12. Norint nuolat daryti pažangą tobulume, reikia vengti apsileidimų ir būti veiklios dvasios žmogumi

Daug pažengsime lavindami dorybes, jei visuose sa­vo užsiėmimuose kiek galėdami vengsime ydų ir netobulumų ir niekuomet tyčia jiems nepatai­kausime. Tokių klaidų ir mažų nuodėmių yra dvi rū­šys. Vienos įvyksta dėl žmogiškos silpnybės. Jas padaro net ir pamaldžiausi žmonės. Taip įvyksta pasikarščiavus, būnant neatsargiems, kartais dėl ma­žo apsileidimo. Bet uolūs Dievo tarnai iš paty­rimo žino, kad tokios klaidos verčia ne nusiminti, o tik geriau save pažinti ir nusižeminti. Jie žino, kad dėl tokių klaidų Dievas, – jei tik šaukiamasi Jo pagalbos, – nuo jų neatsi­tolina, bet suteikia jiems dar naujų malonių.

Bet yra ir kitokių nuodėmių, kurias atšalė­liai padaro iš blogos valios. Šie nusikaltimai įžei­džia Dievą, ir Jis nustoja jiems dalinęs savo dovanas. Todėl, jei trokštame pažangos lavinant dorybes ir gausių malonių iš dangaus, nedarykime nuodėmių tyčia, pikta valia; pakankamai jau daug yra ir tų, kurias padarome įsikarščiavę ar dėl neat­sargumo. Pakaks mums tų išsiblaškymų, kurie mus apima besimeldžiant dėl vaizduotės laku­mo – ir neieškokime išsiblaškymų tyčia, nesau­godami savo akių, atsimindami matytus ar girdė­tus atsitikimus. Užteks mums tų klaidų, kurias padarome neapgalvotai laužydami regulas – tik nelaužykim jų tyčia.

Šventasis Bazilijus nurodo dar ir kitą prie­monę tobulumui siekti. Ji yra labai svarbi ir nau­dinga. Šią priemonę vartojant, greitai galima pa­žengti siekiant tobulumo. Ta priemonė – tai nuolatinis dvasios veiklumas. Yra mat tokių, kurie čia šuoliais lekia dorybių taku, čia vėl pavargę sustoja. Tu dirbk, kaip pradėjai, ne­žiūrėdamas nuovargio. Saugokis kokių nors sustojimų ar poilsių, nes jie tave labiau nuvargins, negu nuolatinis darbas dvasios gyvenime. Darbas sielą kitaip veikia negu kūną: juo daugiau ir sunkiau kūnas dirba, tuo labiau jis silpsta ir nyksta; o dvasia, juo daugiau lavina­ma ir mankštinama, tuo daugiau įgyja stiprumo. Dėl to ir priežodis sako: „Nuo per didelio įtempimo lankas lūžta, o dvasia stiprėja“. Be to, reikia nuolat palaikyti dvasios veiklumą dar ir dėl to, kad, anot Šv. Ambraziejaus, „lengviau yra nenusidėti ir palaikyti pirmąjį ne­kaltumą, negu nusidėjus tikrai nuoširdžiai atgai­lauti. Taip pat lengviau yra palaikyti savyje mal­dos ir susitelkimo dvasią, negu po kelių išsiblaš­kymo dienų vėl į tą pačią būklę sugrįžti“^[1]. Leng­viau yra apsisaugoti nuo ligos, negu susirgus išsigydyti. Kalvis skubiai kala iš įkaitintos geležies kas rei­kalinga, kol ji dar karšta ir minkšta; kai tik ataušta, vėl deda ją į ugnį, kad suminkštėtų. Taip ir mes niekad neleiskim ataušti pamaldumo karščiui – jei tas karštis atauš ir širdis su­kietės, tai sunku bus į ankstesnį pamaldumą su­grįžti. Tai patiriame iš kasdieninio gyvenimo: jei kas, kad ir daug pasiekęs tobulumo kelyje, kurį laiką nesirūpina siekti jo daugiau, tai netenka ir viso to, ką ligi šiol buvo įsigijęs. Maža to, ne tik nė žymės neras savyje įgy­tų dorybių, bet dar sunku bus jam sugrįžti į ankstesnį tobulumą. Ir priešingai: kurie uoliai dirba savo dvasios veiklumui palaikyti, tie greitai žen­gia iš dorybės į dorybę. Viso to priežastis yra ta, kad šie pastarieji tiksliai sunaudoja kiekvieną valandėlę, negriauna to, ką jau yra pastatę; o atšalėliai viską griauna bei ardo, ką buvo sukūrę ir dėl to niekad nebaigia savo pradėto darbo. Pirmieji nenaikina savo darbo, o tęsia jį. Jie kasdien lavindamiesi užgrūdina sa­vo valią ir įpranta labai aktyviai dirbti. Čia įvyksta tai, ką Išminčius yra pasakęs: „Tingi ranka gimdo neturtą, stipriųjų gi ranka įsigyja turtų“ (Pat 10, 4). Ir kitoj vietoj: „Darbščių­jų gi siela gausiai pasotinama“ (Pat 13, 4).

Vienas Bažnyčios Tėvas rašo, kad atšalėliai ir tinginiai vienuoliai, kurie sakosi dėl senatvės esą pavargę, yra kaip tie pasenę ponų tarnai. Jie jau nebetarnauja, bet iš įpročio tik sėdi sau kur prie durų ir plepa ištisas valandas. Tiesa, gauna jie dar maisto už praėjusį laiką, bet dabar nieko daugiau nenusipelno. Dabar tarnauja jau kiti jauni tarnai, veiklūs ir vikrūs darbininkai, ku­rie be poilsio laksto ištisą dieną ir labai stropiai vykdo visus pono paliepimus. Šie yra naudingi ir malonūs ponui. Į šiuos tarnus panašūs uolūs ir veiklūs vienuoliai, ištikimai tarnaujantys sa­vo Viešpačiui.