Daug pažengsime lavindami dorybes, jei visuose savo užsiėmimuose kiek galėdami vengsime ydų ir netobulumų ir niekuomet tyčia jiems nepataikausime. Tokių klaidų ir mažų nuodėmių yra dvi rūšys. Vienos įvyksta dėl žmogiškos silpnybės. Jas padaro net ir pamaldžiausi žmonės. Taip įvyksta pasikarščiavus, būnant neatsargiems, kartais dėl mažo apsileidimo. Bet uolūs Dievo tarnai iš patyrimo žino, kad tokios klaidos verčia ne nusiminti, o tik geriau save pažinti ir nusižeminti. Jie žino, kad dėl tokių klaidų Dievas, – jei tik šaukiamasi Jo pagalbos, – nuo jų neatsitolina, bet suteikia jiems dar naujų malonių.
Bet yra ir kitokių nuodėmių, kurias atšalėliai padaro iš blogos valios. Šie nusikaltimai įžeidžia Dievą, ir Jis nustoja jiems dalinęs savo dovanas. Todėl, jei trokštame pažangos lavinant dorybes ir gausių malonių iš dangaus, nedarykime nuodėmių tyčia, pikta valia; pakankamai jau daug yra ir tų, kurias padarome įsikarščiavę ar dėl neatsargumo. Pakaks mums tų išsiblaškymų, kurie mus apima besimeldžiant dėl vaizduotės lakumo – ir neieškokime išsiblaškymų tyčia, nesaugodami savo akių, atsimindami matytus ar girdėtus atsitikimus. Užteks mums tų klaidų, kurias padarome neapgalvotai laužydami regulas – tik nelaužykim jų tyčia.
Šventasis Bazilijus nurodo dar ir kitą priemonę tobulumui siekti. Ji yra labai svarbi ir naudinga. Šią priemonę vartojant, greitai galima pažengti siekiant tobulumo. Ta priemonė – tai nuolatinis dvasios veiklumas. Yra mat tokių, kurie čia šuoliais lekia dorybių taku, čia vėl pavargę sustoja. Tu dirbk, kaip pradėjai, nežiūrėdamas nuovargio. Saugokis kokių nors sustojimų ar poilsių, nes jie tave labiau nuvargins, negu nuolatinis darbas dvasios gyvenime. Darbas sielą kitaip veikia negu kūną: juo daugiau ir sunkiau kūnas dirba, tuo labiau jis silpsta ir nyksta; o dvasia, juo daugiau lavinama ir mankštinama, tuo daugiau įgyja stiprumo. Dėl to ir priežodis sako: „Nuo per didelio įtempimo lankas lūžta, o dvasia stiprėja“. Be to, reikia nuolat palaikyti dvasios veiklumą dar ir dėl to, kad, anot Šv. Ambraziejaus, „lengviau yra nenusidėti ir palaikyti pirmąjį nekaltumą, negu nusidėjus tikrai nuoširdžiai atgailauti. Taip pat lengviau yra palaikyti savyje maldos ir susitelkimo dvasią, negu po kelių išsiblaškymo dienų vėl į tą pačią būklę sugrįžti“[1]. Lengviau yra apsisaugoti nuo ligos, negu susirgus išsigydyti. Kalvis skubiai kala iš įkaitintos geležies kas reikalinga, kol ji dar karšta ir minkšta; kai tik ataušta, vėl deda ją į ugnį, kad suminkštėtų. Taip ir mes niekad neleiskim ataušti pamaldumo karščiui – jei tas karštis atauš ir širdis sukietės, tai sunku bus į ankstesnį pamaldumą sugrįžti. Tai patiriame iš kasdieninio gyvenimo: jei kas, kad ir daug pasiekęs tobulumo kelyje, kurį laiką nesirūpina siekti jo daugiau, tai netenka ir viso to, ką ligi šiol buvo įsigijęs. Maža to, ne tik nė žymės neras savyje įgytų dorybių, bet dar sunku bus jam sugrįžti į ankstesnį tobulumą. Ir priešingai: kurie uoliai dirba savo dvasios veiklumui palaikyti, tie greitai žengia iš dorybės į dorybę. Viso to priežastis yra ta, kad šie pastarieji tiksliai sunaudoja kiekvieną valandėlę, negriauna to, ką jau yra pastatę; o atšalėliai viską griauna bei ardo, ką buvo sukūrę ir dėl to niekad nebaigia savo pradėto darbo. Pirmieji nenaikina savo darbo, o tęsia jį. Jie kasdien lavindamiesi užgrūdina savo valią ir įpranta labai aktyviai dirbti. Čia įvyksta tai, ką Išminčius yra pasakęs: „Tingi ranka gimdo neturtą, stipriųjų gi ranka įsigyja turtų“ (Pat 10, 4). Ir kitoj vietoj: „Darbščiųjų gi siela gausiai pasotinama“ (Pat 13, 4).
Vienas Bažnyčios Tėvas rašo, kad atšalėliai ir tinginiai vienuoliai, kurie sakosi dėl senatvės esą pavargę, yra kaip tie pasenę ponų tarnai. Jie jau nebetarnauja, bet iš įpročio tik sėdi sau kur prie durų ir plepa ištisas valandas. Tiesa, gauna jie dar maisto už praėjusį laiką, bet dabar nieko daugiau nenusipelno. Dabar tarnauja jau kiti jauni tarnai, veiklūs ir vikrūs darbininkai, kurie be poilsio laksto ištisą dieną ir labai stropiai vykdo visus pono paliepimus. Šie yra naudingi ir malonūs ponui. Į šiuos tarnus panašūs uolūs ir veiklūs vienuoliai, ištikimai tarnaujantys savo Viešpačiui.
[1] De poenit. 1. 2, c. 10.