54. Kas yra šv. Mišios?
Šv. Mišios yra Kryžiaus aukos sudabartinimas. Kristus, tarpininkaujant kunigui, nekruvinu būdu aukoja Tėvui savo Kūną ir Kraują, kuriuos jis kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus. Taigi šv. Mišios yra tikra auka, per kurią mums suteikiamos malonės, kurias pelnė Kristus savo Kryžiaus auka.
Tridento Susirinkimas moko: “Kas sako, kad šv. Mišios nėra tikra auka Dievui … tebūnie atskirtas (anathema sit)”.93 Toliau Tridento Susirinkimas moko, kad Kristus “Paskutinės vakarienės metu, ‘tą naktį, kurią buvo išduotas’ (1 Kor 11, 23), kad paliktų savo mylimajai nuotakai, Bažnyčiai, regimą auką (kaip reikalauja žmogaus prigimtis), per kurią būtų sudabartinama toji būsima kruvina auka, kuri turėjo būti paaukota ant kryžiaus, taip pat tam, kad jo atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos ir kad būtų suteikta aukos gydanti galia kasdien mūsų daromų nuodėmių atleidimui, … paaukojo savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais savo Tėvui”.94 Ištardamas žodžius “Tai darykite mano atminimui”, jis apaštalus paskyrė kunigais ir įsakė šią auką švęsti ateityje.95
Tridento Susirinkimas taip apibrėžė santykį tarp Kryžiaus aukos ir šv. Mišių aukos: abiejose aukojama ta pati Atnaša – Jėzus Kristus. Per šv. Mišias aukojami ne duona ir vynas (perkeitimo metu jie nustoja egzistuoti), o Kristaus Kūnas ir Kraujas. Aukojantis kunigas irgi tas pats, skirtumas tik tas, kad ant kryžiaus Kristus pats vienas save paaukojo, o per šv. Mišias jis panaudoja kunigą, kuris jose yra tik Kristaus įrankis. Aišku, aukojimo būdas yra skirtingas. Ant kryžiaus Kristus save paaukojo kruvinu, o per šv. Mišias jis aukoja save nekruvinu būdu. Dviguba konsekracija, t.y. atskiras duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują simbolizuoja Kristaus Kūno ir Kraujo atsiskyrimą ant kryžiaus. 96
55. Kas neigė, jog šv. Mišios yra auka?
Šv. Mišių kaip aukos charakteris apie 1000 metų buvo neginčijama krikščionių tikėjimo tiesa. Tik XII amžiuje kai kurios sektos pradėjo neigti šią tiesą. Vėliau Martynas Liuteris, o su juo ir visas protestantizmas daugelį krikščionių suviliojo atmesti šią dogmą.
Liuteris neneigė, kad Kristus realiai yra Eucharistijos sakramente, net jeigu jis šį buvimą ir suprato ne katalikiška prasme. Tačiau jis neigė ir pikčiausiais žodžiais plūdo mokymą apie šv. Mišių auką.
Šv. Mišių kaip aukos charakteris aiškiai matomas iš Apreiškimo šaltinių. Pirmiausia Malachijo pranašystė nurodo būsimąją auką: “Nes nuo pat aušros iki saulėlydžio mano vardas didis tarp tautų, ir visose vietose mano vardui aukojama nesutepta auka” (Mal 1, 11). Žydai turėjo tik vieną vietą, kurioje jie teisėtai galėjo aukoti - Jeruzalės šventyklą. Tačiau pranašas skelbia, kad kai įvyks nauja sandora, auka bus švenčiama visose pasaulio vietose. Nuo seniausių laikų krikščionys šia auka laikė būtent šv. Mišių auką. Kai Melchizedekas aukojo duoną ir vyną (Pr 14, 18), tai buvo šv. Mišių provaizdis. Todėl Kristus ir vadinamas “kunigu Melchizedeko būdu” (Žyd 6, 20), kadangi jo įsteigta auka yra aukojama duonos ir vyno pavidalais.
Kristus, įsteigdamas šv. Mišias, vartoja aukojimo žodžius: “Kūnas, kuris atiduodamas, … Kraujas, kuris išliejamas nuodėmėms atleisti”. Šie žodžiai pasakyti esamuoju laiku, vadinasi jie buvo taikomi Kristaus veiksmams Paskutinės vakarienės metu. Tai ypač aiškiai matoma Evangelijoje pagal Luką, kur kalbama apie taurę, išliejamą už nuodėmes.
Taip pat šv. Paulius 1 laiške korintiečiams “demonų stalą” priešpriešina “Viešpaties stalui”. Sakydamas “demonų stalas”, jis turi omeny aukojimą stabams ir nori pasakyti, kad tie, kurie dalyvauja pagoniškuose ritualuose, negali dalyvauti Kristaus aukoje, ir atvirkščiai. Kaip “demonų stalas” reiškia auką stabams, taip “Viešpaties stalas” reiškia krikščionišką auką (plg. 1 Kor 10, 18–21). Galiausiai Laiške žydams 13, 10 rašoma: “Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei [žydų kultui]”.
Būtų keista, jei daugybė Senosios Sandoros aukų neturėtų atitikmens Naujojoje Sandoroje. Tais laikais visos religijos atnašaudavo aukas, ir religija be aukojimo buvo neįsivaizduojama. Visi seniausi Bažnyčios rašytiniai šaltiniai apie Eucharistiją kalba kaip apie auką. Pavyzdžiui, Didachėje (parašytoje apie 100 m. po Kr.) rašoma: “Viešpaties dieną susirinkite visi, laužykite duoną ir dėkokite, bet prieš tai išpažinkite savo nuodėmes, kad jūsų auka būtų gryna”.97 Po to ši auka čia aprašoma taip pat aiškiai, kaip ir Malachijo pranašystėje. Popiežius Klemensas I (92–101 m.) rašo: “Viešpats įsakė švęsti auką tik nustatytu laiku ir tam tikrą valandą”.98 Šv. Kiprijonas iš Kartaginos (†258) visą savo 63–iąjį laišką paskyrė mokymui apie šv. Mišių auką. Jis pabrėžia, kad Kristus aukoja Tėvui savo Kūną ir Kraują (4), kad jis įsakė švęsti šią auką jo atminimui (14) ir kad kunigas veikia kaip Kristaus pavaduotojas (9). Ypač gražiai šv. Mišių auką aprašo šv. Grigalius Nazianzietis (†390). Jis ragina kunigą tokiais žodžiais: “Nenustok, pamaldusis žmogau, už mane melsti ir maldauti, kai savo žodžiu nuleidi Žodį iš Dangaus, kai panaudodamas žodį [t. y. perkeitimo žodžius) kaip kardą, nekruvinu būdu atskiri Viešpaties Kūną ir Kraują”.99 Čia yra aiškiai išreikštas mokymas apie nekruviną Kristaus auką, atskiriant jo Kūną ir Kraują dviguba konsekracija.
Šios ir daugybė kitų raštų vietų aiškiai parodo, kad nuo tikėjimo atkrito būtent tie, kurie pradėjo neigti šv. Mišių kaip aukos pobūdį.
56. Ar mokymas apie šv. Mišių auką nesumenkina Kryžiaus aukos reikšmės?
Šv. Mišių auka jokiu būdu nesumenkina Kryžiaus aukos reikšmės, kadangi iš pastarosios ji ima visą savo galią ir yra visiškai nuo jos priklausoma. Šv. Mišių aukos tikslas yra sudabartinti Kryžiaus auką ir suteikti žmonėms malones, kurias Kristus pelnė ant kryžiaus.
Protestantai teigia, kad šv. Mišių auka yra Kryžiaus aukos paniekinimas, kadangi čia sudaromas įspūdis, jog žmonėms atpirkti Kryžiaus aukos neužteko ir todėl nuolat reikia papildomų aukų. Tačiau Katalikų Bažnyčia to niekada ir nemokė. Kristus, mirdamas ant kryžiaus, pelnė visas malones, kurių reikia visų žmonių išganymui. “Ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams jis įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą” (Žyd 9, 12). Todėl šv. Mišių auka nepelno jokių naujų malonių, jos paskirtis – suteikti žmonėms ant kryžiaus pelnytas malones. Kristaus norėjo, kad atpirkimo vaisiai būtų suteikiami per sakramentus, ypač Švč. Sakramentą ir šv. Mišių auką.
57. Ar šv. Mišios nėra taip pat ir puota?
Šv. Mišios savo esme nėra nei puota, nei auka ir puota, jos yra tik auka. Daugių daugiausiai puota galime vadinti šv. Komuniją, tačiau ji tėra tik aukos vaisius, o ne esminė jos dalis.
Kuo pagrįstas šv. Mišių kaip aukos charakteris, parodėme aukščiau. Tridento Susirinkimo tekstuose nėra nė užuominos, kad šv. Mišios yra ir puota. Popiežius Pijus XII aiškiai pasmerkė tezę, jog šv. Mišios yra kartu ir auka, ir puota: “Nuo tiesos kelio nuklysta tie, kurie šventąją auką nori švęsti tik tada, kai prie Viešpaties stalo dalyvauja ir krikščionių liaudis; dar labiau klysta tie, kurie – norėdami pagrįsti būtinybę kunigui priimti šv. Komuniją tik kartu su tikinčiaisiais – klastingai sako, jog čia vyksta ne tik auka, bet ir brolių bendruomenės puota, ir kad bendrai priimama šv. Komunija yra, taip sakant, visos aukojimo šventės viršūnė. Todėl privalome nuolatos pabrėžti: eucharistinė Auka savo esme yra Dievo Avinėlio nekruvinas aukojimas, kuris paslaptingu būdu įvykdomas atskiriant šventuosius Pavidalus ir atnašaujant juos amžinajam Tėvui. Šv. Komunija tarnauja šv. Mišių užbaigtumui ir pilnam tikinčiųjų dalyvavimui per švenčiausią sakramentinį susivienijimą. Aukojančiam kunigui ji yra privaloma, tačiau tikintiesiems tik labai patariama”.100
Todėl Bažnyčia, nors ir įpareigojo tikinčiuosius kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, niekada nereikalaudavo, kad tikintieji sekmadieniais priimtų šv. Komuniją. Jei šv. Mišios būtų puota, tai tikintieji būtinai turėtų priimti šv. Komuniją, nes kas puotoje nieko nevalgo, tas joje ir nedalyvauja! Tai apibrėžia ir Tridento Susirinkimas: “Kas sako, kad šv. Mišios, kuriose šv. Komuniją priima tiktai kunigas, esančios neleistinos ir todėl panaikintinos, tebūnie atskirtas”. 101
Taip pat visas Mišių ritualas savo esme yra priešingas puotos įvaizdžiui: kokia čia puota, kai po tiek daug sudėtingų ritualinių veiksmų gauname tik trupinėlį maisto? Jei šv. Mišios būtų puota, tai visiškai teisūs būtų tie, kurie nori šv. Mišioms suteikti paprasto valgymo formą.
58. Kas moko, kad šv. Mišios yra ir auka, ir puota?
Daugelis šiuolaikinių katalikų teologų platina teoriją, kad šv. Mišios yra puota, kurios metu vyksta aukojimas. Pirmiausia vyksta puota, tačiau, sako jie, jos metu atnašaujama ir auka, kurios esmė, kad Kristus mums duoda save kaip valgį. Būtent Kristaus buvimas valgyje ir sudaro šv. Mišių aukojamąjį charakterį.
Ši teorija yra priešinga katalikų tikėjimui, nes čia visiškai apverčiama tikroji tvarka. Auka turi būti teikiama Dievui, o ne žmonėms. Juk Kristus ant kryžiaus paaukojo save Dievui, o ne mums. Jei ši teorija būtų teisinga, tai šv. Mišios būtų aukojamos mums, o ne Dievui.
Ši teorija atsispindi katalikų ir evangelikų teologų bendros komisijos baigiamajame pranešime. Ta komisija posėdžiavo nuo 1976 m. iki 1982 m. Katalikams komisijoje atstovavo kardinolas Hermannas Volkas, Karlas Lehmannas. Walteris Kasperis, kardinolas Ratzingeris ir kiti. Pranešime rašoma: “Jėzaus Kristaus aukojimosi eucharistijos šventime ir mūsų įtraukimo į šį aukojimąsi regimas ženklas yra … puota. … Tai reiškia, kad šios puotos metu yra sudabartinama ir realizuojama Kristaus auka. Todėl tradicinis, Tridento Susirinkimo įvykdytas, principinis Eucharistijos perskyrimas į Sakramentą ir Auką, teologiškai yra nebenaudotinas, kadangi jis keičia esminę struktūrą. Kristaus auka liturginiais simboliais pasireiškia kaip savęs siūlymas mums valgio pavidalu”.102 Matome, kad čia atmetama tradicinė teologija ir mokoma kažko naujo.
59. Ar tradicinės šv. Mišios yra panaikintos?
Nors ir buvo įvestas naujasis Mišių ritualas, vis dėlto tradicinės Mišios nebuvo panaikintos ar uždraustos. Tai būtų ir nelabai įmanoma padaryti, nes Bažnyčia dar niekada nėra uždraudusi tokio seno ritualo, be to šv. Pijus V savo 1570 m. liepos 14 d. bulėje Quo primum, skirtoje patvirtinti Tridento Mišių tvarkai, paskelbė, kad šis Mišių ritualas galios amžinai, ir kad niekas negali uždrausti kunigui švęsti šias Mišias.
Tai patvirtino ir kardinolas Stickleris. Viename interviu jis pasakė: “1986 m. popiežius Jonas Paulius II devynių kardinolų komisijai uždavė du klausimus. Pirma: ‘Ar popiežius Paulius VI arba kitas kompetentingas autoritetas uždraudė mūsų laikais paplitusį Tridento Mišių šventimą?’ Aštuonių kardinolų ( iš devynių) atsakymas 1986 metais buvo: šv. Pijaus V Mišios niekada nebuvo panaikintos. Aš galiu tai patvirtinti, nes buvau vienas iš tų kardinolų. Antrasis klausimas buvo labai įdomus: ‘Ar gali vyskupas kokiam nors gerą vardą turinčiam kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišias?’ Devyni kardinolai vienbalsiai nusprendė, kad joks vyskupas negali katalikų kunigui uždrausti aukoti Tridento Mišių. Mes neturime jokio oficialaus draudimo ir tikiuosi, kad popiežius niekada nieko panašaus nepadarys. Turbūt todėl, kad Pijus V šias Mišias paskelbė visiems laikams”.103
60. Ar naujasis Mišių ritualas atspindi katalikų mokymą apie Mišių auką?
Kardinolų Ottavianio ir Baccio nuomone, naujasis Mišių ritualas, išleistas 1969 m., "tiek savo esme, tiek detalėmis aiškiai nesiremia katalikiška šv. Mišių teologija”.104 Visi pakeitimai buvo nukreipti į tai, kad pašalintų bet kokį aukos priminimą ir šv. Mišias padarytų kuo labiau panašesnes į protestantiškas Vakarienės pamaldas.
Naujasis ritualas iš esmės atitinka Liuterio reikalavimus Mišių ofertoriumui (atnašavimui) ir kanonui. Senasis ofertoriumas aiškiai išreiškia, kad Mišios yra auka nuodėmėms atpirkti. Čia kunigas meldžiasi: “Priimk, šventasis Tėve, visagali amžinasis Dieve, šią be dėmės auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, aukoju tau, gyvajam ir tikrajam savo Dievui, už nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, įžeidimus ir apsileidimus, už visus čia esančiuosius, taip pat ir už visus ištikimus krikščionis, gyvus ir mirusius, kad man ir jiems teiktų naudos išganymui amžinajame gyvenime. Amen”. Naujajame rituale ofertoriumas buvo panaikintas ir pakeistas paprastu žemiškų dovanų atnašavimu, kurio tekstas labai panašus į žydų stalo maldą. Jis skamba taip: ”Garbė Tau, Dieve, visatos Valdove! Iš Tavo dosnumo turime duonos, kurią aukojame Tau. Tas žemės ir žmogaus darbo vaisius taps mums gyvybės duona”. Apie Kristaus auką ir atpirkimą čia net neužsimenama.
Nors senovinis Romos kanonas ir buvo paliktas toliau švęsti (su kai kuriais pakeitimais), prie jo buvo pridėti dar keli kanonai, kurie teologiškai yra mažiau aiškūs, ypač antrasis kanonas. Apie pastarąjį buvo rašoma, kad “jį ramia sąžine galėtų švęsti kunigas, kuris nebetiki nei transsubstanciacija nei Mišių kaip aukos pobūdžiu, todėl jis puikiai tiktų ir protestantų dvasininko celebracijai”.105 Šiame kanone iš viso nėra tokios sąvokos kaip “auka”. Nors teigiama, kad šis kanonas esąs senasis Ipolito kanonas, bet pirma, tai yra labai iškraipyta šio kanono forma, o antra, pamirštama pasakyti, jog Ipolitas kurį laiką buvo antipopiežius ir iš viso nėra aišku, ar jo liturgija kada nors buvo švenčiama Katalikų Bažnyčioje. Tačiau dėl savo trumpumo šis kanonas yra labai mėgstamas ir iš visų keturių kanonų dažniausiai vartojamas.
Kokia dvasia įkvėpė naujojo kanono kūrėjus, matosi iš naujųjų Mišių Įvado 7 paragrafo. Jis skamba taip: “Viešpaties vakarienė, kitaip tariant Mišios, yra Dievo tautos susirinkimas arba sambūris, kur, vadovaujant kunigui, švenčiamas Viešpaties atminimas. Dėl šios priežasties vietinėms Bažnyčios bendruomenėms galioja Kristaus pasakymas: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 10)”. Šis apibrėžimas neturi nieko specifiškai katalikiško ir lygiai taip pat galėtų būti vartojamas ir protestantiškos puotos šventei apibrėžti. Čia Mišios apibūdinamos ne kaip Kristaus aukos sudabartinimas, o kaip tikinčiųjų susibūrimas, tuo tarpu iš tikrųjų tikinčiųjų dalyvavimas Mišiose nors ir yra pageidautinas, bet nebūtinas. (Todėl frazė trečiajame kanone “Iki pat laikų pabaigos tu suburi sau tautą, kad tavo vardui atnašautų nesuteptą auką”– yra vartojama klaidingai. Taip sudaromas įspūdis, kad tautos buvimas šv. Mišiose yra būtinas). Šiame paragrafe kunigas apibūdinamas ne kaip Kristaus pavaduotojas, bet tik kaip tikinčiųjų vadovas. Čia švenčiamas tik “Viešpaties atminimas”, taigi Mišios virto paprasta švente Paskutinei vakarienei prisiminti. Baisiausia yra tai, kad visiškai neminimas Kristaus realus buvimas Švč. Sakramente duonos ir vyno pavidalais, jis pakeičiamas grynai dvasiniu buvimu. Nors vėliau dėl gausybės protestų šis paragrafas buvo papildytas keliais katalikiškais teiginiais, naujasis Mišių ritualas liko nepaliestas! Tačiau būtent pirmasis paragrafo variantas iš esmės atspindi naujųjų Mišių dvasią, kadangi tikintieji, ilgą laiką lankę naująsias Mišias, turi kaip tik tokią Mišių sampratą, kaip pirmajame variante.
61. Ar Mišių ritualo reforma buvo sąmoninga protestantizacija?
Ilgametis Pauliaus VI draugas Jeanas Guittonas 1993 m. pranešė, jog popiežius sąmoningai norėjo iš šv. Mišių pašalinti visa, kas galėtų trikdyti protestantus. Tai patvirtina ir faktas, kad Paulius VI pakvietė šešis protestantų pastorius prisidėti prie naujojo Mišių ritualo parengimo. Žymioje fotografijoje jis stovi kartu su šiais pastoriais. Vienas jų, Maxas Thurianas iš Taize, vėliau pasakė: “Niekas atnaujintose Mišiose iš tikrųjų neturėtų trikdyti protestantų evangelikų”. 1988 m. jis buvo įšventintas kunigu, nors protestantizmo formaliai neatsisakė.
Jeano Guittono nuomonę vienoje radijo diskusijoje 1993.12.19. pažodžiui atskleidė abatas Gerardas Calvet: “Pauliaus VI intencija dėl liturgijos ir to, kas paprastai vadinama Mišiomis, buvo taip atnaujinti katalikų liturgiją, kad ji beveik sutaptų su protestantiška liturgija. … Tačiau aš kartoju: Paulius VI padarė visa, ką leido jo galios, kad katalikiškos Mišios – nepaisant Tridento Susirinkimo - priartėtų prie protestantiškos vakarienės. … Aš nemanau, kad klystu sakydamas, jog Pauliaus VI ir naujosios liturgijos, gavusios jo vardą, tikslas buvo pritraukti daugiau tikinčiųjų į Mišias, suteikti daugiau vietos Šv. Raštui ir mažiau visam tam, kas, vienų žodžiais, yra magija, kitų žodžiais, substanciali, transsubstanciali konsekracija, kaip sako katalikų tikėjimas. Kitaip tariant, Pauliaus VI tikslas buvo ekumeninis – išimti iš Mišių visa, kas turėjo tradicinę katalikišką prasmę, arba bent jau viską pataisyti ar sušvelninti, kad katalikiškas Mišias, kartoju, priartintų prie kalvinistinių Mišių”.106
Čia vertėtų paminėti ir labiausiai už naująsias Mišias atsakingo Annibale Bugnini knygą "Liturgijos reforma", kurioje jis labai atvirai nurodo savo ekumeninius tikslus.
62. Ar naujojo ritualo promulgacija nėra neklaidinga?
Dažnai teigiama, kad naujo ritualo įvedimas arba kokio nors visuotinio (pvz. liturginio) įstatymo paskelbimas automatiškai įgauna neklaidingumo statusą, todėl čia nieko nebūna klaidingo ar žalingo Bažnyčiai. Tačiau tai netiesa. Čia yra panašiai kaip ir su popiežiaus neklaidingumu. Kaip ne kiekvienas popiežiaus žodis yra neklaidingas (tam, kad popiežiaus pasakymas įgautų neklaidingumą, jis turi pretenduoti į tai), taip ir ne kiekvienas liturginis įstatymas pats iš savęs yra neklaidingas. Jis tampa neklaidingu tada, kai Bažnyčia tai autoritetingai paskelbia.
Pavyzdžiui, "Romos pontifikale" ilgą laiką buvo rubrika: vyskupas per kunigų šventimus turi atidžiai stebėti, kad šie prisiliestų prie kieliko ir patenos, nes taip šventinamiesiems įspaudžiamas kunigo charakteris. Tai nebuvo teisinga ir popiežius Pijus XII tai paneigė (Sacramentum ordinis, 1947) paaiškindamas, jog tiktai rankų uždėjimas yra kunigų šventimui reikalinga materija. XIII a. "Romos pontifikale" buvo įvelta netgi klaida. Ten buvo rašoma, kad vyno perkeitimas į Kristaus Kūną gali įvykti ir be perkeitimo žodžių, vien tik paliečiant vyną konsekruota Ostija.
Popiežius Paulius VI pats paaiškino, kad naujųjų Mišių ritualai gali įgauti įvairius teologinius laipsnius: “Šie ritualai patys savyje nėra dogminis apibrėžimas, jie gali įgauti skirtingo reikšmingumo teologinę kvalifikaciją, priklausomai nuo liturginio konteksto, kuriuo jie remiasi. Jie yra gestai ir žodžiai, taikomi religiniams veiksmams, … veiksmams, kuriuos analizuoti ir išreikšti logiškai patenkinamomis doktrininėmis formuluotėmis gali tik teologinė kritika”.107 Todėl teigimas, kad naujosios Mišios yra Bažnyčios neklaidingumo objektas, yra neteisingas.
63. Kaip reikia vertinti šv. Mišių laikymą atsigręžus į žmones?
Mišių celebravimas atsigręžus į žmones turi pabrėžti Mišių kaip puotos pobūdį. Todėl vadinamajam "liaudies altoriui" dažniausiai suteikiama stalo forma. Kunigas tėra stalo bendruomenės vadovas ir todėl, žinoma, atsisuka į žmones. Kadangi šv. Mišios nėra jokia puota, ši praktika yra nepriimtina.
Celebravimas į žmonių pusę taip pat sukelia įspūdį, jog šv. Mišiose vyksta vien žemiška puota, kurios centras yra žmogus. Melstis tampa sunku, nes stovėjimas veidas į veidą nėra maldos laikysena.
Tariamąjį sugrįžimą prie pirminių krikščionybės formų, kuriuo dažnai grindžiami pakeitimai Mišiose, Pijus XII enciklikoje Mediator Dei pasmerkė kaip “perdėtą ir nesveiką archeologizmą”. Jis rašo: ”Nuklystų nuo teisingo kelio tas, kas norėtų altoriui grąžinti seną stalo formą. … Kalbant apie šventąją liturgiją, (aišku, kad) nėra sveiko ir išmintingo uolumo vedami tie, kurie norėtų sugrįžti prie senų papročių ir ritualų ir atmestų naujesnius, Dievo Apvaizdos nustatymu įvestus, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes”.108
Celebracijos atsisukus į žmones iš viso nebuvo ankstyvojoje Bažnyčioje, nors nemažai senųjų bazilikų kelią įspūdį, lyg kunigas aukotų atsisukęs į žmones. Mat altorius būdavo atsukamas į Rytus, į patekančios saulės pusę. Kai kurios bazilikos buvo paveldėtos iš pagonių. Jei bazilika būdavo nukreipta į Vakarus, kunigas, švęsdamas Mišias, atsisukdavo į Rytus, kadangi patekanti saulė simbolizavo prisikėlusį Kristų. Tuo metu jis stovėdavo atsigrežęs į žmones, bet kadangi šie irgi atsisukdavo į Rytus, kunigas atsidurdavo už jų. Taigi čia kunigas ir tikintieji nestovėdavo veidas į veidą, o tai reiškia, kad celebravimo atsigręžus į žmones nebūdavo.
64. Ar naujosios Mišios yra galiojančios?
Mišių galiojimas priklauso nuo duonos ir vyno perkeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują galiojimo.
Naujosios Mišios yra galiojančios, kai kunigas jas švenčia teisinga intencija. Kunigas privalo norėti daryti tai, ką Kristus ir Bažnyčia per šv. Mišias daro, t.y. jis privalo sąmoningai tapti Kristaus ir Bažnyčios įrankiu. Jei kunigas, sąmoningai prieštaraudamas Bažnyčios mokymui, norės švęsti ne auką, o Paskutinės vakarienės prisiminimo šventę, Mišios bus negaliojančios. Kadangi naujasis Mišių ritualas lengvai suprantamas tokia protestantiška prasme, tenka nuogąstauti, kad daugelis kunigų nebeturi reikalingos intencijos šv. Mišioms švęsti, ypač jei jiems seminarijose išugdė klaidingą Bažnyčios, kunigystės ir šv. Mišių sampratą.
Kitos šv. Mišių galiojimo sąlygos yra veikiančioji priežastis, materija ir forma, t.y., galiojančiai įšvęstas kunigas, kvietinės duonos ir vynuogių vyno naudojimas ir teisingai kunigo ištariami perkeitimo žodžiai “Nes tai yra mano kūnas – nes tai yra mano kraujo taurė…”. Jei bus naudojamas kitoks vynas ar kitokia duona arba jei kunigas praleis perkeitimo žodžius, Mišios bus negaliojančios.
Šiandien iškyla ypatinga problema dar ir todėl, kad daugumoje vietinių kalbų mišioluose vyno perkeitimo žodžiai yra išversti klaidingai. Lotyniškame leidinyje jie dar skamba teisingai: “taurė mano kraujo,…kuris už jus ir už daugelį išliejamas”. O išversta: “kuris už jus ir visus išliejamas”. Šis vertimas akivaizdžiai yra klaidingas. “Už visus” nerandama nei Šv. Rašte, nei visų tradicinių liturgijų perkeitimo žodžiuose. Kristus išliejo savo kraują už visus žmones ta prasme, kad visi žmonės turi galimybę pasiekti išganymą. Čia turima omenyje, kad išganymas visiems siūlomas. Tačiau šv. Mišios kalba apie Naująją Sandorą (,,nes tai yra mano kraujo taurė, naujosios ir amžinosios sandoros“…), o Naujajai Sandorai priklauso ne visi, bet tik daugelis, būtent tie, kurie priima išganymą. Taigi šv. Mišios kalba ne apie išganymo siūlymą, bet apie vaisingą išganymo priėmimą.
Akivaizdu, kad tokio vertimo pagrindu tarnavo modernistinė visuotinio išganymo teorija, t.y. tikėjimas, kad visi žmonės bus išganyti. Taigi randame klaidą pačiuose perkeitimo žodžiuose! Dėl to perkeitimas nebūtinai bus negaliojantis. Jis bus galiojantis bent jau tada, kai kunigas “už visus” supras teisinga prasme, t.y., kaip galimybę visiems būti išganytiems. Vis dėlto žodžiai “už visus” yra klaidingi, ir jei kunigas juos supranta visuotinio išganymo prasme, antrasis perkeitimas tikriausiai bus negaliojantis.
Kokia svarbi reikšmė teikiama šiam vertimui, parodo toks pavyzdys. Dar prieš keletą metų Vengrijoje vengriškuose mišioluose buvo teisingai rašoma “už daugelį”. Atsidarius sienoms po Rytų bloko žlugimo, šia proga buvo išleisti nauji mišiolo leidimai, kuriuose jau randamas “už visus”. Tai, kad dėl vieno žodžio nepagailėta tokių išlaidų, įrodo, jog šis pakeitimas modernistams reiškia kažką svarbaus. Šį pakeitimą jie laiko lemiamu pakeitimu.
65. Ar leistina katalikui dalyvauti naujosiose Mišiose?
Net jei naujosios Mišios ir gali būti galiojančios, vis dėlto jos negali patikti Dievui, nes tai ekumeninės, protestantizuotos Mišios. Jos kelia pavojų tikėjimui šventąja Mišių auka ir todėl yra nepriimtinos. Kas jau suprato naujųjų Mišių problemos esmę, privalo jose nebedalyvauti, nes dalyvaudamas keltų pavojų savo tikėjimui ir parodytų pritarimą šioms reformoms.
Nuomonė, esą galima lankyti Mišias, jei tik jos galiojančios, yra nepagrįsta. Net šventvagiškos Mišios, laikomos buvusio kunigo Kristui išjuokti, gali būti galiojančios, tačiau, žinoma, jose dalyvauti yra neleistina. Lygiai taip pat neleistina dalyvauti Mišiose, kurias laiko esantis schizmoje kunigas, pvz., stačiatikis, nors jos tikrai yra galiojančios ir jų ritualas yra gerbtinas.
Apmaudu, tačiau tai faktas, kad dėl naujojo Mišių ritualo labai daug katalikų prarado tikėjimą šventąja Mišių auka ir vietoj to turi tokią Mišių sampratą, kuri atitinka protestantišką Vakarienę. Dėl to nebematomas esminis skirtumas tarp katalikybės ir protestantizmo, taigi nebetikima dogma, kad katalikų tikėjimas vienintelis yra teisingas. Kadangi naujosios Mišios yra pagrindinis šiandieninės Bažnyčios krizės šaltinis, būtina jų vengti.
66. Ar jokiomis aplinkybėmis negalima dalyvauti naujosiose Mišiose?
Dalyvavimui naujosiose Mišiose galioja tos pačios taisyklės, kaip ir dalyvavimui nekatalikiškose pamaldose. Jas galima lankyti tik dėl šeimyninių ir profesinių priežasčių, tačiau jose būtina elgtis pasyviai ir neiti šv. Komunijos.
67. Ką daryti, jei nėra galimybės kiekvieną sekmadienį dalyvauti tradicinėse Mišiose?
Kas neturi galimybės kiekvieną sekmadienį dalyvauti tradicinėse Mišiose, tas yra atleidžiamas nuo sekmadieninės pareigos, kadangi ji įpareigoja dalyvauti tik tradicinėse Mišiose. Tačiau reikia stengtis jas lankyti reguliariai. Taip pat patartina sekmadieniais, kai nėra šv. Mišių, jas kuo nors pakeisti, pvz., sukalbėti Rožančių arba kalbėti tikinčiųjų mišiolėlio maldas ir taip dvasiškai jungtis prie kur nors švenčiamų Mišių bei priimti dvasinę Komuniją.
68. Kaip reikia priimti šv. Komuniją?
Šv. Komuniją reikia priimti labai pagarbiai, nes joje su Kūnu ir Siela yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Ši pagarba geriausiai pasireiškia praktika, kai kunigas klūpančiam tikinčiajam padeda Komuniją ant liežuvio.
Tiesa, kad Jėzus Kristus realiai yra šiame sakramente, aiškiai parašyta Šv. Rašte. Kristus kalba: “Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame” (Jn 6, 55–56). Paskutinės vakarienės metu, įsteigdamas Švč. Sakramentą, “Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams tardamas: ,Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas‘. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: ,Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti‘”(Mt 26, 26-28).
Todėl krikščionys pusantro tūkstančio metų vieningai tikėjo tikru Kristaus buvimu Švč. Sakramente ir šį sakramentą laikė didžiausioje pagarboje kaip brangiausią Viešpaties dovaną, kol reformatoriai XVI a. nenuviliojo daugybės žmonių nuo tikėjimo Eucharistija.
69. Ar Komunija į rankas yra pagarbi Komunijos priėmimo forma?
Komunija į rankas tokia nepagarbia forma, kokia šiandien yra praktikuojama, neturi nieko bendra su tikėjimu realiu Viešpaties Kristaus buvimu Švč. Sakramente ir todėl yra nepriimtina. Tokia forma Bažnyčioje jos niekada nebuvo.
Tiesa, kai kuriose senosios Bažnyčios dalyse Komunija būdavo duodama ir į rankas. Tačiau iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją prieidavo žemai pasilenkęs, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės (!) rankos, o tikintysis turėdavo nesulenkdamas pirštų paimti ją burna. Šiandieninis įprastas Komunijos griebimas ranka yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu. Šventasis Kirilas Jeruzalietis įspėja tikinčiuosius, kad priimant šv. Komuniją, jokia jos dalelytė nenukristų ant žemės: “Atidžiai stebėk, kad jokia dalelytė nenukristų ant žemės. Jei tu leisi nors vienai nukristi ant žemės, tai bus tas pats kaip tu netektum vieno savo kūno nario. Pasakyk man: jei tau kas duotų aukso dulkių krūvelę, ar tu jos neimtum kuo atsargiausiai, kad nenukristų nė viena kruopelytė ir tu neturėtum nuostolio? Tai argi tu nesisaugotum dar labiau, kad neprarastum nė trupinėlio to, kas yra daug vertingiau už auksą ir brangakmenius?”.109 Čia viskas dvelkia didžiule pagarba! Komunijos į rankas metu daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Kristui.
Todėl tai, kad Bažnyčia panaikino Komunijos į rankas praktiką ir padarė privalomą Komuniją į burną, buvo tikra pažanga. Šventoji Dvasia vadovauja Bažnyčiai, šiai keliaujant istorijos amžiais, ir tie, kurie mano, jog visi pakeitimai praktikoje buvo blogi ir kad reikia sugrįžti į pradžią, neigia šį Šventosios Dvasios vadovavimą.
70. Kokios yra Komunijos priėmimo į rankas pasekmės?
Komunijos priėmimo į rankas arba stovint praktika prisideda prie tikėjimo realiu Kristaus buvimu Švč. Sakramente praradimo. Kas tiki šv. Komunijoje priimąs patį Dievą, negali prie šio Sakramento eiti be didelės pagarbos ženklo. Komunija į rankas iš pradžių veda prie drungnumo ir abejingumo, o galiausiai – prie visiško tikėjimo praradimo.
Žinoma, turi reikšmės ir kiti faktoriai, o labiausiai tai, kad per pamokas ir pamokslus neigiamas tikras duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują. Drauge tikintieji mokomi, kad Kristaus buvimas šv. Mišiose yra grynai simbolinis, o Komunija į rankas paruošia tikinčiuosius priimti šį klaidingą mokymą. Jei Ostija yra tiktai Kristaus simbolis, tuomet suprantama, Komuniją galima priimti ir nerodant ypatingos pagarbos.
71. Ar šv. Mišios turi būti švenčiamos lotynų kalba?
Nepaprastai svarbu, kad šv. Liturgija būtų švenčiama nekasdiene kalba, nes gatvėje vartojama kalba neatitinka to pagarbumo, kuris turi būti šv. Mišių metu. Tokia kalba Vakarų Bažnyčioje šimtmečiais buvo lotynų kalba. Tačiau ir kitos Bažnyčios dalys bei nekrikščioniškos religijos turi savo atskirą kulto kalbą.
Pavyzdžiui, graikų stačiatikiai liturgijoje vartoja senovės graikų kalbą, o rusų stačiatikiai – senąją slavų kalbą. Žydai jau Kristaus laikais pamaldose vartojo paprastai liaudžiai nesuprantamą senovės hebrajų kalbą, ko nekritikavo nei Kristus, nei apaštalai. Taip pat ir pagonims nesvetima ši praktika: musulmonai meldžiasi senovės arabų kalba, o indai – sanskrito kalba.
72. Ar tikintieji ne geriau suprastų šv. Mišias liaudies kalba?
Šv. Mišiose įvyksta žodžiais nenusakomos paslaptys, kurių joks žmogus iki galo nesupranta. Šį Mišių paslaptingumo pobūdį turi išreikšti paslaptinga kalba. Ne visiems suprantama kalba turi nurodyti į tai, kad prieš mus atsiveria didelė paslaptis (tam pačiam tikslui tarnauja ir tylios Mišių maldos).
Liaudies kalba tik sukelia suprantamumo iliuziją, nors iš tiesų jo negali būti. Šiandien žmonės mano, kad jie supranta, kas vyksta šv. Mišių metu, kadangi jos švenčiamos liaudies kalba. Tačiau iš tikrųjų jie visiškai nieko nenutuokia apie šv. Mišių esmę.
Žinoma, Mišių paslaptingumo pobūdis neturi būti tiek išryškintas, jog tikintieji iš viso nesuprastų, kas vyksta ant altoriaus. Todėl Tridento Susirinkimas įpareigojo kunigus per pamokslus dažnai kalbėti apie šv. Mišias ir aiškinti ritualo prasmę. Be to, šiais laikais tam tarnauja ir tikinčiųjų mišiolėliai, kuriuose lotyniškos maldos yra išverstos ir tikintieji gali suprasti gražius liturgijos tekstus, neprarandant lotynų kalbos privalumų.
73. Kokios kitos priežastys skatina vartoti lotynų kalbą?
Kitos priežastys liturgijoje vartoti lotynų kalbai:
- Jos nekintamumas.
- Jos nepaprastai ilgas (beveik 2000 metų) vartojimas liturgijoje.
- Tai, kad ji yra Bažnyčios vienybės simbolis.
1. Kadangi lotynų kalba yra mirusi kalba, ji nesikeičia. Tai turi didelę reikšmę jos grynumo išlaikymui. Gyvose kalbose laikui bėgant keičiasi daugelio žodžių prasmės. Todėl vartojant liaudies kalbą, į liturgiją lengvai gali įsivelti klaidų, tuo tarpu lotyniškai galime nesunkiai suprasti netgi labai senus tekstus.
2. Lotynų kalba jau du tūkstančius metų vartojama liturgijoje, todėl ji yra tam tikra prasme šventa. Juk tai didinga, kad mes galime melstis tais pačiais žodžiais, kuriais šimtus metų meldėsi kunigai ir vienuoliai. Amžinybė lyg įsiveržia į mūsų laikus.
3. Lotynų kalba gražiausiu būdu išreiškia Bažnyčios vienybę. Prieš Vatikano II Susirinkimą visame pasaulyje šv. Mišios buvo švenčiamos viena kalba, ir tikintieji, atsidūrę svetimoje šalyje, rasdavo tokias pat Mišias, kokios buvo švenčiamos jų tėvynėje. Šiandien ši Bažnyčios vienybės išraiška yra suskaldyta. Liturgijoje nebėra jokios vienybės, jos nėra nei kalboje, nei rituale. Dabar tikinčiajam Mišiose, aukojamose jam nesuprantama kalba, labai sunku sekti net esmines jų dalis.