Jei degame troškimu nuolat tobulėti, žengiant pamažu iš dorybės į dorybę, trokštame diena iš dienos vis labiau patikti Dievui, vis uoliau ir rūpestingiau siekti dorybių – tai yra tikriausias ženklas, kad mes esame Dievo malonėje, ir kad Dievas apsigyveno mūsų sieloje. Tą patį paliudija ir šv. Bernardas, sakydamas: „Nėra tikresnio sielos bendravimo su Dievu, kaip trokštant įsigyti dar daugiau malonių”[1], t. y. daugiau dorybių ir didesnės pažangos tobulume. Jis tai įrodo aukščiau minėtais Šv. Rašto žodžiais: „Kurie manęs valgo, dar alksta, ir kurie manęs geria, dar trokšta” (Sir 24, 29).
Tad džiaukis, jeigu jauti savyje nepasotinamą dvasios turtų ir Dievo troškimą, nes tai yra tikriausias ženklas, kad Dievas tavo sieloje turi savo sostą. Jis tavyje ir sukėlė tą alkį bei troškimą. Tu suradai dangiškų turtų kasyklą, nes uoliai jos ieškojai. Medžiotojo šuo tol tingiai ir be tikslo šen ir ten bėginėja, kol suuodžia laukinio žvėries pėdsakus. Bet juos suuodęs, tuoj pradeda gyviau lakstyti, tais pėdsakais sekti, ir tol ieško, tol nenurimsta, kol suseka medžiojamąjį grobį. Lygiai taip pat neturi nurimti ir tas, kuris užuodė dieviško saldumo kvapą. Jis turi patvariai sekti šio brangaus tepalo kvepėjimu, sakydamas: „Trauk mane paskui save; mes bėgsime į tavo tepalų kvapą” (Gg 1, 3). O Dievas, kuris tavyje gyvena, ves tave savo takais.
Bet jeigu nejauti savo širdy šitokio troškimo – susirūpink, nes gali būti, kad tavo sieloje jau nėra Dievo. Tokie, kaip sako šv. Grigalius[2], yra dvasios dalykai, kad mes jų nemylime ir netrokštame tik dėl to, kad neturime dar jų įsigiję ar įgytųjų nustojame. Šventasis Bernardas rašo, kad jis drebėdavęs, ir plaukai jam ant galvos šiaušdavęsi pamąsčius apie šiuos Šv. Dvasios žodžius, ištartus Išminčiaus lūpomis: „Žmogus nežino, meilės ar neapykantos jis yra vertas” (Koh 9, 2). „Baisi yra šita Šv. Rašto vieta − rašo jis. – Ją perskaitęs, aš visiškai netenku ramybės ir drebėdamas iš baimės nuolat kartoju: Kas gali žinoti, ar aš vertas meilės ar neapykantos?”
Jei šitoks netikrumas ir nežinojimas, ar Dievo malonės ar neapykantos esame verti, kankindavo ir didele baime perimdavo net šventuosius, tuos Dievo Bažnyčios stulpus, tad kas turi atsitikti su mumis, kurie turime rimtą pagrindą drebėti?! „Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą” (2 Kr l, 9). Tikrų tikriausiai žinau, kad Dievą įžeidžiau nusidėdamas, bet nežinau, ar Jis man atleido. Kas, apie tai pamanęs, nesudrebės?! O, kaip būtų malonu, jei žinotume, kad Dievas tikrai mums atleido, kad jau tikrai esame Dievo malonėje!
Dabar, nors tikrai be ypatingo Dievo apreiškimo apie tai nežinome, tačiau apytikriai vis dėlto galime spręsti, nes yra tam tikrų ženklų, kurie tą dalyką gana aiškiai nušviečia. Tikriausias jų yra širdingas troškimas vis didesnio tobulumo. To turi mums ir užtekti, nes tai yra tikriausias laidas, kad esame Dievo malonėje. Toks troškimas ir yra didžiausia paguoda, didžiausias džiaugsmas ir suraminimas, kokį tik mes čia, žemėje, galime turėti.
Šią tiesą patvirtina ir Šv. Dvasia žodžiais: „Teisiųjų gi takas kaip skaisti šviesa, kuri vis labiau žiba, išeina didyn iki tobulai dienai” (Pat 4, 18). Kaip saulės šviesa, anksti rytą nublankusi ir nekaitri, bet juo aukščiau pakyla, juo šviesesnė ir kaitresnė randasi ir vidurdienį pasiekia aukščiausią laipsnį, taip lygiai ir teisingieji žengia tobulumo keliu. Ir juo toliau per gyvenimą keliauja, tuo daugiau tobulume pažengia. Tai gana aiškiai paliudija šv. Bernardas sakydamas: „Teisusis nemano, kad jau yra pasiekęs savo tikslą, ir niekuomet nesako: „jau gana”, bet visuomet alksta ir trokšta teisybės ir ieško jos taip, jog jei gyventų amžinai, ar tiek ilgai, kiek tiktai būtų galima, jis vis uoliau jos trokštų ir vis labiau stengtųsi tapti tobulesnis[3]. Apie tokius Šv. Raštas sako: „Jie eis iš stiprybės ir stiprybę” (Ps 83, 8). Taip jie patvariai žengia iš dorybės į dorybę, kol pagaliau pasiekia pačią tobulumo viršūnę.
O apsileidusiųjų, drungnųjų, nedorųjų ir blogųjų kelias yra panašus į vakarinę saulėlydžio žarą, kuri juo toliau, tuo labiau temsta, kol pagaliau atėjusi naktis ją visiškai užgesina. Tad Viešpaties Išminčius teisingai sako: „Bedievių kelias tamsus: jie nežino, kur jie puls” (Pat 4, 19). Jie vaikščioja tokiose tamsybėse, kur nieko nematyti, kur jie klaidžioja. Jie gyvena tokiame apgailėtiname apakime, jog nepastebi savo klaidų ir netobulumų. Ir jų sąžinė nieko jiems nepasako, kai jie nusideda. Dažnai jie nuodėmės nelaiko nuodėme arba sako esant tai tik netobulumu, kas iš tiesų yra mirtina nuodėmė. Toks didelis jų nejautrumas ir apakimas!
[1] Serm. 2 de S. Andrea, n. 4.
[2] Homil. 36 in Evang., n. 1.
[3] Epist. 253 ad Abb. Guarin.