6. Kas yra tikėjimas?
Tikėjimas yra antgamtinė dorybė, kurios dėka, padedant malonei, mes tvirtai laikome tiesa viską, kas yra apreikšta Dievo.
Taigi tikėjimas yra žmogaus atsakymas į Dievo Apreiškimą. Dievas kalbėjo žmonėms per Mozę, per pranašus, o visų pirma per savo viengimį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Š io Apreiškimo dėka žmogus žino apie Dievo savybes, Š vč. Trejybę ir apie savo amžinąją paskirtį: regėti Dievą danguje. Apreiškimas taip pat parodo žmogui kelią, kaip pasiekti šį tikslą, būtent: laikytis Dievo įsakymų ir priimti Dievo įsteigtas priemones išganymui pasiekti – sakramentus.
Per tikėjimą žmogus priima šį Apreiškimą. Tai neįmanoma be malonės pagalbos, nes tikėjimo tiesos viršija mūsų proto natūralaus supratimo galias. Tikėjimo motyvas yra vien tiktai save apreiškiančio Dievo autoritetas. Mes tikime, nes Dievas taip pasakė, o ne todėl, kad patys tai supratome. Pavyzdžiui, mes tikime į Š vč. Trejybę ar į Kristaus dievystę ne todėl, kad savo protu tai pažinome, bet todėl, kad Dievas taip apreiškė.
7. Iš kur kyla mūsų tikėjimas?
Pirmasis tikėjimo šaltinis yra Š ventasis Raštas. Jį sudaro dvi dalys: Senasis Testamentas, kuriame surašytas Dievo Apreiškimas žydų tautai prieš Kristaus atėjimą į pasaulį; ir Naujasis Testamentas, perteikiantis Kristaus Apreiškimą.
Š ventasis Raštas yra įkvėptas Š ventosios Dvasios. Tai reiškia, kad jis nėra paprasta žmogaus sukurta knyga, bet kad tikrasis jo autorius yra pats Dievas, kuris paslaptingu būdu padėjo žmonėms, rašiusiems Š v. Raštą. Todėl Š v. Raštas tiesiogine prasme yra tikras Dievo žodis.
8. Ar Š ventasis Raštas yra vienintelis Apreiškimo šaltinis?
Teiginys, kad Š ventasis Raštas – vienintelis Apreiškimo šaltinis, yra protestantų klaida. Iš tikrųjų šalia Š ventojo Rašto tikras Apreiškimo šaltinis yra ir žodinis padavimas, kitaip tariant, Tradicija.
Ne viskas, ką Jėzus Kristus liepė ir įsakė, yra užrašyta Š v. Rašte, kaip jis pats liudija: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jn 21, 25). Tais laikais būdavo daug mažiau užrašoma nei dabar, todėl žodinis perdavimas turėjo didelę vertę.
Vien tik Tradicijos dėka mes apskritai žinome, kurios knygos įeina į Bibliją. Juk nemažai yra ir kitų evangelijų bei tariamų apaštalų laiškų, kurie nėra kanoninės Š v. Rašto knygos. Protestantai, pripažįstantys tikėjimo šaltiniu tiktai Bibliją, vis tiek priversti remtis Tradicija, nes jie vien tik iš jos gauna Š v. Raštą.
9. Kas mums gali tvirtai pasakyti, ką mes turime laikyti Apreiškimo dalimi?
Tiktai Bažnyčios mokomoji valdžia (kitaip magisteriumas. – Vert. past.), atstovaujama visų pirma popiežiaus, gali ginčytinais klausimais tvirtai pasakyti, ką reikia laikyti tikėjimo tiesa, o kas yra klaida. Kristus būtent Petrui, o drauge ir jo įpėdiniams pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Petrui jis taip pat liepė stiprinti brolių tikėjimą: „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius“ (Lk 22, 32).
Tiesa, apie kurią Bažnyčia nusprendė, kad ji neabejotinai priklauso dieviškajam Apreiškimui, vadinasi dogma.
2-ame Petro laiške rašoma: „Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Š ventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1, 20–21). Š is sakinys įrodo ir kad Š ventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, ir kad ne kiekvienas gali jį aiškinti kaip nori. Tačiau būtent tą ir daro protestantai: kiekvienas aiškina Bibliją savaip ir, žinoma, kiekvienas ją skirtingai supranta.
Tačiau net sveiku protu galime suvokti neklaidingo Bažnyčios Mokymo reikalingumą. Kristus norėjo kalbėti ne tik Izraelio žmonėms, bet ir visiems visų laikų ir visų pasaulio kraštų žmonėms. Jo mokymas nebūtų galėjęs išlikti šimtmečiais nepaliestas, jei jis nebūtų įkūręs institucijos, kompetentingos spręsti iškylančius ginčus. Kaip reikalinga yra tokia institucija, rodo protestantų pavyzdys. Jie nepripažįsta autoritetų, skelbiančių Bažnyčios Mokymą, bet kiekvienas tam tikra prasme yra „pats sau popiežius“. Todėl jie yra suskilę į daugybę grupuočių, kurių kiekviena tiki vis kitaip. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčia išsaugojo pirmųjų krikščionių tikėjimą nepažeistą.
10. Kas nutinka, jei neigiama kuri nors viena dogma?
Kas neigia nors vieną dogmą, praranda visą tikėjimą, kadangi jis nepriima Dievo Apreiškimo nešališkai, o pats padaro save teisėju ir sprendžia, kuo tikėti, o kuo ne.
Kaip jau sakėme, tikėjimas remiasi ne mūsų nuosavu supratimu, bet autoritetu save apreiškiančio Dievo, kuris nei pats gali klysti, nei kitų suklaidinti. Todėl reikia priimti viską, ką Dievas yra apreiškęs, o ne išsirankioti, kas kam patinka. Taigi kas iš apreikštų tikėjimo tiesų visumos kažką išsirenka, o visko priimti nenori, tas nubrėžia Dievui ribą, savo nuosavam protui suteikdamas paskutinį ir lemiamą žodį. Toks žmogus jau nebeturi dieviško, antgamtinio tikėjimo. Jo tikėjimas tėra tik žmogiškas, net jeigu daugelyje vietų ir sutampa su antgamtinio tikėjimo turiniu. Pop. Pijus IX 1854 m., paskelbdamas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, sakė: „Jei kas, neduok Dieve, savivaliauja ir širdyje kitaip mano, nei mes nustatėme, tegul suvokia ir nuo šiol žino, kad savo nuosavo sprendimo pasmerktas, patyrė tikėjimo laivo sudužimą ir atsiskyrė nuo Bažnyčios vienybės“[1]. To paties moko ir Leonas XIII: „Kas… apreikštąsias tiesas neigia nors viename punkte, praranda visą tikėjimą, nes atsisako gerbti Dievą, kaip aukščiausiąją tiesą bei pirminį tikėjimo motyvą“[2]. Toliau popiežius cituoja šv. Augustiną, kuris taip kreipėsi į klaidatikius: „Daugelyje dalykų jūs esate su manimi, nedaugelyje esate ne su manimi, tačiau dėl to nedaugelio, kuriame jūs esate ne su manimi, nepadės jums ir tas daugelis, kuriame esate su manimi“[3]. Negalima būti kataliku tik 70% arba 99%. Arba priimame visą tikėjimą, arba apskritai jo nepriimame, ir tokiu atveju turime tik savo susikurtą, žmogišką tikėjimą. Toks atskirų tiesų išėmimas iš tikėjimo visumos yra vadinamas erezija (graik. „išskyrimas“).
Š iandien klystančių konfesijų atžvilgiu sakoma, kad labiau reikia pabrėžti tai, kas bendra, o ne tai, kas mus skiria. Toks kalbėjimas yra klaidingas ir neturi pagrindo tradiciniame Bažnyčios Mokyme. Tokiais tvirtinimais sudaromas įspūdis, jog skirtumai yra labai menki ir nereikšmingi, pamirštant, kad svarbiausia – priimti visą apreikštąją tiesą.
11. Ar tikėjimas nėra visų pirma jausmas?
Vadinamasis modernizmas, pasmerktas pop. šv. Pijaus X enciklikoje Pascendi 1907 m., klaidingai teigia, jog tikėjimas yra iš pasąmonės kylantis dieviškumo poreikio jausmas. Iš tikrųjų tikėjimas yra ne jausmas, bet sąmoningas ir valingas Dievo Apreiškimo, ateinančio pas mus iš Š v. Rašto bei Tradicijos, priėmimas.
Pasak modernistų, Apreiškimas atsiranda tada, kai šis jausmas iš pasąmonės iškyla į sąmonės lygį. Tikėjimas tada būtų kažkas jausmingo ir subjektyvaus, o Apreiškimas būtų ne objektyviai duotas iš išorės, bet kiltų iš žmogaus vidaus.
Krikščionybės pradžia modernistai laiko Jėzaus Kristaus (kuris jų, žinoma, nepripažįstamas tikru Dievu) religinį išgyvenimą. Jėzus neva pasidalijo savo patyrimu su kitais žmonėmis, kurie taip pat jį išgyveno ir vėl perdavė kitiems. Iš tikinčiųjų poreikio perduoti savo religinius išgyvenimus kitiems bei sudaryti bendruomenę ir atsirado Bažnyčia. Bažnyčia modernistams nėra Dievo kūrinys; Bažnyčia, sakramentai, dogmos, popiežiaus primatas ir pan. jiems tėra tikinčiųjų religinių poreikių sklaida.
Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendra su katalikų tikėjimo sąvoka. Žinoma, žmonių širdyse glūdi Dievo poreikis. Tačiau be tikro Dievo atsakymo jis ir liks tik tuščias jausmas. Tiesa, kad su tikėjimu dažnai būna susijęs tikrumo bei saugumo jausmas, tačiau jis nesudaro tikėjimo esmės. Š is jausmas, kaip ir visi kiti jausmai, yra nepastovus: kai kada jis stipresnis, kai kada silpnesnis, o kartais ir visai dingsta. Pvz., tokie dideli šventieji kaip Vincentas Paulietis ar Teresė Kūdikėlio Jėzaus kartais visiškai netekdavo tikėjimo tikrumo jausmo, kitaip tariant, dieviškosios paguodos. Tačiau jie nesusvyruodavo, o likdavo tvirtai įsitikinę tikėjimo tiesų tikrumu.
Š v. Pijaus X antimodernistinėje priesaikoje, kurią visi kunigai duodavo prieš šventimus iki pat 1967 m., yra tokie žodžiai: „Aš tvirtai tikiu ir išpažįstu, kad tikėjimas yra ne aklas religinis jausmas, kuris dėl širdies troškimo ir dorovinės valios išsiveržia iš pasąmonės gelmių, bet tikras proto pritarimas iš išorės išgirstai tiesai. Jo dėka mes dėl tiesiakalbio Dievo autoriteto tikime, kad visa tai, kas asmeninio Dievo, mūsų Kūrėjo bei Viešpaties, buvo pasakyta, paliudyta ir apreikšta, yra tiesa“[4].
12. Ar tikėjimas gali keistis?
Pasak modernistų mokymo, tikėjimas gali keistis. Kadangi dogmos tėra žmogaus vidinio tikėjimo jausmo bei religinių poreikių išraiška, jos turi būti performuluojamos ir pritaikomos pasikeitusiems religiniams jausmams bei poreikiams.
Tačiau jei dogmos, kaip moko Bažnyčia, neklystamai perteikia tikėjimo tiesas, tai akivaizdu, kad jos negali būti keičiamos, nes tiesa nesikeičia. Kas vakar buvo tiesa, šiandien negali būti klaidinga ir atvirkščiai. O kaip nesikeičia tiesa, taip nesikeičia ir tikrasis tikėjimas. Todėl šv. Paulius rašo: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų skelbti jums kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8). „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius.“ (Žyd 13, 8).
Tikėjimo mokymas gali vystytis tik ta prasme, kad tikėjimo tiesos vis geriau suprantamos ir išaiškinamos. Tokį tikėjimo geresnio supratimo augimą pats Kristus pažadėjo savo Bažnyčiai: „O Globėjas – Š ventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums sakęs“ (Jn 14, 26). Š ventoji Dvasia nemoko jokių naujų tiesų, tačiau ji veda Bažnyčią į vis gilesnį Kristaus suteiktos tiesos supratimą. Tam tikrais istoriniais laikotarpiais tikėjimo mokymas vaidindavo ne patį svarbiausią vaidmenį Bažnyčios gyvenime, tačiau kitais laikais jis atsidurdavo pirmoje vietoje. Ginčai su klaidatikiais dažnai priversdavo Bažnyčią aiškiau bei tiksliau išdėstyti tikėjimo tiesas. Tačiau tokiame vystymesi niekada negali būti prieštaravimų. Tikėjimo tiesa, jei jau kartą paskelbta kaip dogma, negali vėliau tapti klaidinga ar negaliojančia. Lygiai taip pat Bažnyčia, paskelbdama naują dogmą, neišranda naujų tiesų, tačiau naujai išaiškina ir patvirtina tai, kuo iš esmės jau seniai buvo tikima. „Dievo apreikšto tikėjimo mokymas nebuvo suteiktas žmogaus dvasiai, kad būtų jos tobulinamas lyg koks filosofinis išradimas, bet jis yra dieviškas palikimas, patikėtas Kristaus Sužadėtinei, kad būtų saugojamas ir neklaidingai aiškinamas. Todėl reikia išlaikyti tą šventų tikėjimo tiesų prasmę, kurią vieną kartą paskelbė šventoji Motina Bažnyčia, ir niekada kokio nors neva aukštesnio supratimo vardan nuo tos prasmės nenukrypti. „Todėl laikui bėgant tegul per šimtmečius auga ir plačiai veši pažinimas, mokslas ir išmintis, kaip viename, taip ir visuose, kaip atskirame žmoguje, taip ir visoje Bažnyčioje, tačiau vien tiktai jiems pritinkančiu būdu, – būtent, tuo pačiu mokymu, ta pačia prasme, tuo pačiu supratimu (eodem sensu, eademque sententia)“[5].
13. Ar gali tikrą tikėjimą turėti daugelis religijų?
Kadangi atskiros religijos iš esmės prieštarauja viena kitai, kelios iš jų negali būti teisingos. Gali būti tik viena teisinga religija, ir tai yra katalikų religija. Dievas apsireiškė Kristuje, o ne Budoje ar Mahomete, o Kristus įsteigė tik vieną Bažnyčią, kuri turi perteikti jo mokymą ir malonę viso pasaulio žmonėms. Tikėjimas į triasmenį Dievą, į Kristų ir į Bažnyčią sudaro neperskiriamą vienovę.
Arba Dievas yra triasmenis, arba nėra. Jeigu Jis yra triasmenis, tada visos nekrikščioniškos religijos yra klaidingos. Tačiau ir atskiros krikščionių konfesijos prieštarauja viena kitai: kai kurios netiki Kristaus dievyste, daugelis netiki realiu Kristaus Kūno ir Kraujo buvimu Eucharistijos sakramente ir t. t. Tokie prieštaravimai negali sugyventi kartu.
14. Iš ko mes galime pažinti, kad katalikų tikėjimas yra teisingas?
Savo misijos tikrumą Kristus įrodė savo padarytais stebuklais. Todėl jis sako: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų“ (Jn 14, 11). Taip pat ir apaštalai stebuklais patvirtino savo skelbimą: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (Mk 16, 20). Taigi stebuklai ir stebuklingi nutikimai yra Bažnyčios dieviškos pasiuntinybės patvirtinimas.
Bažnyčioje iki pat šių dienų visada būdavo stebuklų, ir faktas, jog stebuklų esama, niekada dar nebuvo toks tikras, kaip šiandien, kai šiuolaikinių gamtos mokslų žinių ir tyrimo metodų dėka galima tikriau nei ankstesniais laikais atmesti natūralų paaiškinimą. Stebuklų negalima paaiškinti autosugestija ar haliucinacijomis. Jomis negalima paaiškinti tokių dalykų kaip duonos padauginimas, kurį matė daugybė žmonių, nepatyrusių jokios pašalinės įtakos, mirusiojo prikėlimas arba visiškai suardyto kūno organo išgydymas. Bažnyčia niekada nepripažintų stebuklo, jei būtų nors mažiausia galimybė jį natūraliai paaiškinti[6].
Tačiau ir pats krikščionybės išplitimas yra stebuklas: sunku natūraliai paaiškinti faktą, kad dvylika neišsilavinusių bei neįtakingų žvejų per trumpą laiką atvertė didelę dalį pasaulio, ir padarė tai nepaisant turtingų bei įtakingų žmonių priešinimosi.
Žinoma, stebuklai negali tiesiogine prasme įrodyti tikėjimo ar priversti tikėti, nes tada tikėjimas taptų nebe tikėjimu, o žinojimu. Tačiau jie rodo, kad tikėjimas nėra aklas ir neturintis pagrindo patiklumas, ir kad jis neprieštarauja protui; atvirkščiai, labai neprotinga yra netikėti!
Kad protestantiškos krikščionybės grupės negali būti teisingos, paaiškėja jau iš paprasto fakto, kad tai tėra vėlesni atskilimai nuo Kristaus Bažnyčios. Liuteris Bažnyčios nereformavo, kaip pats manė, tačiau įsteigė naują mokslą, prieštaraujantį tam, kuo krikščionys visada tikėjo. Jei, pavyzdžiui, krikščionys visada buvo įsitikinę, kad Eucharistiją gali švęsti tik įšventintas kunigas ir kad šv. Mišios yra tikra auka, tai kaip gali būti teisinga tai, ką priešingo kas nors ima teigti po 1500 metų? Arba kaip gali būti teisinga anglikonų bažnyčia, kuri už savo egzistavimą turi dėkoti vien tik karaliaus Henriko VIII svetimavimui?
Todėl galime kartu su popiežiumi Leonu XIII teigti: „Kuri religija yra tikra, nesunkiai pažins kiekvienas, kas tik išmintingai ir nuoširdžiai pasvarstys. Tai matyti iš daugelio nuostabių įrodymų. Pranašavimų išsipildymas, stebuklų gausa, nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas priešiškame pasaulyje ir nepaisant didžiausių kliūčių, kankinių liudijimas ir kiti panašūs dalykai aiškiai rodo, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus pats įsteigė ir pavedė saugoti bei platinti savo Bažnyčiai“[7].
15. Ar tikėjimas būtinas išganymui pasiekti?
Kaip moko Š ventasis Raštas, tikėjimas yra vienareikšmiškai būtinas amžinajam gyvenimui pasiekti. Taip kalba Kristus: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Taip moko ir šv. Paulius: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6).
Kad čia kalbama ne apie bet kokį, o tik apie teisingą tikėjimą, galime aiškiai suprasti iš apaštalo perspėjimo apie pagonis ir klaidų mokytojus: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 3–4). Tai nereiškia, kad tiems, kurie ne dėl savo kaltės neturi katalikų tikėjimo, nėra išgelbėjimo galimybės. Jei jie ištikimai laikysis sąžinės paliepimų, Dievas jiems kada nors suteiks galimybę gauti malonę. Tačiau tie, kurie neišpažįsta tikrosios religijos dėl savo kaltės ir užsispiria savo paklydime, be abejonės bus amžinai pasmerkti. Taigi šis tikėjimo klausimų svarstymas veda ne į bereikalingus teologinius ginčus, o lemia nemirtingų sielų amžinąjį išganymą arba pasmerkimą.
[1] DH 2804.
[2] Enciklika Satis cognitum, 1896 06 29 // HK 613.
[3] In Psalm. 54, n. 19 // PL 36, 641.
[4] DH 3542.
[5] Vaticanum I, DH 3020. Susirinkimas čia cituoja šv. Vincentą Lerinietį, Commonitorium primum, 23, n. 3 // PL 50, 668 A.
[6] Apie tai rašo: Schamoni, W., Wunder sind Tatsachen. Stein am Rhein, Christiana Verlag; Grochtmann, H., Unerklärliche Ereignisse, überprüfte Wunder und juristische Tatsachenfeststellung. Langen, Verlag Hl. Pater Maximilian Kolbe, 1989 (ši knyga yra juristo daktarinis darbas!); Reckinger, F., Wenn Tote wieder leben. Aschaffenburg, Verlag Ursula Zöller, 1995 (šis darbas nuodugniai tyrinėja sugestijos galimybes ir tariamus stebuklus nekatalikiškoje srityje).
[7] Enciklika Immortale Dei // MG 848.