1. Ar Bažnyčia iš tiesų išgyvena krizę?
Jei kas norėtų nematyti, jog Katalikų Bažnyčia išgyvena sunkią krizę, turėtų užmerkti akis. Jei 60-aisiais, Vatikano II Susirinkimo metu, dar buvo tikimasi naujo Bažnyčios suklestėjimo, tai šiandien matome visiškai priešingą vaizdą. Tūkstančiai kunigų metė savo pareigas ir tūkstančiai vienuolių bei seserų grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Naujų pašaukimų Europoje ir Šiaurės Amerikoje taip sumažėjo, jog teko uždaryti daugybę seminarijų, vienuolynų ir kongregacijų namų. Dėl to daugybė parapijų neteko savo kunigo, o vienuolijoms teko atsisakyti daugelio mokyklų, ligoninių, senelių namų. „Šėtono dūmai per kažkokį plyšį įsiskverbė į Dievo šventovę“, – skundėsi popiežius Paulius VI 1972 m. birželio 26 d.[1].
„Pasak vieno Fabrizio de Santiso straipsnio 1971 m. rugsėjo 25 dienos laikraštyje Corriere della Sera, Italijoje per pastaruosius 8 metus kunigystę metė apie 7000–8000 kunigų. Visoje Bažnyčioje nuo 1962 iki 1972 m. į pasauliečių luomą buvo grąžinti apie 21 320 kunigų. Į šį skaičių neįeina tie, kurie nesirūpina oficialiai laicizuotis“[2]. Iš viso Bažnyčioje nuo 1967 iki 1974 m. savo šventąjį pašaukimą metė apie 30 000 – 40 000 kunigų. Šie katastrofiški įvykiai gali būti lyginami nebent tik su tuo, kas vyko XVI amžiuje vadinamosios Reformacijos laikais.
Seserų vienuolių padėtį nušviečia faktas, kurį papasakojo kardinolas J. Ratzingeris ir kurį jis pavadino „tipišku atveju“. Kvebekas, prancūzakalbė Kanados provincija, 60-ųjų pradžioje turėjo daugiausia seserų vienuolių. „Tarp 1961 ir 1981 m. dėl mirties, išstojimo bei pašaukimų stokos seserų sumažėjo nuo 46 933 iki 26 294. Taigi apie 44% nuostolis, ir šio proceso pabaigos dar nesimato. Naujų pašaukimų tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo 98,5%. Tačiau ir tarp likusių 1,5% daugumą sudaro ne jauni žmonės, o vadinamieji „vėlai pašauktieji“. Tad remdamiesi paprasčiausiu apskaičiavimu visi sociologai vieningai pateikia niūrią, bet objektyvią prognozę: netrukus... iš mums žinomų moterų vienuolijų Kanadoje liks vien tik prisiminimas“[3].
Nuo to laiko perspektyvos ne ką tepagerėjo. Pvz., 1996 metais Vokietijoje rekordiškai sumažėjo kunigystės kandidatų skaičius. Vokietijos seminarijos ir vienuolynai suskaičiavo tik 232 įstojusiuosius. 1986 m. jų buvo dar 727 [4].
Visur mažėja domėjimasis Bažnyčia. Tik mažuma katalikų dar vykdo sekmadienio pamaldų lankymo įsakymą. Kiekvienais metais tūkstančiai oficialiai išstoja iš Bažnyčios. Labiausiai kelia nerimą tai, kad dažniausiai Bažnyčiai nugarą atsuka būtent jauni žmonės. Iš 93 000 katalikų, kurie 1989 m. Vokietijoje paliko Bažnyčią, 70% sudarė žmonės iki 35 metų. Iš viso Vokietijoje nuo 1970 iki 1993 m. iš Bažnyčios išstojo 1,9 milijono žmonių. Dažniausiai pasitaikantys pasitraukimo iš Bažnyčios motyvai yra ne neapykanta ar pyktis, o paprasčiausias abejingumas. Bažnyčia nieko nebesako žmonėms, ji nieko nebereiškia jų gyvenime, todėl ji paliekama, pavyzdžiui, norint nebemokėti bažnytinio mokesčio. Katalikų religija tiesiog virsta nedidelės mažumos religija. Karlo Rahnerio žodžiais, Vokietijai gresia pavojus „pavirsti pagoniška šalimi su krikščioniška praeitimi ir krikščioniškomis senienomis“. Tie patys žodžiai galioja ir daugeliui kadaise krikščioniškų šalių.
2. Ar ši krizė yra tikėjimo krizė?
Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai nyksta. Vis mažiau tikima tokiomis pagrindinėmis krikščioniškomis tiesomis kaip Dievo egzistavimas, Jėzaus Kristaus dievystė, dangus, skaistykla, pragaras. Labiausiai kelia nerimą tai, kad šias tikėjimo tiesas neigia ir tie, kurie vadina save katalikais bei reguliariai dalyvauja pamaldose.
Šiek tiek statistikos tai patvirtins. Pagal vieną laikraščio Spiegel apklausą, 1992 m. Vakarų Vokietijoje į Dievą tikėjo tik 56%, jo visagalybe – 38%, gimtąja nuodėme – 30%, Jėzaus dievyste – 29%, pragaru –24%[5].
Tačiau ir tarp katalikų padėtis yra katastrofiška. Tik 43% katalikų tiki fundamentalia Kristaus realaus prisikėlimo dogma. Net tarp tų, kurie sekmadieniais vaikšto į bažnyčią, tik 55% tiki Kristaus gimimu iš mergelės, ir tik 44% – popiežiaus neklystamumu. Tarp visų katalikų procentas dar mažesnis – popiežiaus neklaidingumo dogma tiki tik 32%.
Čia atsiskleidžia visas krizės mastas: ne tik vis mažiau lieka save laikančių Bažnyčios nariais, bet ir dauguma tų, kurie dar oficialiai priklauso Bažnyčiai, nebeturi katalikų tikėjimo! Kas neigia nors vieną tikėjimo tiesą, praranda visą tikėjimą, nes tikėjimas yra visuma ir jį reikia priimti kaip visumą. Taigi jei 68% neigia popiežiaus neklystamumą, tuomet vos kas trečias katalikas turi katalikų tikėjimą.
3. Ar ši krizė yra ir moralės krizė?
Kartu su tikėjimo krize koja kojon žengia ir dorovės krizė. Jei šv. Paulius ragina krikščionis, kad šie iškrypusioje kartoje spindėtų tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 15), tai šiandieniniams krikščionims vis labiau atrodo, kad jų gyvenimo būdas neturi niekuo skirtis nuo pasaulio vaikų, nuo netikinčiųjų. Jų silpnas ir tuščias tikėjimas nebepajėgia nei įtakoti, nei tuo labiau formuoti jų gyvenimo.
Gimtosios nuodėmės susilpnintas žmogus visada linksta išlaisvinti savo geismus ir tuo būdu ima savęs nebevaldyti. Krikščioniškas tikėjimas, priešingai, žmogui sako, ko iš jo Dievas laukia ir kaip jis turi gyventi, paklusdamas Dievo valiai. Tikėjimo dėka žmogus žino apie pažadus, ko jis gali tikėtis, jei vykdo Dievo įsakymus, ir apie bausmes, kurias jam skirs Dievas, jei žmogus nuo jo nusigręš. Tikėjimas ir sakramentai sustiprina žmogų, kad jis pajėgtų nugalėti savo blogus polinkius bei visiškai atsiduoti gėriui ir Dievo meilei. Jei visa tai atmetama ir jei žmogus nebetiki, kad yra pašauktas morališkai tobulėti ir amžinai gyventi Dieve, jis vis labiau atsiduos nežabotam mėgavimuisi šio pasaulio malonumais.
Būtent tai mes šiandien ir išgyvename. Tokios dorybės kaip ištikimybė, skaistumas, teisingumas, pasiaukojimas ir pan. jau ir tarp krikščionių nebėra neginčijamos vertybės. Šiandien kas trečia šeima po 5–10 metų išsiskiria, ir visi žino, kad vis daugiau katalikų reikalauja leidimo skyryboms bei „antrosioms vedyboms“. 1984 m. kovo mėn. Herderkorrespondenznumeris rašė, kad katalikiškame Tirolyje 88% gyventojų atmeta katalikų mokymą apie kontraceptines priemones. Tuo tarpu jaunesnių nei 18–30 metų asmenų, kurie visiškai pritaria šiam mokymui, skaičius artėja prie nulio (1,8%).
4. Ar ši krizė yra ir dvasininkijos krizė?
Tai, kad trūksta pašaukimų kunigystei bei vienuoliniam gyvenimui ir kad daugelis išstoja iš šių luomų, aiškiai rodo, kad ir pastarieji yra apimti sunkios krizės. Daug dvasininkijos atstovų prarado tikėjimą ir todėl nebegali nei perduoti, nei įkvėpti jo kitiems.
Jei, kaip matėme, net reguliariai lankančiųjų sekmadienio Mišias tikėjimas yra toks silpnas, tai priežasčių reikia ieškoti vien prastame tikėjimo skelbime. Jei kunigai reguliariai skelbtų katalikų tikėjimą, tai padėtis būtų visai kitokia. Žmonės prarado tikėjimą ne savaime – jis buvo jiems atimtas iš sakyklų ir katedrų. Jei tikėjimo tiesos pamoksluose metai po metų yra nutylimos, reliatyvizuojamos ir net atvirai neigiamos, tuomet nėra ko stebėtis, kad eiliniai tikintieji praranda tikėjimą. Jaunesni žmonės dažnai su juo net nesusipažįsta. Taip, pvz., šiandien vaikai, eidami pirmosios Komunijos, paprasčiausiai nežino, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus iš tikrųjų, realiai ir substanciškai yra Eucharistijoje, nes jų klebonai patys netiki šia paslaptimi. Religijos vadovėlyje Wie wir Menschen leben (Kaip mes, žmonės, gyvename) galima perskaityti štai ką: „Kai žmonės dalyvauja Viešpaties vakarienėje kartu su Jėzumi, jie eina prie altoriaus. Kunigas duoda jiems duonos gabalėlį. Jie tą duoną valgo“[6]. Ši knyga gavo Bažnyčios imprimatur ir buvo leista Vokietijos vyskupų! Ernstas Kirchgässneris taip rašo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą: „Niekas nematė Jėzaus prisikėlimo. Jei prie Jėzaus karsto būtų buvusi pastatyta filmavimo kamera, ji nebūtų nieko užfiksavusi. Istorija apie tuščią kapą, apie vyrus ir moteris, kurie prie jo skubėjo, apie Jėzaus pasirodymus nesiekia nieko įrodyti... Jėzaus mokiniai buvo giliai sukrėsti Jėzaus mirties. Kaip jie galėjo pakelti tokį dvasios skausmą: jų Viešpats ir Mokytojas patyrė visišką pralaimėjimą ir mirė ant kryžiaus kaip nusikaltėlis? Negi jie tapo apgaviko aukomis? O juk mes turėjome viltį! – toks buvo jų skundas. Nepaisant begalinio nusivylimo, patirto dėl Jėzaus, jie vis dar slapčia buvo prie jo prisirišę. Niekas nežino, tačiau turbūt buvo taip: keletas ištikimųjų vėl susibūrė ir drauge vis lankė jo kapą. Ir tada tikėjimas pradėjo palengva užvaldyti jų protus. Jie įgavo tikrumą, kad Jėzus gyvas“[7].
Todėl nėra ko stebėtis, kad 1995 metų vadinamąjį Kirchen-Volks-Begehren (Bažnyčios liaudies pageidavimą), kuriame, tarp kita ko, atmetamas Bažnyčios moralinis mokymas ir reikalaujama galimybės suteikti moterims kunigų šventimus, pasirašė daug kunigų. Šiems reikalavimams pritarė netgi daug vyskupų, nors jie teigė neva nesutinką su tokios akcijos metodais. Nėra abejonės, kad „Bažnyčios liaudis“ tokių pageidavimų apskritai neturėtų, jei ji nebūtų buvusi jau daug metų savo kunigų ir mokytojų kurstoma prieš pagrindinius katalikybės principus.
Žinoma, tokie nusilpusio tikėjimo dvasininkai nebepajėgia laikytis celibato, nes tai gali tik tas, kas turi gyvą tikėjimą ir karštą meilę Kristui. Jokia paslaptis, kad šiandien daug kunigų daugiau ar mažiau atvirai turi nuodėmingų ryšių su moterimis, ir beveik kasdien sužinome, kad koks nors kunigas metė kunigystę, prisipažindamas jau daug metų nesilaikęs celibato. Akivaizdu, kad celibatas atbaido nuo kunigo pašaukimo daug jaunų žmonių. Tačiau užuot prieš jį polemizavus, verčiau derėtų paklausti, kodėl anksčiau atsirasdavo tiek daug vyrų, noriai sutikdavusių su tokia auka, o šiandien jau taip nėra.
5. Kuo šiandieninė krizė skiriasi nuo ankstesnių Bažnyčios krizių?
Dabartinė Bažnyčios krizė nuo ankstesnių krizių labiausiai skiriasi tuo, kad dabar patys aukščiausi Bažnyčios hierarchai, prisidėję prie krizės sukėlimo, ją gina ir visaip kliudo imtis veiksmingų priemonių jai pašalinti.
Bažnyčia jau ne kartą buvo atsidūrusi krizėje. Kunigai, vyskupai ir net popiežiai ne visada gyveno pagal Evangelijos priesakus. Dvasininkijos nemoralumas ir palaidumas dažnai vesdavo į Bažnyčios nuosmukį. Pasitaikydavo, kad kunigai ar vyskupai nukrypdavo ir nuo tikrojo tikėjimo. Tačiau dar niekada nebuvo tokio meto, kai klaidos ir atviras tikėjimo tiesų neigimas būtų platinami su Romos autoritetų ir pasaulio vyskupų pritarimu bei skatinimu. Čia ir yra dabartinės krizės ypatingumas, kad ją skatina aukščiausi Bažnyčios autoritetai, neišskiriant nė popiežiaus. Niekas kitas, o popiežius Paulius VI 1968 m. pasakė žymiuosius žodžius, kad Bažnyčia yra savigriovos procese: „Bažnyčiai atėjo neramumo, savikritikos, galima sakyti, savigriovos valanda. Tai vidinis sukrėtimas… kurio niekas po Susirinkimo nelaukė“[8].
[1] Der Fels, 1972, Nr. 10, p. 313.
[2] May, Georg, Die Krise der nachkonziliaren Kirche und wir. Wien, Mediatrix, 1979, p. 50 ir toliau.
[3] Ratzinger, Joseph Kard., Zur Lage des Glaubens. München, Zürich, Wien, Neue Stadt, 1985, p. 102.
[4] Osterhofener Zeitung, 1996 04 19.
[5] Der Spiegel, 1992, Nr. 25, p. 36 ir toliau.
[6] Wie wir Menschen leben. Ein Religionsbuch. Herder, 1972, p. 78. Imprimatur 1972 01 17 suteikė Freiburgo diecezijos generalinis vikaras Dr. Schlundas.
[7] Kirchgässner, Ernst, Jesus – Diener der Menschen // „Reihe für dich“, t. 51, Süddeutsche Verlagsgesellschaft, Ulm, p. 27 ir toliau.
[8] 1968 12 07 kalba // DC 1969, p. 12.