Yra dar ir kita labai svarbi priežastis, dėl kurios mažus dalykus turime labai vertinti. Jei mes nežiūrėsime gyvenimo smulkmenų ir mažų dalykų, tai galime būti tikri, kad Dievas dėl to mūsų nerūpestingumo ir apsileidimo nesuteiks mums tos ypatingosios pagalbos, su kuria nugalėtume pagundas ir įsigytume reikalingų dorybių. Dėl tokio apsileidimo mūsų tykoja rimtas pražūties pavojus.
Kad geriau tai suprastume, pirmiausia reikia pažinti šią tikėjimo tiesą, kurią nurodo ir šv. Paulius pirmajame savo laiške korintiečiams. Jis rašo, kad Dievas neatsako nė vienam savo pagalbos, kitaip tariant, antgamtinės malonės, kuri žmogui reikalinga kovojant su blogiu. Žmogus, ją turėdamas, jei tiktai nori, gali nepasiduoti pagundoms ir jas nugalėti. Apaštalas taip rašo: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10, 13). Vadinasi, galime būti tikri, kad geriausiasis Dievas neleis mūsų gundyti daugiau, negu mes galime pagundoms atsispirti. Ir jeigu kartais mus užpuola didesnės pagundos, tai Dievas suteikia mums ir didesnės pagalbos joms nugalėti. Didelės pagundos dar nėra blogas ženklas, bet tik proga savo ištikimybę parodyti Dievui ir pačiam tapti tobulesniam. Dievas kartais suteikia ne tik šią įprastą, bet dar ir ypatingą savo malonę, be kurios žmogus, tiesa, gali atsispirti pagundai ir ją nugalėti, jei tik ta pirmąja malone gerai naudojosi, bet gana dažnai tos vienos malonės jam nepakanka. Žmogus neatsispiria pagundai ne dėl to, kad ta malonė nepakankamai jį stiprintų, bet dėl to, kad jis pats nenori atsispirti. Todėl, jei ką pagunda nugali, tekaltina pats save, nes žmogus pats savo noru leidosi nugalimas, nors taip nebūtų atsitikę, jei Dievas būtų suteikęs tą savo ypatingą malonę.
Taigi tą antrą, ypatingą malonę Dievas suteikia ne visiems: tai Jo didelio dosnumo ir malonės ženklas. Jis suteikia ją tik tiems, kurie patys yra Jam dosnūs, anot Psalmininko žodžių: „Tobulam žmogui tu pasirodai tobulas, su nekaltu tu elgies nekaltai, nesuteptam žmogui tu pasirodai nesuteptas, su sukčiumi tu elgies atsargiai“ (Ps 17, 26–27). Kitaip tariant, meiliam Tu būsi meilus, dosniam – dosnus; su teisingu ir ištikimu Tu elgsies teisingai ir ištikimai, o su nedorėliu – šiurkščiai. Apie tai šv. Ignacas savo Konstitucijoje taip kalba: „Juo labiau kas prie Dievo prisiriša, tuo dosnesnis yra aukščiausiajai Didybei ir taip tuo iš Jo didesnio dosnumo susilaukia: kasdien darosi vis tinkamesnis gausesnėms malonėms“[1]. Tą patį moko šv. Grigalius Nazianzietis[2] ir kiti Bažnyčios Tėvai.
Kas yra tas dosnumas Dievui ir kaip jį reikia suprasti? Norėdami į šį klausimą atsakyti, klauskime patys savęs: kada pasireiškia mūsų dosnumas kitiems? Jis pasireiškia tada, kai mes kitiems duodame daugiau, negu turėtume duoti. Jei jiems duodame tiek, kiek turime duoti, – elgiamės teisingai, atliekame savo pareigą, atsiteisiame, jei esame kalti, bet dar nesame dosnūs. Taigi tas yra Dievui dosnus, kas stengiasi kuo labiausiai Jam įtikti, laikydamasis ne tik Jo įsakymų, bet ir patarimų, būdamas ištikimas ne tik dideliuose dalykuose, bet ir mažuose. Čia ir yra dosnumas Dievui. Tokiems ir Dievas yra labai dosnus. Dievas juos pilte apipila savo malonėmis, suteikia jiems ne tik tų įprastųjų malonių, kurios juos apsaugoja nuo didesnių už jų jėgas pagundų, bet ir tų ypatingųjų, kurių sustiprinti jie visuomet gali atsispirti pagundoms.
Taigi, jei tu nesi dosnus Dievui, tai kaip gali norėti, kad Dievas tau būtų dosnus?! Jei esi šykštus Dievui, tai ir Dievas bus tau šykštus. Jei tartum matu matuoji, žiūrėdamas, ar tai daryti verčia griežta pareiga ar ne, ar šio dalyko apsileidimas bus nuodėmė ar ne, didelė ar tik maža, tai kaip gali norėti, kad už tai tau Dievas suteiktų didesnių malonių? Tu Jam nė kiek nenori daugiau duoti, kaip tik tiek, kiek Jo įsakymai griežtai iš tavęs reikalauja, o gal dar ir to nevykdai. Todėl ir Dievas atitrauks nuo tavęs savo dosnią ranką, ir tu nieko daugiau negausi, kaip tik tą paprastą, būtinai tau reikalingą malonę, kuri apsaugoja nuo per smarkių, už tavo jėgas didesnių pagundų. Dėl to turi taip elgtis ir darbuotis, kad neprarastum tos ypatingosios malonės ir netaptum pagundų auka.
Visi teologai ir Šventieji Tėvai sutartinai tvirtina, kad viena nuodėmė yra bausmė už kitą, prieš tai padarytą nuodėmę. Mat žmogus, kartą nusidėdamas, tampa nevertas ypatingosios Dievo malonės, ir dėl to greitai padaro daugiau nuodėmių. Lygiai taip pat teologai kalba ir apie kasdienines nuodėmes, netobulumus ir mažutes klaideles, kurias žmogus padaro nejučiomis. Sakoma, kad net dėl šitų dalykėlių, žmogus gali tapti nevertas ypatingosios Dievo pagalbos, su kuria būtų nugalėjęs pagundas. Panašiai Šventieji Tėvai aiškina ir šiuos Šv. Rašto žodžius: „Kurs nieku laiko mažus dalykus, pamažu nupuls“ (Sir 19, 1). Anot jų, kas nevertina mažų dalykų ir laiko juos menkniekiu, tas tampa nevertas ypatingosios Dievo pagalbos, be kurios neišvengs didelės nuodėmės. Panašiai aiškinami ir Apreiškimo knygos žodžiai: „Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Nors atšalusio ir apsileidusio žmogaus Dievas dar neatmetė, neišmetė iš savo burnos, tačiau tai daryti jau yra pasirengęs. Dėl savo atšalimo, su kuriuo atlieka dvasios lavinimus ir kitas pareigas, dėl netobulumų, į kuriuos sąmoningai ir laisvu noru brenda, jis yra nevertas tos ypatingosios ir didžios Dievo malonės, be kurios, galima sakyti, jis neišvengs didesnių nuodėmių. O jam nusidėjus, Dievas jį visiškai išmes iš savo burnos.
Tad turime bijoti, kad dėl savo atšalimo netaptume neverti tos ypatingosios Dievo pagalbos. O kaip dažnai jaučiamės gundomi ir esame dideliame pavojuje nusidėti! Kaip dažnai mes abejojame, ar mes toms pagundoms pritarėme, ar ne, ar gėrėjomės jų kišamomis mums mintimis ir vaizdais, ar ne, ar pagaliau nusidėjome, ar ne. Kokį didelį nusiraminimą ir paguodą turėtume, jei visuomet būtume Dievui dosnūs, tuo pelnydami jo nepaprastą pagalbą. Tada būtume tikri, kad nugalėsime pagundą, o be tos pagalbos esame dideliame pavojuje nusidėti, o gal jau ir nusidėjome?
Šv. Jonas Auksaburnis, kalbėdamas apie velnią, pikčiausią mūsų priešą ir apie nuolatinę jo kovą su mumis, taip išsitaria: „Žinote, kad turime priešą, kuris nežino, kas yra taika; todėl mums reikia gerai apsižiūrėti, kad nebūtume kartais jo nugalėti“[3]. Bet kaip turime budėti, kaip apsiginkluoti, kad ne jis mus, bet mes jį nugalėtume? Ar žinai, kokia priemonė padės tau tai padaryti? Klausyk, ką kalba šv. Jonas Auksaburnis: „Nepergalėsime, – sako jis, – jei savo gražiu gyvenimu nenusipelnysime dangaus pagalbos“[4]. Tik tokiu būdu, ne kitaip, visada savo priešą nugalėsime. Turime tai gerai įsidėmėti. Tą patį pabrėžia ir šv. Bazilijus: „Kas nori įsigyti Dievo pagalbos, teeina uoliai savo pareigas. O kas uoliai eis savo pareigas, tam niekada netrūks Dievo pagalbos. Todėl rūpinkimės, kad mūsų sąžinė būtų rami“[5]. Tuo Šventasis trumpai ir aiškiai nurodo, kaip turime elgtis: visus savo darbus ir pamaldumo pratybas turime su tokiu uolumu atlikti, kad sąžinė mums nieko neprikaišiotų. Taip elgdamiesi, mes tikrai įsigysime ypatingosios Dievo pagalbos.
Iš to kiekvienas gali suprasti, kad negalima niekinti mažų dalykų. Tiesą sakant, nė negalima mažais dalykais vadinti tų, nuo kurių vykdymo ar nevykdymo priklauso tiek daug gerovės ar nelaimių. Todėl ir Išminčius pasakė: „Kas bijo Dievo, vengia vieno ir kito“ (Koh 7, 19). Mat jis gerai suprato, kad didelių nuodėmių pradžia yra mažosios nuodėmės ir kad kiek jis brangins mažus dalykus ir kiek bus dosnus Dievui, tokiu pat dosnumu ir jam Dievas atsilygins, ir priešingai. Todėl mažų dalykų branginimą reikia laikyti svarbiausia savo gyvenimo taisykle. Juo labiau bus rūpinamasi mažais dalykais, juo jie stropiau ir rūpestingiau bus atliekami, tuo tokio žmogaus gyvenimas bus laimingesnis, ir Dievas labiau jį savo malonėmis apdovanos. Priešingai, juo labiau pradės apsileisti mažuose dalykuose, tuo didesnis bus jam pavojus nusidėti. Čia ir glūdi ta blogybė, per kurią nuodėmė skverbiasi į vienuolio širdį. Gerai visa tai paaiškino mūsų Išganytojas: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10).
Jei kas nori žinoti, ar dvasios gyvenime žengia į priekį, težiūri, ar labai jam rūpi maži dalykai ir ar nemano retkarčiais jų apleisti. Jei pamatytų, kad kai kuriuos dalykus jis laikė menkniekiais ir jo sąžinė nelabai dėl to priekaištauja, tesirūpina kuo greičiausiai tai pataisyti. Šv. Bazilijus sako: „Velnias, matydamas, kad mūsų iš vienuolijos neišvilios, kiek galėdamas stengiasi mums įkalbėti, kad nereikia per daug rūpintis tobulumu ar vertinti mažų dalykų“[6]. Jis ramina mus, kad taip elgdamiesi mes nuo Dievo neatsitolinsime. Tačiau mums reikia būti atsargiems, kad jei jam nepasiseka išvilioti mūsų iš vienuolijos tiesioginiu būdu, kad taip pat jam nesisektų atitraukti mūsų nuo tobulumo siekimo, nes ir šiuo netiesioginiu būdu, jis savo tikslą pasieks. Dėl to kaip įmanydami rūpinkimės nelaikyti menkniekiais mažų dalykų.
[1] Reg. 19 Summ. Const.
[2] Orat. de paup. amore, et Macar. Aegypt. hom. 19.
[3] Homil. 60 in Genes. n. 3.
[4] Ten pat.
[5] Const. mon. c. 2.
[6] Serm. de renunt. saeculi n. 3.