Siekti tobulumo, kaip sako dvasinio gyvenimo mokytojai, daug padeda ne tiek bendras jo troškimas, kiek įsigilinimas į smulkmenas. Abatas Mozė, kaip rašo Kasijonas[1], vieną dieną besikalbėdamas apie dvasios dalykus, paklausė savo vienuolių, ko jie tikisi gausią už taip sunkius darbus, pasninkus, budėjimus, už dažnas maldas ir aštrius kūno varginimus. Kokiu tikslu jie tai daro? Vienuoliai sutartinai atsakė: „Mūsų tikslas – dangaus karalystė“. Tada abatas tarė: „Dangaus karalystė – galutinis mūsų tikslas; bet aš ne to jus klausiu: aš klausiu, koks jūsų artimiausias tikslas savo galutiniam tikslui pasiekti?“
Nors artojo galutinis tikslas – kuo daugiau iš savo dirvos javų gauti, kad turėtų kuo išmaitinti save ir savo šeimą, tačiau pirmiausia jis rūpinasi gerai išpurenti žemę, pašalinti iš jos usnis ir kitas piktžoles. Tai jo pirmutinis tikslas. Nors pirklio galutinis tikslas yra pralobti, tačiau pirmiausia jis gerai apgalvoja, koks prekybos būdas būtų sėkmingiausias. Taip pat turi elgtis ir vienuolis. Negana pasakyti: rūpinsiuosi save išganyti, noriu būti geras vienuolis, trokštu tapti tobulas; bet reikia save patyrinėti kreipiant dėmesį į atskiras ydas, kurios tai ar kitai dorybei labiausiai kenkia, ir į dorybes, kurių mums labiausiai trūksta. Čia turi būti sutelktos visos vienuolio dvasios jėgos, čia jis, norėdamas nusikratyti ydomis ir įsigyti dorybių, turi kaip beįmanydamas stengtis. Taip elgdamasis, jis pamažu išnaikins savo ydas, įsigys dorybių, kitaip sakant, sėkmingai sieks tobulumo.
Taip patarė daryti vienas atsiskyrėlis[2] vienuoliui, kuris ilgą laiką buvo labai uolus, bet vėliau visiškai apsileido lavinant savo dvasią ir labai atšalo. Kelias sugrįžti į pirminį uolumą atrodė jau visiškai užkirstas: viskas rodėsi sunku, neįmanoma. Senelis, matydamas tokią jo sielos būklę, nuramino jį šiuo palyginimu: „Vienas tėvas išsiuntė savo sūnų piktžolių iš dirvos išrinkti. Sūnus, matydamas prieš save daug sunkaus darbo, visai neteko drąsos ir atsigulė pamiegoti. Tai pamatęs, tėvas jam tarė: „Mano sūnau, nežiūrėk į visą dirvą, kurią tau reikės išvalyti, nes nėra reikalo iškart tai padaryti. Pakaks kasdien po truputį, pavyzdžiui, tiek, kiek užima vietos gulįs žmogus“. Sūnus tėvo pamokymo paklausė ir netrukus dirvoje piktžolių nė matyti neliko“.
Viena svarbiausių priežasčių ir kliūčių, dėl kurių mes mažai tepažengiame siekdami tobulumo, ir kurios sulaiko Dievą teikti mums malonių, yra tai, kad mes nevykdome savo gerų sumanymų ir troškimų, kuriuos mums Dievas suteikia. Mums nesinaudojant tomis malonėmis, Dievas nesuteikia didesnių. Čia Dievas elgiasi kaip mokytojas, kuris neleidžia vaikui pradėti rašyti kitos raidės, kol pirmosios dar gražiai neparašo. Taigi juo mažiau naudojamės iš Dievo gautomis malonėmis, tuo ilgiau Jis mums nesuteikia didesnių, ir priešingai. Todėl garb. tėvas Avila sako, kad kas gerai naudojasi tuo, ką supranta, tas dangiškos šviesos apšviestas pažins ir tai, ko dar nesupranta. Kas elgiasi priešingai, tas neturi teisės to tikėtis, nes visų malonių Dalintojas jam gali atsakyti: „Kaip tu gali norėti labiau pažinti mano valią, jei nenori prisitaikyti prie to, ką jau esi pažinęs“[3]. Neįvykdei Dievo tau įkvėptų troškimų, tai kaip gali norėti, kad tau Jis pavestų atlikti svarbesnius dalykus? Gėda net ir prašyti, kad Dievas tau suteiktų ką nors geresnio, jei nė kiek nesirūpini savo ydų naikinimu. Nesuprantu, kaip gali drįsti net akis į Dievą pakelti ir prašyti dar didesnių malonių tas, kuris nenori naikinti savo prigimties ydų; kuris jas pastebi, bet vis dėlto net sąmoningai joms pataikauja. Todėl, jei norime žengti į priekį tobulumo keliu ir gauti didesnių Dievo malonių, stenkimės kiek galėdami vykdyti visus troškimus ir pasiryžimus, kuriuos Jis mums įkvepia.
Šventieji sutartinai tvirtina, kad tas, kuris gerai ir sąžiningai panaudoja gautas Dievo dovanas, tampa vertas naujų malonių, ir priešingai: tas, kuris pirmąsias blogai vartoja, tas nevertas nė naujų. Dėl to ir Saliamonas klausia: kodėl mana tuoj sutirpdavo, pasiekus ją saulės spinduliams, o netirpdavo padėta prie ugnies, nors ugnies karštis būdavo žymiai didesnis, negu saulės (žr. Išm 16, 27). Į šį klausimą pats Išminčius ir atsako: „Kad visiems būtų žinoma, jog reikia dar saulei nepatekėjus tave aukštinti ir auštant tave garbinti“ (ten pat 28). Šie žodžiai mus moko, kaip turime naudotis Dievo teikiamomis malonėmis. Nedėkingus ir apsileidusius tarnus Jis baudžia: kurie tingėdavo keltis prieš saulei patekant, tiems saulė sunaikindavo visos dienos maistą.
Tą patį dalyką aiškina ir Viešpats Jėzus kalbėdamas apie karalių, kuris visą savo turtą padalijo dešimčiai tarnų, visiems duodamas po miną, kad jie, kiekvienas savo miną paleisdamas apyvarton, didintų jo kapitalą. Po kiek laiko karalius pareikalavo iš savo tarnų ataskaitos. Kurie savo gautomis minomis buvo daugiau pelnę, tuos paskyrė didesnio miestų skaičiaus viršininkais, kurie mažiau – tuos mažesnio skaičiaus. Pavyzdžiui, pirmasis, gavęs vieną miną, pelnė dešimt minų, ir dėl to gavo dešimt miestų valdyti; antrasis viena mina pelnė penkias, ir gavo penkis miestus, ir t. t. (žr. Lk 19, 13…). Šis palyginimas mums sako, kad kaip tas karalius nepalyginamai gausiau apdovanojo savo tarnus, negu jie buvo verti, – ką reiškia 10 ar 5 minos palyginti su pavestais valdyti jiems miestais! – taip ir Dievas nemažiau gausiai mus apdovanos, jei kiek tik galime vykdysime Jo mums įkvėptus pasiryžimus ir troškimus, jei Jam grąžinsime skolą su procentais. Bet jei neduosime jokio pelno, tai Jis pasielgs su mumis kaip tas karalius su savo tinginiu tarnu, kuris gavęs miną užkasė ją į žemę, o paskui ją sugrąžino, nieko daugiau nepelnęs. Garsusis tapytojas Apelesas, anot Plinijaus[4], nepraleisdavo nė vienos dienos nesitobulinęs savo amato sferoje, nors ir kitų darbų daug turėjo. Jis dažnai, šiek tiek laiko nuo kitų darbų nugvelbdamas, vis imdavosi tapybos darbo, ne kartą sakydamas: „Šiandien dar jokios linijos nenutepiau“. Taip nuolat dirbdamas, jis gerai išsilavino ir tuo labai pagarsėjo.
Todėl ir mes, jei norime tapti tobulais ir tikrais vienuoliais, nepraleiskime nė vienos dienos nelavinę kokios nors dorybės. Kasdien, nors ir mažu apsimarinimu save nugalėkime, kasdien venkime ydų ir netobulumų. Taip kasdien elgdamiesi, daug pažengsime siekdami tobulumo. Vidudienio sąžinės sąskaitos metu patyrinėkime save, ar tas pusdienis kartais nepraslinko be jokio dorybės akto. Jei taip, tada teisingai galime sau pasakyti: „Vargas man! Šiandien jokios linijos nenutepiau – šiandien nė vieno žingsnio dorybės kelyje nenužengiau, niekuo neapsimarinau, nors progų buvo. Be naudos man tas pusdienis prabėgo, bet dėlto kitą pusdienį pasistengsiu geriau panaudoti“. Tik taip elgdamiesi – nagrinėdami savo atskiras ydas ir blogus polinkius, sparčiai žengsime tobulumo keliu.
[1] Collat 5, c. 3 et 4
[2] Vit. Patr. 1. 5, tit. 7 de patientia.
[3] Lib. 1, ep. fol. 24.
[4] Plinii Secundi Hist. nat. 1. 35, c. 12