Vienas senas vienuolis paklausė kartą abatą Agatoną, kaip jis turįs gyventi. Agatonas atsakė: „Atsimink, koks buvai tą dieną, kada palikęs pasaulį įstojai į vienuolyną – toks pasilik visada“[1]. Taigi, jei norime žinoti, kaip galima tapti gerais vienuoliais, kaip turime gyventi, kad kiltume tobulumo keliu – prisiminkime, kokių kilnių troškimų vedami įstojome į vienuolyną ir su kokiu dvasios uolumu pradėjome jame gyventi. Kokių pasiryžimų kupini palikome tėvus, brolius, seseris, draugus, turtus ir pasaulio džiaugsmus. Jei visuomet išlaikysime širdyse tą pasaulio tuštybių niekinimą ir aukštesnių dalykų troškimą, tai tikrai būsime geri vienuoliai. Atsiminkime tik, kaip karštai ir nuolankiai prašėme vyresniuosius, kad mus priimtų į vienuolyną, ir kaip didžiai džiaugėmės, išgirdę pageidaujamą atsakymą. Tą dieną mums rodėsi, kad dangus atsidarė, ir jautėmės labai laimingi, įsipareigodami tarnauti Dievui ir vienuolijai. Taip nuolankūs ir dėkingi turime visados būti. Visuomet jauskime pareigą, kad Dievui ir vienuolijai taip turime tarnauti, kaip buvome pasiryžę į ją įstodami. Tik palaikydami savyje tą dvasios uolumą, galėsime sėkmingai siekti tobulumo. Pagaliau prisiminkime, kokie savo vienuoliško gyvenimo pačioje pradžioje buvome pamaldūs ir kuklūs, kokie buvome paklusnūs ir nuolankūs, kaip buvome pasiryžę visa, kas bus tiesiogiai ar netiesiogiai įsakyta, greitai ir gerai vykdyti. Tebūna mūsų dvasia ir dabar tokia pat karšta ir uoli – tik taip elgdamiesi kasdien vis labiau ir labiau tobulėsime.
Šios priemonės, kaip tuojau pamatysime, pataria imtis visi dvasios gyvenimo mokytojai, todėl ir mums ji labai reikalinga. Bet pirmiausia reikia pastebėti, kad čia visai nenorima pasakyti, jog nesą mums reikalo įsigyti aukštesnio tobulumo laipsnio ir sužadinti didesnį tobulumo troškimą už tą, kokį turėjome įstodami į vienuolyną, arba kad senas vienuolis galįs pasitenkinti naujai įstojusio dorybėmis. Visai ne! Senas vienuolis už novicijų turi būti daug tobulesnis, nes pirmasis jau seniai siekia tobulumo, o pastarasis dar tik pradėjo. Ilgesnį laiką, pavyzdžiui, dešimt metų mokęsis turi, be abejo, daugiau žinoti už vos bepradedantį mokytis. Vienuolija – tobulumo mokykla, todėl kas joje ilgesnį laiką mokėsi, tas turi daugiau ir žinoti – jis turi būti tobulesnis.
Antra vertus, karštai ir uoliai pradėjusiam mokytis, o vėliau apsileidusiam patariama sugrįžti į senąjį uolumą. Taip elgiamasi ir su vienuoliu: karštai pradėjusiam siekti tobulumo, o paskui apsileidusiam patariama vėl pradėti lavintis taip, kaip pradžioje buvo lavinęsis. Apsvarstykime, kaip drąsiai, uoliai ir patvariai tarnavome Dievui pirmomis savo gyvenimo vienuolijoje dienomis. Jokios kliūtys tada negalėjo mūsų nuo to tarnavimo sulaikyti. Taip darykime ir dabar. Kartą, kai šv. Antano mokiniai prašė jo nurodymų, kaip reikia siekti tobulumo, šis jiems, kaip rašo šv. Atanazas jo biografijoje, atsakė taip: „Yra viena svarbiausia ir geriausia taisyklė: visuomet uoliai ir patvariai vykdyti anksčiau pasiryžtus dalykus – kiekvienam savo darbą dirbti taip rūpestingai ir uoliai, kad atrodytų, tik dabar būtų pradėjęs“[2]. Pasakojama, kad šv. Antanas prieš mirtį dažnai tai primindavęs, o mirdamas, kad toji mintis jo mokiniams padarytų didesnį įspūdį, kaip testamentą parašė saviesiems šiuos žodžius: „Aš, mano vaikeliai, kaip sako Šv. Raštas, einu jau tėvų keliu (baigiu savo žemišką gyvenimą). Viešpats mane jau pas Save šaukia. Tuoj pamatysiu dangaus grožį ir jo gėrybes. Bet jūs, mano vaikeliai, saugokitės, kad tiek metų dirbę, greitai nepasijustumėte nieko neturį savo rankose. Teatrodo jums visuomet, kad dar tik šiandien įstojote į vienuolyną. Taip elgdamiesi, nuolat gaivinsite ir palaikysite savyje tą pirmykštį dvasios uolumą ir taip ištesėsite ligi galo“[3]. Vadinasi, jei norime tobulėti, visuomet atsiminkime šį patarimą: kasdien iš naujo pradėti Dievui tarnauti ir elgtis taip, kaip elgiasi tie, kurie nei pašaukimo, nei pareigų vykdymu dar nėra patenkinti. Taip elgdamiesi visuomet būsime uolūs vienuoliai.
Tokią pat priemonę nurodo mums ir šv. Augustinas sakydamas: „Užmiršk visa, ką ligi šiol padarei, ir kiekvieną dieną pradėk vis su nauju uolumu“[4]. Šv. Antanas tą patį dalyką paaiškina taip. „Geri tarnai, – sako jis, – nors ir ilgai savo ponams yra tarnavę ir daug dirbę, tačiau nežiūrėdami to, jie ir dabar, kaip ir pirmiau, uoliai eina savo pareigas; jie pasiryžę visus paliepimus kuo greičiausiai įvykdyti, tartum jie dar tik dabar būtų tą tarnybą gavę ir nieko dar joje nenudirbę. Taip ir mes turime tarnauti Dievui, savo Viešpačiui ir Sutvėrėjui“[5].
Šv. Bernardas visa tai paaiškindamas duoda gražų pavyzdį[6]. Jis, anot Surijaus, kitus laikė tobulais ir daug užsitarnavusiais vienuoliais. Jam atrodė, kad jie, padarę daug nuopelningų darbų ir gerai pasitobulinę, jau galėtų naudotis ir šiokiomis tokiomis privilegijomis ir per daug neįtempti savo jėgų, atlikdami dvasios lavinimus. Didelis dalykas yra kitų nesmerkti, matant juos besinaudojančius tam tikromis privilegijomis. Šv. Bernardas visuomet save laikė pradedančiu vienuolių gyvenimą novicijumi, kuriam jokie palengvinimai visiškai netinka. Dėl to Šventasis per visą savo gyvenimą kuo geriausiai vykdė regulą, dirbo paprasčiausius darbus, lavinosi būti nuolankiu. Jis pirmas vykdydavo visus įsakymus, pirmas imdavo į rankas šluotą, šiūruoklę ar kurį kitą namams tvarkyti reikalingą įrankį, kitaip sakant, niekuo nenorėjo skirtis nuo novicijų. Jei matydavo kitus kokį nors rankų darbą dirbant, o pats to darbo negaudavo, tai, nenorėdamas likti be nuopelno, tuoj susirasdavo dar labiau pažeminantį darbą. Kartais imdavo kastuvą ir kasdavo dirvą, kirsdavo malkas ar jas užsidėjęs ant pečių nešdavo į virtuvę. Ir labai džiaugdavosi panašių darbų gavęs. Tai darydavo ne norėdamas būti pavyzdžiu kitiems, bet įsitikinęs, kad tokie darbai labai naudingi norint pasiekti šventumą. Jo nuomonė, šiuo atžvilgiu, griežtai skyrėsi nuo tų, kurie panašių darbų imdavosi norėdami duoti gerą pavyzdį kitiems, o patys visai negalvodami, kad tokie darbai jų pačių tobulėjimui yra būtini. Žinoma, gerai, kad tokius darbus dirbame norėdami duoti kitiems pavyzdį, bet daug geriau ir naudingiau, jei juos darytume mūsų pačių labui, turėdami galvoje tai, ką turėjo ir šv. Bernardas, būtent: didesnį savęs ištobulinimą.
Šv. Antanas duoda dar vieną labai gerą pastabą, paaiškinančią ir patvirtinančią tai, kas jau buvo anksčiau pasakyta. Šventasis nesitenkina tuo, kad mes palaikytume savyje tą dvasios uolumą, su kuriuo pradėjome savo darbą, bet dar trokšta, kad diena iš dienos vis labiau ir labiau tobulėtume. Jis nori, kad kasdien vis iš naujo pradėtume Dievui tarnauti ir rūpintumės kokią nors meilės auką Jam paaukoti, jausdamiesi, kad ligi šiol kasdien Jį terūstinome, ir suprasdami, kad reikia atgailauti už buvusius nusikaltimus. Taigi turime visuomet taip elgtis, tartum ligi šiol nieko gera nebūtume padarę ir lyg tik dabar pradėtume siekti tobulumo. Ši priemonė, kaip sako šv. Grigalius[7], tinka visiems, net ir labai tobuliems, nes Dovydas, būdamas šventas, vis tik kalbėjo: „Aš tariau: dabar aš pradedu“ (Ps 76, 11). Jis taip karštai ir uoliai tarnavo Dievui savo senatvėje, kad atrodė, vos tik dabar tepradėjęs Jam tarnauti. Tokia jau yra šventų žmonių ypatybė, anot Šv. Rašto žodžių: „Kuomet žmogus yra baigiąs, tuomet jis tik pradeda“ (Sir 18, 6). Tikri Dievo tarnai juo tobulesni ir arčiau savo tikslo būdavo, tuo uoliau ir karščiau lavindavo dorybes, lyg tie kasantieji iš žemės brangenybes. Šv. Grigalius sako: „Kasantieji iš žemės brangenybes juo giliau ir arčiau prie jų prisikasa, tuo smarkiau dirba ir linksmiau meta žemes aukštyn“[8]. Jie žino, kad jau netrukus iškas brangų turtą, kurio taip uoliai ieško. Tai žinodami, jie sustiprėja dvasia, tampa patvaresni ir pasiryžta iškasti brangenybę. Taip daro ir tikrai nuoširdžiai trokštantieji tobulumo: juo daugiau jie jo įsigyja ir arčiau prie jo prieina, juo uoliau ir patvariau jo siekia. Turtas jau arti. Dirbk uoliai, skubėk ir tuoj jį pasieksi!
„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žyd 10, 25), sako šv. Povilas Apaštalas. Šv. Grigalius kalba tą patį: „Juo smarkesnis darbas, juo artimesnis turi būti užmokestis“. Kaip akmuo, paleistas žemyn, juo arčiau žemės, tuo greičiau krenta, taip ir žmogus – juo tobulesnis ir arčiau Dievo, tuo labiau skuba Jo siekti. Tie, anot šv. Bazilijaus, turi labai karštą dvasią. O Apaštalas sako: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui“ (Rom 12, 11).
Kai kurie savo vienuoliško gyvenimo pradžioje labai karštai ima siekti šventumo, bet pabaigę novicijatą, greitai apsileidžia, lyg būtų jau nuvargę ar pasenę. Jie jau nebepalaiko savyje pirmykščio dvasios uolumo; jie – tinginiai, apsileidėliai ir atšalėliai. Karštos dvasios yra tie, sako šv. Bazilijus, kurių uolumas niekuomet nesumažėja. Tartum dvasios bado apimti, jie vis karščiau lavina dorybes, ieško ir panaudoja tam visas progas ir priemones, niekuo nepasisotina, bet vis ieško naujų progų. Jie kaskart vis labiau ir labiau trokšta kuo ištikimiausiai tarnauti Dievui ir Jam įtikti, sekdami Šv. Rašto žodžiais: „Palaimintas žmogus, kurs bijo Viešpaties, kurs labai mėgsta jo įsakymus“ (Ps 111, 1).
[1] Vit. Patr. De Abb. Agath.
[2] Athan. Vita S.Antonii.
[3] Ten pat, cap. 58.
[4] Epist. ad Demetr. c. 27.
[5] Athan. Vit. S. Antonii.
[6] Surius VIII, Vita S. Bernardi I. 1, c. 4.
[7] Moral. 1. 22, c. 4.
[8] Moral. 1. 5, cap. 3.