Bažnyčios mokomoji valdžia

16. Kas Bažnyčioje turi mokomąją valdžią?

Bažnyčios mokomąją valdžią dieviškosios teisės dėka visoje Bažnyčioje turi popiežius, o atskirose diecezijose – vyskupai.

 

Dievas jiems skyrė užduotį, kad jie, kaip viršiausi tikėjimo mokytojai, skelbtų savo pavaldiniams tikėjimą ir saugotų jo grynumą. Taip jie tęsia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus darbą, kuris po savo įžengimo į dangų nebėra tarp mūsų regimu būdu. „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina“, – pasakė Kristus savo apaštalams (Lk 10, 16). Šie žodžiai, žinoma, galioja ir vyskupams, kurie yra apaštalų įpėdiniai.

 

17. Ar Bažnyčios mokomoji valdžia yra neklystanti?

Taip, Bažnyčios mokomoji valdžia yra neklystanti; tačiau turi būti išpildytos tam tikros sąlygos, be kurių būtų lengva nuklysti į klaidą. Ne kiekvienas popiežiaus ar vyskupo pasisakymas arba pamokslas ir ne kiekviena popiežiaus enciklika yra neklaidingi, tačiau neklaidingumas galioja tik tokiems pasisakymams, kurie oficialiai į jį pretenduoja.

 

18. Kada popiežius neklysta?

Popiežius neklysta, kai jis kalba ex cathedra, t. y. kai jis kaip viršiausias tautų mokytojas kokią nors tiesą paskelbia visiems tikintiesiems tikėti privaloma dogma. Tokiu atveju popiežiui yra garantuojama Šventosios Dvasios pagalba, kad jis negalėtų suklysti. Teologai popiežiui neklaidingumą visuotinai pripažįsta taip pat ir kitais atvejais, pvz. šventųjų kanonizavime, leidžiant visuotinius Bažnyčios įstatymus, perteikiant visų savo pirmtakų mokymą.

 

Vatikano I Susirinkimas moko: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra, kai jis, eidamas savo kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos dėka, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią“[1].

Popiežiaus neklaidingumas tarnauja vien tik saugojimui tikėjimo, kuris, kaip matėme, yra nekintamas bei būtinas išganymui. Tai šis Susirinkimas pabrėžia kitoje vietoje: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad šie jos apreiškimu paskelbtų naują mokymą, tačiau tam, kad jie su jos pagalba šventai saugotų bei ištikimai išdėstytų per apaštalus perduotą Apreiškimą – tikėjimo palikimą“[2].

Toks tikėjimo tiesų dogmatizavimas pasitaiko retai, ir daugeliui popiežių neteko pasinaudoti šia galia. Pvz., šiame [XX] amžiuje buvo paskelbta tik viena dogma – Švč. Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu į dangų. Ją 1950 m. lapkričio 1 d. paskelbė popiežius Pijus XII.

 

19. Kada vyskupai neklysta?

Vyskupai neklysta dviem atvejais. Pirmiausia jie neklysta tada, kai vadovaujant popiežiui, visuotiniame susirinkime paskelbia tikėjimo tiesas. Visi ankstesni ekumeniniai, t. y. visuotiniai susirinkimai paskelbė kokius nors neklaidingus nutarimus. Svarbu, kad popiežius visus tokius nutarimus patvirtintų, net jeigu jis asmeniškai susirinkime nedalyvauja. Jei popiežius susirinkimo nutarimo nepatvirtintų, tai šis nebūtų neklaidingas.

Vyskupai negali klysti ir tada, kai jie visi, būdami visame pasaulyje išsisklaidę, vieningai skelbia tą patį tikėjimą. Tokios yra bendrojo tikėjimo skelbimo tiesos, kurios visoje Bažnyčioje sutartinai buvo mokomos nuo seniausių laikų.

 

Neklaidinga popiežiaus ar visuotinio susirinkimo ištarmė vadinama ekstraordinariniu Bažnyčios Mokymu. Visuotinis neklaidingas vyskupų tikėjimo skelbimas vadinamas ordinariniu ir visuotiniu Bažnyčios Mokymu.

Taigi, nors tikras Kristaus Kūno ir Kraujo buvimas Eucharistijos sakramente buvo pirmą kartą iškilmingai paskelbtas dogma tik Tridento Susirinkime, jis buvo dogma ir seniau dėl visuotinio pripažinimo Bažnyčioje. Tik protestantų neigimas pirmą kartą privertė Bažnyčią paskelbti šią dogmą iškilmingai. Klaidatikių puldinėjimai Bažnyčiai dažnai tampa dingstimi, iškilmingai apibrėžti kokią nors tiesą.

Jei dėl kokios nors tiesos Bažnyčioje yra ginčijamasi dėl vienos epochos vyskupų nesutarimo, ar dėl skirtingais laikais vyraujančių skirtingų nuomonių, tokiu atveju aiškumas gali būti pasiektas tik popiežiaus arba visuotinio susirinkimo iškilmingu sprendimu.

 

20. Kokiu mastu vyskupai yra susiję su Bažnyčios krize?

Kardinolo Šeperio žodžiais tariant, „Bažnyčios krizė yra vyskupų krizė“[3]. Tikriausiai tarp dabar gyvenančių 4000 vyskupų yra tokių, kurie nori būti katalikais ir tarnauti tikėjimui, tačiau daugumos vyskupų tikėjimas kelia abejonių. Užuot gynę tikėjimą, vyskupai ne tik nevaržo atvirai neigiančių vieną ar kelias tikėjimo tiesas kunigų bei profesorių, bet dar juos ir remia. Daugybė vyskupų patys atstovauja pozicijoms, niekaip nesuderinamoms su katalikų tikėjimu ir katalikiška morale.

 

Iš daugelio faktų pateiksime tik kelis pavyzdžius. 1989 m. Rottenburgo vyskupijos vyskupu buvo paskirtas Tübingeno teologas Walteris Kasperis, kurio tikėjimas balandžio 17 dienos paskyrimo rašte buvo giriamas kaip „iškilus, sveikas mokymas“[4]. Kaip atrodo teologo Kasperio mokymas? Jo veikale Einführung in den Glauben (Įvadas į tikėjimą) aptinkame tokį sakinį: „Dogmos gali būti visiškai vienpusiškos, paviršutiniškos, užsispyrusios, kvailos ir neapgalvotos“[5]. Kaip tai suderinti su katalikiška samprata, pagal kurią dogmos nustatytos vadovaujant Šventajai Dvasiai?

Tačiau Kasperiui tikėjimas reiškia „ne laikymą teisingais stebuklingus nutikimus bei autoritariškai pateiktas tikėjimo tezes“, o pasiruošimą „pasikliauti Dievu, kaip savo egzistencijos pagrindu ir tikslu“[6]. Taip Kasperis sulaužė per savo kunigystės šventimus duotą antimodernistinę priesaiką, kurioje jis išpažino: „Aš tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad tikėjimas yra... visiškas proto pritarimas išgirstai tiesai. Jo dėka mes dėl aukščiausio tiesiakalbio Dievo autoriteto tikime, kad yra teisinga visa tai, ką pasakė, paliudijo ir apreiškė asmeninis Dievas, mūsų Kūrėjas bei Viešpats“[7]. Jei tikėjimas yra tiktai pasikliovimas Dievu kaip mūsų egzistencijos pagrindu bei tikslu, tada tikrą tikėjimą gali turėti visų religijų atstovai, tam nereikia būti kataliku. Skaitant tokias mintis, jau nebestebina, kad Kasperis savo darbe Jesus der Christus (Jėzus, esantis Kristumi) neigia Jėzaus stebuklus[8] ir jo dievystę. Čia sužinome, kad kai Evangelijose kalbama apie Dievo Sūnaus titulą, „negalime remtis vėlesniais dogminiais pasisakymais apie metafizinę Jėzaus sūnystę iš Dievo“. Tokia sūnystės prasmė „buvo visiškai nesuprantama tiek žydiškam Senojo Testamento, tiek ir helenistiniam Jėzaus bei Evangelijų mąstymui“[9]. Kitaip tariant, Jėzus pats negalėjo net įsivaizduoti esąs tikras Dievo Sūnus. Toliau Kasperis teigia: „Sinoptinėse evangelijose Jėzus niekur savęs nevadina Dievo Sūnumi. Posakis „Dievo Sūnus“ randamas tik Bažnyčios tikėjimo išpažinime“[10]. Nepaisant to, kad Mt 11, 27 („Viskas man yra Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta tik Sūnus ir kam Sūnus norės apsireikšti“) bei kitos vietos priverčia jį tuoj pat švelninti savo nuomonę, jis toliau teigia, kad mokymas apie Jėzų kaip tikrą Dievo Sūnų nėra pagrįstas Evangelijose, bet kad tai yra vėlesnis krikščionių bendruomenės pramanas. Savo išsamiuose veikaluose Kasperis tol manipuliuoja aiškiausiomis Šv. Rašto vietomis (net Jono Evangelija, kuri akivaizdžiai moko apie Kristaus dievystę) ir neklaidingais Nikėjos Susirinkimo apibrėžimais, kol Jėzus Kristus belieka paprastu žmogumi, esančiu ypatingai arti Dievo, ir per kurį Dievas save neatšaukiamai apreiškė. Kažką panašaus mokė ir Karlas Rahneris. Taigi tenka konstatuoti, jog Kasperis labiau nutolo nuo tikėjimo turinio nei daugelis protestantų, kuriems Kristaus dievystė ir jo stebuklai yra savaime suprantami dalykai. Nė vienos šių tezių Kasperis neatšaukė. Nėra nė mažiausio ženklo, kad jis dabar, būdamas vyskupu (ir kardinolu – Vert. past.), kitaip galvoja. Veikiau priešingai. 1993 m. jis kartu su vyskupais Lehmannu ir Saieriu išleido ganytojišką raštą, kuriame vadinamiesiems vėl susituokusiems išsiskyrėliams daugiau ar mažiau atvirai suteikiamas leidimas priimti šv. Komuniją, jei šie „asmenišku atsakingu sąžinės sprendimu“ mano tai galį daryti[11]. Tuo būdu šie vyskupai ragina nevertai ir šventvagiškai priimti šv. Komuniją, nes tie žmonės gyvena negaliojančioje santuokoje, be to, dar yra ir sunkios nuodėmės būsenoje. Panašiai reikia vertinti kitą atvejį: Regensburgo generalinis vikaras Gegenfurtneris 1996 m. birželio mėn., kalbėdamas apie vieną kunigą, kuris metė kunigystę ir išsikėlė pas savo draugę, manė, kad nors tas kunigas ir nebegali toliau eiti pareigų, tačiau abudu gali priimti šv. Komuniją[12].

Vyskupo Kasperio pirmtakas Rottenburgo-Stuttgarto diecezijoje vyskupas Georgas Moseris taip pat, atrodo, turėjo problemų su Kristaus dievyste. Būtent savo gavėnios ganytojiškame laiške 1980 m. jis teigė: „Kryžius buvo neaiškus ir pačiam Jėzui; kryžius jam liko nesuprantamas ir baisus“![13] Jei kryžius pačiam Kristui buvo nesuprantamas, tai jis negalėjo būti tikras Dievas.

Kitas pavyzdys, parodantis dabartinių vyskupų tikėjimą, yra Karlo Lehmanno, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininko, (dabar ir kardinolo – Vert. past.) pasisakymai apie Kristaus prisikėlimą. Nors Prisikėlimas jam yra „bet kuriuo atveju realus įvykis“[14], tačiau kartu Prisikėlimo istorinis faktiškumas yra „labai savitas“. Cituojame pažodžiui: „Tai, kad Dievas Tėvas prikėlė Jėzų Kristų, yra labiau dieviškos sferos įvykis, kuris iš esmės nepriklauso mūsų istorijai. Tačiau jis mus paveikia kaip įvykis laike ir erdvėje“. Už šių painių formuluočių, panašių į daugumos dabartinių teologų vartojamus pasakymus, esą Prisikėlimas yra „nors ir realus, tačiau ne istorinis įvykis“, slypi įsitikinimas, kad ne Kristus kūnas vėl tapo gyvu, bet kad Kristus prisikėlė tik mokinių tikėjime. Jau amžiaus pradžioje tai aiškiau suformulavo protestantas W. Marxenas: jis manė, kad mokiniai sakiniu „Jėzus gyvas“ norėjo išreikšti ne ką kita, kaip „Jėzaus reikalas tęsiasi“. Nors net daugelis protestantų neseka tokiu mokymu, atrodo, kad katalikų vyskupams jis šiandien visiškai priimtinas. Tačiau dar šv. Paulius pabrėžė, kad „jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad jis prikėlęs Kristų“ (1 Kor 15, 14–15).

Panašių pavyzdžių sąrašą būtų galima tęsti. Liūdna, bet tai faktas, jog daug vyskupų nebegina pagrindinių krikščioniško tikėjimo tiesų.

 

21. Ar popiežiai taip pat yra susiję su Bažnyčios krize?

Kaip jau anksčiau minėjome, ši Bažnyčios krizė ypatinga tuo, kad ją skatina patys aukščiausi Bažnyčios autoritetai. Popiežiai iki šiol prie Bažnyčios krizės prisidėjo trimis būdais: 1. remdami modernistinius teologus; 2. patys reikšdami mintis bei atlikdami veiksmus, nesuderinamus su katalikų tikėjimu; 3. kliudydami darbuotis tikėjimo gynėjams bei bausdami juos.

 

Kai kuriuos punktus išdėstysime dabar, o kiti paaiškės mūsų tyrimo eigoje. Krizė prasidėjo popiežiaus Jono XXIII pontifikato metais. Šis popiežius, nepaisydamas įspėjimų, sušaukė Vatikano II Susirinkimą ir savuoju aggiornamento davė pradžią nesuvaldomiems pasikeitimams Bažnyčioje bei pasaulio dvasios įleidimui į ją. Susirinkimo atidarymo pradžioje jis pasakė: „Bažnyčia visada prieštaravo klaidoms. Dažnai ji pasmerkdavo jas visu griežtumu. Tačiau šiandien Kristaus Nuotaka mieliau vartoja gailestingumo vaistus, nei griežtumą. Todėl ji norėtų atsiliepti į pasaulio poreikius, parodydama savojo mokslo vertingumą, o ne skelbdama pasmerkimus“. Toliau popiežius, sąmoningai oponuodamas „nelaimės pranašams“, pareiškė, kad klaidos išnyks pačios savaime, „kaip migla išsisklaido patekėjus saulei“[15]. Šitoks naivus požiūris neturi jokio pagrindo tikrovėje. Budizmas, islamas bei protestantizmas yra klaidos, kurios egzistuoja jau daugelį šimtmečių ir niekaip pačios savaime neišnyksta. Atvirkščiai, jos vis labiau plinta, nes šiandien Bažnyčia atsisako jas pasmerkti. Ir po Vatikano II Susirinkimo tiesa Bažnyčioje skaisčiau nenušvito, priešingai optimistinėms popiežiaus Jono XXIII prognozėms, joje kaip tik išplito daugybė klaidų.

Dar blogesnį įspūdį daro atsitikimas, kurį patyrė arkivysk. Lefebvre‘as, būdamas Susirinkimo parengiamosios komisijos nariu. Viename posėdyje, kuriame buvo renkami Susirinkimo ekspertai, jis garsiai nusistebėjo tuo, kad nepaisant taisyklių, sąrašuose buvo pavardės mažiausiai trijų ekspertų, dėl savo mokymo pasmerktų Romos. Po posėdžio kardinolas Ottavianis pasivedė arkivyskupą į šalį ir šiam pasakė, kad tai buvo specialus popiežiaus pageidavimas. Popiežius norėjo, kad Susirinkime ekspertais taptų žmonės, kurių ištikimybė doktrinai buvo ne be priekaištų!

Popiežius Paulius VI, po Jono XXIII mirties tęsęs Susirinkimą, aiškiai rėmė liberalus. Susirinkimo pirmininkais jis paskyrė keturis kardinolus: Döpfnerį, Suenensą, Lercaro ir Agagianianą. Pirmieji trys buvo žinomi liberalai, o ketvirtasis nebuvo ypatingai stipri asmenybė. Nors Paulius VI kelis kartus pasisakė prieš kraštutinius liberalus, vis dėlto neabejotina, jog konservatyvūs Susirinkimo tėvai turėjo mažai perspektyvų vien todėl, kad liberalai buvo įgiję akivaizdų popiežiaus palankumą.

1965 m. gruodžio 7 d., uždarydamas Susirinkimą, jo tėvams popiežius kalbėjo: „Dievo, tapusio žmogumi, religija susidūrė su religija (nes tai tikra religija) žmogaus, siekiančio tapti Dievu. Ir kas gi atsitiko? Susirėmimas? Kova? Ekskomunika? Tai galėjo atsitikti, tačiau to nebuvo. Sena istorija apie gailestingąjį samarietį tapo pavyzdžiu dvasinei Susirinkimo laikysenai. Jį visą persmelkė beribė simpatija... Jūs, modernieji humanistai, kurie atmetate aukščiausiųjų dalykų antgamtiškumą, pripažinkite jam bent šį nuopelną ir pripažinkite mūsų naująjį humanizmą: mes taip pat, labiau nei kas kitas, turime žmogaus kultą“[16]. Pribloškia tai, kad žmogaus kultą propaguoja pats popiežius. Juk žmogaus kultą skelbia ne katalikų religija, o masonerija, siekianti sugriauti Katalikų Bažnyčią. Tikriausiai masonai triumfavo, girdėdami popiežiaus žodžius. Ar tik neišsipildė jų planai, kurti dar praeitame amžiuje ir netyčia pakliuvę popiežiui Grigaliui XVI į rankas? Iš tada aptiktos korespondencijos buvo sužinota, jog masonai žadėjo dėti visas pastangas, kad kada nors į Petro sostą atsisėstų „popiežius, atitinkantis jų poreikius“. Ten rašoma: „Šis popiežius būtinai bus daugiau ar mažiau persiėmęs itališkais bei humanistiniais principais, kuriuos mes dabar pradėjome platinti... Jūs savo tinkluose turėsite revoliuciją su tiara ir kamža, žygiuojančią su kryžiumi ir Bažnyčios vėliava, revoliuciją, kuri tik truputį pakurstyta, paskandins visą pasaulį ugnyje“[17]. Himnas, kurį uždainavo Paulius VI nusileidimo mėnulyje proga, kuo puikiausiai galėjo pasigirsti ir iš masono lūpų: „Garbė žmogui, garbė protui, garbė mokslui, garbė technikai, garbė darbui, garbė žmogiškai drąsai. Tebūnie pagarbintas žmogus, pasaulio karalius, o šiandien ir dangaus kunigaikštis“[18].

Be to, Paulius VI įvedė naująjį Mišių ritualą, kurio žalą mes dar aptarsime. Taip pat jo pontifikato metu prasidėjo persekiojimas kunigų, norėjusių likti nuosekliai katalikiškais ir atsisakiusių skleisti protestantizmą jiems patikėtiems tikintiesiems.

Galiausiai Jonas Paulius II atliko veiksmus, kurie anksčiau būtų buvę įvertinti kaip atkritimas nuo tikėjimo arba bent jau įtarti erezija. Čia pateiksime tik kelis pavyzdžius. 1982 m. gegužės 29 d., Kenterberio katedroje jis kartu su anglikonų arkivyskupu Runcie atliko tikėjimo išpažinimą ir kartu su juo suteikė palaiminimą. Anglikonas buvo užsivilkęs vyskupo arnotą, nors dėl anglikonų šventimų negaliojimo jis tėra tik pasaulietis. 1986 m. vasario 2 d. per savo kelionę po Indiją jis leido induistų šventikei užpiešti jam ant kaktos tilaką – indų naikinimo dievo Šyvos išpažinėjo ženklą. Vasario 5 d. Madrase jam ant galvos moters ranka buvo užbarstyti pašventinti pelenai, o tai reiškia įšventinimo į induizmą ritualą.

Liūdniausias tokių akcijų momentas buvo pasaulio religijų susitikimas Asyžiuje 1986 m. spalio 27 d., kur popiežius kvietė atlikti pagoniškus ritualus ir dar leido jiems naudoti katalikiškas bažnyčias. San Pietro [Šv. Petro] bažnyčioje ant altoriaus buvo pastatyta net Budos statulėlė. Galų gale, ką turime galvoti, kai popiežius šalyje, kurioje krikščionys ilgą laiką buvo kruvinai persekiojami, savo kalbą užbaigia palaiminimo malda: „Baraka Allah as-Sudan – Alachai, palaimink Sudaną“? Tai įvyko 1993 m. vasario 10 d. Chartume[19]. Būtų galima pasiteisinti tuo, jog „Alachas“ reiškia tiesiog „Dievas“. Tačiau prof. Johannesas Dörmannas rašo: „Nebūtų sudarę jokių sunkumų tęsti kalbą angliškai ir dėl žiaurių įvykių Sudane Dievo vardo šauktis krikščioniškąja prasme“[20]. Tačiau dabar musulmonai, klausydamiesi tokių kalbų, paprasčiausiai gali jaustis taip, tarsi popiežius pripažintų jų klaidingą religiją.

 

22. Kodėl šie popiežiai vis dėlto laikomi konservatyviais?

Posusirinkiminiai popiežiai iš esmės laikomi konservatyviais, nes moralės klausimais jie liko ištikimi Bažnyčios mokymui. Neretai jie ir dogminiais klausimais gindavo tikrąjį mokymą.

 

Reikia turėti omenyje, kad šiandien Katalikų Bažnyčioje vyrauja tokia nuomonių ir pasaulėžiūrų sumaištis, jog kiekvienas, kuris nori išlaikyti bent vieną ar kitą katalikišką poziciją ir atvirai neskelbia erezijų, jau laikomas konservatyviu. Taigi toks vertinimas mažai tereiškia.

Garsi Pauliaus VI enciklika Humanæ vitæ gali būti pavyzdžiu, kaip popiežiai vis dar tvirtai laikosi katalikų moralės principų. Joje popiežius gynė katalikų mokymą apie kontracepciją. Dėl šios priežasties daug dvasininkų, kurie mielai būtų leidę naudoti kontraceptines priemones, pradėjo jo nemėgti. Kaip žinoma, Vokietijos vyskupai netiesiogiai paneigė popiežiaus encikliką, išleisdami raštą Kenigšteino pareiškimas, kuriame leido vedusioms poroms elgtis pagal laisvą sąžinės sprendimą.

Taip pat ir Jonas Paulius II plačiojoje visuomenėje yra apšauktas „užkietėjusiu konservatoriumi“ dėl savo tvirtos laikysenos vedybų moralės bei celibato klausimais. Tačiau čia nereikėtų apsigauti, nes ir jo mokyme pasitaiko nuolaidžiavimų šiuolaikiniam pasauliui. Pavyzdžiui, iš popiežiaus pasisakymų susidaro įspūdis, jog, nors dirbtinės apsisaugojimo priemonės ir yra draudžiamos, natūralus apsisaugojimas yra visiškai leidžiamas. Tuo tarpu katalikų mokymas sako, jog natūralų apsisaugojimą galima praktikuoti tik tada, kai vedusieji dėl svarbių priežasčių laikinai arba apskritai negali turėti daugiau vaikų. Taip pat pagrindžiant krikščionišką moralę aiškiai matosi akcentų perkėlimas, nes dažniausiai argumentuojama remiantis visų pirma žmogaus orumu. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Žmogžudystė sunkiai pažeidžia žmogaus orumą ir Kūrėjo šventumą“[21]. Šitoks tvarkos apvertimas rodo, kaip toli pažengęs humanizmas Bažnyčioje. Prisiminkime Pauliaus VI žodžius, kad ir Bažnyčia turi savo žmogaus kultą.

Pavyzdžiai, kaip popiežiai gina tradicinį tikėjimą dogminėje srityje, yra Pauliaus VI Dievo tautos Credo, bei 1994 m. gegužės 22 d. Apaštališkas raštas Ordinatio sacerdotalis, kuriame Jonas Paulius II vienareikšmiškai aiškina, kad moterų įšventinimas į kunigus yra visiškai neįmanomas.

Tačiau visa tai nekeičia fakto, jog šie popiežiai daugeliu atvejų gynė modernizmą, o katalikybės gynėjus palikdavo bėdoje, o kartais net pasmerkdavo. Prie anksčiau paminėtų faktų pridėsime dar kelis pavyzdžius. Jonas Paulius II kardinolu paskyrė Henrį de Lubacą – žmogų, kuris neigė esminį skirtumą tarp gamtiškumo ir antgamtiškumo. Pijus XII savo enciklikoje Humani generis tai pasmerkė, turėdamas omeny kaip tik Lubacą. Lygiai taip jis kardinolu paskyrė ir Yvesą Congarą, kuris išdrįso viešai pasakyti: „Liuteris yra vienas didžiausių religinių genijų istorijoje. Šiuo požiūriu aš statau jį į vieną lygmenį su šv. Augustinu, šv. Tomu Akviniečiu bei Paskaliu. Tam tikra prasme jis stovi dar aukščiau... Liuteris buvo Bažnyčios vyras“[22]. Taip pat Hansas Urs von Balthasaras, mokęs, kad pragaras esąs tuščias, turėjo tapti kardinolu, tačiau to neįvyko dėl jo staigios mirties. Galiausiai nereikia pamiršti, kad pasaulio religijų susitikimas Asyžiuje, lygiai kaip ir visas ekumeninis judėjimas, parodo dabartinio popiežiaus veiklos pagrindines tendencijas.

 

23. Ar posusirinkiminiai popiežiai yra eretikai?

Eretikas tiesiogine prasme yra tik tas, kuris aiškiai neigia kokią nors dogmą. Nors popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II daug ką pasakė ir padarė, kas stipriai pakenkė Bažnyčiai ir tikėjimui bei paskatino klaidų mokytojus tęsti savo darbą, tačiau negalima pasakyti, kad jie iš tikrųjų neigė nors vieną dogmą. Verčiau juos derėtų priskirtų prie tų liberalių katalikų, kurie vienu metu nori likti ir katalikiškais, ir įtikti pasauliui bei kiek įmanoma su juo suartėti.

 

Tokie katalikai pasižymi tuo, kad jie niekada nenori tarti galutinio žodžio. Vien dėl to jie paprastai aiškiau neskelbia kokios nors erezijos. Apie šiuos liberalius katalikus popiežius Pijus IX yra pasakęs: „Bet šie, žinoma, yra pavojingesni ir žalingesni nei atviri priešai, …kadangi jie, slapta išpažindami pasmerktas teorijas, atvirai rodosi besilaiką nepriekaištingo mokymo, patraukia paskui save neatsargius tarpusavio sutarimo mylėtojus ir klaidina garbingus žmones, kurie šiaip pasipiktintų atvira klaida“[23].

 

24. Ar panašių pavyzdžių yra buvę istorijoje?

Nors, deja, yra buvę nemažai popiežių, kurių asmeninis gyvenimas nebuvo be priekaištų, tačiau jie niekada nedrįsdavo iškraipyti Bažnyčios mokymo. Visgi yra keli pavyzdžiai, kai popiežiai pasidavė klaidai ar bent jau gynė klaidingą mokymą, užuot su juo kovoję. Tokie popiežiai buvo Liberijus, Honorijus I bei Jonas XXII.

 

Popiežius Liberijus pasidavė arijonų, neigiančių Kristaus dievystę, spaudimui ir 357 m. ekskomunikavo vyskupą Atanazą – uoliausią katalikų tikėjimo gynėją, bei pasirašė dviprasmišką tikėjimo formulę[24]. Tačiau Bažnyčia šventuoju paskelbė Atanazą, o ne Liberijų.

VII amžiuje Konstantinopolio patriarchas Sergijus išrado monoteletizmo mokymą. Šis mokymas skelbia, jog Kristus turi tik vieną valią, nors iš tikrųjų jis turi dvi valias: žmogiškąją ir dieviškąją. Sergijui pavyko suklaidinti bei patraukti savo pusėn popiežių Honorijų I. Atrodo, kad Honorijus I neteisingai suprato visą klausimą ir laikė tai teologų vaidais, be to jis iš tikrųjų nesilaikė Sergijaus erezijos. Vis dėlto jis palaikė pastarojo pusę ir įsakė tylėti šv. Sofronijui, gynusiam katalikiškąją tiesą. Todėl vėliau popiežius Leonas II Honorijų I pasmerkė[25].

Įdomus pavyzdys yra Jonas XXII, atstovavęs klaidingam mokymui, esą mirusiųjų sielos tik po visuotinio teismo dvasiškai regės Dievą bei patirs visišką palaimą, o iki to laiko jos regi tik Kristaus žmogystę. Lygiai taip pat ir demonai bei pasmerktieji tik po visuotinio teismo gaus pragaro bausmę. Tiesa, jis buvo pakankamai nuolankus, nes leidosi dėl savo klaidos pamokomas, todėl dieną prieš savo mirtį, 1334 m. gruodžio 3 d., ją atšaukė[26].

Šie pavyzdžiai, ypač šv. Atanazo pavyzdys, rodo, jog kartais vienintelis vyskupas gali būti teisesnis net už patį popiežių.

 

[1] Dogmatinė konstitucija Pastor æternus, 4 // DH 3074.

[2] Ten pat // DH 3070.

[3] Cituota iš: May, Georg, Gefahren, die der Kirche drohen. St. Andrä – Wördern, Mediatrix, 1990, p. 27.

[4] Kirchliches Amtsblatt für die Diözese Rottenburg/Stuttgart, t. 40, Nr. 13, 1989 06 27, p. 507.

[5] Kasper, Walter, Einführung in den Glauben. Mainz, Grünewald, 1983, p. 148.

[6] Ten pat, p. 65.

[7] DH 3542.

[8] Kasper, Walter, Jesus der Christus. Mainz, Grünewald, 1978, p. 104 ir toliau.

[9] Ten pat, p. 129.

[10] Ten pat.

[11] Kirchliches Amtsblatt für die Diözese Rottenburg/Stuttgart, Nr. 17, 1993 08 25. Plg. puikų kun. Markus Heggenbergerio straipsnį šia tema žurnale Mitteilungsblatt der Priesterbruderschaft St. Pius X, Nr. 179, 1993 lapkritis.

[12] Mittelbayerische Zeitung, 1996 07 03.

[13] Wer mich nachfolgen will, nehme sein Kreuz auf sich – Dr. Georg Moser, Rottenburgo arkivyskupo laiškas diecezijos bendruomenėms 1980 m. gavėnioje, p. 2.

[14] Citata iš KNA, 1992 04 16.

[15] Zweites Vatikanisches Konzil. 1. Sitzungsperiode. Osnabrück, Verlag A. Fromm, 1963, p. 12 ir 17.

[16] DC 1966, p. 63 ir toliau.

[17] Cituota iš: Lefebvre, Marcel, Sie haben Ihn entthront. Stuttgart, Priesterbruderschaft St. Pius X, 1988, p. 147. Pijus IX savo 1861 02 25 aprobacijos brevėje patvirtino šių dokumentų tikrumą.

[18] DC 1971, p. 14.

[19] OR, 1993 03 05, p. 13.

[20] Dörmann, Johannes, Der theologische Weg Johannes Pauls II. Zum Weltgebetstag der Religionen in Assisi, t. II/2, Senden/Westfallen, Sitta Verlag, 1994, p. 14.

[21] Katechismus der katholischen Kirche. München, Oldenbourg, 1993, Nr. 2320.

[22] Le Père Congar interrogé par Jacques Duquesne: Une vie pour la verité. Centurion, 1975.

[23] Breve an den kath. Zirkel von Mailand. Cituota iš: A. Roussel, Liberalisme et Catholicisme. o. J., p. 142 ir toliau.

[24] Plg. DH 138 ir toliau.

[25] Plg. DH 563.

[26] Plg. DH 990.