„Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), pasakė Kristus savo garsiame kalno pamoksle. Šiuos žodžius garbingasis kankinys Kiprijonas aiškina taip: „Jei tėvai, – sako jis, – džiaugiasi matydami savo vaikus panašius į save ir veidu, ir elgesiu, ir būdu, tai dar labiau džiaugiasi dangiškasis Tėvas, regėdamas savo dvasios vaikus panašius į Jį tobulumu“[1]. Ir dar prideda: „Kokia garbė, koks vainikas yra tiems, kuriems Dievas neprikaišios Pranašo lūpomis: „Aš užauginau sūnus ir išaukštinau, o jie paniekino mane“ (Iz l, 2). Nemaža garbė Dievui, kad turi vaikų, taip į save panašių, jog kiekvienas, kuris jų dvasią pažįsta, myli ir garbina Jį patį.
Kaip galima būti panašiam į dangiškąjį Tėvą? Šv. Augustinas sako: „Manykime, kad tuo panašesni esame į Dievą, kuo teisesni ir labiau su Juo susijungę esame“[2]. Taigi juo būsime pamaldesni, tobulesni, tuo ir į savo dangiškąjį Tėvą būsime panašesni. Dievas labai trokšta, kad būtume šventi ir tobuli. Jis tai dažnai mums primena daugelyje Šv. Rašto vietų. Tautų Apaštalo lūpomis Šv. Dvasia kalba: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas“ (1 Tes 4, 3). Kitoje vietoje tą pačią mintį pasako šv. Mato Evangelisto lūpomis: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tą patį pabrėžia ir per šv. Apaštalą Petrą: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt l, 16). Toks tad mūsų dangiškojo Tėvo noras. Nepaprastai džiaugiasi tėvai, turėdami išmintingus ir šventus vaikus. Saliamonas sako: „Išmintingas sūnus – džiaugsmas jo tėvui, paikas gi sūnus – apmaudas jo motinai“ (Pat 10, 1). Todėl, jei ir nebūtų kitos paskatos savo būdui tobulinti, tai mums pakaktų vien tik žinoti, kad taip elgdamiesi mes labai pradžiuginsime Dievą. Niekas daugiau mums tenerūpi, kaip tik įtikti Dievui. Dievo džiaugsmas, didesnė Jo garbė – tai turi būti mums vienintelė paskata ir akstinas visuose mūsų darbuose.
Be šios paskatos, nurodysime dar ir kelias kitas paskatas, raginančias mus siekti tobulumo. Šv. Raštas dažnai mus vadina Dievo sūnumis. „Aš jums būsiu tėvas, o jūs mano sūnūs“, – keletą kartų pasakė pranašai. Tautų Apaštalas efeziečiams taip rašo: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Ef 5, 1), o šv. Jonas: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas, kad mes vadinamės Dievo vaikais – ir esame“ (1 Jn 3, 1). Tą patį skaitome ir kitose Šv. Rašto vietose. Priežastį, dėl kurios Dievas taip kalba, nurodo šv. Augustinas[3]. Jis sako, kad Dievas norįs mums parodyti mūsų kilmę ir vertę, kad mes, tai supratę, patys save gerbtume ir uoliau budėtume. Gražų ir brangų rūbą žmonės labai saugoja, kad kas jo nesuteptų ar nesubjaurotų. Brangūs akmenys, deimantai ir kitos brangenybės yra žmonių rūpestingiausiai saugojamos. Dėl to ir Šv. Raštas taip dažnai primena, kad mes esame Dievo vaikai, o Jis – mūsų geriausias Tėvas; kad mes, anot šv. Augustino, labiau save gerbtume – elgtumės taip, kaip tinka tokio Tėvo vaikams. Lygiai taip pat kalba ir šv. Leonas Didysis: „Žinok, krikščioni, savo vertę, o tapęs Dievo prigimties dalininku, negrįžk į senąjį niekingumą netinkamai elgdamasis. Atsimink, kokios galvos ir kokio kūno narys esi“[4]. Atsiminkim savo didybę ir žinokim, kad esame Dievo sūnūs. Venkime viso, kas netiktų didybei To, kurio sūnūs esame. Ir Tautų Apaštalas, ragindamas atėniečius prie kilnesnių ir aukštesnių darbų, panašiai jiems kalba: „Mes esame iš jo giminės“ (Apd 17, 28). Taigi būdami Dievo giminės, patys sau ir taikykime tuos Šv. Rašto žodžius.
Brangų rūbą teršia kiekviena dėmelė; ir juo brangesnis tas rūbas, juo dėmelė būna labiau pastebima. Baltoje auksu ir sidabru išsiuvinėtoje medžiagoje pastebimas kiekvienas, kad ir menkiausias krislelis. Visai kas kita, jei toks krislas yra kitokioje medžiagoj; ten jis ne taip greitai pastebimas, o jei ir pastebimas, tai maža į jį tekreipiama dėmesio. Lygiai taip pat yra ir žmonių gyvenime. Pasauliečiai nelabai pastebi savyje mažas nuodėmes, o kai kada net ir sunkios neįžiūri. O vienuoliai yra tartum baltas šilkinis rūbas. Net mažiausias jų netobulumas labai pastebimas ir krinta visiems į akis. Kuklumo stoka, mažas nesusivaldymas, nekantrumas ar rūstesnis žodis labai piktina pasauliečius, nors jie tokias pat savo draugų ar bičiulių klaidas visai nieku laikytų. Nepaisome dulkių ant kojų, bet kai jos į akis krinta – negalime jų pakęsti. Pasauliečiai yra lyg dulkėtos Bažnyčios kojos, o vienuoliai – jos akys. Todėl kiekviena vienuolio yda, nors ir mažiausia ji būtų, yra visų nepakenčiama, nes ji temdo jo šventumo šviesą ir jį žemina. Todėl vienuolis turi kuo rūpestingiausiai saugotis bet kokio netobulumo.
Yra ir daugiau priemonių, padedančių savo būdą tobulinti. Viena iš jų – aiškus įsitikinimas, kad mums dar lieka daug kelio nueiti, o ligi šiol nueitasis tėra visai trumpas, dar tik kelio pradžia. Ši savęs tobulinimo priemonė glūdi Kristaus žodžiuose, kuriuos jau aukščiau esame minėję. Bet dėl ko Viešpats Jėzus visiems bendrai yra pasakęs: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Ar mes galime pasiekti tą aukščiausią tobulumą, kokį turi dangiškasis Tėvas? „Argi žmogus, palygintas su Dievu, pasirodys teisus?“ – klausia kantrusis Jobas (Job 4, 17). Anaiptol! Nors mes ir milijonus kilometrų prie Dievo prisiartintume, vis dėlto tarp mūsų ir Jo liktų be galo didelis tarpas.
Viešpats Jėzus sako, kad mes turime būti tokie tobuli, kaip ir dangiškasis mūsų Tėvas, norėdamas pažymėti, kad, eidami šiuo keliu, niekuomet tobulumo nepritrūksime. Todėl niekuomet nesitenkinkime tuo, ką jau įsigijome, bet visomis jėgomis siekime to, ko mums dar trūksta. Bažnyčios Tėvai vienu balsu tvirtina, kad lengva pažinti, kam trūksta tobulumo, o kam ne. Jei kas mano, kad jau yra pasiekęs aukštą tobulumo laipsnį – tai tikriausias ženklas, kad jis tobulumo dar nė nematęs. Kas geroką tobulumo kelio dalį jau yra nuėjęs, tas aiškiausiai mato, kad dar daug jam trūksta. Šv. Bonaventūras duoda šitokį palyginimą[5]: „Kuo aukščiau kas ant kalno užkopia, tuo toliau mato“. Taip pat yra ir su tobulumu: kuo arčiau tobulumo viršūnės prikopiame, tuo daugiau savo trūkumų pamatome. Aukštas kalnas, žiūrint iš apačios, atrodo siekiąs dangų, mums rodosi, lyg nuo jo viršūnės dangų ranka pasiektume. Bet ant jo užkopę pamatome, kad ir nuo čia ligi dangaus taip pat toli, kaip ir nuo žemės. Panašiai yra ir su tobulumo kalnu, su Dievo pažinimu ir Jo meile.
Taip supranta šv. Kiprijonas šios psalmės žodžius: „Žmogus pakelia savo širdį į aukštus dalykus, bet Dievas pasirodo prakilnus“ (Ps 63, 7–8). Galime stengtis pažinti Dievą kaip norime ir kaip pajėgiame, vis dėlto viso Jo šventumo ir tobulumo niekad nesuvoksime. Nors ir aiškiausiai suprastume daugelį Dievo darbų, tačiau pamatysime, kad dar daugiau nepažįstame ir nesuprantame. Mylėkime Dievą kuo karščiausiai, bet nepamirškime, kad mūsų meilė gali tapti tūkstančius kartų grynesnė ir tobulesnė.
Tobulumo kelias neturi galo – gali juo eiti ir eiti, kol gyveni žemėje. Kas mano pasiekęs jo galą, tas labai klysta, nes iš tikrųjų dar labai toli iki jo. Ši tiesa aiškėja stebint besimokančiųjų gyvenimą. Juo daugiau kas mokosi ir juo daugiau žino, tuo aiškiau supranta, kad dar daug žinių jam trūksta. Labai išmintingai pasakė vienas filosofas: „Viena tik žinau, kad nieko nežinau“[6]. Taip pat su skausmu kalbėdavo vienas garsus muzikas: „Tikrai nieko apie savo meną nenusimanau“. Jis matė savo meno dirvos platumą ir kaip maža toje srityje yra padaręs. Kas žino mažai, tas nesupranta, kiek daug dar jam trūksta. Jie jaučiasi beveik viską žiną, nors dar labai daug dalykų jie visai nežino. Taip pat yra ir Dievo meilės moksle. Tobulesni Dievo tarnai, kurie nuolat lavindamiesi pasiekė šiek tiek šventumo, aiškiai mato, kiek dar iki jo jiems trūksta. Tai ir yra svarbiausia priežastis, dėl ko jie yra nuolankesni nei kiti. Juo tobulesni jie tampa, juo tobulesnis darosi jų nuolankumas, nes jie geriau pažįsta save.
Visos dorybės yra tarpusavyje susijusios. Kas geriau pažįsta Dievo gerumą, tas aiškiau mato savo nevertumą ir menkumą. „Gelmė vejasi gelmę“ – sako Psalmininkas (Ps 41, 8). Lygiai taip pat Dievo gerumo ir pažinimo gelmė atskleidžia mums mūsų menkumo gelmę. Dėl to matome visų savo netobulumų dulkes bei krislus ir tolį kelio, kurį mums dar reikia nueiti norint pasiekti tobulumo viršūnę.
Kas neseniai yra pradėjęs tarnauti Dievui, tas mano jau daug dorybių įsigijęs, mat jis nemato, kiek dar jam daug iki aukščiausio tobulumo trūksta. Kas neturi dailės skonio, tas, pamatęs bet kokį paveikslą, gėrisi juo, nepastebėdamas jame jokio netobulumo. Taigi vienas nemato trūkumų, temdančių jo sielą, o kitas, laibiau pažengęs dvasios kelyje, randa savyje daugybę trūkumų ir netobulumų.
Visos šios priemonės tesužadina mumyse didžiausią dorybių troškimą, ypač tų, kurių dar neturime, kad iš visų jėgų stengtumėmės jų įsigyti. Šv. Jeronimas[7], aiškindamas Šv. Rašto žodžius „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės“ (Mt 5, 6), pastebi, kad čia Viešpats palaimintais vadina tuos, kurie būdami dori vis dėlto turimomis dorybėmis nepasitenkina, bet trokšta vis naujų. Jie stengiasi įsigyti kuo daugiau tobulumo kaip ir pranašas, kuris meldėsi: „Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės“ (Ps 50, 4). Jam nepakako būti skaisčiam, be nuodėmių – jis troško, kad Dievas jį padarytų dar skaistesnį, baltą kaip sniegas ar net už sniegą baltesnį. „Apšlakstyk mane isopu, ir būsiu apvalytas; plauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą“ (Ps 50, 9). Apiplauk ne tik mano išorę, bet ir mano sielą. Todėl ir mums reikia Dievą prašyti: Duok mums, Viešpatie, didesnio nuolankumo, daugiau kantrybės, karštesnės meilės, didesnio atsidavimo Tavo valiai ir dar labiau mus apiplauk.
[1] Serm. 2 de zelo et livore.
[2] Epist. 85 ad Consent.
[3] Epist. 243, c. 19.
[4] Serm. I de nativ. Dom.
[5] XIII. De prof. religios. 1.2, c.21.
[6] Laert. In vita Socrat.
[7] Comment. In Matth. 1. 1.