5. Vis didesnio tobulumo troškimas yra tikriausias mūsų buvimo Dievo malonėje ženklas

Jei degame troškimu nuolat tobulėti, žengiant pamažu iš dorybės į dory­bę, trokštame diena iš dienos vis labiau patikti Dievui, vis uoliau ir rūpestingiau siekti do­rybių – tai yra tikriausias ženklas, kad mes esa­me Dievo malonėje, ir kad Dievas apsigyveno mūsų sieloje. Tą patį paliudija ir šv. Bernardas, sakydamas: „Nėra tikresnio sielos bendravimo su Dievu, kaip trokštant įsigyti dar daugiau malonių”[1], t. y. daugiau dorybių ir didesnės pažangos tobulume. Jis tai įrodo aukščiau minėtais Šv. Rašto žo­džiais: „Kurie manęs valgo, dar alksta, ir kurie manęs geria, dar trokšta” (Sir 24, 29).

Tad džiaukis, jeigu jauti savyje nepasotina­mą dvasios turtų ir Dievo troškimą, nes tai yra tik­riausias ženklas, kad Dievas tavo sieloje turi savo sostą. Jis tavyje ir sukėlė tą alkį bei troškimą. Tu suradai dangiškų turtų kasyklą, nes uoliai jos ieškojai. Medžiotojo šuo tol tingiai ir be tikslo šen ir ten bėginėja, kol suuodžia laukinio žvėries pėdsa­kus. Bet juos suuodęs, tuoj pradeda gyviau lakstyti, tais pėdsakais sekti, ir tol ieško, tol nenurimsta, kol suseka medžiojamąjį grobį. Lygiai taip pat neturi nurimti ir tas, kuris užuodė dieviško sal­dumo kvapą. Jis turi patvariai sekti šio brangaus tepalo kvepėjimu, sakydamas: „Trauk mane paskui save; mes bėgsime į tavo tepalų kvapą” (Gg 1, 3). O Dievas, kuris tavyje gyvena, ves tave savo takais.

Bet jeigu nejauti savo širdy šitokio troš­kimo – susirūpink, nes gali būti, kad tavo sieloje jau nėra Dievo. Tokie, kaip sako šv. Grigalius[2], yra dvasios dalykai, kad mes jų nemylime ir ne­trokštame tik dėl to, kad neturime dar jų įsigi­ję ar įgytųjų nustojame. Šventasis Bernardas rašo, kad jis drebėda­vęs, ir plaukai jam ant galvos šiaušdavęsi pamąsčius apie šiuos Šv. Dvasios žodžius, ištartus Išminčiaus lū­pomis: „Žmogus nežino, meilės ar neapy­kantos jis yra vertas” (Koh 9, 2). „Baisi yra ši­ta Šv. Rašto vieta − rašo jis. – Ją perskaitęs, aš vi­siškai netenku ramybės ir drebė­damas iš baimės nuolat kartoju: Kas gali žinoti, ar aš ver­tas meilės ar neapykantos?”

Jei šitoks netikrumas ir nežinojimas, ar Die­vo malonės ar neapykantos esame verti, kankin­davo ir didele baime perimdavo net šventuosius, tuos Dievo Bažnyčios stulpus, tad kas turi atsitikti su mumis, kurie turime rimtą pagrindą dre­bėti?! „Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą” (2 Kr l, 9). Tikrų tikriausiai žinau, kad Dievą įžeidžiau nusidėdamas, bet nežinau, ar Jis man atleido. Kas, apie tai pamanęs, nesu­drebės?! O, kaip būtų malonu, jei žinotume, kad Dievas tikrai mums atleido, kad jau tikrai esame Dievo malonėje!

Dabar, nors tikrai be ypatingo Dievo ap­reiškimo apie tai nežinome, tačiau apytikriai vis dėlto galime spręsti, nes yra tam tikrų ženklų, kurie tą dalyką gana aiškiai nušviečia. Tikriausias jų yra širdingas troškimas vis didesnio tobulumo. To turi mums ir užtekti, nes tai yra tikriausias laidas, kad esame Dievo malonėje. Toks troškimas ir yra didžiau­sia paguoda, didžiausias džiaugsmas ir suramini­mas, kokį tik mes čia, žemėje, galime turėti.

Šią tiesą patvirtina ir Šv. Dvasia žodžiais: „Teisiųjų gi takas kaip skaisti šviesa, kuri vis labiau žiba, išeina didyn iki tobulai dienai” (Pat 4, 18). Kaip saulės šviesa, anksti rytą nublankusi ir nekaitri, bet juo aukščiau pakyla, juo šviesesnė ir kaitresnė randasi ir vidurdienį pasiekia aukščiausią laipsnį, taip lygiai ir teisin­gieji žengia tobulumo keliu. Ir juo toliau per gyvenimą keliauja, tuo daugiau tobulume pažen­gia. Tai gana aiškiai paliudija šv. Bernardas sa­kydamas: „Teisusis nemano, kad jau yra pa­siekęs savo tikslą, ir niekuomet nesako: „jau gana”, bet visuomet alksta ir trokšta teisybės ir ieško jos taip, jog jei gyventų amžinai, ar tiek ilgai, kiek tiktai būtų galima, jis vis uoliau jos trokštų ir vis labiau stengtųsi tapti tobulesnis[3]. Apie tokius Šv. Raštas sako: „Jie eis iš stiprybės ir stiprybę” (Ps 83, 8). Taip jie patva­riai žengia iš dorybės į dorybę, kol pagaliau pasiekia pačią tobulumo viršūnę.

O apsileidusiųjų, drung­nųjų, nedorųjų ir blogųjų kelias yra panašus į vakarinę saulėlydžio žarą, kuri juo toliau, tuo labiau temsta, kol pagaliau atėjusi naktis ją vi­siškai užgesina. Tad Viešpaties Išminčius teisingai sako: „Bedievių kelias tamsus: jie nežino, kur jie puls” (Pat 4, 19). Jie vaikščioja to­kiose tamsybėse, kur nieko nematyti, kur jie klaidžioja. Jie gyvena tokiame apgailėtiname apa­kime, jog nepastebi savo klaidų ir netobulumų. Ir jų sąžinė nieko jiems nepasako, kai jie nusi­deda. Dažnai jie nuodėmės nelaiko nuodėme arba sako esant tai tik netobulumu, kas iš tiesų yra mirtina nuodėmė. Toks didelis jų nejau­trumas ir apakimas!

 

[1] Serm. 2 de S. Andrea, n. 4.

[2] Homil. 36 in Evang., n. 1.

[3] Epist. 253 ad Abb. Guarin.