84. Kas yra sakramentas?
Sakramentas yra Jėzaus Kristaus įsteigtas regimas ženklas Dievo malonei perduoti.
Žmogui, turinčiam kūnišką prigimtį, reikia išoriškai suvokiamo ženklo, kad galėtų pažinti ir perteikti tai, kas dvasiška. Todėl Dievas įsteigė sakramentus, kad per matomus ženklus žmonėms suteiktų nematomą malonę.
Taigi sakramentai nėra vien tik simboliai, jie įvykdo tai, ką žymi. Pavyzdžiui, Krikšto sakramento vanduo yra apvalymo nuo gimtosios nuodėmės ir nuo kitų nuodėmių ženklas. Būtent šį apvalymą Krikštas ir įvykdo, įliedamas pašvenčiamąją malonę ir padarydamas žmogų Dievo vaiku.
Iš viso yra septyni sakramentai, būtent: Krikštas, Sutvirtinimas, Švč. Sakramentas, Atgaila, Paskutinis patepimas, Kunigystė ir Santuoka.
85. Ar šiandien pasikeitė sakramentų samprata?
Modernistinis mokymas jau nebelaiko sakramentų veiksmingomis išganymo priemonėmis. Jie laikomi ženklais, simbolizuojančiais išganymą ir susitaikymą su Dievu. Tačiau čia neaišku, ar jie iš tikrųjų suteikia atperkamąją malonę, ar tiktai mums primena, kas su mumis jau yra įvykę. Pagal šią sampratą, pvz., Krikštas iš tikrųjų neturi galios mūsų išvaduoti nuo gimtosios nuodėmės ir padaryti Dievo vaikais, – jis yra tiktai ženklas, primenantis, kad Dievas per Jėzų Kristų jau atleido mūsų nuodėmes ir priėmė mus pas save. Taigi Krikšto jau nebereikia, norint suteikti atperkamąją malonę, kadangi visi jau yra atpirkti (plg. visuotinio išganymo teoriją).
Sakramentų veiksmingumą pirmieji pradėjo neigti protestantai, kurie juose matė tik tikėjimo išraiškos būdą ir pagalbą jam. Šio amžiaus pradžioje panašų mokymą skleidė modernistai, kurie buvo pasmerkti popiežiaus Pijaus X. Jie sakramentuose matė tik tikėjimo išraiškimą ir peną jam.
Tai, ką rašo Karlas Rahneris apie sakramentus, nebesiskiria nuo modernizmo: “Kai Bažnyčia egzistenciškai lemiamose žmonių situacijose pažada save kaip pagrindinį sakramentą, kaip esminį ir pergalingą Dievo pažadą pasauliui ir kiekvienam atskirai, tada mes turime tai, ką vadiname krikščionišku sakramentu”.123 Apie išpažintį jis rašo: “Šiuos atleidimo žodžius … Bažnyčia ypatingu būdu dar kartą pažada atskiram žmogui, kai jis, po Krikšto likdamas nusidėjėliu ir galėdamas vėl padaryti sunkią nuodėmę, atgailaudamas išpažįsta Dievui ir jo Kristui per Bažnyčios atstovą arba pagal aplinkybes kartu su bendruomene (čia turimos omenyje atgailos pamaldos. - Aut. past.) savo didelę kaltę arba skurdumą. Jei atskiram pakrikštytajam prisipažinus kaltę, šie atleidimo žodžiai bus pasakyti per specialiai tam skirtą Bažnyčios atstovą, šį kuriančio Dievo Žodžio atleidimo įvykį vadinsime Atgailos sakramento suteikimu”.124 Čia kalbama vien tiktai apie “pažadą”. Dievas per Jėzų Kristų save pažadėjo pasauliui, ir šį pažadą Bažnyčia žmogui vėl suteikia iš naujo. Ar kas nors žmogui realiai duodama, lieka neaišku. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad šioje citatoje išpažintis beveik prilyginama atgailos maldai, o kunigas ne kaip Kristaus atstovas atleidžia nuodėmes, bet kaip Bažnyčios atstovas pažada Bažnyčios atleidimo žodžius.
Pažiūrėkime, ką Rahnerio parašytame teologijos žodyne Sacramentum mundi reiškia antraštinis žodis “Sakramentas”: “Taigi sakramentai pasirodo kaip Dievo kūrybiškai pagrįsti ir Kristaus įvykyje išganingai – žmogiškai suformuoti personaliniai ir aktualiniai simboliai, išvesti iš Bažnyčios kaip Kristaus Kūno ir pirminio sakramento, kurių dėka (kartu su kitais neatmetamais kristoformiškais perteikimo būdais) gali (ir turi) būti pažinta, apimta ir išsemta tai, kas ir koks žmogaus išganymui yra ir bus Dievas; kaip viso žmogaus savo asmeniniame – kūniškame kūriniškume kartu su savo materialiu, dvasios suformuotu pasauliu dieviško priėmimo ir pasigailėjimo ženklai, kurių dėka taip apdovanotas žmogus gali dėl Dievo Tėvo žodžio įvykdyti Šventosios Dvasios amžinąjį gyvenimą”.125 Už šios žodžių maišalynės (parašytos tipiškai modernistiniu miglotu stiliumi) slypi paprasta mintis, kad sakramentai yra tik simboliai, per kuriuos žmogus turi patirti ir sužinoti, kad Dievas jį vėl priėmė. Tačiau nesakoma, kad šis priėmimas ir malonės suteikimas iš tikrųjų yra įvykdomas sakramentų. Todėl tekstas labai dviprasmiškas, ypač dėl to, kad sakramentai prilyginami kitiems malonės perteikimo būdams.
86. Ar sakramentai nėra krikščionių bendruomenės šventė?
Be abejonės, krikščionybė turi tam tikrą bendruomeninį pobūdį. Krikščionys yra mistinio Kristaus Kūno nariai ir todėl tarpusavyje susiję vidiniais ryšiais. Tiek, kiek sakramentai mus įveda į Kristaus Kūną ir vis tobuliau su juo susieja, tiek jie prisideda ir prie krikščionių bendruomenės augimo. Tačiau pirmiau yra ryšys su Kristumi, ir tik iš to kyla žmonių tarpusavio ryšys.
Ši teisinga tvarka šiandien dažnai apverčiama. sakramentuose pirmiausia matoma bendruomeninė žmonių šventė, kuri netiesiogiai veda link bendrystės su Dievu. Todėl klaidinga, pavyzdžiui, yra tokia nuostata, kai pagrindiniu Krikšto poveikiu laikomas pakrikštytojo priėmimas į parapijos bendruomenę.
Stebėtina, kad kardinolas Ratzingeris gali taip rašyti: “Tokia sakramentų samprata, kai jie laikomi malonės priemonėmis, kurias aš priimu kaip antgamtinius vaistus, kad garantuočiau, taip sakant, savo privačią amžinąją sveikatą, yra esminis sakramentų nesupratimas”.126 Sakramentai kaip tik ir yra antgamtiniai vaistai, kurie turi mums teikti šventumą ir amžinąją sveikatą, tik, žinoma, ne tokia karikatūrine forma. Tačiau pašaipa yra pats lengviausias būdas ką nors neigti, neturint tikrų argumentų. Kad kardinolas Ratzingeris turi klaidingą nuomonę apie sakramentų bendruomeninį pobūdį, parodo tokios citatos: “Vienybė su juo [Dievu] yra susijusi su vienybe tarp mūsų bei kyla iš jos”.127 “Malonė visada yra vienijimosi išsiskleidimas; sakramentas kaip pamaldų įvykis visada yra bendruomeniškas veiksmas; sakramentas yra, taip sakant, krikščioniškas šventės būdas, proga džiaugsmui, kuris sklinda iš bendruomenės ir jai suteiktų įgaliojimų”.128 Čia klaidingu būdu sukeičiami akcentai, pasekmes paverčiant priežastimis. Krikščionių vienybė, džiaugsmas tikėjimu, laimė ir t.t. yra malonės bei vienybės su Dievu padariniai, tačiau šitie dalykai nesudaro vienybės su Dievu esmės.
87. Ar gali Bažnyčia panaikinti sakramentus arba įsteigti naujus?
Kadangi sakramentai buvo įsteigti paties Kristaus, Bažnyčia neturi įgaliojimų juos panaikinti arba įsteigti naujus, nes ją įpareigojo Kristaus nustatyta tvarka.
Atgaila yra sakramentas, kuris daugelyje Bažnyčios vietų beveik išnykęs. Atgailos pamaldos, kurios siūlomos kaip pakaitalas, yra ne tas pat, kas sakramentas. Jos neturi galios atleisti nuodėmių, ypač sunkiųjų. Kunigas dažnai po Atgailos pamaldų pasako, kad tik tie, kurie padarė labai sunkių nuodėmių, turi dar ir prieiti išpažinties, o tai labai atbaido žmones nuo išpažinties. Kas gi turės drąsos po tokio pranešimo eiti išpažinties ir visiems parodyti, kad jis padaręs labai sunkią nuodėmę? Todėl yra pagrindo nuogąstauti, kad daugybė katalikų gyvena sunkios nuodėmės būsenoje ir taip patenka į amžino pasmerkimo pavojų.
Kokiais būdais bandoma žmonėms ištrinti nuodėmingumo pajautimą, rodo Vangeno (Allgäu) dekanato tarybos posėdis, įvykęs 1983 m. spalio 17 d. Čia prelatas Hubertas Bouras skaitė paskaitą tema Kaltė ir atleidimas. Joje prelatas teigė, kad raginimas atsiversti ir atgailauti Jėzaus mokyme nevaidino „jokio centrinio vaidmens“; Jėzus „tikrai neįsteigė Atgailos sakramento, net jei dvi Naujojo Testamento vietos tai leidžia spėti“. Jn 20, 23 esą kalba apie Krikštą. „Mirtinos nuodėmės sąvoka buvo reikalinga tinginiams išjudinti; mažmožiai buvo paversti mirtinomis nuodėmėmis. Mirtina nuodėmė nėra normalus atvejis, ir jos nebūtų įmanoma taip lengvai nusikratyti. Kartą vienas žymus teologas atsakė į klausimą apie mirtinų nuodėmių dažnumą: Paryžiuje per dieną gal kokia viena ir padaroma, o kartais padaroma ir mūsų diecezijoje“.129
Tam prieštarauja Tridento Susirinkimo nutarimai: „Kas sako, kad Atgaila Katalikų Bažnyčioje nėra tikras mūsų Viešpaties Kristaus realiai įsteigtas sakramentas, reikalingas tikintiesiems sutaikyti su Dievu, kai tik jie po Krikšto įpuola į nuodėmę, – tebūnie atskirtas“.130 „Kas sumaišo sakramentus ir sako, kad Krikštas pats savyje yra ir Atgailos sakramentas, lyg šie du sakramentai nebūtų skirtingi, … tebūnie atskirtas“.131 „Kas sako, jog šie Viešpaties Išganytojo žodžiai: ,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos‘ (Jn 20, 22) yra suprastini ne kaip įgaliojimų suteikimas Atgailos sakramentu atleisti ar sulaikyti nuodėmes, … tebūnie atskirtas“.132 „Kas sako, jog norint per Atgailos sakramentą gauti nuodėmių atleidimą nėra būtina išpažinti visas be išimties mirtinas nuodėmes, … tebūnie atskirtas“.133 Didžiausia puikybė yra atmesti šimtmečių senumo Bažnyčios mokymą apie mirtiną nuodėmę ir manyti, kad supranti geriau nei visi popiežiai, vyskupai ir teologai, gyvenę iki Vatikano II Susirinkimo.
88. Ar Bažnyčia gali pakeisti sakramentų ritualą?
Bažnyčia negali pakeisti sakramentų esmės, tai yra to, kas būtinai reikalinga sakramentų galiojimui. Tačiau ji gali keisti neesmines ritualo dalis, nors tiktai tam, kad dar geriau paaiškintų sakramentų esmę ir palengvintų vertą jų priėmimą.
Sakramentų esmės Bažnyčia keisti negali. „Bažnyčia laikui bėgant nepakeitė šių Kristaus įsteigtų sakramentų kitais sakramentais, o ir negalėjo pakeisti. Kaip moko Tridento Susirinkimas, visi septyni Naujosios Sandoros sakramentai yra įsteigti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, ir Bažnyčia negavo jokių įgaliojimų keisti sakramentų esmės (substantia sacramentorum), kitaip tariant, keisti to, ką, kaip liudija Dievo Apreiškimo šaltiniai, Kristus pats liepė saugoti sakramentiniuose ženkluose“.134
Vis dėlto Bažnyčia turi įgaliojimus tvarkyti neesmines sakramentų ritualų dalis. „Bažnyčia visada turėjo įgaliojimus tvarkyti sakramentus nekenkiant jų esmei, t.y. taip juos išdėstyti ar pakeisti, kaip jos sprendimu bus naudingiau tiems, kurie juos priima, taip pat didesnei sakramentų pagarbai pagal laiko ir vietos aplinkybes“.135
89. Ar naujieji ritualai ne geriau išreiškia sakramentų esmę?
Apeigų pakeitimai netarnauja geresniam sakramentų esmės supratimui, bet banalizuoja jų paslaptį ir mažina pagarbą sakramentams.
Čia pateiksime tik kelis pavyzdžius. Krikšto rituale buvo panaikinta gili simbolika, kai violetiniais rūbais apsirengęs katechumenas būdavo pasitinkamas prie Bažnyčios durų. Tai reikšdavo, kad nekrikštytas žmogus neturėdavo teisės įžengti į Dievo namus tol, kol neapsivalys nuo nuodėmių. Tuo tarpu šiais ekumenizmo ir visuotinio išganymo laikais niekas nenori apie tai nė girdėti. Krikštijant vaiką, Krikšto tėvai jau nebeatsakinėja kaip vaiko atstovai. Įžanginė ceremonija pavirto paprasta tėvų ir krikštatėvių Krikšto prisiminimo švente. Taip pat pašalinti egzorcizmai, kuriais vaikas būdavo autoritetingai išplėšiamas iš šėtono įtakos. Apskritai, šėtono galia visoje naujojoje liturgijoje yra nutylima, ką iškalbingai parodo ir faktas, jog jau reformavus visą liturgiją, egzorcizmai dar iki šiol nėra peržiūrėti (žinoma, tokia situacija turi ir pranašumą, kadangi tie nedaugelis kunigų, kurie dar šiandien meldžiasi egzorcizmų maldomis, turi naudoti senąjį ritualą). Visi pagarbos pareiškimai Eucharistijos atžvilgiu buvo sumažinti kiek tik įmanoma. Eucharistinės maldos ir eucharistiniai palaiminimai beveik išnyko. Tik labai retai priimant Švenčiausiąjį atsiklaupiama, o nukritusiomis ant žemės Komunijos dalelėmis niekas nebesirūpina. Nieko keisto, kad dauguma katalikų ją laiko tiktai „šventa duona“.
Senojo Paskutinio patepimo ritualo metu kunigas patepdavo penkis jutimo organus šventu aliejumi ir tuo momentu kalbėdavo maldą, kad Dievas atleistų sergančiajam, kuris savo pojūčių narius naudojo nuodėmingai: „Per šį Šv. Patepimą ir jo švelniausią gailestingumą tegul tau Viešpats atleidžia tai, ką tu nusidėjai regėjimu (atitinkamai klausa, kalba ir t.t.)“. Naujajame rituale ši simbolika yra visiškai panaikinta. Čia aliejumi patepama tiktai kakta ir rankos, o sakramentiniuose žodžiuose apie nuodėmę užsiminta tik bendrai. Naujajame rituale taip pat galime įžvelgti tendenciją, Paskutinį patepimą paversti bendruomenės švente. Yra išleisti aiškūs nurodymai „bendram Ligonių patepimo šventimui didesnio susibūrimo rėmuose“. Tai skatina praktiką šį sakramentą teikti ir sergantiems, ir sveikiems, nors galiojančiai priimti Paskutinio patepimo sakramentą gali tiktai sunkiai sergantis.
Taip pat prisiliesta ir prie laidotuvių ritualo, nors laidotuvės nėra sakramentas, o tik sakramentalija. Šiame naujajame rituale nebekalbama nei apie Paskutiniojo teismo rimtumą, nei apie pasmerkimo galimybę, nei apie skaistyklą, o sudaromas įspūdis, kad mirusysis bus garantuotai išgelbėtas ir jau esą nukeliavęs pas Dievą. Kadangi visi naujieji ritualai celebrantui suteikia didelę laisvę parenkant maldas, lieka jam pačiam apsispręsti, ar jis turi dar minėti kaltę ir nuodėmes. Taip pat keista, kad maldose daugiau nebeminimas žodis siela. Juk kaip tik tai ir reikia primygtinai daryti, ypač šiais laikais, kai visuotinai neigiamas žmogaus sielos egzistavimas.
90. Ar naujomis apeigomis teikiami sakramentai yra galiojantys?
Naujomis apeigomis teikiami sakramentai iš esmės gali būti galiojantys. Galima suabejoti nebent Sutvirtinimo ir Paskutiniojo patepimo sakramentų galiojimu, kai vartojamas ne alyvų aliejus. (Apie antrojo perkeitimo negaliojimo pavojų šv. Mišių metu dėl neteisingo vertimo jau buvo rašyta).
Vatikano II Susirinkimo teologai vieningai laikėsi nuomonės, kad tik alyvų aliejus yra galiojanti materija Sutvirtinimo ir Paskutiniojo patepimo sakramentams. Vis dėlto 1970 m. gruodžio 12 d. Dievo kulto kongregacija išleido dekretą, leidžiantį naudoti ir kitų augalų aliejų.136 Tai atsitiko be jokio paaiškinimo, kodėl staiga tapo galima tai, kas visada buvo laikoma negaliojančiu. Tik po dvejų metų Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje Sacram unctionem infirmorum paaiškino šį leidimą: „Kadangi alyvų aliejaus, anksčiau laikyto būtinu sakramentų galiojimui, kai kuriose vietovėse nėra arba jį labai sunku gauti, daugumos vyskupų prašomi Mes nutarėme, kad ateityje pagal aplinkybes gali būti vartojamas ir kitoks aliejus“.137 Vis dėlto šis paaiškinimas yra nepakankamas, nes anksčiau juk buvo daug sunkiau alyvų aliejų nugabenti į visas pasaulio vietas, tačiau niekas neduodavo tokio leidimo.
Taip pat derėtų dar kartą nurodyti į intencijos reikalingumą. Kad sakramentai būtų galiojantys, kunigas neprivalo tikėti jų poveikiu, tačiau mažiausiai jis turi norėti daryti tai, ką Bažnyčia daro juos teikdama. Taigi galiojančiai sakramentus gali teikti ir praradęs teisingą tikėjimą kunigas, jei jis bent nori būti ištikimas Kristaus ir Bažnyčios tarnas. Klierikai daugelyje seminarijų reguliariai nuteikiami prieš teisingą sakramentų sampratą, pašiepiant juos kaip magiją ir fokusus. Todėl nieko stebėtina, kad jie, vėliau teikdami sakramentus, visai sąmoningai norėdavo ne perduoti malonę perteikiantį ženklą, o laikyti bendruomeninę šventę pagal protestantų manierą.
91. Ar leidžiama priimti sakramentus naujomis apeigomis?
Dėl išvardytų trūkumų derėtų sakramentus priimti ne naujomis, bet senosiomis apeigomis, nes jos vienintelės yra pagarbios ir tikrai galiojančios. Paprastai neleidžiama sakramentus priimti abejotina forma. Išimtį sudaro sakramentai mirštančiajam, jei nėra galimybės pašaukti Tradicijai ištikimą kunigą.