Lapkričio pab. ir gruodis

 

 

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. (Rom 10, 10–18)

 

Broliai: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: „Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas“. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.

Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną!“ Bet ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Aure Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne! „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 4, 18–22).

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.

Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. (Rom 10, 10–18)

 

Broliai: Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: „Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas“. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.

Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: „Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną!“ Bet ne visi pakluso Gerajai Naujienai. Aure Izaijas sako: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne! „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Morkų. (Mk 16, 15–18)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį. R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško žydams. (Žyd 13, 7–17)

 

Broliai: Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu. Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Nesiduokite suvedžiojami įvairių svetimų mokslų. Gera, kai širdis sustiprinta malonės, o ne valgių, nedavusių naudos tiems, kurie laikėsi jų švarumo.

Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei. Juk kūnai gyvulių, kurių kraujas vyriausiojo kunigo įnešamas į šventyklą aukai už nuodėmes, sudeginami už stovyklos. Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo. Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui. Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 25, 14–23)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‚Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis‘. Šeimininkas atsakė: ‚Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!‘ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‚Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du‘. Šeimininkas tarė: ‚Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!‘“

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Patarlių knygos. (Pat 8, 22–35)

 

Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių. Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau. Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų pasaulio molio grumstų. Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus; kada jis tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; kada jis paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus. Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje.

Dabar tad, mano vaikai, klausykite manęs; laimingi yra tie, kurie laikosi mano kelių. Klausykitės pamokymo ir būkite išmintingi; jo neatmeskite! Laimingas žmogus, kuris manęs klauso, ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų. Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 1, 26–28)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Tu pagirta tarp moterų“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams. (2 Kor 10, 17–18; 11, 1–2)

 

Broliai: Kas nori girtis, tesigiria Viešpačiu! Ne tas priimtinas, kuris pats save giria, bet tas, kurį Viešpats pagiria.

O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 13, 44–52)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.

„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta.

Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.

 

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. (Ef 2, 19–22)

 

Broliai: Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 20, 24–29)  

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“