74. Kas yra katalikų kunigas?
Katalikų kunigas yra Kristaus vietininkas žemėje. Per kunigystės šventimus jis yra prilyginamas amžinajam aukščiausiajam Kunigui ir taip dalyvauja Kristaus kunigystėje. Jis vienintelis iš žmonių gali aukoti šv. Mišias, atleisti nuodėmes, laiminti ir šventinti.
Kunigas nėra eilinis žmogus, vadovaujantis bendruomenės šventei, jis turi tokias galias, kurių neturi paprasti tikintieji. Kristus tik apaštalams, o ne visiems mokiniams pasakė: “Tai darykite mano atminimui” (Lk 22,19).
Svarbiausia ir kilniausia kunigo užduotis yra švęsti Mišių auką. “Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes” (Žyd 5, 1). Senajame kunigų šventimų rituale vyskupas duoda šventinamajam taurę ir pateną tardamas: “Priimk galią atnašauti Dievui auką ir skaityti Mišias už gyvuosius ir mirusius” (Pontificale Romanum).
Kristus po savo Prisikėlimo suteikė apaštalams ir jų įpėdiniams galią atleisti nuodėmes: “O Jėzus vėl tarė: ,Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu‘. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: ,Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, –sulaikytos‘” (Jn 20, 21–23).
Todėl Tėvas dr. Peschas neigia pačius Katalikų Bažnyčios pagrindus, kai rašo: “Daug dalykų, kurie dabar Bažnyčioje yra savaime suprantami, pirmųjų krikščionių bendruomenėms buvo nežinomi. Tada nebuvo nei popiežiaus, nei vyskupų, nei kunigų, nei hierarchinės tvarkos. Nebuvo nei Mišių galiojimo taisyklių, nei ypatingų įšventinimų į tam tikrus rangus”. 110 Tokie eretiški teiginiai šiandien ne retenybė. Jie nėra nauji, nes jau XVI a. protestantai kalbėjo tą patį. Tridento Susirinkimas iškilmingai pasmerkė jų mokymą: “Kas sako, jog šventimai, t. y. šventoji kunigystė, nėra iš tikrųjų ir tiesiogine prasme Kristaus įsteigtas sakramentas, arba, kad jie yra nenusimanančių bažnytiniuose dalykuose žmonių paprastas išradimas, arba tai yra ritualas, skirtas Dievo žodžio ir sakramentų tarnams išrinkti, – tebūnie atskirtas”.111 “Kas sako, jog Katalikų Bažnyčioje nėra jokios Dievo valia nustatytos hierarchijos, reiškiančios atskirus vyskupų, kunigų ir tarnų šventimus, tebūnie atskirtas”.112 Toks pagrindinių tikėjimo tiesų neigimas irgi prisideda prie pašaukimų mažėjimo, nes argi jaunas žmogus pasirinks tokį aukų reikalaujantį pašaukimą, jei tikės, jog Kristus iš viso neįkūrė kunigystės.
75. Ar protestantų kulto tarnai prilygsta kunigams?
Protestantų bendruomenių pastoriai nėra kunigai, o tik pasauliečiai. Tas pat galioja ir anglikonų bendruomenėms. Šie kulto tarnai neturi galios atleisti nuodėmes ir perkeisti duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują.
Apaštalai kunigų įgaliojimus per savo įpėdinius perdavė šiandieniniams vyskupams ir kunigams. Tai vadinama apaštaline sukcesija. Jei ši sukcesija nors vieną kartą nutraukiama, kaip yra pas protestantus, šie įgaliojimai prarandami.
Todėl galima pavadinti skandalu atsitikimą, kai 1977 m. pavasarį 180 Rottenburgo diecezijos dvasininkai laiške Württenbergo evangelikų vietinės bažnyčios “kolegoms ir kolegėms” šiuos pripažino “tokių pat įgaliojimų ir tokios pat atsakomybės turėtojais”. Šie teologai nebeturi jokio supratimo apie katalikų kunigystę, todėl suprantama, kodėl tame pačiame laiške pabrėžiama, kad jie “atsisako aukos teorijos, galinčios sukelti įspūdį, jog Kristaus auka ant kryžiaus turi būti dar kartą įvykdyta ar atnaujinta tam, kad sutaikytų mus su Dievu. … Šiandien mes laikomės bibliškai pagrįstos ir prasmingos Vakarienės praktikos, kuriai pritartų ir reformatoriai”. Čia matome ryšį tarp kunigystės ir Mišių aukos: kas atsisako tikėti šv. Mišių auka ir priima protestantiškos Vakarienės sampratą, nebesupranta, kas yra katalikų kunigystė ir dėl to nemato jokio skirtumo tarp katalikų kunigo ir protestantų pastoriaus. Taigi Rottenburgo diecezijos teologai savo laiške aiškiausiai teigė ereziją, o vyskupas pasitenkino pastebėjimu, kad tai esąs katalikų mokymo sutrumpinimas, ir nesiėmė jokių priemonių.113
Dar skandalingesni yra dažni popiežiaus Jono Pauliaus II bendros liturgijos šventimai kartu su protestantų dvasininkais, kai šie dėvėdavo kunigų ar vyskupų apdarus. Pavyzdžiui, 1982 m. gegužės 29 d. jis suteikė palaiminimą kartu su anglikonų "arkivyskupu" Runcie, kuris dėvėjo tikrą vyskupo arnotą.
76. Ar tiktai vyras gali tapti kunigu?
Kunigo šventimus gali priimti tik pakrikštytas vyras. Tai patvirtina Šventasis Raštas, Tradicija ir Bažnyčios mokymas. Kadangi Bažnyčia neturi įgaliojimų keisti sakramentų galiojimo sąlygų, ji negali moteriai suteikti kunigo šventimų. Bet kokiu atveju toks įšventinimas būtų negaliojantis.
Pirmiausia, iš Šv. Rašto aišku, kad Kristus apaštalais išsirinko tik vyrus. Būtų per daug naivu aiškinti, kad jis tai darė norėdamas prisitaikyti prie to meto nuostatų, daugeliu atvejų jis jų nepaisydavo (pvz., nusistatymu šabo atžvilgiu ar elgesiu su viešais nusidėjėliais). Jei jis būtų norėjęs apaštalais paskirti ir moteris, jis tai neabejotinai būtų padaręs.
Ir šv. Paulius Laiške korintiečiams rašo: “Kaip visose šventųjų bendruomenėse, moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime. Argi iš jūsų išėjo Dievo žodis? Ar tik jus vienus pasiekė? Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas” (1 Kor 14, 33–37). Taigi moterys neturi teisės kalbėti pamaldose arba perimti kokias nors vadovaujančias dvasines pareigas. Tai šv. Paulius pagrindžia visuotine Bažnyčios praktika (kaip visose šventųjų bendruomenėse), Senojo Testamento įstatymu (kaip skelbia įstatymas), padorumu (moteriai negražu), o labiausiai Viešpaties įsakymu.
Bažnyčios Tradicijoje šiuo klausimu visada viešpatavo vieninga nuomonė. Pvz., Tertulijonas rašo: “Moteriai draudžiama kalbėti Bažnyčioje. Taip pat jai neleidžiama krikštyti, aukoti arba savintis vyriškų pareigų rangą, jau nekalbant apie kunigystę”.114 Kai VI a. kollyridianų sekta pradėjo šventinti moteris, jiems iš karto ryžtingai pasipriešino šv. Epifanijus: “Jie šventina moteris neteisėtoje ir šventvagiškoje ceremonijoje, o po to jos atnašauja auką Marijos vardu. Tai reiškia, kad visas šis reikalas yra bedieviškas ir nusikalstamas, tai Šventosios Dvasios žinios iškraipymas; iš tikrųjų, visa tai yra velniškas darbas ir netyrosios dvasios mokymas”.115 Vėliau jis konstatuoja: “Niekur nėra moterų kunigių”.116
Iš tikrųjų, Katalikų Bažnyčioje niekada nebuvo moterų kunigių. Yra buvę tik moterų diakonių, tačiau jos niekada nesiimdavo liturginių funkcijų, – jas vykdydavo diakonai vyrai. Diakonių pareiga buvo ištrinti tepalais moterų kūnus prieš krikštijant ir slaugyti sergančias moteris. Apaštalinėje konstitucijoje rašoma: “Diakonės negali suteikti palaiminimo ir nevykdo jokių pareigų, kurias atlieka kunigai ar diakonai; jos tik prižiūri Bažnyčią ir padorumo labui padeda kunigams krikštyti moteris”.117 Tai, kad neįmanomi moterų šventinimai, visada mokė ir ordinarinis Bažnyčios mokymas. Keli sinodai ir 1917 m. Bažnyčios teisės kodeksas nurodo, kad “galiojančiai įšventintas gali būti tik pakrikštytas vyras” (kan. 968,1). Taip pat popiežius Jonas Paulius II 1994 m. gegužės 22 d. apaštaliniame rašte Ordinatio sacerdotalis primena, “kad Bažnyčia neturi įgaliojimų teikti moterims kunigų šventimus ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi sutikti su šiuo galutiniu sprendimu”.118
77. Kodėl kunigystė moterims negalima?
Giliausia priežastis, kodėl kunigystė moterims negalima – tai kūrinijos tvarka, kitaip tariant, lyčių prigimtis. Santykyje tarp vyro ir moters atsispindi Dievo santykis su kūriniais. Vyras yra Dievo simbolis, o moteris yra kūrinijos simbolis. Todėl moteris dėl savo prigimties nėra skirta reprezentuoti įgaliotą Dievo pavaduotoją.
Tik dėl išankstinio nusistatymo nenorima matyti skirtumo tarp lyčių. Bešališkam žvilgsniui aišku, kad vyras iš prigimties yra aktyvesnis, pradedantis ir kuriantis. Jis linkęs veikti pasaulyje ir jį keisti. Todėl jam priklauso vadovavimo visuomenei vaidmuo. Moteris iš prigimties yra pasyvesnė ir priimanti. Jos sritis pirmiausia yra šeima ir vaikai; jai labiau tinka būti vedamai nei vesti. Todėl šv. Paulius sako: “Vyras yra žmonos galva” (Ef 5, 23).
Tai susiję ir su tuo, kad Dievas Šv. Rašte turi vyriškus bruožus. Jis yra išrinktosios tautos Tėvas ir Sužadėtinis. Todėl šiandieniniai teiginiai, esą Dievą galima vadinti ir “motina”, yra absoliučiai nekrikščioniški. Taip pat šventvagiškai elgiasi tie, kurie šiais laikais jau meldžiasi “Motina mūsų”. Visos religijos, tikinčios Dievą Kūrėją, turi vyrišką Dievo paveikslą, bent jau vyriausiojo Dievo. Moteriškas dievybes turi panteistinės religijos, nedarančios jokio esminio skirtumo tarp Dievo ir pasaulio.
Taip pat nėra vien atsitiktinumas, kad Dievas, tapdamas žmogumi, gimė vyru, o ne moterimi. Kadangi Kristus buvo vyras, tai savo pavaduotojais išsirinko irgi vyrus.
Visa diskusija dėl moterų kunigystės yra glaudžiai susijusi su klaidinga kunigystės samprata. Jei kunigas tėra tiktai bendruomenės vadovas, kurio užduotis tėra truputį paguosti ir sakyti pamokomas kalbas, tada, žinoma, nesuprasime, kodėl moteris negali būti kunige, nes šias užduotis ji gali vykdyti lygiai taip pat gerai.
78. Ar tai nereiškia moters nuvertinimo ir priespaudos?
Prispausta ir nuvertinta moteris buvo pagonių laikais. Pas žydus ir musulmonus taip yra dar ir šiandien. Tuo tarpu krikščionybė grąžino moteriai jos orumą. Čia ji yra lygiavertė su vyru ir – ypač santuokoje – lygiateisė bendražygė. Tačiau ji yra kitokia nei vyras ir turi vykdyti kitokias užduotis.
Reikia nepamiršti, kad vyro “panašumas į Dievą” yra grynai simbolinis. Savo prigimtimi jis yra lygiai toks pat kūrinys kaip ir moteris ir privalo kaip ir ji mokytis paklusnumo bei nuolankumo.
Be to, Bažnyčia ypatingai gerbia moterį Dievo Motinos Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmenyje! Marija šlovinama kaip visų šventųjų Motina, kilnesnė už visus likusius kūrinius, taigi aukštesnė už visus apaštalus, vyskupus ir popiežius. Vis dėlto Marija nebuvo paskirta kunige. Todėl popiežius Inocentas III ir rašė viename savo laiške Burgos vyskupui: “Nors Mergelė Marija ir stovi aukščiau … už visus apaštalus kartu, Viešpats būtent jiems, o ne jai patikėjo dangaus karalystės raktus”.119
Šiuolaikinė emancipacija ir feminizmas iš tikrųjų slepia savyje didžiausią moters nuvertinimą. Jei nebevertinamos tikros moteriškos savybės, o iš moters reikalaujama visu kuo tapti panašia į vyrą, žinoma, ji liks nuskriausta. Moteris visada liks tiktai prastu vyru!
79. Kodėl Bažnyčia reikalauja iš kunigų laikytis celibato?
Būdamas antruoju Kristumi, kunigas turi visiškai priklausyti Dievui ir savo Viešpačiui Jėzui Kristui. Kadangi jis kiekvieną dieną stovi prie altoriaus ir švenčia dieviškos meilės Auką, jis pats turi visą savo meilę dovanoti Dievui. Be to, jis privalo rūpintis jam patikėtomis sielomis kaip tėvas ir brolis, o to jis negalėtų daryti, jei turėtų ant pečių dar ir savo šeimą.
Katalikų kunigas visiškai susilygina su Kristumi, kuris irgi buvo nevedęs ir gyveno mylėdamas vien tik savo dangiškąjį Tėvą ir nemirtingas sielas.
Gyvenimas celibate, žinoma, yra didelė auka, tačiau ši auka turi tapti vaisinga Bažnyčiai. Kaip Kristus savo kančia atpirko pasaulį, taip ir kunigas tik tada galės daug padaryti dėl Bažnyčios ir dėl sielų išganymo, kai jis gyvens aukos gyvenimą. Kaip tik šiais laikais, kada gresia pavojus gyvenimo džiaugsmą matyti tik žmogiškoje ir kūniškoje meilėje, būtinai reikia celibato besilaikančių kunigų ir vienuolių pavyzdžio, kad primintų žmonėms apie aukštesnius dalykus ir idealus.
80. Ar celibatas nėra nenatūralus ir nežmogiškas reikalavimas?
Naujasis Testamentas moko, kad Dievui pašvęstas skaistus gyvenimas yra aukštas idealas. Kristus sako, kad esama ne tik eunuchų iš prigimties, bet ir tokių, “kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės” (Mt 19, 12). “Kas pajėgia išmanyti, teišmano!”.
Žmonių santuoka yra paveikslas meilės, kuri turėtų viešpatauti tarp Kristaus ir sielos. Tačiau ji yra tik paveikslas, o ne tikrovė. Todėl po mirties ji bus išskirta. Danguje jau nebėra santuokos (plg. Mt 22, 30), tačiau visi gyvena vien tik Dievo meile, kuri jau dabar Dievui atsidavusioms sieloms yra vienintelė meilė. Todėl celibatas yra lyg įžanga į amžinąjį gyvenimą.
Kai žmogus savo aistras suvaldo ir palenkia aukštiems idealams, atsiskleidžia giliausia žmogaus esmė. Gyvulys to niekada negali padaryti, nes jį valdo instinktai. O žmogus gali atsisakyti savo kūniškų poreikių dėl aukštesnio gėrio ir netgi dažnai privalo tai padaryti. Jei jis to nepadarys, nusmuks iki gyvulio lygio.
Tai yra puikus Bažnyčios gyvybingumo ir džiaugsmingo tikėjimo įrodymas, kai jauni žmonės atsisako santuokos ir šeimyninės laimės tam, kad visiškai priklausytų Dievui. Nuo Bažnyčios atskilusios bendruomenės dažniausiai iš karto panaikindavo celibatą, nes tikriausiai nebegalėdavo savo sekėjams perteikti tos galios.
81. Ar celibato panaikinimas nepadidintų pašaukimų skaičiaus?
Gal panaikinus celibatą bent iš pradžių ir pagausėtų pašaukimų, tačiau taip blogio nenugalėtume, o kapituliuotume prieš jį. Tada kunigais taptų daug tokių, kurie išvis neturi pašaukimo. Verčiau reikia klausti, kodėl anksčiau atsirasdavo pakankamai žmonių, galėjusių paaukoti tokią auką, o šiandien tokių žmonių labai reta.
Celibatas yra rimta kliūtis neturintiems pašaukimo. Kitaip daugelis siektų kunigystės visai dėl kitų, dažniausiai niekingų, motyvų, pvz., dėl pastovios darbo vietos, dėl geros algos, dėl garbingos padėties visuomenėje ir t.t. Didesnę dalį tokių žmonių nuo kunigystės sulaiko būtent celibatas, o Bažnyčiai ir tikintiesiems tai išeina tik į gera.
82. Ar celibato laikymasis siekia apaštalų laikus?
Yra beveik tikra, jog celibato laikymasis siekia apaštalų laikus, ir todėl nuo pat pradžios tai buvo Bažnyčios taisyklė. Nors pradžioje vyskupais bei kunigais dažnai tapdavo vedę vyrai, po šventimų jie privalėdavo susilaikyti nuo santuokinių santykių ir galėdavo su žmona gyventi – jei apskritai dar gyvendavo – tiktai kaip brolis ir sesuo.
Kai apaštalas Paulius, vardydamas vyskupo ar diakono savybes, pamini, kad šie būtų “tik kartą vedę” (1 Tim 3, 2.12), jis turi omeny ne kad jie toliau gali gyventi santuokoje, bet kad antrą kartą vedęs vyras netinka gyventi susilaikymo gyvenimą. Kas po savo pirmosios žmonos mirties dar jaučia naujos santuokos poreikį, tas atrodo neturįs pašaukimo gyventi celibate. Kitaip šie apaštalo žodžiai neturi jokios prasmės, nes jei dvasininkas gali toliau gyventi santuokoje, tai antroji santuoka neturėtų būti kliūtimi šventimams.
Vienas iš Bažnyčios Tėvų, šv. Epifanijus iš Salamio (315–403) rašo: “Geriausia, jei kunigais taptų visiškai skaistūs vyrai, o jei ne, tai vienuoliai; tačiau jei ir vienuolių pritrūktų šioms pareigoms, tai kunigai turi būti išrenkami iš tų, kurie susilaiko nuo savo žmonų arba paprasčiausiai iš tų, kurie buvo vedę, tačiau dabar yra našliai”.120 Be kita ko, šis Tėvas skundžiasi, kad šios taisyklės kai kur jau nebesilaikoma: “Kai kuriose vietose kunigai, diakonai ir subdiakonai pradeda vaikus. Aš atsakau, kad tai vyksta ne pagal taisykles, o dėl žmonių aplaidumo”.121 Kai IV a. buvo išleisti pirmieji išsamūs celibato įstatymai, jie buvo paskelbti ne kaip naujovės, o kaip senosios tvarkos galiojimo naujas patvirtinimas. 390 m. Afrikos Susirinkimo Tėvai, sugriežtindami celibato pareigą, aiškiai rėmėsi netgi apaštalų tradicija.122
Šiandien dažnai teigiama, jog celibatas esąs XII a. išradimas. Čia tiesos yra tik tiek, kad II Laterano Susirinkimas (1139) paskelbė, jog ateityje dvasininkų santuokos būsiančios ne tik neleidžiamos, bet ir negaliojančios. Prieš tai diakonų arba kunigų santuoka buvo laikoma nors ir sunkia nuodėme, bet galiojančia santuoka.
83. Kodėl Rytų Bažnyčios kunigai gali gyventi santuokoje?
Rytų Bažnyčia viename VII a. sinode (II Trullanum Sinodas 691m.) nusileido tada paplitusiai praktikai ir leido iki šventimų vedusiems kunigams toliau gyventi santuokoje. Tik vyskupams liko privaloma senoji praktika. Popiežiai šią taisyklę paliko galioti ir į vienybę su Apaštalų Sostu grįžusiems Rytų Bažnyčios kunigams.
Turime suprasti, jog tai buvo atsitraukimas nuo ankstesnio idealo. Rytų Bažnyčia dar išlaikė tam tikras šio idealo liekanas: diakonas arba kunigas gali gyventi tik iki šventimų sudarytoje santuokoje, bet negali sukurti naujos. Taigi jei jo žmona miršta, jis privalo likti nebevedęs. Vyskupai įprastai renkami tik iš vienuolių luomo, kuriame celibatas išliko privalomas. Tačiau jei vyskupu būna išrenkamas vedęs kunigas, tai jis privalo nuo savo žmonos atsiskirti.
Apskritai, Rytų Bažnyčios tikintieji vedusius kunigus vertina kitaip, nei kunigus iš vienuolių luomo. Jie irgi mano, jog nevedęs kunigas tobuliau atspindi kunigo idealą, ir juo labiau pasitikima per išpažintį.