1. Apie dvasios dalykų branginimą

I skyrius

Apie dvasios dalykų branginimą.

Išminties knygoje pasakyta: „Aš troškau, ir duota man išmanymo; aš šaukiaus, ir atėjo į mane išminties dvasia; aš ją stačiau aukščiau už karalystes ir sostus ir, palyginant su ja, niekais laikiau turtus; aš nelyginau su ja bran­gaus akmens, nes visas auksas su ja palygintas yra truputis smilčių, ir kaip dumblas laikomas sidabras greta jos“ (Išm 7, 7–8).

Taigi tikroji išmintis, kuri visuomet turėtų mums rūpėti, kaip tik ir yra pats tobulumas (šventumas)[1]. Ji, anot apaštalo Pauliaus, meilės ryšiais sujungia mus su Dievu: „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14).

Kaip karalius Saliamonas brangino išmintį, taip ir mes turime branginti tobulumą ir visa tai, kas padeda mums jį įsigyti ir išlaikyti. Prieš jį viskas mums turi atrodyti tiktai kaip smėlio žiups­nelis, kaip purvas ar puvėsis. Elkimės kaip Tau­tų Apaštalas, kartu su juo sakydami: „…viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3, 8).

Tiktai toks nusistatymas yra viena geriausių priemonių trokštamam tobulumui pasiekti, nes juo labiau tobulumą branginsime, juo labiau jo ir trokšime. Mat mūsų valia krypsta ten, kur jai protas nurodo ir liepia: ji yra akla jėga, vei­kianti tiktai proto, jausmų ar geismų vadovaujama. Todėl aišku, kad ką tiktai protas brangina ir gerbia, to ir valia siekia. Kadan­gi žmogaus valia yra visų kitų – tiek vidinių, tiek ir išorinių – sielos galių karalienė, tai, ko ji geidžia bei trokšta, to norėti paragina ir visas kitas mūsų sielos bei kūno galias, ir tada mes visokiais būdais rūpinamės norimą daiktą įsigy­ti. Todėl, kai valia ir visos sielos bei kūno jėgos yra nu­kreiptos į dvasios turtų branginimą bei troškimą, žmoguje gimsta noras siekti tobulumo.

Kas verčiasi brangakmenių ar perlų pre­kyba, tas turi žinoti jų kainą ir tikrumą, jei nenori būti apgautas. Jeigu jis tų dalykų kaip rei­kiant nežinos ar nesupras, gali brangiausią akmenį už labai menkos vertės daiktą atiduoti. Mes juk ir esame tie perlų ir brangakmenių pirkliai, nes su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu brangių perlų (žr. Mt 13, 41). Tad mums dera žinoti kainą tų daiktų, kuriuos mes perkame, kad neapsigautume ir neišmainytume aukso į purvą, ar dangaus į žemę. Tai būtų didelė klaida. Ne veltui Dievas pranašo Jeremijo lū­pomis kalba: „Tegul išmintingasis nesigiria savo išmintimi, ir stiprusis tenesigiria savo stiprybe, ir turtingasis tenesigiria savo turtais. Bet kas giriasi, tegul giriasi žinąs ir pažįstąs mane“ (Jer 9, 23–24).

Taigi didžiausias ir brangiausias žmogaus turtas yra: Dievą pažinti, Jį mylėti ir Jam ištikimai tarnauti. Kito, už Jį brangesnio, turto mes neturime – Jis yra mūsų svarbiausias tikslas, mūsų gyvenimas, mūsų garbė ir amžinoji mūsų laimė.

Kaip būtų gera, kad tobulumo ir dvasios dalykų troškimas apimtų visų, o ypač vienuo­lių širdis. Tada vienas kitą ragintų siekti tobulumo, stengtųsi apie jį dažnai kalbėti, ir tokiu būdu, gyvu pavyzdžiu, jį vienas kitam rodytų taip, jog visi, tiek tas, kuris dar tik pradeda tobulėti, tiek ir gerokai tobulumo kelyje pažengęs, aiš­kiai matytų ir suprastų, kad vienuolynuose, be dvasios dalykų, niekas kitas neturi didesnės vertės. Dėl to ir šv. Ignacas savo „Konstitucijoje“[2] pažymi, kad vienuolis yra giriamas ir branginamas ne tiek dėl to, kad jis gerai išsimokslinęs, garsus kalbėtojas, geras pamokslininkas, ar kad kitomis gausiomis prigimties dovanomis ap­dovanotas, kiek dėl to, kad jis yra nuolankus, klusnus, sąžiningas, susitelkęs ir pamaldus.

Kiekvienas, įstodamas į vienuolyną, iš pat pradžių turi tai žinoti ir to siekti, t. y. tuo dvasiniu penu savo sielą maitinti. Kiekvienas iš pat pradžių visu savo protu ir širdimi pirmiau­sia turi stengtis įsigyti didį nuolankumą ir tikrą susivaldymą, t. y. savo kūno geidulių ir sie­los aistrų apmarinimą (sutvardymą), o tik paskui žiūrėti mokslo, arba stengtis tapti geru pa­mokslininku. Svarbiausias vienuolio tikslas – įsigy­ti dorybių, siekti tobulumo, o tuo pa­čiu ištobulinti ir Dievo suteiktus prigimtinius talen­tus[3]. Šitoks kelias, šitoks požiūris į vienuolių gyvenimą labiausiai apsaugos vienuo­lį nuo klaidų, ir jis įsigys kitų pasitikėjimą bei pagarbą.

Bet čia nereikia suprasti, kad mes turime įsigyti dorybių tik norėdami save pagerbti ar išaukštinti. Anaiptol! Tiktai, kad kiekvienas maty­damas, kaip kiti jį giria, suprastų, jog dorybės mums geriausiai tinka ir tikriausiu keliu mus veda į tikslą. Kiekvienam tad svarbu remtis šūkiu: „Aš trokštu įsigyti dorybių ir tapti tobulu, nes visi kiti dalykai be dorybių yra vien tik tuštybė“.

Iš to lengva suprasti, kiek žalos gali suteik­ti pasikalbėjimai vien tiktai apie savo brolių gabumus, apie jų aukštą protą ir kitas prigimties dovanas. Jaunesnieji, girdėdami vyresniuosius brolius taip kalbant, ne kartą gali pamanyti, kad vienuolijoje nuo prigimties talentų ištobulinimo priklauso visa žmogaus vertė ir tobulumas. Susidarę tokį klaidingą požiūrį, jie ir patys, visų pagarbai bei palankumui įsigyti, gali trokšti pasižymėti tokiomis pat ypatybėmis. O užsidegę troškimu savo įgimtais bei įgytais talentais pagar­sėti, pradeda nebesiekti ir negerbti nuolankumo bei apsimarinimo dorybių. Tokiems labiau ima rūpėti mokslas, negu dorybes lavinti. Kai kurie panašiu keliu eidami, degraduoja ir turi palikti vienuolyną. Daug protingiau padarytų vyresnieji broliai, jei dažniau kalbėtų apie nuolankumo ar apsimarini­mo reikalingumą arba apie tai, kaip maža nau­dos vienuoliui ar net ir vienuolynui iš mokslo ir gabumų, jeigu jų nelydi kuklios vienuolių do­rybės; arba, netgi priešingai – kiek daug mokslas ar gabumai kartais pakenkia, jei jų nelydi nuolankumo ir apsimarinimo dorybės.

Šia tema Surijus pateikia labai gražų ir tinkamą pavyzdį iš šv. Fulgencijaus, vieno vienuolyno abato, gyvenimo. Fulgencijus, matyda­mas, kad vieni jo vienuolyno broliai, nors yra uolūs darbininkai, nors visą dieną patvariai ir be atvangos visus rankų ir proto darbus dirba, ta­čiau maldoje, meditacijoje ir kitose dvasios pra­tybose to paprasto savo uolumo neparodo, nelaikydavo jų tikrais ir meilės vertais broliais. O matydamas vieną broliuką, stropiai ir sąžinin­gai atliekantį visas savo dvasios pratybas, jį la­biau nei visus mylėdavo ir gerbdavo, nors jisai, dėl savo silpnos sveikatos, rankų darbams buvo beveik netikęs.

Taip elgdamasis, Fulgencijus padarė visai teisingai. Ir iš tikrųjų, kam vertas tas, kuris, nors turi aukštą protą ir yra apdovanotas kitomis žy­miomis prigimties dovanomis, bet nėra klusnus ir nuolankus, arba jeigu vyresnieji negali elgtis su juo kaip tinkami, juo labiau, jei tokie broliai stengiasi kaskart įgauti vis didesnių teisių, sau išsikovoti kažkokių ypatingų išimčių, privilegijų ir t. t. Argi ne geriau būtų, kad jie tokių prigim­ties dovanų ir talentų neturėtų?

Jeigu Dievas iš vyresniojo reikalautų ataskaitos, kiek jis turėjo savo valdžioje darbščių ir gabių žmonių, pasižymėjusių kažkokiais ypatingais prigimties gabumais, tada gabumai turėtų didelę vertę. Bet vyresnieji turės duoti ataskaitą iš to, ar uoliai rūpinosi savo valdinių pažanga siekiant dorybių ir tobulėjimo, ar rūpinosi paskirstyti savo valdi­niams pareigas pagal jų jėgas ir gabumus. O valdiniai turės duoti Dievui ataskaitą iš to, kaip jie atliko savo pareigas. „Iš tiesų atėjus teismo dienai“, – sako dievobaimingasis Tomas Kempietis, – „neklaus mūsų Dievas, ką skaitėme, bet kaip elgėmės; taip pat neklaus, kaip mes puikiai kalbėjome, o tik ar dievobaimingai gyvenome“ (Kristaus sekimas, I kng. III skyr.).

Šv. Evangelija pasakoja, kad Viešpats Jėzus kartą išsiuntė 72 savo mokinius skelbti jo mokslo žmonėms. Jie, sugrįžę po darbo, buvo labai patenkinti ir didžiavosi: „Viešpatie, net ir velniai pasiduoda mums Tavo vardu“ (Lk 10, 17). Bet Kristus atsakė: „Ne tuo didžiuokitės, kad dva­sios jums pasiduoda, bet geriau džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (ten pat, 20). Ir mums dera linksmintis, kad sau pelnomės dan­gų, nes be jo, visa kita nieko mums nepadės: „Ką padėtų žmogui, nors jis laimėtų visą pasaulį, bet savo sielai kęstų nuostolį?“ (Mt 16, 26).

Jeigu, sekant Kristaus pamokymu, net dėl tokių svarbių pareigų, kaip patarnavimas artimui, Dievo žodžio skelbimas ar žmonių sie­lų gelbėjimas, net dėl viso pasaulio grąžinimo Die­vui – nėra pateisinamas savo dvasios dalykų apleidimas, tai ką jau kalbėti apie kitus išorinius dalykus! Todėl netinka vienuoliui taip paskęsti moksle ar kituose pašaliniuose užsiėmimuo­se, kad dėl to apleistų būtiniausias priemones tobulumui siekti, tokias kaip maldą, są­žinės sąskaitą, marinimąsi, atgailą ir kitas dvasines praktikas. Taip pat nedera sielos reikalus nustumti į paskutinę vietą arba jiems skirti tokį laiką, kad, pasitaikius kokiai nors svarbesnei kliūčiai, jie būtų greičiau apleidžiami, negu kiti darbai, kuriems mes teikiame pirmenybę. Panašūs poelgiai liudija, kad tokiam vienuo­liui trūksta vienuoliškos dvasios.

Šventasis Dorotėjus pasakoja[4], kad kar­tą jis paskyręs savo mokinį Dozitėjų ligonių prižiū­rėtoju (slaugytoju). Mokinys savo darbą atlikdavęs labai stropiai: rūpestingai slaugydavęs ligonius, dailiai ir gražiai paklodavęs jiems lovas, palaiky­davęs kambariuose švarą ir tvarką. Kartą, šv. Dorotėjui atėjus aplankyti ligonių, Dozitėjus jam pasiskundė: „Tėve, – sako jis, – dažnai mane užpuola tuščios garbės ir pasididžiavimo pagundos, kurios man nuolat šnibžda: kaip čia visur puiku pas tave! Vyresnysis tavimi bus labai patenkintas, kai visa tai pamatys“. „Dozitėjau, – at­sakė jam vyresnysis, – iš tavęs išeis labai geras ligonių slaugytojas, bet ne koks vienuolis“. Ir Dozitėjui, šį pastebėjimą išgirdus, tuoj iš galvos din­go tuščios garbės ir pasididžiavimo pagundos.

Taigi kiekvienam reikia stengtis taip gyventi ir taip elgtis, kad ir apie jį nereiktų panašiai išsitarti: tu esi uolus mokinys, geras mokytojas, garsus pamokslininkas, bet menkas vienuolis. Mes stojame į vienuolyną ne tam, kad pagarsėtume sa­vo mokslais ar pasižymėtume kokiais nors nepaprastais talentais, bet trokšdami būti gerais vienuoliais. Šį tikslą mums visuomet reikia tu­rėti prieš akis ir juo rimtai susirūpinti. Visi kiti užsiėmimai ir darbai mums turi rūpėti tik kaip pašaliniai dalykai, kaip priemonės šiam tikslui pasiekti, juk ir Kristus sako: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai (visa kita) bus jums pridėta“ (Mt. 6, 33).

Senuose rankraščiuose skaitome[5], kad pirmųjų amžių atsiskyrėliai, negalėdami visą lai­ką melstis ir mąstyti apie dvasinius dalykus, poilsio laiką panaudodavo naudingiems rankų darbams, tokiu būdu norėdami apsisaugoti nuo tobulumui kenkiančio tinginiavimo. Ir mes panašiai elkimės. Dvasios lavinimai, nuo kurių priklauso mūsų pažanga siekiant tobulumo, visuomet testovi pirmoje vietoje. To neužmirški­me nė paprastus kasdieninius darbus dirbdami. Neužmirškime net ir tada, kai visą laiką sunaudojame artimo naudai. Visada atsiminkime, kad ir patys turime nuolat tobulėti. Kaip ištikimai vykdysime tokį savo pasiryžimą, tiek pažengsime ir siekiant tobulumo, ir priešingai, kiek jam būsime neištikimi, tiek turėsime nuostolių savo dvasios gyvenimui. Tuomet dorybės ir įgytas tobulumas silpnės: „Mano širdis išdžiūvo, nes aš užmiršau valgyti savo duoną“ (Ps 101, 5).

Kaip kūnas silpsta be valgio, taip ir siela – be maldos, nes malda yra sielos valgis. Dėl to ir šv. Ignacas, mūsų brangusis tėvas, maldos ir tobulumo svarbą aiškiai pabrėžia, sakydamas: „Ne tiktai tie broliai, kurie yra bandomi, turi moky­tis išsižadėti savęs ir trokšti tobulumo, bet ir visi kiti vienuoliai“. Kitoj vietoj vėl sako: „Visą maldai ir dvasios lavinimams skirtą laiką tegul visi sunaudoja su tokiu sąžiningumu ir uolumu, kokio iš mūsų Dievas reikalauja“. Dar kitoje vietoje jis prideda: „Kiekvienas kasdien kiek galima stropiau turi sunaudoti savo laiką, skirtą mąstymui, maldai ir dvasiniam skaitymui“[6].

Čia ypač pabrėžiamas didelis sąžinin­gumas ir uolumas, t. y. toks, koks tiktai vie­nam Dievui tegali būti rodomas. Iš to galima spręsti, kad joks darbas – ar jis bus iš klusnumo, ar iš pareigos atliekamas – neturėtų mūsų atleisti nuo dvasios lavinimų. Todėl neturi rimto pagrindo teisintis tie, kurie norėda­mi nuslėpti savo apsileidimą ir atšalimą, sa­kosi negalį sukalbėti maldų, daryti sąžinės są­skaitos, pasiskaityti dvasinio turinio knygų, nes iš paklusnumo turį ką kitą daryti. Čia bus ne paklusnumo vykdymas, o tiktai apsileidimas ir dvasios reikalų nebranginimas.

Šv. Bazilijus moko[7], kad dėl Dievo meilės ir ištikimybės Jam, reikia visą laiką, paskirtą maldai, meditacijai ar kitiems dvasios lavinimams, sąžiningai ir sunaudoti. Jei kartais dėl kokių nors ypatingų pareigų ar pasitaikiusių kliūčių tikrai nebūtų galima paskirtu laiku melstis, tirti savo sąžinę ir t. t, tai būtų labai gerai viską at­likti pirmai progai pasitaikius. Juk jeigu esame nevalgę arba ištisą naktį budėję prie ligonio ir nemiegoję, tai mes labai rūpinamės, kai tik atsiranda patogesnė laiko valandėlė, pavalgyti arba kiek atsigulus pasilsėti. Su tokiu pat rūpes­tingumu turėtume ir dvasios reikalais pasirūpinti. Kiekvienas tai gali padaryti, jei tikrai norės.

Tokia pagaliau yra ir vyresniųjų mintis bei intencija. Kartais, kai mes užsiėmę dvasios reikalais, jie išsiunčia mus kur kitur, bet tada nereikia manyti, kad jie nori, jog mes apleistume dvasios lavinimus. Anaiptol! Jie nori, kad mes po to, suradę valandėlę atliekamo laiko, pasimelstume ir visus dvasios pratimus iki galo bei tobulai atliktume. Net ir Išminčius sako: „Tegul niekas tavęs nesulaiko nuo to, kad visuomet melstumeis“ (Sir 18, 22). Jis nesako: nesirūpink tokiais dar­bais, kurie tave sulaikytų nuo maldos, tiktai: „tegul niekas tavęs nesulaiko“, t. y. jokie darbai, jokie sunkumai ir kliūtys, nes geras vienuolis visuomet ir visur atras laiko tinkamai ir gerai pasimelsti.

Šv. Dorotėjus pasakoja[8], kad jis bu­vęs paskirtas svečiams patarnauti. Dėl to jam tek­davo beveik visuomet vėlai gulti, o neretai ir visą naktį be miego praleisti arba pusiaumiegy iš lo­vos pakilti, norint svečių reikalavimus patenkinti. Bet vis tiek jis visuomet ryte kartu su visais broliais atsikeldavo. Jei kartais brolis budintojas, žinodamas, kad jis didesnę nakties dalį be mie­go praleido, tyčiomis jo nepakeldavo, leisdamas bent kiek ilgiau jam pamiegoti, jis paprašyda­vo kitų brolių, kad jį laiku pakeltų bendroms maldoms ir meditacijai. Neretai ir sirgdamas keldavosi ir kartu su visais broliais dalyvaudavo dvasios pratybose. Jo troškimas visuomet dalyvauti pa­skirtu laiku pamaldose ir nenusižengti bendrai vie­nuolyno tvarkai buvo toks didelis, jog niekas, net ir liga, jo uolumo nesumažindavo.

Jis dar (ten pat) pasakoja apie vieną šven­tą senelį, kuris bendrų dvasios lavinimų metu išvydo vieną regėjimą. Pamaldus senelis matė, kaip Viešpaties angelas smilkė visus tuos brolius, kurie stropiai ir uoliai atlikdavo visas dvasios pratybas. Taip pat buvo smilkomos ir vietos tų brolių, kurie dėl vy­resniųjų paskirtų pareigų negalėdavo nustatytu laiku atlikti dvasios lavinimų. Bet tų brolių, ku­rie iš apsileidimo dvasios lavinimų neatlikdavo, arba juos atlikdavo netobulai, vietos nebuvo smilkomos.

Šis minėtojo senelio regėjimas yra didelis nuraminimas tiems, kurie dėl vyresniųjų paskirtų pareigų negali dvasios lavinimų drauge su visais broliais atlikti. Tai taip pat yra akstinas ir nuola­tinis paraginimas mums patiems, kad niekuomet dvasios lavinimų neapleistume.

BUS DAUGIAU

[1] Krikščioniškasis tobulumas, pasak kun. d-ro K. Matulai­čio M. I. C. (žr. Kristaus patarimų keliais, 8-10 psl., Chicago, III., 1929 m.) yra ne kas kita, kaip geriau­sias elgesys, kuris mus padaro tikrais Kristaus mokiniais ir jo tarnais. Tą savo elgesį tvarkome sekdami Jėzumi Kristumi. Tad ir sakome, kad mes Jėzų mylime ir dėl tos meilės Jo klausome. O širdinga Dievo ir Jėzaus Kris­taus meilė, kuri verčia žmogų daryti tik tai, kas Dievui patinka, ir sudaro krikščioniškojo tobulumo esmę. Toji meilė suartina mus su Dievu, nes Jis yra tik­rasis mūsų buvimo šaltinis ir mūsų laimės galutinis tikslas. Ji, meilė, prasideda čia žemėje ir lydi mus į am­žinybę, kur Dievą matydami bei patys bū­dami visiškai tobuli ir Dievą tobulai mylėsime. Bet meilė, kuri yra tobulumo esmė, eina drauge su visomis kitomis dorybė­mis, kurios, tiesa, pradžią ima iš meilės, bet ir pačiai meilei padeda klestėti.

[2] Const. p. 10, §2. Reg. 16 et Summ. Reg. 19.

[3] Šitas sakinys pačių vertėjų įdėtas. Red.

[4] Biblioth. Patr. tom. III, Doct. 1.

[5] Cass., 1. 10, Instit. c. 24, de Abb. Paul.

[6] Const. c. l, § 128 et Reg. 12; Summ. Constit. Reg. 21. Summ. Reg. l comm.

[7] Serm. de renuntiatione saec. et spir. perfect, n. 8

[8] S. Dorotheus, Doctrin. II, in: Biblioth. SS. Patrum tom. 3.