2. Apie širdingą bei karštą dorybių ir tobulumo troškimą.

„Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisy­bės, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6).

Nors žodį teisybė pirmiausia suprantame kaip vieną iš keturių didžiųjų dorybių, tačiau šis žodis reiškia ir šiaip bet kurią dorybę bei šven­tumą. Kaip šventą ir dorą žmogų vadiname teisingu žmogumi, taip ir gerą, pilną dorybių gyvenimą vadiname teisingu. Dėl to ir Išminčius sako: „Teisiųjų teisybė išlaisvina juos“ (Pat 11, 6), t. y. jie bus išvaduoti sa­vo gyvenimo šventumu. Ir daugelyje kitų Šv. Rašto vietų, žodis teisybė yra vartojamas panašia prasme. Pavyzdžiui, kad ir Išganytojo žodžiai, kadaise pa­sakyti jo klausytojams: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Vadinasi, jeigu jūsų dorybės – Die­vo baimė ir gyvenimo šventumas – nebus tikres­nės, didesnės kaip Rašto žinovų ir fariziejų, jūs nepateksite į dangų. Taip pat reikia suprasti ir Viešpaties Jėzaus pasakymą atsisakančiam jį krikštyti šv. Jo­nui: „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), t. y. duoti pasauliui tobulo paklusnumo, visiško nusižeminimo ir kitų dorybių pavyzdį. Tokia pat prasme reikia suprasti ir šio skyriaus pra­džioje pasakytus žodžius. Palaimintais Viešpats tenai vadina tuos, kurie turi tokį didelį tobulumo troškimą, jog jie, tiksliau sakant, alkte alksta jo. Ir Kristus pažada, kad jie bus pasotinti, t. y. gaus tai, ko taip trokšta. Šis Kristaus palaimi­nimas yra vienas anų aštuonių Kalno pamokslo palaiminimų.

Šiuos Kalno pamokslo žodžius šv. Jeroni­mas aiškina štai kaip: „Neužtenka no­rėti teisybės (t. y. dorybių ir tobulumo), bet rei­kia jos alkti ir trokšti, kad galėtume su karaliumi Dovydu nuoširdžiai pasakyti: „Kaip brie­dis trokšta vandens šaltinio, taip mano siela geidžia ta­vęs, o Dieve!“[1] (Ps 41, 1). Tas troškimas mūsų dvasios gyvenime yra labai svarbus, be jo sunku ir tikėtis pažangos dorybėse. Tiktai jis yra tobulumo pradžia ir geriausia priemonė jį įsigyti. Juk ir Išminčius tai patvirtina, sakydamas: „Nes jos (išminties) pradžia yra tikriausias troškimas drausmės“ (Išm 6, 18). Taigi išminties pradžia yra ne kas kita, kaip Dievo pažinimas ir Jo meilė. Čia ir yra visas tobulumas.

Tiek išminties, tiek ir tobulumo pradžia yra jos troškimas. Mat, anot filosofų, visuose, o ypač doros dalykuose, kur norima įsigyti gerų įpročių, svarbiausias veiksnys yra kilnaus bei doro gyvenimo meilė ir karštas troški­mas jį įsigyti. Taigi juo labiau žmogus trokšta tobulumo, juo uoliau ir karščiau stengiasi jį pa­siekti. Todėl pačioje kelio į tobulumą pradžioje labai svarbu sužadinti savyje karštą tobulumo troški­mą ir meilę, o jau tuomet tas troškimas ir meilė savaime skatins mus siekti tobulumo. Nėra vilties tikėtis ko nors gero iš žmogaus, kurio širdyje nėra to švento ir nuolat liepsnojančio troškimo. Toks žmogus netobulės, nes nėra, kas jį nuolatos ragintų ir stumtų į priekį. Kad šią tiesą aiškiau suprastume, kaip pavyzdį paimkime vienuolio gyvenimą. Tiesa, šis pavyzdys tinka visiems.

Nors gera ir naudinga, kad vienuolynų vyresnieji savo valdinius visuomet prižiūri ir saugo, nemokančius pamoko, o apsi­leidėlius ar tinginius pabaudžia, tačiau maža gali tikėtis iš to vienuolio, kuris visu savo elgesiu tik tiek pažangos tedaro, kiek prie to verčia jį vyresniųjų priežiūra. Juk vienuolyno gyvenime daug yra tokių valandų, kada vyresniojo akis vienuolių nemato. Tokiomis va­landėlėmis tobulumo troškimo neturįs vienuolis aplaidžiai eina savo pareigas, mažai teatsižvelgdamas į regulą, ir nėra kas jį tobuliau elgtis paskatintų. Bet priešingai, tas vienuolis, kuris karštai trokšta tobulumo, visada uoliai imsis dar­bo: jis trokšta kiekvieną darbą vis tobuliau atlik­ti. O prie tos nuolatinės dvasios gyvenimo pa­žangos jį skatina ne nuolatinis vyresniųjų budė­jimas, bet jo paties karštas tobulumo troškimas.

Tarp kartą į priekį pastūmėto ir nuolat stumiamo daikto yra didelis skirtumas. Tik vienos pašalinės jėgos sukeltas daikto judėji­mas dėl tam tikrų priežasčių ilgainiui silpnėja. Pavyzdžiui, mestas akmuo iš karto smarkiai kyla aukštyn, bet neilgai trukus tas jo smarkumas mažėja, ir pagaliau jis visai nustoja kilęs. Bet visai kitaip būna, kai tas daiktas yra nuolat stumiamas. Juk ir tas pats iš padangių žemyn paleistas akmuo juo ilgiau krenta, juo labiau jo smarkumas didėja, nes jį žemyn traukia jo paties sunkumas, kitaip tariant – že­mės trauka.

Lygiai toks pat skirtumas, kaip tarp kartą pastumto ir nuolat stumiamo daikto, matyti ir dvasios gyvenime. Yra vienuolių, kurie savo pareigas ir dvasios lavinimus atlieka verčiami, kartkartėmis vyresniųjų paraginti. Jie tai daro tik bijodami vyresniųjų perspėjimų, pa­barimų ar bausmės. Jie neturi jokio vidinio pamėgimo ir vadovaujasi vien tam tikrais sumetimais bei išskaičiavimais, neturėdami jokios tauresnės intencijos. Bet yra ir tokių vienuolių, kurie viršininkų jiems paskirtas pareigas eina at­sidėję, nuolat skatinami vidinio uolumo, trokš­dami įsigyti dorybių ir taip labiau patikti Dievui. Pirmųjų uolumas ir atsidėjimas savo darbui tveria tol, kol jie bijo vyresniųjų perspėjimų ir pabarimų, o jiems nematant arba jų nebijant, senasis jų uolumas visiškai dingsta. Tačiau šių antrųjų uolumas yra patvarus ir nesikeičiąs, nes jie savo širdyje jaučia visuomet skatinantį juos akstiną.

Popiežius Grigalius pasakoja[2] apie savo te­tą Gordijaną, kuri gyvendama vienuolyne rimtai ir kukliai elgdavosi tol, kol būdavo savo pri­žiūrėtojų seserų Tarsilijos ir Emilijanos akivaizdoje. Bet priežiūros ir bausmės laikui praėjus, ūmai pranykdavo ir visas jos vienuoliškas nu­siteikimas bei apsimestas rimtumas: pametusi savo tiesiogines pareigas, imdavo tuščiai plepėti su mergaitėmis pasaulietėmis, kurios tame pačiame vienuolyne gyveno, arba skaitydavo lengvo turinio romanus bei apysakas. Ji buvo tartum įtemptas lankas – kol templė abu lanko galus tvirtai sujungusi laiko, lankas turi pastovią išvaizdą, bet lanko templei nutrūkus ar šiaip ją nupjovus, lankas staiga išsitiesia ir visai praranda lanko išvaizdą. Tad ir čia minima Gordijana, lyg tasai lankas, jokio rimtumo, jokio tvirtesnio įsitikinimo savo širdyje neturėdama, tik priežiūros prievartos verčiama, tol būdavo pasitempusi, kol prižiūrėtojų akys į ją būdavo atkreiptos, o paskui vėl griebdavosi savo pir­mykščių papročių.

Dabar jau gana aišku, kad žmo­gaus versti siekti tobulumo negalima. Tobulumo troš­kimas turi eiti iš jo pačio širdies. Dėl to ir Viešpats Jėzus nevertė Evangelijoj mi­nimo jaunikaičio, tik pasakė: „Jei nori būti to­bulas, eik parduok, ką turi“ (Mt 19, 21). Jei nori – kitaip tariant, viskas priklauso nuo tavo laisvos valios, nuo tavo paties noro ir troškimo. Taigi, jeigu pats netrokši ir nesieksi tobulumo, perniek bus visas vyresniųjų uolumas, visos jų pastangos tave į tobulumo kelią pakreipti.

Čia kaip tik ir yra atsakymas šv. Bonaven­tūrai, kuris klausė[3]: dėl ko seniau užtekdavo vie­no vyresniojo tūkstančiui jaunuolių, norint juos gerais ir tobulais vienuoliais išauklėti? Čia taip pat atsakymas šventiesiems Jeronimui ir Augus­tinui, kurie irgi tuo klausimu susidomėję kartą pa­sakė: kodėl anksčiau užtekdavo vieno viršininko net trims ar penkiems tūkstančiams vienuolių, o dabar dešimčiai ar net dar mažesniam skaičiui vieno viršininko neužtenka? Matyt, senovėje vie­nuoliai savo širdyse turėjo gyvą ir karštą tobulumo troškimą. Tasai troškimas taip veikė jų širdis, jog jie tetroško vieno – kuo greičiau iš­tobulėti, įsigyjant kuo daugiau dorybių.

Ir Šv. Raštas apie tai kalba: „Teisieji žibės ir plėsis kaip kibirkštys nendryne“ (Išm. 3, 7). Šiuo palyginimu Šv. Dvasia aiškiai parodo, kaip greitai ir lengvai teisingieji žengia dorybių keliu, jeigu jų širdyse liepsnoja karšta Dievo ir artimo meilės ugnis bei tobulumo troškimas. „Jie išsiplės kaip ugnies liepsna nendryne“. Įsižiūrėk, kaip lengvai ir greitai šokinėja liepsna sausose nen­drėse. Ji bematant išsiplečia ir apima visą jų plo­tą. Lygiai taip pat teisingieji bėga dorybių keliu, kai juose dega dieviška gerų norų ir troški­mų ugnis.

Tokie buvo ir senovės atsiskyrėliai bei vie­nuoliai. Jiems nereikėjo vyresniojo ir ragintojo siekiant tobulumo, nebent tik tam, kad juos sulaikytų nuo per didelio uo­lumo ir savęs varginimo. Jeigu stokoja­ma šio švento uolumo, tai ne tik vieno vyres­niojo dešimčiai vienuolių neužteks, bet ir visa dešimtis vyresniųjų nesugebės ištobulinti net ir vieno vienuolio, neturinčio tobulumo troškimo. Ir ką padės, jei vyresnysis maldos ar mąstymo metu norėtų patikrinti, ar širdingai ir susitelkęs meldiesi. Jam esant šalia tavęs ar negali mąsty­ti, kas tau patinka – apie mokslą, kasdieninius darbus ir kitokius dalykus, nieko bendra su mal­da neturinčius, juk tavo širdies, tavo minčių nie­kas kitas nesuvaldys, nesukontroliuos, tiktai tu pats. Jeigu kas tave ir priverstų bent savo išorė­je būti ramiam, tai jam išėjus ar negali elgtis kaip tau patinka? O atėjus laikui vidinio ir iš­orinio gyvenimo ataskaitas duoti, ar negali pasa­kyti, kas tau patinka, o nutylėti, kas ne­patinka? Ar sunku pasakyti, kad viskas gerai se­kasi, nors iš tikrųjų daug ką reikėtų taisyti? To­dėl visos kitų pastangos bus veltui, jeigu pats neturėsi tikro ir nuoširdaus tobulumo troškimo. Čia galima pritaikyti, ką kadaise pasakė šv. Tomas Akvinietis, paklaustas savo sesers, kokiu būdu galima išganyti savo sielą. Jis atsakė: „Trokš­tant. Jei norėsi – išganysi save, jei norėsi – žengsi iš dorybės į dorybę ir būsi tobula“[4]. Taigi reikia tik trokšti, nuoširdžiai trokšti tobulumo, o Viešpats Dievas visuomet yra pasirengęs mums padėti. Bet jeigu mes patys to nenorėsime, tai nė vyresnieji mūsų tobulų nepadarys – visas jų triūsas bus veltui, ir Dievas mums savo pa­galbą atsakys. Reikia tad pačiam rūpintis save tobulinti; čia tavo paties reikalas, tavo sielos gerovė, ir tai niekam kitam nepriklauso. Ne dėl kito ko ir į vienuolyną įstojai.

Taigi kiekvienas teįsidėmi, kad nuo tos dienos, kai pradėsi apsileisti, nesirūpinti savo dvasios pažanga, tobulumo troškimu bei kasdie­niu apsimarinimu, tuoj atsirasi labai apgailėtinoje būklėje. Dėl to ir šv. Ignacas pačioje savo Konstitucijos pradžioje pažymi, kad „vidinis troškimas ir meilė to įstatymo, kurį Šv. Dvasia į mūsų širdis įrašo, labiau mus turi paveikti, val­dyti, išlaikyti ir sutvirtinti Dievo tarnyboje, negu kokie, kad ir geriausi, išoriniai įstatymai“[5]. Ši Dievo meilės ugnis ir didesnis Dievo garbės troškimas visuomet turi be perstojimo mus raginti, kad vis labiau tobulėtume, žengdami iš dorybės į dorybę.

Tegul tiktai šis troškimas mūsų širdyse gi­liai įleidžia savo šaknis, ir tada uoliai bei rūpes­tingai stengsimės įsigyti tai, ko trokštame, mat mūsų prigimtis, mūsų polinkiai labai grei­tai suranda priemones ir įrankius geidžiamam tikslui pasiekti. Todėl ir Išminties knygoje yra pasakyta, kad išminties pradžia yra tikriausias troškimas drausmės (žr. Išm 6, 18).

Be to, reikia pažymėti, kad tas širdingas dorybių troškimas dar ir dėl to yra labai svarbus, kad jis teikia didelę jėgą. Visi darbai, paprastai atrodantys labai sunkūs, turint šį širdingą troškimą, tampa lengvi ir malonūs. Neįtikėtina! Sunku suprasti? Na, gerai. Pasakyk man, dėl ko tu tokia lengva širdimi palikai pasaulį, jo viliojimus, jo žadamas linksmybes, ir įstojai į vienuolyną? Ar tiktai ne dėl to, kad tu labai troškai vienuolyno ramybės? O kitiems jaunuoliams toks žingsnis yra visai neįmanomas. Jie stebisi, trauko pečius ­– kaip gali jaunas žmogus, kurį pasaulis pasitinka atviru glėbiu, visą amžių užsidaryti vienuolyne, pasak jų, kalėjime[6]. O tau tas žingsnis nedaug tekainavo. Tau Dievas davė tvirtą valią ir polinkį, t. y. pašaukimo malonę į vienuolių luomą, atitolino nuo tavęs prisirišimą prie pasaulio gėrybių, ir taip tau labai palengvino at­liekant šitą svarbų reikalą. Dėl ko tiems, kurie gyvena pasaulyje, pa­našiai pasielgti yra sunku? Dėl to, kad jiems Dievas nesuteikė tvirtos valios ir to didžiausio polinkio troškimo (kitaip tariant, pašaukimo), kuris ir sunkiausias kliūtis paverčia menkomis. Tas didelis noras, tas troškimas, kurį pajutai savo sieloje, suteikė tau tiek jėgų, jog nepajėgė tavęs sulaikyti nei tėvai, nei giminės, nei draugai, nei visas pasaulis.

Turėk tą troškimą ir dabar savo širdyje, ir dvasios lavinimai nebus tau nei sunkūs, nei nuobo­dūs. Tas troškimas padės tau įsigyti dorybių, uoliai einant visas vienuolio pareigas ir atliekant kad ir žemiausius patarnavimus. Jei iš tikrųjų tavyje nepranyks šitoks dvasios nusiteikimas, vis­kas tau atrodys lengva ir malonu. Taigi čia reikia ieškoti priežasties, dėl ko mes vienuolijoje kartais esame labai sąžiningi, uolūs, pasiaukoję, o kartais – tingūs, apsileidę, ap­snūdę. Neieškokime viso to kaltės nei vyresniuo­siuose nei kur kitur – ji glūdi mumyse. Tai do­rybių ir marinimosi troškimo stoka.

Palaimintas Avila sako: „Stiprus žmogus lengvai pakelia net ir sunkią naštą, o silpnas ar­ba vaikas sušunka: „Oi, kaip čia sunku!“ Kartais pana­šiai atsitinka ir mums: tie patys dalykai, kurie seniau būdavo mums lengvi, dabar atrodo sunkūs ir nepakeliami. O tai tik dėl to, kad mes leidome susilpnėti tam troškimui, kurį turėjome įstodami į vienuolyną. Taigi mūsų kaltė, kad mes esame ne vyrai, tikri dorybių vyrai, kaip pažymi Apaštalas (žr. Ef 4, 13), bet vaikai arba jau silpni ir ištižę seniai.

 

[1] Comment. in Matth. I. 1, cap. 5

[2] Gregor. M., Homil. 38. in Evang. n. 14

[3] Bonaventūra, tom. XIII, Op. omn. I. 1. c. 39, Venetiis 1756.

[4] Hist. Praed. p. 1, lib.V, c. 37.

[5] In proemio Constit. § 1 et Summ. Reg. 1.

[6] Šio sakinio originale nėra. Red.