9. Labai svarbu nei žodžiu, nei savo elgesiu neniekinti mažų dalykų

„Kurs nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls“ (Sir 19,1). Šis Šv. Rašto perspėjimas labai svarbus ypač tiems, kurie nori siek­ti tobulumo. Mat dideli dalykai dažnai jau patys savaime mus traukia, o menkučiai dalykėliai, kasdieninio gyvenimo smulk­menos mūsų nė kiek nedomina, ir dėl to jų men­kumo mes jų nevertiname manydami, kad jie maža reikšmės teturi. Bet taip manyti yra di­delė klaida: jie yra labai svarbūs! Todėl ir Šv. Dvasia, kaip aukščiau matėme, Išminčiaus lūpo­mis mus perspėja, kad saugotumės to pavojaus – to mažų dalykų niekinimo. Jau vien tai, kad taip kalba Šv. Dva­sia, turėtų mus įtikinti ir pripildyti mūsų širdis šventos baimės. Bet kad tai geriau į savo šir­dis įsidėtume, pažvelkime, ką apie tai sako šventieji.

Labai gražiai šį dalyką aiškina šv. Bernar­das sakydamas: „Kas dideliuose dalykuose apsileidžia ir nusideda, tas pirmiau turėjo apsileis­ti mažuose“[1]. „Neapsigaukite, – sako jis kitur. – Tik­rai teisingas šis posakis: „Niekas staiga ne­tapo mokytas!“ Lygiai taip pat niekas iškart netampa labai blogas ar labai geras. Bloga ir gera auga labai nežymiai ir pamažu. Kaip sunkios kūno ligos palengva didėja, taip lygiai ir dvasios silpnybės, sielos ligos, įsigali nežymiai, beveik nejučiomis. „Todėl jei tektų tau kada nors ma­tyti Dievo tarną sunkiai nusikalstantį, nemanyk, – kalba Šventasis, – kad tos nelaimės priežastis glūdi dabartyje. Anaiptol, nė vienas dievobaimin­gai ir nekaltai gyvenęs neįpuola iš karto į sunkią nuodėmę“.

Tokių liūdnų padarinių sulaukiama beveik nejučiomis. Toks žmogus jau seniau turėjo nusikalsti mažais ir nežymiais dalykais, jo sielos jėgos dėl tų mažų nusikalti­mų susilpnėjo ir tokiu savo elgesiu jis nusipel­nė, kad Dievas bent valandėlę nuo jo atitrauktų savo laiminančią ranką. Tuo tarpu jį užpuolė smarki pagunda ir jį, dabar jau visai bejėgį, lengvai nugalėjo.

Taip pat ir Kasijonas panašiai kalba: „Na­mai, – sako jis, – ne iš karto sugriūva. Jų griuvimo pradžios pirmutinė priežastis galėjo bū­ti smulkučiai vandens lašeliai, kurie retkarčiais prasisunkdami papūdė balkius, paskui pasiekė sienas ir pagaliau pamatus, ir namas, papūtus didesniam vėjui, sugriuvo“[2]. Tą patį ir Išminčius patvirtina sakydamas: „Dėl rankų tinginystės nuslenka sijos ir dėl rankų silpnumo laša į trobą“ (Koh 10, 18). Kitaip tariant, buvo apsileista pradžioje, kada dar tik mažai kas buvo sugadinta, kada tik pro mažą stogo skylelę tekėjo vanduo į vidų. Tačiau netaisant tos mažos skylelės, visas namas virto griuvėsių krūva. „Taip pat ir žmonės, – toliau kalba Kasijonas, – apleisdami ma­žus dalykus, įpuola į dideles klaidas ir miršta sun­kiose nuodėmėse“. Iš pradžių maži polinkiai bei geiduliai, nežymūs kaip ir tie vandens lašai, įsikrausto į mūsų sielą, vėliau ją visą apsupa, tarytum kokiais voratinkliais susuka, susilpnina jos jėgas, ir pagaliau visas dvasios namas su­griūva. Taip atsitinka todėl, kad žmogus pra­džioje neapsižiūrėjo ir, kol dar buvo galima, nesiskubino užtaisyti tų dvasios skylių, kurios buvo viso gedimo priežastis. Kartais atsitinka net taip, kad vienuolis nei iš šio, nei iš to ima ir palieka vienuolyną. Ištyrus priežastį pasirodo, kad taip būta tik dėl paprasto mažų dalykų nieki­nimo. O ištikus didesnei pagundai, jis nebe­pajėgė tai pagundai atsispirti.

Iš tikrųjų reikia bijoti ir būti atsargiam su tais mažais dalykais, kurie buvo ne vieno žmogaus nusikaltimo ir pražūties priežastimi. Velnias tą žmogaus silpnybę gerai pažįsta ir gudriai savo reikalams ją išnaudoja. Jis Dievo tarnų išsyk nevargina didelėmis pagundomis, o tik pratina pradėti nevertinti mažų daly­kų. Tai daro dėl to, kad vėliau galėtų įtraukti į sunkius ir didelius nusižengimus. Jei jis iš karto gun­dytų sunkiai nusidėti, tai nesunkiai būtų galima susekti jo nedorus planus, bet kai jis mus gundo tik mažiems nusikaltimams, tai čia labai sunku susiprasti ir pasisaugoti; dėl to žmonės dažnai tokių pagundų paklauso ir joms pritaria.

Todėl ne be pagrindo šv. Grigalius moko, kad mažos nuodėmės kartais gali būti daug pavojingesnės, negu sunkiosios. Sunkiąją nuodėmę kiekvienas greičiau pastebi ir taip tampa daug atsargesnis, o nu­sidėjęs greičiau puola gailėtis ir taisytis. O mažoji nuodėmė savaime nėra tiek pavojinga, kiek pavojingi yra jos padariniai. Be to, ji sun­kiau pastebima, todėl ir mažiau jos vengiama. Žmogus, nuodėmę laikydamas menku daiktu, dažniau ją padaro ir su ja susigyvena. Mažos nuodėmės jį taip apakina, kad jis visiškai su jo­mis apsipranta. Pamažu jis pradeda ir sunkiau nusikalsti, kol pagaliau ima nieku laikyti ir didelius nusikaltimus – tada jau nė jų nebevengia.

Tą patį sako ir šv. Jonas Auksaburnis. Štai jo žodžiai: „Drįstu pareikšti nuostabų dalyką. Kartais man rodosi, kad mes ne taip rūpestingai turime saugotis didelių ir sunkių nuodėmių, kaip mažų, kasdieninių“[3]. Mat didelės nuodėmės mums ir taip yra pasibaisėtinos bei atstumiančios savo bjaurumu, kad mes jų tiesiog nekenčiame. O mažosios dėl jų paprastumo mums nėra bjaurios ir mes jų nesisaugojame, nesiryžtame su jomis rimtai kovoti. Dėl tokio mūsų apsileidimo tos pradžioje mažos nuodėmės priveda mus ir prie sunkių nusikaltimų.

Piktoji dvasia šią žmonių, ypač vienuo­lių, silpnybę panaudoja atitraukti juos nuo ge­ro ir saugaus kelio. Ji gerai žino, kad tik tokiu keliu gali sėkmingiausiai prie jų prieiti, o pas­kui ir į sunkią nuodėmę įtraukti. Šv. Augustinas sako: „Ar ne tas pats sudužusiam laivui, ar jis iš karto, didžiulės ban­gos parblokštas, bus paskandintas, ar po truputį, prisisunkdamas vandens, kurio niekas nesulaiko“[4]. Taip ir velniui tas pats, ar jis žmogų mažo­mis, ar didelėmis nuodėmėmis į pražūtį veda – jis savo tikslą vis tiek pasieks. Šv. Bonaven­tūras dar priduria: „Iš mažyčių ir nesuskaitomų vandens garų lašelių susidaro didžiuliai debesys, o paskui, pradėjus smarkiai lyti, ir tvanas, kuris viską naikina ir griauna, net ir tvirčiausius mūrus. Per mažutėlį plyšelį vanduo įsisunkia į laivą ir laivas turi skęsti“[5]. Šv. Augustinas šitaip kalba: „Kaip vandenį, besisunkiantį pro plyšį į laivą, reikia nuolat išlieti, kad laivas, daug vandens priėjus nenuskęstų, lygiai taip pat mažas nuodėmes ir netobulumus, kurie nejučia į sielą įsiskver­bia, reikia malda, sąžinės sąskaita ir kitomis dvasios pratybomis išmesti, kad jie kartais mūsų tobulumo nenugalėtų ir nepaskandintų“[6]. Tai privalo būti kasdieninis vienuolio darbas. Jis nuolat turi kovoti su savo polinkiais, nes kitaip elgdamasis greitai atsidurs pavojuje.

Kitoje vietoje tas pats šventasis, aiškindamas vienos psalmės žodžius[7], sako: „Saugojiesi di­delių nuodėmių, bet kaip elgiesi su mažomis? Ar mažų jau nebijai? Saugojiesi didžiulių uolų, kad ant tavęs jos neužgriūtų, bet žiūrėk, kad vėjo nešamos smiltys tavęs neužpiltų“[8]. Pabėgai nuo didžių ir pavojingų pasaulio jūroje siaučiančių audrų bei pavojų, bet žiūrėk, kad vienuolijoje, toje šėlstančios jūros prieplaukoje, nesudaužy­tum savo laivo į pakrančių uolas ir seklumas. Žiūrėk, kad maži ir menki dalykėliai neįtrauktų tavęs į pražūtį. Tada tau nepadės tai, kad pabėgai nuo didelių pavojų, kaip nieko nelaimi ir laivas, ku­ris, nors atsispyręs prieš baisiai šėlstančią au­drą, žūsta ties pačia prieplauka, atsimušęs į po­vandenines uolas.

[1] De ordine vitae et morum institut

[2] Collat. 6, c. 17 Abbat. Theodor.

[3] Homil. 87 in Matth.

[4] Epist. ad Seleucianum.

[5] De profectu relig. I. 2, c. 5.

[6] Enarr. in ps. 66: Et gentes in terra dirigis.

[7] „Jų daugiau nekaip mano galvos plaukų” (Ps 39, 13).

[8] Enarr. in ps. 39: MuItipIicati sunt super capillos.