„Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“ (Apr 22, 11).
Šv. Jeronimas ir Beda Garbingasis, aiškindami Viešpaties žodžius: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6), taip rašo: „Dieviškasis Mokytojas labai aiškiai tuo mums pasako, kad niekuomet nelaikytume savęs pakankamai teisiais ar tobulais, bet kad diena iš dienos vis labiau ir labiau pamiltume teisumą“. Tą patį sako ir šv. Jonas Evangelistas aukščiau cituotais žodžiais. Šv. Paulius savo laiške Filipiečiams apie tą patį dalyką taip kalba: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14). Jei Apaštalas nelaiko save tobulu, tai kas iš mūsų gali drįsti laikyti tobulu save?! Aš, sako jis, manau, kad dar nepasiekiau tobulumo, bet tik stengiuosi tai padaryti. Ar ir tu nori žinoti, ką reikia daryti, norint tobulumą pasiekti? Taigi klausyk, ką sako Apaštalas. Užmirštu, sako, ką esu padaręs, o mąstau tik apie tai, ką dar man reikia padaryti, ko dar man trūksta. Apie tai visuomet mąstau ir visa širdimi rūpinuosi tai įsigyti.
Visi Šv. Tėvai giria šią priemonę ir siūlo ja naudotis, kaip šv. Pauliaus Apaštalo perteikta ir jo paties išbandyta. Šv. Bazilijus apie visa tai sako: „Kiekvienas šventasis kasdien siekia to, kas yra prieš jį, ir pamiršta, kas praėjo“[1]. Gražiai apie tai kalba ir šv. Jeronimas: „Kas nori būti šventas, tas kasdien skuba vis į priekį, nežiūrėdamas, kas liko užpakalyje, o tik galvodamas apie tai, ką dar reikia pasiekti. Ir laimingas tas, – toliau kalba šventasis, – kuris nežiūri, ką vakar padarė, bet mąsto apie tai, ką šiandien turi padaryti, kad pažengtų tobulumo keliu“[2]. Vadinasi, laimingas tas, kuris kas dieną lavina dorybes ir siekia tobulumo.
Dar smulkiau tą dalyką aiškina šv. Grigalius[3] ir šv. Bernardas[4]. Šis dvasios lavinimo būdas, anot jų, turi dvi taisykles, ir abi jos yra labai svarbios. Pirmoji – tai niekados nemąstyti apie padarytąjį gerą, bet jį stačiai užmiršti. Šioji pastaba mums yra labai svarbi dėl to, kad mes iš prigimties džiaugiamės ir gėrimės tuo, kas mums malonu, o nusikreipiame nuo to, kas nemalonu. Mūsų geri darbai, pažanga lavinant dorybes – mums malonūs dalykai, o mūsų klaidos, silpnybės – sukelia mums nemalonumą, todėl mes greičiau kreipiame akis į gerą, kurį jau esame padarę, negu į netobulumus, kurių mes gėdijamės, ir kurių mums reikėtų nusikratyti. Šv. Grigalius sako: „Kaip ligonis lovoje ieško minkštesnės bei patogesnės vietos, taip ir žmogiškoji silpnybė elgiasi su savo darbais. Mes mielai ir su pasigėrėjimu žiūrime į tą gerą, kurį jau padarėme, o ne į tą, kurio mums dar trūksta.
Dar aiškiau apie visa tai kalba šv. Bernardas: „Atsimink, – sako jis, – kad žiūrėti tiktai į savo gerus darbus, kuriuos esi padaręs, yra labai pavojinga: taip darydamas, įsileisi į savo širdį puikybę, pradėsi apie save manyti daug geriau, negu apie kitus, nustosi tobulėti, nes tau atrodys, kad jau esi labai tobulas ir taip tu, atšalus tavyje troškimui tobulėti, apsileisi ir savo darbuose“[5].
Kad tai labai kenksminga, suprasime atsiminę šv. Evangelijoje aprašytąjį fariziejų. Matė jis vien savo gerus darbus, kuriuos buvo padaręs, ir melsdamasis ėmė skaičiuoti savo dorybes, kalbėdamas: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju“ (Lk 18, 11–12). O muitininkas, stovėdamas tolėliau, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ (Ten pat 13). Ir apie juodu Jėzus štai ką pasakė: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, ne anas“ (Ten pat 14). Vadinasi, muitininkas, už kurį fariziejus save laikė geresniu, grįžo išteisintas, o fariziejų Išganytojas pasmerkė. Piktoji dvasia ir tau primena tavo gerus darbus, kad tu jais džiaugdamasis išpuiktum, imtum kitus niekinti ir paskui kaip puikuolis ir nedorėlis amžinai žūtum.
Mėgstančiam skaičiuoti savo gerus darbus, kaip pastebi šv. Bernardas, atsiranda daug įvairių pavojų. Pirmiausia, toks žmogus apsileidžia lavindamas dorybes, ir jo troškimas padaryti didesnę pažangą siekiant tobulumo atšąla, nes jis įsivaizduoja, kad jau labai daug yra pažengęs tobulumo keliu ir dabar galįs pailsėti. Tokiam atsitinka taip pat, kaip ir keleiviui, kuris, atsibodus keliauti, sustoja, atsigręžia ir žiūri, kiek kelio jau nuėjo. Ir kai lavinant dorybes atšąla pirmykštis mūsų uolumas, mes žiūrime, kas liko mūsų užpakalyje. Matydami ten kai kuriuos gerus savo darbus, jais labai džiaugiamės, esame patenkinti ir tuo savo tingėjimu dar labiau pradedame sau pataikauti.
Taigi, norėdami išvengti tokių kliūčių ir pavojų, turime nežiūrėti jau padarytų savo gerų darbų, o tik tyrinėti, ko mums dar trūksta. Tai ir yra tos priemonės antroji dalis, kurią mums nurodo apaštalas Paulius. Jos tikslas – kad mes pažvelgtume į save ir pamatytume, ko mums trūksta, o tada stengtumėmės trūkstamus dalykus įsigyti ir tam negailėtume nei didelių pastangų, nei darbo. Šį dalyką Šventieji Tėvai nušviečia keliais gražiais pavyzdžiais ir palyginimais. Šv. Grigalius rašo: „Skolininkas, turėdamas tūkstantį auksinių skolos, nors jau yra atidavęs du, tris ar keturis šimtus, tačiau tuo nepasitenkina, bet vaikščioja susirūpinęs ir susimąstęs, kaip likusią skolos dalį grąžinti. Panašiai turime elgtis ir mes. Nežiūrėkime, kad jau dalį skolos, kurią esame skolingi Viešpačiui Dievui, išsimokėjome, bet gerai apsvarstykime, kiek dar mums liko išsimokėti“[6].
Šis dalykas ir mus turi raginti prie darbo, kaip minėtąjį skolininką, pasiryžusį kuo greičiau visiškai atsiteisti. Jis turi būti mums kaip skaudulys, kurio negalėtume užmiršti. Išmintingi keleiviai žiūri, ne kiek jie kelio jau nuėjo, bet kiek dar jiems lieka nueiti, ir tik apie tai temąsto, kol pasiekia savo kelionės tikslą. Taip ir mes turime daryti. Esame juk keleiviai, vykstame į savo dangiškąją tėvynę, tad nepaisykime, kiek kelio nuėjome, bet kiek dar mums liko nueiti. Tas pats šventasis dar pastebi: „Keleiviams nieko nepadės, nors jie ir geriausiai žinos, kiek kelio jau nuėjo, jei nenueis to, kuris dar liko. Vadinasi, nedaug turėsi naudos, jei, kad ir didelę kelio dalį nukeliavęs, viso ištisai nenueisi. Ne tas gauna dovaną, kuris gražiai ir gerai bėga ligi pusiaukelio, o paskui pailsęs sustoja, bet tik tas, kuris pirmas pribėga paskirtą vietą, kuris laimi lenktynes.
Taip yra ir dvasios gyvenime. Mažai padės gera pradžia, jei pabaiga bus prasta. Todėl ir Apaštalas primena: „Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte“ (1 Kor 9, 24) tai, ką pasiryžote. Visai nežiūrėkime, kiek nubėgome, bet iki kur dar reikia bėgti, kiek dar mums trūksta ligi aukščiausio tobulumo laipsnio. Tai atsiminti mums reikalinga ir labai naudinga. Teisingai pastebi šv. Jonas Auksaburnis: „Kas mato, kad dar nepribėgo paskirtos vietos, tas iš visų jėgų, nedelsdamas ten skuba“[7].
Šv. Bernardas moko[8], kad mums čia reikia sekti šio pasaulio pirkliais. Pirkliai kasdien rūpinasi bent kiek pelnyti ir tuo savo turtą padidinti. Jie nežiūri, kiek jau yra pelnę ir kiek dirbę, tik kiek dar gali pelnyti. Jie stengiasi, kiek sugebėdami, diena iš dienos didinti savo turtus. Jie taip uoliai rūpinasi ir dirba, jog atrodo, kad ligi šiol jie nieko dar nepelnė.
Tad ir mums reikia taip daryti visomis jėgomis stengiantis savo dvasios turtus didinti, įsigyjant vis daugiau ir daugiau nuolankumo, meilės, kantrybės bei kitų dorybių ir neatsižvelgiant į tai, kiek jau esame dirbę ir kiek jau dorybių esame įgiję. Išganytojas irgi mus moko, kad dangaus karalystė panaši į žmogų pirklį, ieškantį gerų perlų (Mt 13, 45). Ir vėl Jis sako: „Verskitės, kol sugrįšiu“ (Lk 19, 13). Šį Evangelijoje užrašytą palyginimą galima ir plačiau paaiškinti. Žiūrėk, kaip pasaulio pirkliai rūpinasi ir budi, kad neturėtų nuostolių ir nepraleistų nė vienos geros progos pasipelnyti. Jie visą savo širdį ir sielą įdeda į tą darbą. Ir valgydami jie tik apie tai galvoja ir gula su tąja mintimi į lovą. Pabudę naktį apie tai mąsto, rytą keliasi ir eina prie savo užsiėmimo vėl panašių minčių ar rūpesčių pilni.
Ir mes panašiai elkimės. Kiekviename darbe ar užsiėmime nepraleiskime progos įsigyti daugiau dvasios turtų. Valgydami mes vien tik apie dorybes ir marinimąsi tegalvokime. Su šitokiomis mintimis ir rūpesčiais vakarais gulkime ir rytais kelkimės. Dienos metu, kai ranka bus prie darbo, širdis nuolat tekyla į Dievą. Čia yra mūsų prekyba, čia yra mūsų turtas, ir kitokio neieškokime. Šv. Ignacas tai primena sakydamas: „Nesiliaukime rūpinęsi, kad nepraleistume nė mažiausios progelės žengiant tobulumo link, kurį Dievo malonės padedami galime įsigyti“[9]. Naudokis tad kiekvienu žodeliu, kurį tau kas pasakys, arba vyresniojo įsakymu, kuris tau gali nepatikti. Bendrai kalbant, panaudok tam tikslui kiekvieną sunkumą ir nemalonumą. Naudinga yra net ieškoti tokių progų, jas tartum pirkte pirkti. Jei kurią nors dieną tau jų daugiau pasitaiko, džiaukis ir eik vakare ramus ilsėtis, nes toks būna ir pirklys, dieną gerai pelnęs. Pirklys nežiūri ir neliūsta, ar kitas turi nuostolių ar ne, o mąsto tik apie savo pelną ir juo džiaugiasi. Taip pat ir tu nežiūrėk, ar artimas gerai ar negerai pasielgė, padarydamas tau nemalonumą, bet džiaukis, kad kantriai iškęsdamas tą nemalonumą daug pelnei. Ir iš tikrųjų, kokie mes būtume laimingi, jei visada uoliai pasinaudotume pasitaikančiomis progomis ir pagundomis, jei trokštume ir ieškotume to, kas mus gali nuliūdinti ar šiaip kokį nors nemalonumą padaryti!
Šv. Bonaventūra dar priduria[10], kad kaip pirklys ne viską, ko jam reikia, randa vienoje prekyvietėje, bet eina per kelias prekyvietes, taip ir vienuolis, siekdamas tobulumo, neturi tenkintis vien malda ar dvasios paguodomis, bet kantriai ir ištvermingai turi kovoti su pagundomis, kęsti nuovargį ir kitus sunkumus, kuriuos gyvenime sutiks. Greitai pažengsime tobulumo keliu, jeigu pirklių pavyzdžiu sekdami, uoliai susirūpinsime mums pageidaujamais dalykais. Šv. Raštas priduria: „Jei ieškosi jos (t. y. dorybių ir tobulumo) kaip pinigų ir kasi ją sau kaip turtus, tuomet tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi žinojimą Dievo“ (Pat 2, 4–5). Vadinasi, jei ieškosi tų dorybių ir tobulumo, tos tikrosios išminties su tokiu uolumu ir rūpesčiu, su kokiu pasauliečiai ieško pinigų, tai visa tai tikrai rasi. Visai nedaug iš mūsų Viešpats reikalauja. Jis, anot šv. Bernardo[11], tiktai nori, kad mes, trokšdami surasti tikrąją išmintį, kuri yra patsai Dievas, tik tokį rūpestį ir uolumą parodytume, su kokiu pasauliečiai ieško tų turtų, kuriuos ir kandys naikina, ir vagys iškasa bei pavagia. O iš tikrųjų dvasios turtų troškimas ir noras juos įsigyti turėtų būti didesnis tiek, kiek tos dangiškos gėrybės vertesnės už žemiškąsias. Tačiau toli gražu taip nėra. Ir šitą žmonių aklumą, tas pats šventasis gana karčiai apverkia sakydamas: „Didelė gėda, labai didelė, kad žmonės, tie protingieji Dievo sutvėrimai, labiau trokšta, kas kenksminga, negu to, kas naudinga. Uoliau jie skubinasi prie mirties, kaip mes prie gyvenimo“[12].
Abatas Pomba pasakoja[13], kad kartą, atvykęs į Aleksandriją, jis susitiko vieną turtingą ir labai gražiai išsipuošusią ponią. Ją pamatęs, pradėjo verkti sakydamas sau: „Vargas man, vargas man vargšui“. Namie jo mokiniai, pamatę jį apsiašarojusį, paklausė: „Ko verki, tėve?“ O jis atsakė: „Ir kaipgi aš neverksiu: mačiau moterį, kuri daug uoliau rūpinasi savo papuošalais ir stengiasi patikti pasauliui, negu aš įtikti Dievui. Aš mačiau, kaip ji daug uoliau siekia suvilioti vyrus ir per nuodėmę įstumti juos į pragarą, nekaip aš stengiuos juos į dangų nuvesti“. Švento Pranciškaus Ksavero biografijoje skaitome[14], kad jis labai nuliūdo ir susigėdo sužinojęs, kad pirkliai su savo tvirkinančiomis prekėmis daug anksčiau pasiekė Japoniją, negu jis su Evangelijos turtais ir Dievo karalystės sėkla. Susigėskime ir nurauskime taip pat ir mes, kad „šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“ (Lk 16, 8). Tepaskatina tai mus pakilti iš apsileidimo ir tingėjimo.
[1] S. Basil., Epist. ad. Chil.
[2] S. Hieron., In Ps 83
[3] 5. Gregor. I. 22., Moral. 6, 5.
[4] S. Bernard., Serm. 36 de altitudine et bassit. cordis
[5] Serm. 1 de altitud. et bassitud. cordis
[6] S. Greg., Moral. lib. 22, c. 6, n. 11.
[7] Homil. 24 sup. epist. ad Rom. 10, 4
[8] Serm. 1 de altit. et. bass. cord.
[9] Const. p. 6, c. 1, § 1 et Reg. 15 Sum.
[10] Tom. 2, opusc. lib. 2, de profect. relig. c. 1.
[11] Epist. 385 ad monachos ecclesiae s. Bertini n. 3,
[12] Serm. 1 de altit. et bass. cord. et ep. 341
[13] Hist. eccl. 2.1. 6, c. l, et in vita S. Pelagiae.
[14] Tursellini., Vita S. Franc. Xav. lib. 3, c. 16.