43. Ką reiškia sąvoka “ekumenizmas”?
Ekumenizmu vadinamas XIX amžiuje nekatalikiškuose sluoksniuose kilęs judėjimas, kuris siekia skirtingų krikščioniškų konfesijų suartėjimo ir bendradarbiavimo. Šio judėjimo dėka 1948 m. buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba. Ši taryba save laiko “bažnyčių, pripažįstančių Kristų kaip Dievą ir Atpirkėją, bendrija”.65 Tačiau atskiros religinės bendruomenės – tarybos narės išlieka nepriklausomos. Taryba jų nevaldo, jos pačios sprendžia, ar reikia ir kiek reikia paklusti Tarybos sprendimams. Taip pat nebūtina, kad atskiri nariai kitas bendruomenes pripažintų kaip tikras bažnyčias.
Tuo pačiu metu buvo siekiama užmegzti dialogą bei suartėti ir su nekrikščioniškomis religijomis.
Pradžioje Katalikų Bažnyčia aiškiai laikėsi atokiai nuo ekumeninio sąjūdžio. Tik Vatikano II Susirinkime ekumenizmui buvo oficialiai atidaryti vartai į Bažnyčią. Susirinkimas jam paskyrė atskirą dekretą, būtent Unitatis redintegratio. Dekretas Nostra ætate buvo skirtas Bažnyčios santykiui su nekrikščioniškomis religijomis.
Tikroji katalikiška laikysena ekumenizmo atžvilgiu atsispindi popiežiaus Pijaus XI 1928 m. enciklikoje Mortalium animos: “Suprasdami tą faktą, jog tėra labai nedaug žmonių, neturinčių jokio religinio jausmo, jie [t. y. ekumenizmo gynėjai. - Aut. past.] viliasi, nepaisant įvairių tautų religinių pažiūrų skirtumų, be jokių sunkumų pasiekti brolišką sutarimą išpažįstant tam tikras tiesas, sudarančias religinio gyvenimo pagrindą. Šiam tikslui jie gausiems klausytojams rengia įvairias konferencijas, susirinkimus ir paskaitas, kuriuose kviečia pasisakyti visiems be jokio skirtumo: visokių pakraipų pagonis bei krikščionis ir netgi tuos, kurie, nelaimei, yra nusigręžę nuo Kristaus arba kurie piktai ir kietakaktiškai neigia jo dieviškąją prigimtį bei dieviškąją pasiuntinybę.
Katalikai tokiems bandymams jokiu būdu negali pritarti. Jie kyla iš klaidingos nuomonės tų, kurie tiki, kad visos religijos yra geros ir girtinos, nes visos, kad ir skirtingais būdais, vienodai išreiškia mums įgimtą polinkį siekti Dievo bei paklusniai atsiduoti jo visagalybei. … Taip jie žingsnis po žingsnio artėja prie natūralizmo ir ateizmo. Todėl galime padaryti išvadą, jog kiekvienas, kuris laikosi tokio požiūrio ir stengiasi jį skleisti, visiškai palieka Dievo apreikštos religijos pagrindus”. 66
44. Kaip reikia vertinti ekumenizmą iš katalikų tikėjimo pozicijų?
Kadangi Katalikų Bažnyčia yra vienintelė Kristaus įkurta Bažnyčia, kuri viena turi tiesos pilnatvę, tikras ir vienintelis kelias link vienybės yra atskiro žmogaus arba bendruomenių atsivertimas arba sugrįžimas į Katalikų Bažnyčią. Taip moko Pijus XI enciklikoje Mortalium animos: “Nėra jokio kito kelio į visų krikščionių vienybę, kaip skatinti visus atsiskyrusius brolius sugrįžti į tikrąją Kristaus Bažnyčią, nuo kurios jie, nelaimei, kadaise atsiskyrė”.67 Tai ir yra vienintelis logiškas sprendimas, plaukiantis iš Bažnyčios disponavimo visa tiesa, nes tikra vienybė bus tik tada, kai visi susivienys viename tikrajame tikėjime.
Todėl Katalikų Bažnyčia visada stengėsi atversti nekrikščionis ir sugrąžinti mistinio Kristaus Kūno vienybėn atsiskyrusias krikščioniškas bendruomenes. Šios pastangos dažniausiai būdavo nukreiptos į pavienius žmones, tačiau kartais ir į ištisas atsiskyrusias bendruomenes. Taip Liono ir Florencijos Susirinkimuose buvo stengiamasi sugrąžinti vienybėn Rytų bažnyčias, 1054 m. atsiskyrusias nuo Katalikų Bažnyčios. Pijus IX prieš pat Vatikano I Susirinkimą pakvietė stačiatikius nutraukti schizmą ir sugrįžti po Bažnyčios pastoge. Taip pat Leonas XIII 1894 m. panašiai kreipėsi į visas krikščioniškas konfesijas.
Tačiau šie bandymai visada būdavo daromi įsitikinus, kad ne Katalikų Bažnyčia privalo keistis, bet tie, kurie nuo jos atsiskyrė, turi pripažinti savo klaidą. Bažnyčia visada buvo pasiruošusi kiek įmanoma palengvinti šį sugrįžimą, tačiau niekada savojo tikėjimo kaina.
45. Koks yra naujasis Bažnyčios požiūris į ekumenizmą?
Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia pakeitė savo nuostatą ekumenizmo atžvilgiu. Ši nuostata pasireiškia tuo, kad Bažnyčia atsisako katalikų religijos pretenzijų į absoliutumą bei išskirtinumą ir pripažįsta ne tik kitas krikščioniškas konfesijas, bet ir nekrikščioniškas religijas lygiateisiais arba bent jau beveik lygiateisiais keliais į Dievą ir į amžinąjį išganymą. Jau nebekalbama apie kitų religijų atvertimą į katalikų tikėjimą, o siekiama tik taikingo sugyvenimo.
Dekrete apie ekumenizmą sąvoka “Bažnyčia” vartojama daugiskaita ir priskiriama kitoms krikščioniškoms bendruomenėms. Taip daryti anksčiau visada buvo vengiama. Žodis “Bažnyčios” visada reikšdavo atskiras vietines bažnyčias, pvz., Kelno ar Milano. Kartais šią sąvoką tam tikra prasme vartodavo ir schizmatinei stačiatikių atskalai pažymėti, kadangi ji turi galiojančius sakramentus ir tikrus kunigus. Tačiau visada būdavo pabrėžiama, jog egzistuoja tik viena Bažnyčia, nes Kristus turi tik vieną Nuotaką. Eretiški atskilimai nuo šios Kristaus Nuotakos būdavo vadinami “konfesijomis” arba “krikščioniškomis bendruomenėmis”, tačiau niekada titulu “Bažnyčia”. Šiandien, priešingai, šis pavadinimas tapo įprastas. Teologinį to pagrindimą mes jau matėme: subsistit in dekrete Lumen gentium atveria kelią įsivaizdavimui, jog Kristaus Bažnyčia nors ir dalinai, tačiau vis dėlto įsikūnijusi ir kituose tikėjimuose. Dekrete Unitatis redintegratio Nr. 15 apie schizmatines Rytų bažnyčias rašoma: “Ir taip dėka Viešpaties Eucharistijos šventimo šiose atskirose bažnyčiose kyla ir auga Dievo Bažnyčia [!], ir per koncelebraciją tampa akivaizdi jų bendrystė”.68 Taigi bendruomenė, atsiskyrusi nuo tikrosios Bažnyčios, čia vadinama “Dievo Bažnyčia”.
Taip pat ir į nekrikščioniškas religijas stengiamasi žiūrėti kiek įmanoma pozityviau. Nostra ætate gieda budizmą, induizmą, islamą ir judaizmą šlovinančius himnus. Misereor – Hungeruch akcijos [kiekvienais metais Vokietijoje Didįjį Penktadienį rengiama akcija trečiojo pasaulio šalims šelpti. - Vert. past.] metu tikintieji buvo mokomi, kad Dievas apsireiškė ne tik krikščionybėje, bet ir budizme, induizme, islame. Šio akcijos komentare rašoma: “Keturi šviesos srautai atitinka keturis Dievo apreiškimo būdus”.69 1989 m. Pasaulio misijų sekmadieniui buvo pasiūlyta tokia “šv. Komunijos meditacija”:
“Būk pagarbintas Viešpatie, Izraelio Dieve! Tu vedi mus per nepraeinamus kraštus, Tu išlaisvini iš vergovės ir priespaudos, Tu žadi naują pasaulį.
Būk pagarbintas Viešpatie, Mahometo Dieve! Tu esi neaprėpiamas ir didingas, Tu esi nepasiekiamas ir neprieinamas, Tu esi didis savo pranašuose.
Būk pagarbintas Viešpatie, Budos Dieve! Tu gyveni pasaulio gelmėje, Tu gyveni kiekviename žmoguje, Tu esi tylos pilnatvė.
Būk pagarbintas Viešpatie, Afrikos Dieve! Tu gyveni medžiuose, Tu esi galia, slypinti vyre ir moteryje, Tu esi pasaulio siela.
Būk pagarbintas Viešpatie, Jėzaus Kristaus Dieve! Tu išsilieji meile, Tu duodi save gerume, Tu nugali mirtį”.70
Jeigu anksčiau Bažnyčia visada stengėsi misionieriauti tarp vienos ar kitos pagoniškos religijos žmonių, tai dabar posusirinkiminė Bažnyčia veda su jais “dialogą”. Įdomus ir popiežiaus Sekretariato nekrikščionims dokumentas Dialogas ir misija, išleistas 1984 m. birželio 10 d.71 Jo I skyriuje rašoma, kad po Vatikano II Susirinkimo prasidėjo “naujas periodas” Bažnyčios santykiuose su kitų religijų atstovais. Ši nauja laikysena įgavo ,,dialogo“ pavadinimą (Nr. 3). Dialogas čia reiškia “ne tik kalbėjimąsi, bet ir visumą pozityvių bei konstruktyvių tarpreliginių santykių su kito tikėjimo asmenimis ir bendruomenėmis, skirtų vienas kitą pažinti ir praturtinti”. 13 skyriuje rašoma: “Dialogas vyksta tada, kai krikščionys pasitinka kitų religinių pakraipų atstovus tam, kad kartu veržtųsi tiesos link [!] ir prisidėtų prie darbo bendram labui”. Taigi jei Dievas apsireiškė ir kitose religijose, jei katalikai kartu su nekrikščionimis veržiasi tiesos link, ir jei galima vieniems kitus praturtinti, tai reiškia, kad Bažnyčia tikrai atsisakė pretenzijų į absoliutumą.
Ekumeniniame katekizme, kuriam arkivyskupas Degenhardt’as parašė įvadinį žodį ir kurį gyrė daugelis katalikų vyskupų, rašoma: “Tikslas yra ne sugrįžimas, o seserų bažnyčių bendrystė; taiki vienybė įvairovėje; bažnyčių vienybė - bažnyčios lieka pačios savimi ir drauge tampa viena Bažnyčia”.72
46. Ar nekatalikiškos krikščionių konfesijos yra iš dalies įgyvendinta Kristaus Bažnyčia?
Nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios krikščionių konfesijos yra atskalos nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios ir todėl jai nebepriklauso. Nors jos ir išsaugojo atskiras krikščioniškas tiesas ir kartais galiojantį Krikštą, vis dėlto jos atsiskyrė nuo mistinio Kristaus Kūno. Jei kas suvokia, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė tikroji Bažnyčia, ir vis dėlto pasilieka savo schizmatinėje ar eretiškoje bendruomenėje, tas negali būti išgelbėtas.
Popiežius Pijus XII enciklikoje Mystici corporis moko, jog norint priklausyti Kristaus Bažnyčiai, reikia trijų dalykų: Krikšto, tikro tikėjimo ir paklusimo teisėtam autoritetui: “Bažnyčios nariai yra tik tie, kurie yra apsiplovę Krikšto vandeniu, išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nei patys nėra savo nelaimei atsiskyrę nuo priklausymo Kristaus Kūnui, nei yra teisėtos katalikų vyresnybės atskirti dėl sunkių nusižengimų ”.73 Todėl schizmatinės stačiatikių bažnyčios, nors jos ir turi galiojančius sakramentus bei daugelyje punktų sutinka su Katalikų Bažnyčia, neatstovauja Kristaus Bažnyčiai, nes atsisako pripažinti Petro įpėdinio primatą ir neklaidingumą. Kristaus žodžiais (Mt 18, 17) tariant, kiekvienas, kuris atsisako klausyti Bažnyčios, turi būti laikomas pagoniu ir viešu nusidėjėliu.
Tuo labiau eretiškų bendruomenių, pvz. protestantų, negalima laikyti priklausančiomis Kristaus Bažnyčiai, nes jos nukrypsta nuo daugelio tikrojo tikėjimo tiesų. Todėl nesuprantama, kaip bendra katalikų–liuteronų komisija, 1983 m. posėdžiavusi Wiurtenberge Kirchbergo vienuolyne, galėjo paskelbti, kad: “Jį [Liuterį] pradedama pripažinti Evangelijos liudytoju, tikėjimo mokytoju ir dvasinio atsinaujinimo didvyriu”.74 Ką protestantizme galima rasti gero ir teisingo, tas teisėtai priklauso katalikų tikėjimui. Ši tiesa popiežiaus paliepimu buvo vėliau įterpta į Dekreto apie ekumenizmą 3 skyrių. Suprantama, kad liberalūs teologai tuo nebuvo patenkinti. Rahneris ir Vorgrimleris tai komentuoja taip: “Tai, kad šios vertybės ‘teisėtai’ (iure) priklauso Katalikų Bažnyčiai, yra vienas iš 19–os popiežiaus pakeitimų, kurie vėliau, 1964 m. lapkritį, buvo įterpti į tekstą, už kurį jau buvo nubalsuota, ir kurie dėl savo baikštumo daro nepalankesnį įspūdį, nei tai pateisina jų mokymo turinys. (Čia nurodomi tik tie pakeitimai, kurie labiausiai užgavo krikščionis nekatalikus) [čia ir toliau išryškinta mūsų. - Aut.]”.75
Todėl tai, kas rašoma 3 skyriuje, yra didžiulis papiktinimas ir yra vienas iš daugelio prieštaravimų Susirinkimo tekstuose: “Kristaus Dvasia teikėsi jas [atskilusias bažnyčias ir bendruomenes. - Aut. p.] panaudoti kaip išganymo priemones”.76 Atsiskyrusios bendruomenės niekada nėra išganymo priemonės. Jei kuris tokios bendruomenės narys ir yra malonėje, tai tik dėl to, kad nežino tiesos ir todėl yra nekaltas dėl atsiskyrimo nuo Bažnyčios Kūno. Pagal Pijaus XII mokymą, tokie nariai gali priklausyti tikrosios Bažnyčios sielai. Tačiau tai liečia tik atskirus žmones. Nekatalikiškos konfesijos savyje nėra Dievo pageidaujamos. Jos veda ne link tikrosios Bažnyčios, bet tolyn nuo jos.
47. Ar nekatalikiškos konfesijos ir nekrikščioniškos religijos yra keliai į išganymą?
Nekatalikiškos konfesijos ir nekrikščioniškos religijos savyje yra keliai ne į išganymą, bet į pražūtį. Nors klaidingų religijų išpažinėjai ir gali būti išgelbėti, jei gyvena pagal sąžinę ir bando vykdyti Dievo valią tiek, kiek ją pažįsta; tačiau apie tai sprendžia vienas Dievas, teisiantis žmonių protus ir širdis. Taigi kartais galima išsigelbėti išpažįstant klaidingą religiją tiksliau, nepaisant klaidingos religijos, tačiau niekada negalima išsigelbėti dėka klaidingos religijos.
Todėl Vatikano II Susirinkimas, Dekrete apie nekrikščioniškas religijas Nostra ætate teigiamai vertindamas induizmą, budizmą, islamą ir judaizmą, išduoda Kristų. Žinoma, šios religijos turi pozityvių elementų. Jų galima rasti kiekvienoje klaidoje ir kiekvienoje klaidingoje sistemoje, nes akivaizdi nesąmonė sekėjų nerastų. Svarbiau yra tai, kad šios religijos išpažįsta rimtas klaidas ir todėl savo sekėjams nurodo kelius, kurie neveda į Dievą ir į amžinąjį gyvenimą.
Induizmas išpažįsta reinkarnaciją, paneigdamas visą žemiškojo gyvenimo svarbą. Induizmui gyvenimas nėra lemiamas išbandymas, nuo kurio priklauso amžinybė. Siela gims iš naujo, galbūt net žiurke arba šunimi, tiek kartų, kol neatsikratys kaltės naštos. Dėl tos priežasties induizmas nepažįsta gailestingumo; šiandieninės jo pastangos siekti socialinės gerovės yra nusižiūrėtos iš krikščionybės. Induistas pro vargšą ir kenčiantį praeina šaltai, nes juk šie turi atkentėti savo karmą.
Budizmas yra religija be Dievo. Žmogus čia tiki galįs pats save išganyti, o išganymas reiškia nirvanos – niekio pasiekimą. Budizme nėra jokio amžino gyvenimo vienybėje su Dievu, jis skelbia vien tiktai kančių ir skausmų pabaigą po to, kai bus sunaikinta asmeninė egzistencija.
Islamas atmeta Dievo triasmeniškumą ir drauge atmeta Kristaus dievystę kaip piktžodžiavimą. Jis skatina žiaurumą ir geismingumą, nes krikščionio nužudymą laiko geru darbu, leidžia daugpatystę ir žmonėms žada rojų, pilną kūniškų džiaugsmų. Štai keletas ištraukų iš Korano surų: “Tikri netikėliai yra tie, kurie pasakė: Mesijas, Marijos sūnus, yra Dievas”.77 “Kai sutinkate netikėlius, užmuškite juos, sukelkite dideles skerdynes ir stipriai suveržkite belaisvius pančiais”.78 Apie rojų taip rašoma: “O dėl moterų, tai jos … tiesiog degs iš aistros; visos jos bus nekaltos, ir po jūsų lytinio susijungimo jų nekaltybė vėl grįš”.79
Galiausiai judaizmas, kaip ir visos klaidingos religijos, nepripažįsta mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus. Jei žydų religija prieš Kristaus atėjimą ir buvo teisinga, tai dabar ji tokia nebėra, nes nepažino savo aplankymo valandos ir nepriėmė savo Išganytojo. Tikrieji žydai nusekė paskui Kristų, nes jam atėjus, Senojo Testamento religija užbaigė savo prasmę ir teisę gyvuoti. Todėl nesuprantama, kaip katalikų vyskupas gali sakyti: “Bažnyčia gali būti naująja Dievo Tauta tik išlaikydama tęstinumą ir giminystę su Izraeliu. … Sinagogos ir Bažnyčios santykių nutraukimas buvo pirmasis Bažnyčios skilimas. … Ekumenizmo tikslas yra sinagogos ir Bažnyčios sutaikinimas”.80
Apie visas šias klaidingas religijas turime kalbėti šv. Petro žodžiais: “Ir nėra niekame kitame [kaip tik Jėzuje Kristuje] išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 12). Todėl Bažnyčia, nors iš esmės ir neneigė nekrikščionių išsigelbėjimo galimybės, tačiau niekada nebuvo per daug optimistiška tokių išgelbėtųjų skaičiaus atžvilgiu. Dar Pijus IX yra pasmerkęs tokį sakinį: “Bent reikia rimtai tikėtis, kad bus išganyti tieji, kurie nepriklauso tikrajai Kristaus Bažnyčiai”.81
Taigi klaidingos religijos nėra nei natūralūs, nei antgamtiniai keliai į išganymą, jos greičiau yra kliūtys išganymui. 82
48. Ar nekrikščioniškų religijų išpažinėjai meldžiasi tikrajam Dievui?
Nekrikščioniškos religijos negarbina tikrojo Dievo. Tikrasis Dievas yra triasmenis Dievas, kuris apsireiškė Senajame, o ypač Naujajame Testamente per savo Sūnų Jėzų Kristų. Todėl religijos, nepripažįstančios Kristaus dievystės, meldžiasi ne tikrajam Dievui, o būtybei, kuri neegzistuoja. “Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo”(1 Jn 2, 23). “Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”(Jn 14, 6).
Klaidinga būtų sakyti, kad musulmonai ir žydai turi nors ir ribotą, tačiau teisingą Dievo sampratą ir todėl meldžiasi tikram Dievui. Tai galioja tik Senojo Testamento žydams. Šiems Dievo triasmeniškumas dar nebuvo apreikštas. Todėl jie ir negalėjo tikėti Švč.Trejybe, bet negalėjo jos ir neigti. Tačiau būtent tai ir daro šiandieniniai musulmonai ir žydai: jie aiškiai neigia Švč. Trejybę. Jie nenori tikėti į triasmenį Dievą, bet meldžiasi į tariamai vienasmenį Dievą. Tačiau tokio Dievo nėra.
Oficiali Bažnyčia šiandien neatsižvelgia į šią esminę tiesą. Rekolekcijose, kurias 1976 m. kardinolas Wojtyła – dabartinis popiežius Jonas Paulius II – vedė dalyvaujant Pauliui VI, randame modernistinę tikėjimo sampratą ir iš jos kylančią tezę, jog visi žmonės, nesvarbu kokiai religijai jie bepriklausytų, meldžiasi tikrajam Dievui: “Dvasios kelias Dievop kyla iš kūrinių vidaus ir žmogaus širdies gelmių. Šiame kelyje modernioji dvasinė laikysena randa pagalbą patirti žmogų ir pritarti žmogiškojo asmens transcendencijai”. Tai yra modernizmas: tikėjimas čia yra jau nebe atsakymas į Dievo Apreiškimą, bet iš žmogaus gilumos kylantis veržimasis link Dievo. Šiek tiek toliau tame pačiame tekste rašoma: “Šį Dievą išpažįsta ir trapistas savo tylėjime, ir vienuolis kamaldulas. Dykumoje į jį kreipiasi beduinas, atėjus maldos valandai. O galbūt ir į gilią savistabą nugrimzdęs budistas, kuris apvalo savo protą ir rengia kelią nirvanai”.83
Šventajam Raštui visiškai svetima tokia mąstysena. Senajame Testamente pilna Dievo pykčio stabams ir netikroms religijoms. Išrinktoji tauta dažnai buvo baudžiama, kadangi garbindavo stabus. Taip pat ir Naujajame Testamente šv. Paulius gana glaustai rašo: “Aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams”(1 Kor 10, 20).
Nėra neįmanoma, kad atskiras žydas, musulmonas ar pagonis, paskatintas malonės, meldžiasi tikrajam Dievui. Bet tai įvyksta tada, kai jis neužkietėja savo religijos klaidingoje Dievo sampratoje, o yra pasiruošęs priimti visa, ką Dievas jam apreikš ir netgi norėtų tikėti Švč. Trejybe bei Įsikūnijimu. Tačiau jo religija savyje kreipiasi ne į tikrąjį Dievą, o į vaiduoklį, ir todėl savo sekėjų neveda prie Dievo.
49, Ar kitų religijų atstovai nėra “anoniminiai krikščionys”?
Karlui Rahneriui kitos religijos yra anoniminė krikščionybė. Jos esančios keliai į išganymą, “kuriais žmonės pasitinka Dievą ir jo Kristų”.84 Kitos religijos, nors ir netiki Kristumi kaip krikščionys, bet jos esą jo ieško. Tačiau tai yra netiesa. Kitos religijos kaip tik trukdo žmonėms tikėti Kristumi ir krikštytis. Jei, pvz., islamas moko, jog sakyti, kad Dievas turi Sūnų, yra piktžodžiavimas Dievui, tai ši religija yra kliūtis musulmonams priimti tikrąjį tikėjimą.
Anoniminiais krikščionimis galime vadinti nebent tuos, kurie, nepaisanydami savo religijos klaidingo mokymo, vedami Dievo malonės, širdimi yra pasiruošę priimti visa, ką Dievas jau yra apreiškęs ir ką dar panorės apreikšti.
50. Ar Kristus automatiškai atpirko visus žmones?
Kristus mirė už visus žmones ta prasme, kad visi turi galimybę pasiekti išganymą. Niekas nėra išskirtas. Tačiau tam, kad atskiras žmogus būtų išganytas, būtina, kad jis priimtų Kristaus užtarnautą ir siūlomą malonę. Jei jis ją atmeta ir nepriima jos iki pat mirties, bus amžinai pasmerktas.
Atrodo, kad kardinolas Wojtyła aukščiau minėtose rekolekcijose mokė visuotinio išganymo teorijos – tezės, jog visi žmonės vien ne potencialiai, bet aktualiai jau yra išganyti. Jis rašo: “Bažnyčios gimimas mesianiškos, atperkamosios Kristaus mirties momentu iš esmės buvo ir žmogaus gimimas, nepriklausomai nuo to, ar žmogus tai žino, ar ne, ar jis tai priima, ar ne. Šiuo momentu žmogus įgavo naują savo būties dimensiją, kurią Paulius trumpai ir glaustai pavadino ‘buvimu Kristuje’”.85 “Kristus ant kryžiaus atpirko ir nuteisino visus žmones nuo pasaulio pradžios ligi pat pabaigos”.86 Jeigu kiekvienas žmogus “nepriklausomai nuo to, ar jis tai žino, ar ne, ar jis tai priima, ar ne”, jau “yra Kristuje”ir jau yra išganytas, tada visi yra išgelbėti ir niekas neis į pražūtį. Atrodo, kad K. Wojtyła ir išrinktas popiežiumi vis dar laikosi šios teorijos, nes savo pirmojoje enciklikoje Redemptor hominis rašo: “Tai saisto kiekvieną atskirą žmogų, nes kiekvienas yra paliestas išganymo paslapties, dėl šios paslapties Kristus su kiekvienu yra susijungęs amžinai. … Štai žmogus, pilnai apšviestas paslapties, kurioje jis dalyvauja per Jėzų Kristų; paslapties, kurioje dalyvauja kiekvienas iš mūsų planetoje gyvenančių keturių milijardų žmonių nuo pat pirmojo momento, kai buvo pradėtas po motinos širdimi”.87 Jeigu kiekvienas žmogus nuo savo pirmojo prasidėjimo momento yra amžinai surištas su Kristumi, tai kodėl tada būtina krikštytis ir priklausyti regimai Bažnyčiai? Prisiminkime, kad šių eilučių autorius norėjo paskirti kardinolu Hansą Urs von Balthasarą – teologą, manantį, jog pragaras esąs tuščias. Tačiau tai visiškai prieštarauja Šv. Rašto mokymui, kur daugelyje vietų kalbama apie pragarą. Kristus palyginimais apie Paskutinįjį Teismą vienareikšmiškai sako, jog bus tokių, kurie eis į pragarą: “Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ,Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!’” (Mt 25, 41). Atrodo, kad tokių bus net labai daug: “Nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių” (Mt 7, 13). Ir Bažnyčia iki pat šių laikų buvo įsitikinusi, jog labai daug žmonių eina į amžinąją pražūtį. Tai buvo stimulas misionieriauti: daugybė krikščionių nepabūgo jokio vargo ir leidosi skelbti Evangelijos, kad tuo būdu išgelbėtų kuo daugiau žmonių.
Tačiau jei dabar visi yra išgelbėti, tai misijos nebetenka jokios ypatingos svarbos bei skubos. Jų vienintelis tikslas lieka pranešti žmonėms: jūs jau esate Kristaus atpirkti, nors to dar nežinote! Iš tiesų tokiu būdu kardinolas Wojtyła ir aiškina vieną tekstą iš dekreto Gaudium et spes 22 skyriaus: “Kristus, naujasis Adomas … žmogui skelbia žmogų”. Ši frazė turėtų reikšti, kad Kristus žmogui apreiškė tai, kas su juo jau buvo įvykę, būtent, kad jis “yra Kristuje”: “Apreiškimo esmė yra ta, kad Dievo Sūnus įsikūnydamas susivienijo su kiekvienu žmogumi”.88 Tačiau Bažnyčia misijos niekada taip nesuprato. Misija jai visada reiškė tai, kad reikia skelbti Evangeliją bei teikti Sakramentus ir taip žmonėms nešti išganymą. Misija nereiškė vien tik pranešti žmonėms, kad jie jau seniai yra išganyti. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas”(Mk 16, 16).
51. Kaip reikia vertinti pasaulio religijų susitikimą Asyžiuje?
Pasaulio religijų susitikimas Asyžiuje 1986 m. spalio 27d. buvo ypatingas skandalas, klaidinimas sieloms ir pirmojo Dievo įsakymo “Aš esu Viešpats, tavo Dievas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną” pažeidimas. Niekados Bažnyčia dar nebuvo taip pažeminta, kaip tada, kai popiežius pats save sulygino su visų religijų ir sektų vadovais. Taip buvo sudarytas įspūdis, jog Katalikų Bažnyčia tėra tik viena iš daugelio religinių bendruomenių, kurios privalo kartu darbuotis žemiškos taikos labui. Lyg taiką būtų įmanoma pasiekti kitaip, nei atverčiant visus žmones į Kristaus Bažnyčią! “Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais. Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu?”(2 Kor 6, 14–15).
Per pasveikinimą Marijos bazilikos presbiterijoje popiežius sėdėjo ant tokios pat kėdės, kaip ir kitų religijų vadovai. Buvo vengiama visko, kas primintų aukštesnį popiežiaus rangą, nes visi turėjo atrodyti lygiateisiškai. Nusižengdamas Kristaus įsakymui apaštalauti, popiežius nepakvietė kitų religijų atstovų atsiversti į katalikų tikėjimą, o paragino juos melstis savo netikriems dievams. Jau prieš susitikimą jis pabrėžė, kaip yra svarbu, kad visi liktų ištikimi savo klaidingiems tikėjimams: “Ši bendra radikali ištikimybė atitinkamoms religinėms tradicijoms šiandien labiau nei bet kada yra taikos reikalavimas. Kiekvienas, esantis Asyžiuje, mels Dievą pagal savo nuosavą religinę tradiciją”.89
Katalikų bažnyčios buvo atiduotos naudoti atskiriems religiniams kultams. Prisiminus, kad katalikų bažnyčia yra šventa, vien tiktai Švč. Trejybės kultui pašvęsta vieta, šį spektaklį galima sulyginti tik su Kristaus minėta “sunaikinimo pabaisa, stovinčia šventoje vietoje”(plg. Mt 24, 15).
Kai visos delegacijos atliko savo ritualus, skirtus taikai išprašyti, visi tylėdami susijungė į tam tikros rūšies maldinę kelionę link Šv. Pranciškaus bazilikos, kur kiekviena bendruomenė sukalbėjo maldą už taiką. Uždarymo kalboje popiežius paaiškino šios maldinės kelionės prasmę: “Kai mes vienas šalia kito tylėdami ėjome, mąstėme apie kelią, kuriuo eina žmonija – visų mūsų šeima: arba nesantaikoje, jei nepriimame vienas kito su meile, arba bendroje kelionėje link didingo visų mūsų tikslo, jei suvokiame, kad kiti yra mūsų broliai ir seserys. … Matykime joje tai, ką Dievas mielai norėtų regėti žmonijos istorinėje raidoje: brolišką kelionę, kurioje mes lydime vieni kitus link mums paskirto transcendentinio tikslo”.90 Aiškiau pasakyti, kad Bažnyčios misija baigėsi, nebuvo įmanoma! Žmonės nebeprivalo atsiversti į katalikų tikėjimą, tačiau visi gali likti savo religijose ir bendrai bei taikiai eiti savo keliu.
52. Kokie yra ekumenizmo vaisiai?
Ekumenizmo padariniai yra religinis indiferentiškumas ir misijų žlugimas. Šiandien tarp katalikų visuotinai platinama nuomonė, jog visos religijos yra vienodai geros ir išganingos. Todėl nebėra prasmės skatinti misijas ir dažnai nesutinkama į Bažnyčią priimti kitų religijų atstovų, net kai jie patys to nori. Misijos virto paprasčiausia materialine labdara bei socialine pagalba. Tai aiškiai prieštarauja Kristaus įsakymui: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami juos visko, ką tik esu jums įsakęs”(Mt 28, 19–20).
Labiausiai sukrečiantis tokios politikos pavyzdys yra Balamando deklaracija, išleista 1993 m. birželio 23 d. vykusioje katalikų–stačiatikių konferencijoje. Priminsime, kad po schizmos kai kurios Rytų Bažnyčios dalys vėl prisijungė prie Romos. Jos išlaikė savo ritualą, bet pripažino popiežiaus primatą, kaip tai prieš schizmą darė visa Bažnyčia. Po politinių pasikeitimų Sovietų Sąjungoje šios Rytų Katalikų Bažnyčios [unitai. – Vert. past.] gavo naują impulsą. Mat dauguma pravoslavais paverstų unitų tik dėl išorinio spaudimo buvo schizmoje ir troško vienybės su Apaštalų Sostu. Tai, suprantama, labai nepatiko stačiatikių hierarchams, ir jie pagrasino nutrauksią ekumeninius santykius. Todėl siekiant gelbėti ekumenizmą, ir buvo pasirašyta Balamando deklaracija.
Šiuo tikslu deklaracijos 8 skyriuje Rytų Katalikų Bažnyčios pavadintos “kivirčų ir kančių šaltiniu”. Čia teigiama, jog norėdama pateisinti “prozelitizmą”, t.y. pastangas atsiskyrusius stačiatikius sugrąžinti atgal į Katalikų Bažnyčią, Bažnyčia ,,sukūrė teologinę viziją, esą ji yra vienintelė išganymo sergėtoja“(Nr. 10). Tai, ko visada mokė Bažnyčia, t. y., kad visi krikščionys turi būti vieningi ir pripažinti popiežių Bažnyčios galva, čia paverčiama paprasta teologine nuomone, sukurta pateisinti savanaudiškiems interesams. Todėl aiškiai atsisakoma ateityje siekti stačiatikių sugrąžinimo į Katalikų Bažnyčią, negana to, Rytų Bažnyčia čia laikoma bažnyčia–seserimi: “… Katalikų Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčia viena kitą laiko bažnyčiomis–seserimis. … Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, Rytų ir Vakarų bažnyčių–seserų ekumeninės pastangos remiasi dialogu bei bendra malda ir ieško visiškos bei tobulos bendrystės, kurioje Bažnyčios nei susimaišo, nei įtraukia viena kitą, bet pasitinka viena kitą tiesoje ir meilėje (plg. Slavorum Apostoli Nr. 27)” (Nr. 14). Todėl konferencijos dalyviai katalikai pasižadėjo ateityje nesiimti jokių priemonių stačiatikiams sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią. Katalikai netgi įsipareigojo vietovėse, kur yra nors viena stačiatikių sielovados struktūra, prieš stačiatikių valią nekurti jokios savo struktūros (Nr. 29). Pabaigoje rašoma: “Ateityje atsisakydama bet kokio prozelitizmo ir katalikų ekspansijos stačiatikių sąskaita, komisija tikisi pašalinusi kliūtis, kurios priversdavo kai kurias autokefalines Bažnyčias laikytis atokiai nuo teologinio dialogo” (Nr. 35).91
Anot šio dokumento, Rytų Katalikų Bažnyčios esą kliūtis ekumenizmui, jau pakankamai skausminga, kad jos apskritai egzistuoja, todėl ateityje jos turėtų bent jau nesiplėsti. Tai yra išdavystė tų krikščionių, kurie šimtmečiais patirdavo persekiojimus ir netgi mirtį vien tik todėl, kad norėjo būti ištikimi Apaštalų Sostui. Savi broliai aukojami tam, kad tik ekumeninis dialogas nesustotų.
Iš esmės galime teigti, kad visas ekumenizmas neša Bažnyčiai tik žalą. Visada tiktai ji apsiriboja arba išvis atsisako savo teisių, tuo tarpu kitos konfesijos ir religijos tiktai džiaugiasi, kad Bažnyčia atsitraukia, o pačios nežengia link jos nė žingsnio. Pvz., musulmonai religijų susitikimu Asyžiuje pasinaudojo tik tam, kad išpažintų tikėjimą Alachu kaip vienintelį teisingą kelią. Jų malda už taiką skambėjo taip: “Vieninteliam tau mes norime tarnauti, ir vien tavęs mes prašome pagalbos. Vesk mus teisingu keliu, keliu tų, kurie džiaugiasi tavo malone – ir ne taku tų, kurie tave pykdo ir klaidžioja!” Toliau sekė Korano II sura, 138 eil.: “Tarkite: ,Mes tikime Alachu ir viskuo, ką jis mums apreiškė, ir viskuo, ką pranašams suteikė jų Viešpats. Tarp jų mes nematome jokio skirtumo. Mes liekame atsidavę Alachui!”. Musulmonų malda už taiką baigiasi žodžiais iš CXII suros: “Vardan Alacho, gailestingojo! Sakyk: ‘Alachas yra vienas, vienintelis ir amžinas Dievas. Jis negimdo ir nėra pagimdytas, ir jokia būtybė jam neprilygsta’”.92 Šios maldos yra vienareikšmiškai nukreiptos prieš krikščionių tikėjimą, nes jos skelbia, kad Alachas negimdo ir nėra pagimdytas ir kad visi pranašai yra lygūs. Tuo tarpu krikščionių tikėjimas sako, kad Kristus buvo ne tik pranašas, bet ir tikras Dievo Sūnus, gimstantis iš Tėvo.
53. Ar ekumenizmas nėra artimo meilės reikalavimas?
Ekumenizmas nėra artimo meilės reikalavimas, jis yra nusikaltimas artimo meilei. Tikra meilė reikalauja linkėti kitiems gero ir tą gera daryti. Religijos srityje meilė reiškia atvesti kitus į tiesą. Todėl tikros meilės ženklą rodė būtent misionieriai, kurie seniau palikdavo tėvynę, draugus tam, kad svetimose šalyse, dažnai per nenusakomus pavojus bei vargus skelbtų Kristų. Daugelis jų dėl ligų ir smurto prarasdavo net gyvybę. O ekumenizmas palieka žmones jų klaidingose religijose, netgi skatina jas išpažinti. Jis palieka juos klaidai ir rimtam pavojui prarasti išganymą. Žinoma, ekumenizmas yra daug patogesnis nei misijos, tačiau jis nėra joks meilės ženklas. Greičiau jis yra tingumo, abejingumo ir žmonių baimės ženklas. Ekumenizmo teologai elgiasi kaip tie gydytojai, kurie sunkiai sergantį žmogų užliūliuoja iliuzijomis, užuot jam paaiškinę jo pavojingą padėtį ir jį gydę.