32. Ar Jėzus Kristus yra visuomenės Karalius?
Jėzus Kristus yra ne tik Bažnyčios ar tikinčiųjų, bet ir visų žmonių bei valstybių Viešpats. Tai jis pats pasakė prieš įžengdamas į dangų: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mt 28, 18). Jis yra viso pasaulio Karalius, ir visa pavaldu Jo galiai.
Kaip moko Pijus XI savo 1925 m. gruodžio 11 d. enciklikoje apie Kristų Karalių Quas primas, ši visagalybė remiasi dvigubu pagrindu: Kristus yra Karalius prigimtinės teisės dėka, nes jis yra Dievažmogis, taigi tikras Dievas. Taip pat Kristus yra Karalius dėka nupelnytos teisės, nes savo krauju atpirko pasaulį ir žmones. Pijus XI cituoja savo pirmtaką Leoną XIII: “Jo viešpatavimas apima ne tik katalikiškas tautas ir ne tik tuos, kuriuos Bažnyčia nuplovė Krikšto sakramentu, nors nuo malonės šaltinio juos skiria arba klaidingos pažiūros, arba atskilimas; jis apima ir tuos, kurie neturi krikščionių tikėjimo. Taip visa žmonija giliausia prasme yra visiškai pavaldi Jėzaus Kristaus viešpatavimui”.52
33. Tačiau ar Kristus nesako, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio?
Kristus kalbėjo Pilotui, kad jo karalystė yra ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36). Tai reiškia, kad jo karalystė nėra vien tik žemiška karalystė. Jei Kristaus karalystė ir yra ne iš šio pasaulio, tai vis dėlto ji yra šiame pasaulyje.
Kristaus karalystė nėra tam tikro dydžio žemiška karalystė, tvarkoma ministrų bei valdininkų ir saugojama kareivių, tačiau ji apima visas pasaulio karalystes, kaip skelbia mišparų antifona Kristaus Karaliaus šventei: “Jo karalystė yra amžina karalystė, ir visi karaliai jam tarnaus ir jo klausys”. Todėl Kristus niekada nepriėmė žydų lūkesčių, pagal kuriuos Mesijas turėtų įsteigti didelę žemišką karalystę, ir nesutiko, kad jį paskelbtų karaliumi (plg. Jn 6, 15).
Jo viešpatavimas, kaip moko Pijus XI enciklikoje Quas primas, “visų pirma yra dvasinės prigimties ir apima dvasinius dalykus”.53 Toliau popiežius tęsia: “Tačiau labai klysta tie, kurie nenori pripažinti Kristui kaip žmogui galios visiems laikiniems dalykams. Juk jis iš savo Tėvo gavo tokią neribotą teisę į visus kūrinius, kad viskas yra pavaldu jo valiai".54 Nors Kristus ir palieka žemiškiems valdovams jų valdžią, tačiau reikalauja, kad jie būtų pavaldūs jam tose srityse, kurios turi įtakos žmogaus amžinajam tikslui.
34. Ar religija įpareigoja valstybę?
Kaip visi žmonės yra įpareigoti priimti tikrąjį tikėjimą, kai tik jį pažįsta, ir nuo to, ar jie priims, ar atmes Kristų, priklauso jų asmeninis išganymas, lygiai taip elgtis yra įpareigota ir valstybė. “Valstybės laimė teka iš to paties šaltinio kaip ir pavienio žmogaus, nes valstybė yra ne kas kita, kaip daugybės santarvėje gyvenančių žmonių visuma”.55
Taigi valstybė turi rūpintis ne tik piliečių laikinuoju gėriu, tačiau netiesiogiai ir amžinuoju. Valstybė, kuri norėtų rūpintis tik žemiškais reikalais, o į piliečių amžinąją laimę visiškai nekreiptų dėmesio, iš esmės nesirūpintų bendruoju gėriu, kadangi jos piliečiai turi ne tik žemiškus, bet ir amžinuosius tikslus.
Todėl griežtas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra nenatūralus ir iškreiptas. Žmogus nėra suskilęs į pilietį ir krikščionį. Jis turi būti krikščioniu ne tik privačiame gyvenime, tikėjimas privalo persmelkti visas jo gyvenimo sritis. Todėl krikščionis politikas privalo vykdyti krikščionišką politiką ir stengtis, kad valstybės įstatymai kiek galima labiau derintųsi su Dievo įsakymais.
35. Kokie turėtų būti Bažnyčios ir valstybės santykiai?
Bažnyčios ir valstybės santykiai priklauso nuo gyventojų religinės sudėties. Jei beveik visi gyventojai yra katalikai, valstybė taip pat turi būti katalikiška. Tai reiškia, kad ji išpažįsta katalikų religiją ir ją paskelbia valstybine. Tada valstybė saugo ir skatina katalikų religiją; ji paskelbia bažnytines šventes valstybinėmis, o politikai viešai dalyvauja jų ceremonijose; ji taip pat remia katalikiškas mokyklas ir karitatyvines įstaigas bei rūpinasi, kad Dievo įsakymai atsispindėtų valstybiniuose įstatymuose, pvz., saugant sekmadienio poilsį ar draudžiant skyrybas bei abortus.
Jei gyventojai išpažįsta skirtingas religijas, kaip, pavyzdžiui, daugelyje Vidurio Europos šalių, tokių santykių, žinoma, nepavyks sukurti. Jei tokioje valstybėje valdžia mėgintų panašiu mastu išpažinti ir skatinti katalikų religiją, tai sukeltų pilietinio karo situaciją. Vis dėlto tokioje valstybėje valdžia privalo leisti Katalikų Bažnyčiai laisvai veikti. Taip pat valdžia privalo tą jos laisvą veiklą saugoti. Be kita ko, ji turi pareigą valstybės įstatymus derinti bent jau su prigimtine teise ir uždrausti abortus, skyrybas ir kitas nemoralias praktikas, kaip tai dar prieš kelis dešimtmečius daugelyje šalių buvo įprasta.
36. Ar katalikiškoje valstybėje visi piliečiai privalo būti katalikais?
Jei dauguma valstybės gyventojų yra katalikai, tai, kaip anksčiau pažymėjome, katalikų religija turi tapti valstybine religija. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje valstybėje visi piliečiai bus verčiami pereiti į katalikų tikėjimą. Atvirkščiai, tai yra griežtai draudžiama, nes tikėjimo aktas turi būti ne priverstinis, o atliktas laisva valia.
Nekatalikų religijas katalikiška valstybė gali ir turi toleruoti tiek, kiek reikia išsaugoti bendrąjį gėrį arba užkirsti kelią didesniam blogiui.
Tolerancija reiškia blogio pakentimą. Katalikiška valstybė į kitas religijas žiūri kaip į blogį, nuo kurio reikia saugoti piliečius ir todėl joms neleidžia arba leidžia tik vieną apribotą viešos veiklos rūšį. Į privatų religijos praktikavimą valstybė iš esmės nesikiša.
Egzistuoja įvairūs tolerancijos laipsniai. Tai daugiau išminties reikalas, kokius apribojimus taikyti viešam nekatalikiškų religijų praktikavimui.
37. Argi ne visos religijos turi teisę į laisvą veiklą?
Teisinga religija turi realią teisę į laisvą praktikavimą bei skleidimąsi, nes jokiam žmogui neturėtų būti kliudoma tarnauti Dievui taip, kaip jis pats yra įsakęs. Tai yra prigimtinės teisės reikalavimas. Tuo tarpu klaidingos religijos neturi realios teisės į laisvą praktikavimą, nes jos yra klaidingos, netikros. Klaida niekada negali turėti teisių, jas gali turėti tik tiesa.
Todėl tolerancija klaidingų religijų atžvilgiu yra pagrįsta ne prigimtine teise, o išmintimi ir krikščioniška artimo meile.
To moko ir Leonas XIII: “Nors Bažnyčia teisę suteikia tik tam, kas teisinga ir garbinga, tačiau ji neprieštarauja ir tolerancijai, kurią su tiesa ir teisingumu nesutinkantiems dalykams nori taikyti viešoji valdžia, kad būtų išvengta didesnio blogio, pasiektas ar bent jau išsaugotas didesnis gėris.”56
Žinoma, ši tolerancija gali būti užrašyta valstybės teisėje, taigi įstatymuose, kurie suteikia teisę į privataus ar apriboto viešo praktikavimo galimybę. Tačiau tai iš esmės visai kas kita, nei prigimtinė teisė.
38. Ko moko Vatikano II Susirinkimo Dekretas apie religinę laisvę?
Dekrete apie religinę laisvę (Nr. 2) rašoma: “Šis Vatikano Susirinkimas skelbia, kad žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę. Tos laisvės esmė glūdi tame, kad visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo atskirų žmonių prievartos, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos, kad tuo būdu religiniuose dalykuose niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę ir nebūtų trukdomas elgtis pagal savo sąžinę, deramose ribose, tiek privačiai ar viešai, tiek pavieniui ar susibūrus su kitais”.57
Taigi čia jau nebekalbama apie paprastą toleranciją, bet visų religijų atstovams aiškiai pripažįstama reali teisė ne tik į privatų, bet ir į viešą religijos praktikavimą. Vatikano II Susirinkimas paskelbė mokymą, kurį Bažnyčia anksčiau visada smerkdavo.
Ką reiškia apribojimas “prideramose ribose”, dokumentas aiškiai nepasako. Tame pačiame skyriuje tai apibūdinama kaip rūpinimasis teisėta viešąja tvarka, o 7 skyriuje – net kaip objektyvi dorovinė tvarka. Taigi valstybė privalo riboti religijų praktikavimą tik tuo atveju, kai religijų laisvės dingstimi keliamas pavojus viešajai tvarkai arba dorovei. Griežtai imant, religijų laisvė turėtų būti taikoma tik toms bendruomenėms, kurios atstovauja moralei, atitinkančiai prigimtinį įstatymą. Tačiau praktiškai tai žymiai sunkiau įvykdoma. Pvz., islamas leidžia vyrui turėti kelias žmonas. Taigi arba reikia leisti daugpatystę, arba islamui nesuteikti teisės į laisvą religijos praktikavimą. Faktiškai atrodo, kad religijų laisvė gali būti ribojama tik viešajai tvarkai palaikyti, t.y. kol po religijos priedanga nevykdomos žmogžudystės, vagystės ir kiti nusikaltimai, tol viskas turi būti leidžiama.
Kad religinė laisvė anksčiau visada buvo smerkiama, parodys keletas citatų. Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia tuos, kurie “skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui kuo labiausiai žalingą pažiūrą, kurią amžino atminimo Mūsų Pirmtakas Grigalius XVI pavadino pamišimu, esą ‘sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra privati kiekvieno žmogaus teisė, kuri turi būti įstatymų pripažinta ir paskelbta kiekvienoje gerai sutvarkytoje šalyje’”.58 Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje Libertas præstantissimum perspėjo ne tik apie bedievišką valstybę, bet ir apie valstybę, kuri “taip sakant, vienodai palankiai yra nusiteikusi visų religijų atžvilgiu ir visoms be jokio skirtumo suteikia tas pačias teises”, kadangi “už to taip pat galiausiai slypi Dievo neigimas”. Tokia valstybė nusikalsta “ir teisingumui, ir sveikam protui”.59 Tą patį pabrėžia ir Pijus XII savo 1946 m. spalio 6 dienos kalboje Ecco che gia un anno: “Katalikų Bažnyčia yra … tobula bendruomenė, kurios pagrindas yra Dievo apreikšto neklaidingo tikėjimo tiesa. Kas prieštarauja šiai tiesai, neišvengiamai tampa klaida, o klaidai objektyviai negali būti suteiktos tokios pat teisės, kaip ir tiesai”. 60
Todėl sunkiai įsivaizduojama, kaip Vatikano II Susirinkimas ir religinės laisvės gynėjai sugeba remtis Leono XIII enciklika Libertas præstantissimum, lyg jis būtų pritaręs religinės laisvės idėjai. Sakydamas “Dievo vaikų verta laisvė”, jis turi omenyje teisę išpažinti tikrąją religiją. Atitinkama pastraipa skamba taip: “Taip pat labai liaupsinama tokia laisvė, kurią vadina sąžinės laisve; jeigu ji suprantama taip, jog kiekvienam leidžiama laisvai savo nuožiūra Dievą garbinti arba jo negarbinti [Tai Vatikano II Susirinkimo religinės laisvės supratimas. - Aut. past.], tai tokia laisvės samprata jau užtektinai paneigta anksčiau pateiktais įrodymais. Tačiau ji gali būti suprantama ir ta prasme, kad valstybėje žmonėms be jokių suvaržymų leidžiama pareigingai sekti Dievo valia ir vykdyti jo įsakymus. Ši teisinga, Dievo vaikų verta laisvė, garbingiausiu būdu sauganti žmogiškojo asmens orumą, yra didesnė už bet kokią valdžią ir bet kokią neteisybę. Ji visada yra Bažnyčios trokštama ir jai ypač brangi”.61
Religinės laisvės gynėjai iš dalies ir patys pripažino, kad Dignitatis humanae prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui. Pvz. Yves Congar rašo: "Negali neigti, kad Deklaracija dėl religinės laisvės teigia materialiai ką kita, nei 1864ųjų Syllabus ir net visai priešingas jo 16, 17 ir 19 sakiniams." 61a Kitoje vietoje: "Popiežiaus prašomas, prisidėjau prie paskutinių Deklaracijos dėl religinės laisvės skyrių kūrimo. Reikėjo parodyti, kad religinės laisvės tema yra jau Šventajame Rašte, tačiau jos ten nėra." 61b Tėvas Courtnay Murray, kuris buvo vienas iš Susirinkimo patarėjų ir tikrai daugiausiai prisidėjo prie Deklaracijos, rašo: "Beveik lygiai po šimto metų Deklaracija dėl religinės laisvės skelbia kaip katalikišką mokymą lygiai tai, ką Grigalius XVI pavadino pamišimu, beprotiška idėja." 61c
39. Kuo Vatikano II Susirinkimas grindžia religinę laisvę?
Deklaracijoje dėl religinės laisvės pastaroji yra grindžiama žmogaus orumu: “Toliau Susirinkimas skelbia, kad teisė į religinę laisvę iš tikrųjų yra pagrįsta žmogaus orumu, kaip tai galima pažinti iš apreikšto Dievo Žodžio bei paties proto”.62
Taip supainiojamas prigimtinis žmogaus orumas ir užbaigtas, tobulas žmogaus orumas. Prigimtinis žmogaus orumas kyla iš to, jog žmogus turi nemirtingą sielą ir yra apdovanotas protu bei laisva valia. Jis taip pat remiasi tuo, kad žmogus yra Dievo pašauktas antgamtiniam tikslui, būtent regėti Dievą. Tačiau šis orumas turi būti išskleistas ir ištobulintas. Tai įvyksta tada, kai žmogus mintimis ir veiksmais laikosi gėrio ir siekia jo. Jei jis to nedaro, o savo valią panaudoja blogiui – praranda savo orumą. Šiuo klausimu arkivyskupas Lefebvre rašo: “Kai tik žmogus pritaria klaidai ar prisiriša prie blogio, praranda savo užbaigtą orumą arba jo nepasiekia, ir tada juo negalima nieko pagrįsti”.63 Taigi žudikas turi ne tokį pat žmogiškąjį orumą, kaip šventasis. Nors šiame gyvenime žmogus niekada nepraranda savo prigimtinio žmogiškojo orumo, nes ir blogiausias nusikaltėlis dar gali atsiversti ir pakeisti gyvenimą, tačiau prakeiktieji pragare savo žmogiškąjį orumą jau yra visiškai praradę.
40. Ar religinė laisvė nėra žmogaus laisvės pasekmė?
Laisvė nėra absoliuti vertybė, ji žmogui duota tam, kad jis laisvai apsispręstų už gėrį. Apsisprendimas blogiui yra tik laisvos valios blogas panaudojimas. Dar aiškiau kalbant: Dievas davė žmogui laisvą valią ne tam, kad šis galėtų rinktis gėrį ir blogį, bet tam, kad žmogus laisvai apsispręstų už gėrį.
Ši laisvė iš tikrųjų yra didžiulė garbė, ji iškelia žmogų virš visų neprotingų gyvūnų. Tik jos dėka žmogus gali mylėti, ko nesugeba neprotingi kūriniai. Jei žmogus pasirenka blogį, jis piktnaudžiauja savo laisve. Laisvė negrindžia jokios teisės elgtis blogai. Juk kiekvienas supranta, kad žudikas neturi teisės žudyti. Tarkim, žudikas bus subjektyviai nekaltas, jei jo klaidinga religija leidžia žudyti tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau šis subjektyvus įsitikinimas niekada nepagrindžia objektyvios teisės. Jei sukliudysime žudikui atlikti savo darbą, tai nepadarysime jokios neteisybės. Palaikytume bepročiu tokį, kuris teigtų, kad nors žmogžudystė ir yra bloga, tačiau žudikas dėl savo žmogiškojo orumo turi teisę nekliudomai padaryti žmogžudystę.
Tačiau būtent to ir moko Vatikano II Susirinkimas. Jis sako, kad nors žmogus ir turi pareigą ieškoti tiesos ir ją radęs priimti, tačiau jei kas sąmoningai arba nesąmoningai išpažįsta klaidą, tai jis dėl savo žmogiškojo orumo turi teisę nekliudomai tai daryti. Tai akivaizdžiai klaidinga laisvės samprata. Išpažįstantis klaidą neturi tam jokios teisės. Tačiau dėl išmintingumo ir artimo meilės galima tai pakęsti, jei nėra kitos galimybės atvesti jį į tiesą. Jam negali būti leidžiama viešai propaguoti savo klaidos, kad tuo nepatrauktų kitų žmonių į blogį ir nepražudytų jų sielų. Todėl Bažnyčia erezijos platinimą labai teisingai laiko pasikėsinimu į sielas.
41. Kokią reikšmę šiandien turi Kristaus Karaliaus šventė?
Naujas Bažnyčios mokymas atsispindi ir liturgijoje: Kristaus Karaliaus šventė buvo perkelta iš spalio paskutinio sekmadienio į bažnytinių metų paskutinį sekmadienį, norint sudaryti įspūdį, jog Kristaus karalystė ateis tik laikų pabaigoje. Dabar ji dar nėra įsikūnijusi, o gal ir iš viso neturėtų to daryti. Todėl iš šventės mišparų himno brevijoriuje buvo išimti keli posmai, kalbantys apie Kristaus karaliavimą visoms tautoms. Štai šie mišparų posmai:
Scelesta turba clamitat:
Regnare Christum nolumus,
Te nos ovantes omnium
Regem supernum dicimus.
Te nationum praesides
Honore tollant publico,
Colant magistri, iudices,
Leges et artes exprimant.
Submissa regum fulgeant
Tibi dicata insignia,
Mitique sceptro patriam
Domosque subde civium.
Piktadariška minia šaukia:
Nenorime, kad Kristus valdytų!
O mes Tave šlovindami skelbiame
Aukščiausiu visų Karaliumi.
Tave tautų vadovai
Garbinti viešai privalo.
Tave gerbia mokytojai, teisėjai,
Įstatymai ir menai išreiškia.
Nulenkti blizga karalių
Tau skirti garbės ženklai,
Savo švelniu skeptru valdyk
Piliečių tėvynę ir namus.
Reikia suprasti, jog religinė laisvė totaliai prieštarauja ankstesniems Bažnyčios principams, dėl to religinės laisvės šalininkai nesugeba pateikti jokios Šv. Rašto arba Tradicijos vietos tai laisvei apginti. Tiktai Bažnyčios priešai visada reikalaudavo religijų laisvės.
Kai tik Bažnyčia pasiekė laisvę, pradėjo raginti kunigaikščius ir karalius saugoti bei ginti tikrąją religiją, ypač kai jie patys būdavo krikščionys. Ji ypatingai stengėsi misijose katalikų tikėjimui laimėti pirmiausia valdovus, kad taip galėtų susikurti krikščioniška valstybė. Galiausiai, jeigu remsimės nelogišku religinės laisvės mokymu, turėsime prieiti išvadą, jog didieji, o kartais ir šventieji Viduramžių kunigaikščiai, karaliai bei Naujųjų laikų valdžios vyrai katalikai, skatindami katalikų tikėjimą ir pažabodami erezijas, sunkiai nusižengė teisingumui, kadangi, anot religinės laisvės principų, turėjo saugoti bei ginti ir kitas religijas bei konfesijas.
42. Kokie yra religinės laisvės padariniai?