti mus šventais, o tik geri darbai. Jie pašvęs ir mus, ir vietą“[3]. Vieta gali būti ir švenčiausia, žmogus gali gyventi ir švenčiausiame tos vietos kampely, tačiau ir ten gali nusidėti, ir ten gali save pražudyti. Dėl to, anot šv. Augustino, nepasitikėkim vieta, nes „nusidėjo angelai danguje, nusidėjo pirmieji tėvai rojuje; o ar gali būti kur šventesnė vieta kaip šios? Jei vieta pašvęstų, tai nei angelai, nei pirmieji tėvai nebūtų nusidėję“. Todėl nebūk tikras, kad tavo išganymui nesą jokio pavojaus, jei sau gali pasakyti: „Esu Jėzaus Draugijos vienuolis“. Priklausymas vienai ar kitai vienuolijai nieko nepadės, jei nedarysime to, ką esame prižadėję Dievui. Dažnai pamąstykim, kad atėjome čia ne tapti mokytais ir garsiais profesoriais ar iškalbingais pamokslininkais, bet būti gerais vienuoliais ir visomis jėgomis siekti tobulumo. Nesvarbu, ar esi labai mokytas ar ne, ar esi garsus, ar tik paprastas pamokslininkas; svarbu tik tai, ar tu geras ir uolus vienuolis. Ko gi turime siekti, jei ne tobulumo? Bet kaip mes dirbome ligi šiol, jei dar tiek mažai jo įsigijome? Ko gi pagaliau mes vienuolyne ieškome, jei ne to, ko iš tikrųjų čia atėjome? Rimtai mąstykime ir dažnai save klauskime: „Brangusis mano, ko tu čia atėjai?“ Vargas man netikusiam! Per tą laiką, kurį čia, vienuolijoje, tuščiai praleidau, būčiau bet kokį amatą puikiai išmokęs! Jei būčiau mokęsis tapyti, tai dabar jau gražiai tapyčiau. Jei būčiau mokęsis kilimus ar brangius papuošalus išsiuvinėti, tai ir šį darbą mokėčiau. Mokiausi būti geru vienuoliu, bet vargas man – dar nieko neišmokau. Seniai jau lankau tobulumo mokyklą, bet dar nieko nenusimanau, net pirmojo nuolankumo laipsnio nepasiekiau. Per septynerius metus galima tapti geru matematiku, garsiu filosofu, arba teologu, o aš per tiek metų dar neišmokau būti geru vienuoliu…
O, kaip būtų gera, jei mes taip uoliai ir rūpestingai stengtumėmės įsigyti dorybių, kaip stengiamės išmokti kokio nors mokslo ar amato! Šv. Bernardas sako: „Daugelis ieško mokslo, bet kaip maža gilinasi į sąžinės slėpinius. Jei taip uoliai ir patvariai rūpintųsi savo sąžine, kaip rūpinasi mokslu, tai ir geriau ją pažintų, ir nesuteptą išlaikytų“[4]. Nors mes ir taip uoliai rūpintumės savo sielos reikalais, kaip rūpinamės mokslu, tačiau net ir tuomet per maža būtų daroma iš mūsų pusės.
Šitoks svarstymas šv. Dorotėjų, kaip jis pats prisipažįsta, labai paragindavo tobulumo kelyje. „Dar gyvendamas pasaulyje ir mokydamasis, – rašo jis, – mokslui taip karštai atsiduodavau, jog viską pamiršdavau. Apie nieką kitą, net ir apie valgį, nepagalvodavau. Man rodėsi, kad aš neturiu laiko net atsakyti į klausimą, ką man turi pagaminti valgyti. Jei ne gerasis draugas, kuris visuomet manimi rūpindavosi ir atėjus laikui pakviesdavo valgyti, tikrai ne kartą būčiau likęs nevalgęs. Net ir valgydamas turėjau prieš akis atvirą knygą. Nors vėlai iš mokyklos grįždavau, tačiau sugrįžęs dar užsižiebdavau žvakę ir ligi vidurnakčio prie jos išsėdėdavau. Eidamas gulti ir čia nešdavausi knygą, kad šiek tiek pamiegojęs vėl galėčiau skaityti. Galiausiai taip paskendau moksle, kad išskyrus jį niekas daugiau manęs nedžiugino, niekas mano sielos negalėjo patenkinti. O įstojęs į vienuolyną dažnai sau vienas mąstydavau: „Jei tiek dirbai ir taip karštai siekei pasaulietiško mokslo, tai kaip uoliai dabar turi rūpintis įsigyti dvasiško mokslo – tikrosios išminties ir dorybių“[5]. Ši mintis stiprindavo Šventojo dvasią ir ragindavo vis uoliau rūpintis tobulumu.
Ir mes panašiai turėtume save stiprinti ir raginti tobulėti. Labiau norėkime būti geri vienuoliai, negu uolūs mokiniai ar garsūs mokytojai. Panaudokime visus savo talentus ir jėgas vien tik dieviškajai išminčiai įsigyti. Ir Dievo Sūnus, gyvendamas žemėje, neturėjo kito tikslo, kaip tik mūsų dvasią ir širdį nukreipti į dieviškų dalykų troškimą. Tad žemėje mums nieko daugiau nelieka, kaip tik kuo uoliausiai tarnauti Dievui, kad taip Jam labiau patiktume ir Jo garbę savo pavyzdžiu platintume. „Todėl, – ragina Tautų Apaštalas, – pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius“ (Žyd 12, 12). Nusikratykime tingėjimu bei lepšiškumu ir persijuosę savo rūbus „stenkimės įžengti į aną atilsį“ (Žyd 4, 11), kad galėtume prikopti tobulumo viršūnę „iki Dievo kalnui Horebui“ (3 Kar 19, 8).
Rytą pramigęs, keleivis kiek galėdamas skuba pasivyti savo draugus ir taip atsilyginti sau už pramiegotą laiką. Taip ir mes, kaip tas keleivis, turime skubiai bėgti, uoliai tobulėti, kad tokiu savo darbu atsilygintume už dykai praleistą laiką. Kalbėkime sau: „O, kaip toli mane paliko mano draugai, broliai, nors aš pirmiau už juos pradėjau keliauti – pirmiau įstojau į vienuolyną!“ Gailėkimės tuščiai praleisto laiko, ir teparagina tai mus nuo šio laiko būti uolesniais. Dionyzas Kartūzas pasakoja vieną atsitikimą iš Šventųjų Tėvų gyvenimų[6]: „Kartą vienas jaunuolis labai norėjo įstoti į vienuolyną, bet motina jo sumanymui karštai priešinosi. Tačiau jaunuolis, nenorėdamas išsižadėti savo troškimo, neklausė motinos atkalbinėjimų. Į motinos prikaišiojimus dažnai atsakydavo šiais žodžiais: „Noriu išganyti savo sielą, noriu sau laiduoti amžiną laimę – tai man labiausiai rūpi“. Motina, įsitikinusi, kad iš jos pastangų atgrasyti sūnų nuo jo pasiryžimo nieko neišeis, pagaliau pati nusileido, ir jaunuolis įstojo į vienuolyną. Ilgainiui jis pradėjo šiek tiek apleisti savo pareigas, paskui apsileido vis labiau ir labiau, kol galiausiai visiškai atšalo. Tuo tarpu mirė jo motina, o jis pats sunkiai susirgo. Pakilus karščiui ir labai skaudant galvą, jam pasirodė, kad jis miręs ir jau stoja prieš Dievo teismą. Ten jis pamatęs savo motiną ir daugelį kitų numirėlių, laukiančių Dievo teismo. Motina pažvelgusi į tuos, kurie turėjo būti pasmerkti, ir jų tarpe pamačiusi savo sūnų, labai nustebusi sušuko: „Ką tai reiškia, mano sūnau?! Ar tik tokios pabaigos nusipelnei? Kur dabar tie gražūs žodžiai, kuriuos kadaise man kalbėjai: „Noriu sielą išganyti…?“ Išgirdęs tokius motinos priekaištus, sūnus taip susigėdęs, jog nė žodelio negalėjęs atsakyti.
Po tokio regėjimo jis vėl atgavo sąmonę ir netrukus visai pasveiko. Tada suprato, kad čia Dievo perspėjimo būta, ir greitai pasitaisė. Už praeities klaidas ėmė taip griežtai atgailauti, jog kiti broliai patardavo jam susilaikyti, nes taip elgdamasis susigadinsiąs savo sveikatą. Tačiau jis, nežiūrėdamas tų pastabų, jiems atsakydavo: „Jei aš negalėjau išlaikyti savo motinos žvilgsnio ir jos priekaištų, tai kas bus paskutinio teismo dieną, kai būsiu akivaizdoje ne motinos, bet Aukščiausiojo Teisėjo ir Jo angelų?“
[1] Vit. S. Bernardi, 1. l, c. 4.
[2] Dorotheus doctr. 10.
[3] Serm. adf ratr. in eremo.
[4] De interiori domo c. 21 et 1. de consc. c. 1.
[5] Doctrin. 10.
[6] Vit. Patr. I. 3, n. 216.