8. Dažnas kilnių ir aukštų dalykų apmąstymas yra galinga priemonė tobulumui pasiekti

Daug pažengsime siekiant tobulumo, jei dažnai kreipsime savo sielos akis į aukštus ir kilnius da­lykus. Tą patį sako ir šv. Apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams. Jis rašo: „Taigi jūs siekite aukštesniųjų (už kitiems Dievo suteiktas) malonės dovanų! Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią“ (1 Kor 12, 31). Kitaip tariant, trokškite ir būkite pasirengę kilnesniems dalykams, darbams, užsiėmimams. Tai yra vienas reikšmingiausių ir svarbiausių būdų tobulumui pasiekti, ir štai dėl ko: jeigu pasiryšime siekti to, kas yra kilniausia, aukščiausia, tai pasieksime bent tai, kas mums būtina.

Šią ne visai aiškią mintį nušvies vie­nas palyginimas. Jeigu kilpinis arba lan­kas yra silpnas, tai iš jo šaudami į taikinį, tu­rime vieną ar dvi plaštakas šauti virš taikinio, nes kitaip strėlė įsmigs žemiau taikinio. Taip pat ir čia. Žmogaus prigimtis yra sužeista gimtosios nuodėmės ir taip linkusi į blogą, jog mums labai sunku savo užsibrėžtąjį tikslą pa­siekti. Todėl turime visuomet siekti daugiau, negu iš tikrųjų mums reikia. Jeigu siektume tik tiek, kiek reikia, tai mūsų prigimties geismas, lyg ta žemės trauka, prie savęs traukianti skrendančias strėles, nutrauks mus žemiau, ir mes pasijusime nepasiekę to, ko taip troškom.

Gal kas pasakys: „Gana man to, kad sun­kiai nenusidedu, o aukštesnio tobulumo man nereikia“. Tam atsakyčiau: Gražiai kalbi, bet abejoju, ar tu, neturėdamas didesnio tobulumo troškimo, ilgai toje vietoje išbūsi. Tavo lankas yra visiškai silpnas. Jei juo šautum virš taikinio, galima būtų tikėtis, kad pataikysi kur reikia, bet tu netaikai aukščiau, o tik stačiai į taikinį. Kitaip tariant, jei siektum aukštesnio tobulumo laipsnio, gal ir išvengtum sunkios nuodėmės, bet tu to nedarai, todėl labai greitai gali pasijusti didelės nuodėmės pavojuje.

Vienuolis, prisiimantis pareigą laikytis ne tik Viešpaties Dievo įsakymų, bet ir Jo patarimų, vengiantis ne tik didelių, bet ir mažų nuodėmių, net ir pačių netobulumų, pasirenka tikrai gerą kelią. Tuo keliu eidamas, jis nepaklius į pavojų padaryti didelę nuodėmę. Nors dėl įgimto žmogaus silpnumo nepajėgs tobulai įvykdyti savo pasiryžimų ir šiek tiek atsiliks užpakalyje, tačiau jis nusikals tik netobulumais ar padarys mažą nuodėmę, bet užtat išvengs didelės nuodėmės. Kad visa tai, ką mes čia pasakėme, yra tiesa, paliudija pats žmonių gyvenimas. Pasauliečiai, kurie netrokšta aukšto tobulumo, labai dažnai ir sunkiai nusi­deda, o vienuoliai, Dievo padedami, labiau apsisaugoja nuo didžiųjų mirtinų nuodėmių. Ši vienuoliams Dievo teikiama malonė yra viena didžiausių dovanų, kurias jie gauna. Todėl turime širdingai dėkoti Dievui, kad Jis mus iš pasau­lio pašaukė. Nors kitokių dvasios turtų vienuoliai ir neturėtų, tai ir to, kad lengvai galime išvengti didelės nuodėmės, mums visiškai pakaktų. Ir aš tvirtai tikiu, kad jūs, Dievo padedami, per visą savo gyvenimą, gyvenamą vienuolijoje, išvengsite sunkios nuodėmės, O likę pasaulyje, gal nė mė­nesio ar net savaitės nebūtumėte apsisaugoję nuo pro­gų sunkiai nusikalsti.

Dabar jau aišku, koks didelis pavojus tykoja apsileidusio vienuolio, kuris mažu dalyku laiko įstatų laužymą ir nesistengia savęs tobulinti. To­kiam visada tykoja rimtas pavojus sunkiai nusidėti. Todėl jei tu nori dvasios gyvenime bent kiek pažengti į priekį, stenkis įsigyti tiek nuolan­kumo, kad lengvai ir linksmai galėtum iškęsti ir didžiausią panieką. Duok Dieve, kad tu ją iškęstum bent ramiai ir kantriai, nekalbant jau apie linksmumą ir džiaugsmą, kylantį iš nuoskaudų. Rūpinkis įsigyti ir tobulo paklusnumo, kito vadovavimui pavesdamas savo valią ir net protą, arba, kad bent būtum vi­siškai klusnus įsakymams ar paliepimams. Stenkis net ir sunkiausiomis gyvenimo valandėlėmis pavesti save Dievo valiai. O, kad tai padarytum bent kasdieniniame gyvenime!

Ir pats Dievas, anot šv. Augustino[1] trokšta, kad mes Jį savo kasdieniniame gyvenime mylėtume ir Jo valią visuomet ir visur vykdytume. Tai ma­tyti iš Jo didžiausio ir pirmojo įsakymo: „My­lėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Lk 10, 27, Mt 22, 37–38, Įst 6, 5). Tai yra aukščiausias visų kitų įsakymų tikslas, nes „įsaky­mo tikslas yra meilė“ (1 Tim 1, 5), sako Tautų Apaštalas. To įsakymo tikslas yra toks kilnus, jog jo, kaip pastebi teologai ir Šventieji Tėvai[2], pilnai pasiekti negalime. Jį pilnai ir visiškai pasieksime tik amžinosios laimės karalystėje. Niekas kitas, tik dangaus gyventojai gali tą įsakymą tobulai įvykdyti, nes tik ten visa jų širdis, protas ir valia – visos jų jėgos vien tik Dievu užimtos. O mums, žemės gyvento­jams, sunku tai padaryti, nes mūsų sielos jėgas varžo kūnas, kuriuo taip pat turime rūpintis. Tas įsakymas yra labai kilnus ir jo įvyk­dymas yra aukščiausias tobulumas. Viešpats Die­vas jį mums pateikia pirmoje vietoje, kad mes ži­notume, koks mūsų galutinis tikslas. Šv. Augus­tinas klausia: „Dėl ko mums įsakyta mylėti Dievą visa širdimi, jei žemėje to negalima įvykdyti?“ Į šį savo klausimą jis pats ir atsako: „Dėl to, kad niekas negali tiesiog bėgti, jei nežino, kur turi bėgti“[3]. Kitaip tariant, Dievas todėl tą sunkų ir aukštą įsakymą mums pirmiausia pateikia, kad mes į jį žiūrėdami, siektume aukščiausio tobulumo laipsnio. Juo aukščiau mes taikysime, tuo tiksliau pataikysime ir mažiau apsirik­sime. Šv. Jeronimas, aiškindamas šiuos Pra­našo žodžius: „Palaimintas žmogus, kurs laukia pagalbos iš tavęs, kai jis turi širdyje šventas keliones“ (Ps 83, 6), sako: „Šventasis savo širdyje mano kilti, o nusidėjėlis – kristi“. Šventasis rūpinasi visada kilti ir žengti tobulumo keliu. O toks yra tas, kuris visuomet savo širdyje nešioja Išminčiaus žodžius: „Stipriojo mintys visados užimtos apstybe“ (Pat 21, 5). O nusidėjėlis mažai rūpinasi kilnesniais dalykais ir pasitenkina tik bendru, visiems prigimtiniu gyvenimu. Labai gerai, jei toks žmogus dar įstengia vidutiniškai gyventi, bet ir jis dažniausiai palengva pradeda smukti žemyn. Gražiai apie tai rašo Jonas Gersonas: „Daugelis kalba: užteks man gyventi paprastą gyvenimą. Man pakaks, jei šiaip taip savo sielą išganysiu ir su paskutiniaisiais danguje vietą gausiu. Nenoriu aukšto apaštalų tobulumo, ne­trokštu garbingo šventųjų vainiko, nenoriu skra­joti padangėse, – pakanka man vaikščioti lygiu keliu“. Tai netobulų žmonių kalba. Jie save priskiria prie „daugelio“, nes maža yra tobulų. Todėl Šv. Evangelijoje Viešpats sako: „Daug pašauktų, maža gi išrinktų“ (Mt 20, 16). „Erdvūs vartai ir platus kelias (daugelio apsileidėlių kelias) į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą (tad ir į tobulumą)! Tik nedaugelis jį teatranda“ (Mt 7, 13–14). Apie juos šventasis Augustinas sako, kad jie panašūs į Pranašo „laukinius žvėris“ (Ps 8, 8), ir lyg tie žvėrys nori gyventi pla­čiuose laukuose ir dideliuose miškuose, nežiūrė­dami jokios tvarkos, jokių regulų.

Todėl toliau Gersonas sako, kad tas, ku­ris kalba: „Užtenka man paprasto gyvenimo, aukštesnio tobulumo aš nenoriu“, yra tikrai tin­gus ir atšalęs. Tie, kurie tingėdami ar apsileisdami pasitenkina tik tuo, kad su daugeliu bus išganyti, turi labai bijoti, kad drauge su paiko­siomis mergaitėmis, kurios „nepasiėmė su savim aliejaus“ (Mt 25, 3), nebūtų pasmerkti. Jie turi labai susirūpinti, kad nebūtų nubausti, kaip tas tinginys tarnas, kuris gautą iš savo valdovo ta­lentą užkasė į žemę. Jis nesirūpino leisti tą savo talentą apyvarton, kad jis neštų pelno. Todėl val­dovas atėmė iš jo ir tą talentą, kurį turėjo, ir jį patį įmetė į tamsybes. Ir Kristus savo palyginimą baigia sakydamas, kad „kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 25, 29).

Kaip pažymi Evangelija, savininkas tinginį tarną pasmerkė ne už ką kitą, o tik už tai, kad gavęs talentą nesirūpino daugiau pel­nyti. Norėdamas parodyti, koks bjaurus ir negeras toks žmonių elgesys, Gersonas pateikia tokį pavyzdį. „Įsivaizduok sau, – sako jis, – kad vienas turtingas ir geras tėvas turi daug sūnų, iš kurių kiekvienas turi pakankamai gabumų savo uolumu ir gerais įpročiais iškelti visos giminės vardą, suteikti visam namui garbės. Visi jie, iš­skyrus vieną, to ir siekia – visi rūpinasi pa­sižymėti kilniais darbais, tik tas vienas sėdi sau sudėjęs rankas, tartum visas sustingęs. Jis sako, kad jam užtenką to, ką turįs, nenorįs jis nei daugiau turtų, nei garbės, todėl tais dalykais nė kiek ir nesirūpinąs. Šaukia jį tėvas pas save, prašo, stengiasi pakeisti jo klaidingą mąstymą, ir kad geriau suprastų, nurodo jam jo brolių ir protėvių gyvenimą. Primena jam ir tai, kad jis turi tam reikalingų jėgų ir gabumų. Bet jei tas sūnus net ir dabar nenori pasijudinti iš vietos, jei nė nema­no tapti naudingu žmogumi, tai ar nevertas jis savo tėvo rūstybės?! Panašiai ir mes, – kalba toliau Gersonas, – esame dangiškojo Tėvo sūnūs, Viešpaties Jėzaus broliai. Išganytojas mus ragina tobulėti: „būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt5,48).

 

Kitaip tariant, žvelkite į jūsų Tėvo šventumą bei tobulumą ir darykite taip, kaip dera tokio Tėvo vaikams, „kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 45). Tad sekime savo brolių pavyzdžiu! Štai Vyriausiasis mūsų Brolis, Jėzus Kristus, visą žmoniją išaukštino. Nors už tai ir savo gyvybę turėjo paaukoti, tačiau savo darbą padarė. O jei tokiu kilniu, šviesiu Jo pavyzdžiu mes sekti neįstengiame, tai galime sekti dar ki­tais broliais ir jų pavyzdžiais. Jie buvo silpni, gimė nuodėmėje, turėjo savyje ydų, buvo dažnai pagundų puolami, kitaip tariant, buvo tokie pat žmonės kaip ir mes. Jais mes galime sekti. Tam pačiam tikslui Šventoji Motina Baž­nyčia ir rodo mums Šventųjų pavyzdžius, švęsdama šventes jiems atminti. Bet gal kartais norime dar artimesnių pavyzdžių? Tad žiūrėkime į tuos brolius, kurie yra vienos Motinos sūnūs – to pačio ordino nariai. Žiūrėkime į šv. Ignacą, į šv. Pranciškų Bordžiją, į šv. Stanislovą Kostką ir kitus mūsų šventuosius. Rūpinkimės jais sekti, kad dėl mūsų apsileidimo nebūtų niekinamas ir mū­sų ordinas.

Kas, matydamas tokius pavyzdžius, neužsidegs tobulumo troškimu, o tenkinsis tik esamu gyve­nimu, be abejo, užgaus dangiškojo Tėvo Širdį, pripildys ją skausmo ir rūstybės. Kartu toks žmogus piktins savo brolius, ir nebus vertas, kad jį Dievas laikytų savo sūnumi, o broliai vienuoliai – ti­kruoju savo broliu. Šios mintys turi mus įkvėpti kilniems darbams, kad jų nuolat trokštume ir tik jais tesirūpintume. Nors dėl savo įgimto silpnumo nepakilsime tiek, kiek trokštame, tačiau ir toli neatsiliksime.

Tad elkimės kaip pirkliai, kurie visuomet prekėms nustato aukštesnę kainą: pradžioje jie rei­kalauja daug daugiau, negu prekė verta. Jie tai daro su mintimi, kad paskui, tartum nusileisdami pirkėjams, vis dėlto gautų, kiek prekė tikrai yra verta. Ir priežodis sako: „Prašyk daug daugiau, kad gautum kiek verta“. Tad prašykime ne to, kas teisinga, bet kas teisingiausia. Pradžioje prašykime daugiausia, kad gau­tume tiek, kiek reikia. Bet jei sieksime tik vi­dutinio tobulumo ir tik juo tesirūpinsime, galime būti tikri, kad nė to vidutinio tobulumo neįsigysime ir liksime patys paskutiniai.

Iš viso to matome, kaip svarbu, kad konferencijose ir pasikalbėjimuose būtų nagrinė­jami tik aukščiausio tobulumo dalykai, kaip an­tai: didžiausias nuolankumas, visiškas savo ydų išnaikinimas, visiškas savęs pavedimas Dievo valiai, kad mes norėtume to, ko Dievas nori, ir nenorėtume to, ko Jis nenori. Tokie turėtų būti mūsų pasikalbėjimai. Lygiai taip pat gali­ma kalbėtis ir apie kitas dorybes, trokštant aukš­čiausio jų laipsnio. Kai kas gal prikištų: Kam kalbėti ir pamokslauti apie to­kius aukštus dalykus paprastiems silpniems žmonėms, ypač dar tik pradedantiems dvasinį gyvenimą? Kad būtų kal­bama apie paprastesnius dalykus, gal ir galėtume tai įvykdyti, bet dabar, kai kalbama apie tokį tobulumą, kuriuo pasiekiamas net trečiasis dangus, tai, rodos, tas dalykas tinka ne mums, papras­tiems žmonėms, bet tokiems, kaip apaštalui Pauliui ar į jį panašiems.

Toks priekaištas yra neteisingas, nes tie dalykai jiems kalbami kaip tik dėl to, kad jie nenori apie tai net girdėti. Kaip tik reikia juos įtikinti, kad tų dalykų negalima užmiršti ir į šalį nustumti. Šit vėl sakoma, kad esą netikslinga paprastiems žmonėms kal­bėti apie tokius aukšto tobulumo reikalaujančius dalykus, nes jie, girdi, per silpni ir neprityrę esą. Bet iš tiesų yra atvirkščiai. Kaip tik dėl to, kad jie yra silpni ir neprityrę, jiems apie tai ir kalbama, kad jie tai girdėdami, bent tiek įsigytų tobulumo, kiek jiems būtinai reikia.

Tam tikslui padeda ir šventųjų gyveni­mų skaitymas, pasakojimų apie jų dorybes klausymas, sekimas jų pavyzdžiais, jų nepapras­tų dorybių apmąstymas ir t. t. Bažnyčia juos stato mums prieš akis, kad, matydami jų kilnias dorybes, jų dar­bus, taptume uolesni ir stropiau žengtume tobulumo keliu. Be to, šventųjų gyvenimų skaitymas mums duoda dar ir daugiau dvasinės naudos: matydami jų gyvenimo kilnumą, jų dorybes, ir palyginę jų gyvenimą su savuoju, mes susigėsime ir nusižeminsime. Šv. Grigalius, aiškindamas Jobo žodžius: „Jis pažvelgs į žmones ir tars: Nusidėjau“ (Job 33, 27), sako[4], kad, pamatę teisingus ir šventus žmones, mes pripažinsime save nusidėjėliais, o matydami jų garbingą ir kilnų pavyzdį, susigėsime ir tapsime nuolankesni. Kaip betur­čiai aiškiai mato savo skurdą, žiūrėdami į turtingųjų brangenybes, taip ir siela darosi nuolan­kesnė ir geriau pamato savo dvasios skurdą, žiū­rėdama į gražius šventųjų gyvenimo pavyzdžius.

Šv. Jeronimas rašo[5], kad šv. Antanas, pirmųjų vienuolynų vyresnysis, kartą atsilankė pas šv. Povilą, pirmąjį atsiskyrėlį. Šio švento vyro gyvenimas šv. Antanui padarė tokį įspūdį, kad, sugrįžęs namo ir brolių klausinėjamas: „Kur, tėve, ligi šiol buvai?“, liedamas karčias ašaras tik atsakė: „Vargas man nusidėjėliui, nes aš esu tik šešėlis tikro vienuolio ir visiškai nenusipelnęs to vardo, kurį nešioju. Žiūrėdamas į Povilą, mačiau Eliją, mačiau šv. Joną Krikštytoją tyruose“. Pa­našiai pasakojama ir apie Makarijų Didįjį[6]. Jis, aplankęs keletą vienuolynų ir pamatęs nuostabų vienuolių tobulumą, sugrįžęs pas savuosius graudžiai apsiverkė, kalbėdamas: „Ma­čiau vienuolių, kurie yra tikri vienuoliai. Aš tik vienuolio vardą nešioju, o iš tikrųjų visai nesu vienuolis“. Jei šie šventieji iš nuolankumo taip kalbė­jo, tai mes, matydami šventųjų pavyzdžius ir jų didžias dorybes, teisingai turime apie save taip manyti. Mes turime jais sekti nusižeminę ir susigė­dę. Ši priemonė, jei tikrai praktikuojama, gali labai mums pagelbėti sie­kiant tikslo.

 

[1] Lib. de perfect. iustitiae rat. 16, tom. 7

[2] Thom. 2, 2, q. 184, art. 2 ad 3.

[3] De perfect. iust. c. 8, n. 19.

[4] Mor. I. 24, c. 9.

[5] In vita s. Pauli primi Erem. n. 13.

[6] Vit. Patr. 1. 6. libell. 3, n. 4.