Šventasis Bazilijus mūsų pažangai siekiant tobulumo nurodo vieną labai gerą priemonę, kurią ir kiti Šventieji Tėvai, juo sekdami, mielu noru rekomenduoja. Jis sako: „Mes visuomet turime sekti pavyzdžiu tų, kurie už mus yra doresni ir šventesni“[1]. Panašiai kalba ir abatas šv. Antanas. „Kaip darbšti bitelė medui pagaminti, – sako jis, – renka nektarą iš įvairių žiedų, taip turi elgtis ir geras vienuolis, siekdamas tobulumo: iš vieno jis turi mokytis kuklumo, iš antro – susitelkimo, iš trečio – kantrybės, iš kitų – paklusnumo ir t. t.“[2] Kiekviename reikia mokėti pastebėti tą dorybę, kuria jis pasižymi, ir stengtis ja sekti. Šv. Antanas pats taip darė ir todėl tapo dideliu šventuoju. Ši priemonė vienuolyne gyvenantiems asmenims yra viena tinkamiausių. Todėl Šv. Jeronimas bendrą vienuolių gyvenimą laiko geresniu, negu atsiskyrėlių tyruose, nes kartu gyvenant galima iš kitų išmokti įvairių dorybių.
Lakedaimonietis filosofas Karilas, visų lakedaimoniečių garsiausias mokslo vyras, paklaustas, kokią valstybę jis laiko laimingiausia, atsakė: „Tą, kurios piliečiai lenktyniauja dorybėse“[3]. Tokią pat malonę iš Viešpaties mes gauname gyvendami vienuolyne. Duok Dieve, kad taip visuomet būtų! Beveik kiekvienoje valstybėje žmonės barasi, pykstasi dėl turtų ar garbės ir maža yra tokių, kuriems rūpėtų dorybės. Vienuolijų nariai rūpinasi, Dievo malonės prie to skatinami, kokiu būdu labiau išsižadėti savęs ir daugiau įsigyti dorybių. Čia nėra barnių nei pykčių. Kiekvienas skuba pralenkti kitus lavinant dorybes – be murmėjimo, be rūstybės, bet ramiai, nuolankiai. Tikrai didelė yra Dievo malonė, kad mus pašaukė į vienuoliją, kurioje pagarboje laikomas tik žmogaus šventumas. Vienuolijoje iškalbingas ir garsus pamokslininkas gerbiamas tik tiek, kiek jis yra nuolankus ir savęs išsižadėjęs.
Nepraleiskime tad progų, kurias sutinkame gyvenant drauge. Gerai pavartokime šią priemonę, žiūrėdami tik į gerąsias brolių ypatybes ir jomis kiek galima sekdami. Ši priemonė taip pat primena mums pareigą duoti kitiems gražų pavyzdį, „kad visi, žiūrėdami į vienas kitą, augtų pamaldumu ir garbintų Viešpatį Dievą“[4]. Taip mus moko šv. Ignacas, o dar geriau šį dalyką nušviečia pats Išganytojas: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Gana gerai žinome, kad geras pavyzdys yra viena galingiausių priemonių paraginti kitus siekti tobulumo. Daugiau gero vienuolijoje padaro vienas asmuo gražiu savo pavyzdžiu, negu visi pamokslai ir pamokymai. Greičiau įtikime tuo, ką matome, negu tuo, ką girdime. Matydami kitų gražų elgesį, labiau patikime, kad ir mes taip galime (ir turime) elgtis. Ne ką kitą reiškia ir plasnojimas sparnų tų šventų žvėrių, kuriuos regėjo pranašas Ezekielis: „Girdėjau, – sako, – vienas kitą paliečiančių gyvūnų sparnų šlamėjimą“ (Ez 3, 13). Kai savo broliui duodi gražų pavyzdį, tai tokiu elgesiu pasieki jo širdį, ją sugraudini ir taip jį kone priverti karščiau melstis bei labiau trokšti tobulumo.
Šventasis Bernardas pats prisipažįsta[5], kad jo vienuoliško gyvenimo pradžioje tik uolių vienuolių gražūs pavyzdžiai paragino jį uoliai lavinti dorybes. Jo sujaudinta širdis krypdavo prie Dievo ir prisipildydavo karštos Jo meilės. Ne tik regėjimas tų, kurie tuo laiku gyveno, bet ir mirusių prisiminimas paragindavo jį uoliau dirbti. Dėl šios priežasties Šv. Raštas giria ir karalių Jošiją: „Jošijo atsiminimas kaip kvepalų mišinys, vaistininko padarytas“ (Sir 49, 1). Turime stengtis būti tokie, apie kuriuos šv. Apaštalas Paulius sako: „Juk mes Kristaus aukos kvapsnis Dievui“ (2 Kor 2, 15).
Būkime tad kaip kvepianti šaknelė ar kaip kvepalų dėžutė, kuri savo skaniu kvepėjimu teikia malonumą kiekvienam, kuris tik prie jos prisiartina. Visi tie dalykai turi mus paraginti uoliai siekti dorybių, kad nė mažiausiu apsileidimu kitų brolių nepapiktintume. Kaip vienas uolus vienuolis daug gera padaro vienuolijai, lygiai taip pat ir vienas blogas vienuolis, užkrėsdamas savo netinkamu elgesiu kitus, gali padaryti daug blogo. Patyrimas rodo, kad blogas vienuolis daugiau blogo padaro, negu geras gero. Tai vis dėl žmogaus prigimties polinkio į blogą. Šv. Rašte paties Dievo yra pasakyta, kad izraelitų vadai, prieš eidami į kovą, paklaustų savo kareivius: „Ar yra kas nors bailus ir nedrąsios širdies? Tegul eina ir grįžta į savo namus, kad neįbaugintų savo brolių širdies“ (Įst 20, 8). Tokio paskelbimo priežastis buvo ta, kad bailieji negadintų savo draugų narsios dvasios ir neužkrėstų jų ta pačia baime. Atšalęs vienuolis savo apsileidimu ir baime užkrečia ir kitus brolius, kurie, teisindamiesi žmogiška silpnybe, visai liaujasi lavinę dorybes. Labai gražiai apie tai kalba Euzebijus Emisenietis. „Pasirinkusieji vienuolių gyvenimą, – sako jis, – vieni yra uolūs ir neša visiems naudos, kiti – apsileidėliai, trukdantys darbą ir esantys našta kitiems broliams“[6].
Trečioji paskata, kuri mus ragina duoti gražų pavyzdį – tai pareiga duoti gerą pavyzdį pasauliečiams. Patirtis sako, kad pasauliečiai iš vieno vienuolio elgesio sprendžia apie visus. Vieno vienuolio nusikaltimą jie laiko visų vienuolių nedorovingumo žyme. „Vienuoliai yra ištvirkę, nes štai kaip vieną vienuolį matėme elgiantis“. Taip jie kalba pastebėję kurio nors vienuolio negražų elgesį. Todėl kiekvieno pareiga yra duoti gražų pavyzdį, kad dėl vieno blogo poelgio viso vienuolyno garbė ir geras vardas nenukentėtų. Šiuo dalyku turime labiausiai rūpintis, nes į mus, siekiančius tobulumo, yra atkreiptos visų akys. „Mes pasidarėme reginys pasauliui, angelams ir žmonėms“ (1 Kor 4, 9).
Nors pasauliečiai ir neteisingai elgiasi, vieno kaltę prikišdami visiems, bet, šiaip ar taip, visos vienuolijos pažanga ir ateities gerovė daug priklauso nuo atskirų jos narių dorovingumo. Juk visa vienuolija ir susidaro iš atskirų žmonių. O jeigu jų tarpe bus daug blogų, tai visoje vienuolijoje nebus gerovės. Kiekvienas vienuolis, kaip ištikimas bei narsus Kristaus kareivis, tvirtai turi laikytis jam paskirtos vietos ir budėti, kad jo vieno blogas elgesys nesugadintų gražiai sutvarkytų kovojančių kareivių eilių. Šiuo atžvilgiu, kiekvienam būtų naudinga įsivaizduoti, kad vienuolija taip jam kalba, kaip kalbėjo Makabiejų motina savo jauniausiajam sūnui, skatindama jį nebijoti dėl tikėjimo kentėti ir mirti: „Mano sūnau, – kalbėjo motina, – pasigailėk manęs, kuri nešiojau tave devynis mėnesius įsčiose ir trejus metus žindžiau tave, ir maitinau, ir užauginau iki šito amžiaus“ (2 Mak 7, 27). O vienuolija tau sako: Pasigailėk manęs, mano sūnau. Aš tave ne devynis mėnesius, bet jau devynis metus, o gal dvidešimt, trisdešimt ar net ir daugiau metų savo viduje nešiojau ir saugojau; tris bandymo metus tave tobulumo pienu maitinau, kol padariau iš tavęs tokį, koks esi. Už tai nereikalauju iš tavęs nieko daugiau, tik pasigailėk manęs, kad dėl tavo blogo elgesio nežūčiau, ir kad mano senatvei nepadarytum gėdos. Ginklo, t. y. gero vardo, kurį tau į rankas įteikiau, nekelk prieš mane ir save patį. Rūpinkis, kad tai, kas tau turėjo padėti labiau patikti Dievui, nebūtų panaudota tuščiai garbei ar savo blogiems polinkiams patenkinti.
[1] Serm. de renunt. saeculi.
[2] Athan., In Vita S. Anton. c. 3.
[3] Plutarch., In Vita. Cleomenis.
[4] 3 p. Constit. c.l § 4, et Reg. 29 Summ.
[5] Serm. 14 super Cant. n. 6.
[6] Hom. 7 ad monach.