Gavėnia

 

S. Skaitinys iš pranašo Joelio knygos. (Joel 2, 12–19)

 

Tai Viešpaties žodis, – grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius“. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti. Kas žino, kad jis vėl neatleis ir neatsiųs palaiminimo – grūdų atnašų ir liejamųjų aukų Viešpačiui, jūsų Dievui? Pūskite ragą Sione, paskelbkite pasninką, sušaukite iškilmei bendriją! Sutelkite tautą, paaiškinkite susirinkimui, sukvieskite senelius, surinkite mažutėlius, net žindomus kūdikius. Jaunikis tepalieka savo kambarį ir jaunoji – savo pavėsinę. Tarp prieangio ir aukuro teverkia kunigai, Viešpaties tarnai. Tesako: „Pasigailėk, Viešpatie, savo tautos, nepadaryk savo paveldo pajuoka, priežodžiu tautoms. Kodėl tautos turėtų sakyti: 'Kur yra jų Dievas?'“ Tuomet Viešpats pajuto pavydą dėl savo krašto ir pasigailėjo savo tautos. Atsakydamas savo tautai, Viešpats tarė: „Tikėkite manimi, siųsiu jums grūdų, naujo vyno, aliejaus, ir būsite sotūs. Niekuomet nebedarysiu jūsų pajuoka tautoms“. Taip kalba visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 6, 16–21)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“. „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 38, 1–6)

 

Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie mirties. Pranašas Izaijas, Amozo sūnus, pas jį atėjo ir jam tarė: „Šitaip kalba Viešpats: ‚Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi‘“. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi Viešpačiui: „Atsimink, meldžiu, Viešpatie, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!“ Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti. Tada Izaijas išgirdo Viešpaties žodį: „Eik pas Hezekiją ir jam pasakyk: ‚Taip kalba Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į Viešpaties šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų! Be to, tave ir šitą miestą nuo Asirijos karaliaus išgelbėsiu. Aš būsiu skydas šitam miestui!‘“, – tarė visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 8, 5–14)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“. Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‚Eik!‘, ir jis eina; sakau kitam: ‚Ateik čionai!‘, ir jis ateina; sakau tarnui: ‚Daryk tai!‘, ir jis daro“. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 58, 1–9)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: „Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk manajai tautai jų nedorybę, Jokūbo namams – jų nuodėmes. Tiesa, ieško jie manęs diena dienon, trokšta pažinti manuosius kelius, lyg jie būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir savojo Dievo įsako nesulaužiusi. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų. „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi? Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena? Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir Viešpats atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: „Aš čia!“ Juk esu gailestingas, aš, Viešpats, tavo Dievas.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 5, 43–48; 6, 1–4)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.  O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 58, 9–14)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis. Viešpats visuomet bus tau vadovas, sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, – būsi tu nelyginant laistomas sodas, kaip niekad neišsenkantis šaltinis. Dėl tavęs bus prikelti senieji griuvėsiai, tu atstatysi praeities amžių mūrus. „Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju“ būsi vadinamas. Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga; jei švęsi ją, neidamas savo keliais ir neieškodamas, kas tau naudinga, ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms, tada džiaugsies tu Viešpatyje, tada aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų. Pamaitinsiu tave tavojo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Morkų. (Mk 6, 47–56)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą. Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus antrojo Laiško korintiečiams. (2 Kor 6, 1–10)

 

Broliai: Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną“. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame – ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 4, 1–11)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‚Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų‘“.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‚Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: ‚Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘“.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‚Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!‘“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Ezechielio knygos. (Ez 34, 11–16)

 

Nes šitaip kalbėjo Viešpats Dievas: „Štai! Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos. Išvesiu jas iš visų tautų ir surinksiu jas iš visų kraštų, parvesiu jas į jų pačių žemę. Ganysiu jas Izraelio kalnuose, paupiuose ir visose krašto gyvenvietėse. Ganysiu jas vešlioje ganykloje, – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė. Izraelio kalnų aukštumose, jos ilsėsis aukštumose, – geroje buveinėje, – ir ganysis vešlioje ganykloje. Aš pats ganysiu savo kaimenę, aš pats jas ilsinsiu, – tai Viešpaties Dievo žodis. Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas, bet riebias ir stiprias sunaikinsiu. Ganysiu jas teisingumu!“, – kalba visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 25, 31–46)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.

Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“.

Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“.

Tuomet jie atsakys: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ Tuomet jis pasakys jiems: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 55, 6–11)

 

Anomis dienomis pranašas Izaijas kalbėjo sakydamas: Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis yra arti. Tepalieka nedorėlis savąjį kelią ir nusidėjėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – Viešpaties žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis. Nes kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“, – tarė visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 21, 10–17)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzui įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir tarė jiems: „Parašyta: Mano namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!“ Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: „Osana Dovydo Sūnui!“, įpyko ir prikišo jam: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“ Ir, palikęs juos, jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

S. Skaitinys iš Išėjimo knygos. (Iš 24, 12–18)

 

Anomis dienomis Viešpats tarė Mozei: „Užlipk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmenines plokštes su mokymu ir įsakymais, kuriuos surašiau jiems pamokyti“. Taigi Mozė ir jo palydovas Jozuė pakilo kopti. Mozė užlipo ant Dievo kalno. Seniūnams jis buvo pasakęs: „Laukite mūsų čia, kol pas jus sugrįšime. Štai turite prie savęs Aaroną ir Hurą. Jei kam iškiltų koks reikalas, į juos tesikreipia“.

Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. Viešpaties šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. Viešpaties šlovės išvaizda izraeliečių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje. Mozė įėjo į debesį ir užlipo ant kalno. Ant kalno Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš trečiosios Karalių knygos. (3 Kar 19, 3–8)

 

Anomis dienomis Elijas, pasiekęs Judo Beer-Šebą, paliko ten savo tarną, o pats pakeliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. „Gana! – jis šaukė, – nūn, Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“.

Elijas ten atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir jam tarė: „Kelkis ir valgyk!“ Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“. Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 12, 38–50)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Kai kurie Rašto aiškintojai ir fariziejai ėmė reikalauti Jėzaus: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą“. Jis atsakė: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas. Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. Ninevės gyventojai teismo dieną kelsis drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau negu Jona. Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių klausytis Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas“.

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: ‚Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau‘. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai“.

Jam tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. O kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“. Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“ Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Ezechielio knygos. (Ez 18, 1–9)

 

Anomis dienomis: Viešpaties žodis atėjo man: „Ką jūs manote, kartodami šitą patarlę apie Izraelio žemę: ‚Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys‘? Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – šita patarlė nebebus daugiau kartojama Izraelyje. Tikėk manimi! Visi žmonės yra mano, – kaip tėvo gyvybė, lygiai taip ir sūnaus gyvybė man priklauso. Mirs tik žmogus, kuris nusideda“.

„Jei žmogus yra teisus ir elgiasi teisingai ir teisiai, – jei jis alkuose nevalgo, savo akių į Izraelio namų stabus nekelia, neišniekina savo artimo žmonos, nesiartina prie moters per jos mėnesines; jei jis nė vieno neskriaudžia, skolininkui grąžina jo užstatą, nieko prievarta neatima, duona su alkanu dalijasi, nuogą drabužiu dengia; jei jis už palūkanas neskolina ir nelupikauja, nuo neteisybės savo ranką sulaiko, teisingą nuosprendį daro žmonėms susiginčijus; jei jis gyvena pagal mano įstatus ir, ištikimai elgdamasis, vykdo mano nuosprendžius, – toks žmogus yra teisus. Jis tikrai bus gyvas“, – tai Viešpaties Dievo žodis.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 15, 21–28)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Ezechielio knygos. (Ez 18, 20–28)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: Žmogus, kuris nusideda, turi mirti. Vaikas nekentės už tėvo kaltę nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam įskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas. Bet jei nedorėlis atgailauja už visas savo nuodėmes, kurias buvo padaręs, laikosi mano įstatų ir daro, kas teisinga ir teisu, jis tikrai bus gyvas – nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas, – jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų. Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų? Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio bjaurystėmis, kurias nedorėlis daro, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atsimintas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo, – dėl jų mirs.

Jūs sakote: „Viešpaties kelias neteisus!“ Gerai įsiklausykite, Izraelio namai: „Nejau mano kelias neteisus? Argi nėra jūsų keliai neteisūs?“ Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo, elgiasi neteisingai, – jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro, kas yra teisinga ir teisu, – jis išgelbės savo gyvybę. Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, tikrai jis bus gyvas, – jis nemirs, – tarė visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 5, 1–15)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines. Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.

Toji diena buvo šabas. Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“ Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik'?“ Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ Žmogus nuėjo ir pranešė žydams, kad jį išgydė Jėzus.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

 

S. Skaitinys iš Pakartoto įstatymo knygos. (Pak 26, 12–19)

 

Anomis dienomis Mozė kalbėjo tautai, sakydamas: Kai trečiaisiais metais, kurie yra dešimtinės metai, būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir būsi atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse, tada tarsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: „Paėmiau iš namų, kas šventa, ir atidaviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visą įsakymą, kurį esi man davęs. Nė vieno tavo įsakymų nei peržengiau, nei užmiršau: nevalgiau nieko iš dešimtinės liūdėdamas; nepaėmiau jos iš namų, būdamas nešvarus; nepaaukojau nieko iš jos mirusiesiems. Klausiau Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas visa, kaip tu man įsakei. Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei žemę, kurią esi mums davęs, kaip prisiekei mūsų protėviams, – kraštą, tekantį pienu ir medumi“.

Viešpaties, tavo Dievas, įsako tau šią dieną vykdyti šiuos įstatus ir šiuos įsakus, vykdyti juos ištikimai visa širdimi ir visa siela. Šiandien tu patvirtinai, kad Viešpats yra tavo Dievas, kad eisi jo keliais, laikysies jo įstatų, įsakymų bei įsakų ir klausysi jo balso. Šiandien ir Viešpats patvirtino, kaip jis yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų; kad jis išaukštins tave gyrium, garsu bei garbe viršum visų savo sukurtų tautų; ir kad tu būsi šventa tauta Viešpačiui, savo Dievui, kaip jis yra tau pažadėjęs.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš Pakartoto įstatymo knygos. (Pak 11, 22–25)

 

Anomis dienomis Mozė kalbėjo Izraelio vaikams: Jei tad jūs ištikimai laikysitės šio viso įsakymo, kurį jums duodu, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, eidami visais jo keliais ir jo laikydamiesi, tuomet Viešpats išvarys visas šias tautas prieš jus, ir paveldėsite didesnes ir galingesnes tautas už save. Kiekviena vieta, į kurią įkelsite koją, jums priklausys; jūsų žemė drieksis nuo dykumos iki Libano ir nuo Upės – Eufrato upės – lig Vakarų jūros. Niekas nepajėgs jums priešintis: jūsų baimę ir klaiką Viešpats, jūsų Dievas, sukels visame krašte, į kurį jūs įkelsite koją, kaip jis pažadėjo.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš antrosios Makabiejų knygos. (2 Mak 1, 23–27)

 

Anuo metu: Tuo tarpu, aukai degant, kunigai ir visa sueiga kalbėjo maldą. Jonatanas vedė, o kiti atsakinėjo drauge su Nehemiju. Maldos žodžiai taip skambėjo: „Viešpatie, Viešpatie Dieve, visų daiktų Kūrėjau, esi šiurpulingas ir galingas, esi teisus ir gailestingas. Tik tu esi karalius ir geradarys, tik tu esi rūpintojėlis, tik tu esi teisus ir visagalis, ir amžinas. Iš viso pikto tu išgelbsti Izraelį; išsirinkai mūsų protėvius ir juos pašventinai. Priimk šią auką už visą savo Izraelio tautą, saugok ir pašventink savo paveldą. Surink mūsų išblaškytą tautą, išlaisvink vergaujančius pagonims, maloniai pažvelk į užguituosius ir užgautuosius, tesužino pagonys, kad tu esi mūsų Dievas“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Sir 36, 1–10)

 

Ateik mums į pagalbą, visų Dieve, ir pažvelki į mus, ir parodyk mums savo pasigailėjimų šviesą. Siųsk savo klaiką tautoms, kurios neieškojo tavęs, kad suprastų, jog nėra kito Dievo nei tu ir skelbtų didžius tavo darbus. Pakelk ranką prieš pagonis, kad pamatytų tavo galingus darbus. Kaip esi mus panaudojęs, kad parodytum jiems savo šventumą, taip nūn panaudok juos, kad parodytum mums savo šlovę. Tuomet jie žinos, kaip mes žinome, jog nėra kito Dievo, tik tu vienas, Viešpatie. Duok naujų ženklų, daryk naujų nuostabių darbų, iš peties parodyk savo dešinės garbę. Pažadink savo narsą ir išliek savo pyktį; pažemink nedraugus ir parblokšk priešus. Paskubink tą dieną, atsimink paskirtąjį laiką, kai tavo galingi darbai turi būti paskelbti, Viešpatie, mūsų Dieve.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Danieliaus knygos. (Dan 3, 47–51)

 

Anomis dienomis: Viešpaties angelas nužengė į krosnį prie Azarijo ir jo draugų, išstūmė plieskiančią ugnį iš krosnies ir padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Liepsnos pakilo keturiasdešimt devynias uolektis virš krosnies, driekėsi į šonus ir sudegino aplink krosnį stovinčius chaldėjus, karaliaus tarnus, kurie ją kurstė. O jų ugnis visai nelietė, – neužgavo ir net jų nevargino. Tuomet visi trys krosnyje vienu balsu giedojo, garbindami ir šlovindami Dievą:

 

Himnas (Dan 3, 52–56)

 

Pašlovintas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas yra tavo garbingas, šventas vardas, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas esi savo šventoje garbės Šventykloje, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas esi savo karalystės soste, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas esi dėl savo dievystės skeptro, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas esi, kuris žvilgsniu matuoji gelmes nuo savo sosto virš kerubų, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Šlovinamas esi, kuris vaikštai vėjų sparnais ir jūros bangomis, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

Tešlovina tave visi tavo angelai ir šventieji, tegarbina ir tešlovina tave per amžius.

Tešlovina tave dangūs, žemė, jūra ir visa, kas juose yra, tegarbina ir tešlovina tave per amžius.

Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, ir didžiai vertajam garbės ir šlovės per amžius.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen. Ir didžiai vertajam garbės ir šlovės per amžius.

Pašlovintas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, didžiai vertas garbės ir šlovės per amžius.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško tesalonikiečiams. (1 Tes 5, 14–23)

 

Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.

Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 17, 1–9)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Pakartoto įstatymo knygos. (Pak 26, 12–19)

 

Anomis dienomis Mozė kalbėjo tautai, sakydamas: Kai trečiaisiais metais, kurie yra dešimtinės metai, būsi visiškai atidėjęs į šalį visą savo derliaus dešimtinę ir būsi atidavęs ją levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad jie galėtų pavalgyti iki soties tavo gyvenvietėse, tada tarsi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: „Paėmiau iš namų, kas šventa, ir atidaviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei pagal visą įsakymą, kurį esi man davęs. Nė vieno tavo įsakymų nei peržengiau, nei užmiršau: nevalgiau nieko iš dešimtinės liūdėdamas; nepaėmiau jos iš namų, būdamas nešvarus; nepaaukojau nieko iš jos mirusiesiems. Klausiau Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdydamas visa, kaip tu man įsakei. Pažvelk žemyn iš savo šventosios buveinės, iš dangaus, ir palaimink savo tautą Izraelį bei žemę, kurią esi mums davęs, kaip prisiekei mūsų protėviams, – kraštą, tekantį pienu ir medumi“.

Viešpats, tavo Dievas, įsako tau šią dieną vykdyti šiuos įstatus ir šiuos įsakus, vykdyti juos ištikimai visa širdimi ir visa siela. Šiandien tu patvirtinai, kad Viešpats yra tavo Dievas, kad eisi jo keliais, laikysies jo įstatų, įsakymų bei įsakų ir klausysi jo balso. Šiandien ir Viešpats patvirtino, kaip jis yra tau pažadėjęs, kad tu esi jo branginama tauta, kuri laikysis visų jo įsakymų; kad jis išaukštins tave gyrium, garsu bei garbe viršum visų savo sukurtų tautų; ir kad tu būsi šventa tauta Viešpačiui, savo Dievui, kaip jis yra tau pažadėjęs.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško tesalonikiečiams. (1 Tes 5, 14–23)

 

Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.

Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 17, 1–9)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus pirmojo Laiško tesalonikiečiams (1 Tes 4, 1-7)

Broliai: Prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo. Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui, Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 17, 1–9)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Danieliaus knygos. (Dan 9, 15–19)

 

Anomis dienomis Danielius meldė Viešpatį, sakydamas: O dabar, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris išvedei savo tautą iš Egipto žemės galinga ranka ir pasidarei sau vardą net iki šios dienos, mes nusidėjome, mes nedorai elgėmės. Viešpatie, kaip dera tavo dideliam teisumui, tenusigręžia tavo įniršęs pyktis, maldaujame, nuo tavo miesto Jeruzalės – tavo šventojo kalno. Už mūsų nuodėmes ir mūsų protėvių kaltes Jeruzalė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. Taigi dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą ir prašymą ir tau pačiam, Viešpatie, tešviečia tavo veidas tavo nuniokotoje šventovėje. Palenk savo ausį, mano Dieve, ir išgirsk. Atverk savo akis ir pažvelk į mūsų nuniokojimą ir miestą, kuris vadinasi tavo vardu. Mes dedame savo maldavimus prieš tavo veidą ne dėl savo teisumo, bet dėl tavo didelio gailestingumo. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Dėl savęs paties nedelsk, mano Dieve, nes tavo miestas ir tavo tauta vadinasi tavo vardu, Viešpatie, mūsų Dieve.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 8, 21–29)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo žydų minioms: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“. Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“. Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesiakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“. Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

S. Skaitinys iš trečiosios Karalių knygos. (3 Kar 17, 8–16)

 

Anomis dienomis Viešpaties žodis atėjo Elijui, tardamas: „Tuojau pat eik į Sidono Zarefatą ir ten pasilik. Vienai tenykštei našlei įsakiau tave maitinti“. Jis tad leidosi į kelionę ir atėjo į Zarefatą. Priėjęs miesto vartus, jis pamatė ten našlę, berenkančią malkas. Ją pasišaukęs, tarė: „Prašyčiau atnešti man truputį vandens inde atsigerti“. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo iš paskos, tardamas: „Atnešk man kąsnį duonos rankoje“. – „Kaip gyvas tavo Viešpats, – ji atsakė, – aš nieko kepto neturiu, vien tik saują miltų puode ir truputį aliejaus ąsotyje. Štai dabar rankioju pagalius, kad grįžusi namo tai pataisyčiau sau ir sūnui. Suvalgysime ir paskui mirsime“. – „Nebijok, – tarė jai Elijas, – eik ir daryk, kaip sakei. Bet pirma padaryk paplotėlį ir jį atnešk man, o tada pataisyk ką nors sau ir savo sūnui. Nes Viešpats, Izraelio Dievas, taip kalbėjo: ‚Miltai puode neišseks nei aliejaus ąsotyje nepritrūks iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs žemei lietaus‘“. Nuėjusi ji padarė, kaip Elijas buvo pasakęs. Ji pati ir jis bei visa jos šeimyna turėjo maisto ilgą laiką. Miltai puode neišseko nei aliejaus ąsotyje nepritrūko, kaip Viešpats buvo kalbėjęs per Eliją.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 23, 1–12)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‚rabi‘. O jūs nesivadinkite ‚rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Esteros knygos. (Est 13, 8–11 ir 15–17)

 

Anomis dienomis Mardochėjus meldė Viešpatį, sakydamas: Viešpatie Dieve, visagalis Karaliau, visata yra tavo galioje! Nėra kas galėtų tau pasipriešinti, kai tu nori išgelbėti Izraelį. Tu padarei dangų ir žemę ir visa, kas nuostabu po dangumi. Tu esi visatos Viešpats! Viešpatie, nėra kas galėtų tau atsispirti!

Dabar tad, Viešpatie Dieve, Karaliau, Abraomo Dieve, pasigailėk savo tautos, nes mūsų priešai rengia mums pražūtį ir nori sunaikinti tavo senąjį paveldą. Neatstumk savo dalies, kurią atpirkai sau iš Egipto žemės. Išklausyk mano maldą, pasigailėk savo paveldo ir paversk mūsų gedulą džiaugsmu, kad išliktume gyvi, Viešpatie, giesme šlovintume tavo vardą. Nenutildyk burnos tų, kurie tave šlovina, Viešpatie, mūsų Dieve!

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 20, 17–28)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Prieš išvykdamas į Jeruzalę Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels“.

Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti. Jėzus paklausė: „Ko nori?“ Toji atsakė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“. Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime“. Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“. Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 17, 5–10)

 

Viešpats Dievas taip kalbėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi. Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja. Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo kelią, pagal jo darbų vaisius“, – kalba visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 16, 19–31)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‚Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje‘. Abraomas atsakė: ‚Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus‘.

Tas vėl tarė: ‚Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą‘. Abraomas atsiliepė: ‚Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!‘ O anas atsakė: ‚Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų‘. Tačiau Abraomas tarė: ‚Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų‘“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Pradžios knygos. (Pr 37, 6–22)

 

Anomis dienomis Juozapas kalbėjo savo broliams: „Prašyčiau paklausyti sapno, kurį sapnavau! Žiūriu, mes rišame lauke pėdus. Staiga mano pėdas atsistojo ir stovėjo, tuomet jūsų pėdai susirinko aplink jį ir mano pėdui žemai nusilenkė!“ Jo broliai atsakė: „Bene tu ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų tu ketini mus valdyti?“ Dėl kalbų apie savo sapnus jie ėmė jo dar labiau nekęsti.

Jis sapnavo dar kitą sapną. Ir jį papasakojo savo broliams, tardamas: „Tikėkite manimi, aš sapnavau dar kitą sapną: saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių man lenkėsi!“ Betgi kai jis papasakojo jį savo tėvui ir broliams, tėvas jį apibarė. „Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes turėsime ateiti – aš pats, tavo motina ir tavo broliai – ir nusilenkti tau lig žemės?“ Broliai jam pavydėjo, bet ir tėvas šio įvykio negalėjo užmiršti.

Kartą, kai jo broliai buvo nuvarę savo tėvo kaimenę ganytis prie Šechemo, Izraelis tarė Juozapui: „Tavo broliai, tu žinai, gano prie Šechemo. Pasiruošk, siųsiu tave pas juos“. – „Pasiruošęs!“ – jam atsakė. Izraelis tada jam paliepė: „Nueik ir sužinok, kaip sekasi tavo broliams, kaip einasi su kaimene, ir parnešk man žinių“. Taip jį išsiuntė iš Hebrono slėnio.

Kai Juozapas pasiekė Šechemą, jį sutiko vienas vyras beklajojantį po laukus. „Ko ieškai?“ – paklausė jo tas vyras. „Savo brolių ieškau, – jis atsakė, – ar negalėtum man pasakyti, kur jie gano kaimenę“. Vyras atsakė: „Jie iš čia pajudėjo. Girdėjau iš tikro juos sakant: ‚Eikime į Dotaną‘“. Juozapas tat pasekė savo brolius ir atrado juos Dotane. O šie pastebėjo jį iš toli ir pirma, negu jis prie jų priartėjo, jie ėmė tartis jį nužudyti. Vieni kitiems jie sakė: „Va ateina tas svajotojas! Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kurią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas iš jo sapnų išeis“. Bet Reubenas, tai išgirdęs, stengėsi jį išgelbėti iš jų rankų ir sakė: „Neatimkime jam gyvybės“. Reubenas jiems kalbėjo: „Neišliekite kraujo! Įmeskite jį va į aną duobę dykumoje, bet patys rankos prieš jį nepakelkite!“ Jis norėjo jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 21, 33–46)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus žydų minioms ir vyresniesiems kunigams pasakė tokį palyginimą: „Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‚Jie drovėsis mano sūnaus‘. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‚Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą‘. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‚Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia‘. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas“. Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo žmonių, nes tie laikė Jėzų pranašu.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Pradžios knygos. (Pr 27, 6–40)

 

Anomis dienomis Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Esavui: ‚Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš mirdamas palaiminčiau Viešpaties akivaizdoje‘. O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. Nueik tu prie kaimenės ir parnešk man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta. Tu nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas“. „Betgi mano brolis Esavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas! Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man parnešk“.

Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kaip jo tėvas mėgo. Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą. Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – šis atsiliepė. – Kas tu esi, mano sūnau?“ Jokūbas tėvui atsakė: „Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą“. Bet Jokūbas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimę“. Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne“. Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo“. Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino.

Jis paklausė: „Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš esu“ , – jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“. Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė. Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“. Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas:

„Ai, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos Viešpats palaimino. Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. Tetarnauja tau tautos ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, – tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“

Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, – parėjo iš medžioklės jo brolis Esavas. Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė savo tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant suteiktum man savo sielos palaiminimą“. Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ „Tavo pirmagimis sūnus Esavas“, – jis atsakė. Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!“ Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą“. Esavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus apgavo! Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridėjo: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Izaokas atsakė Esavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ Esavas maldavo savo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ Esavas ėmė garsiai verkti. Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė: „Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 15, 11–32)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus fariziejams ir Rašto aiškintojams pasakė tokį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‚Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‚Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!‘ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‚Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...‘ Bet tėvas įsakė tarnams: ‚Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado‘. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‚Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko‘. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‚Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį‘. Tėvas atsakė: ‚Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!‘“

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško efeziečiams. (Ef 5, 1-9)

Broliai: Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai! Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 11, 14-28)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus išvarė nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbėjo, ir minia stebėjosi. Kai kurie žmonės sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“. Kiti, mėgindami jį, reikalavo ženklo iš dangaus. Žinodamas, ką jie mano, Jėzus jiems tarė: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta, ir namai grius ant namų. Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai. Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį. Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto“.

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: 'Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau'. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma“.

Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

S. Skaitinys iš antrosios Karalių knygos. (4 Kar 5, 1–15)

 

Anomis dienomis: Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes Viešpats per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Betgi vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. Kartą, vieno užpuolio metu, aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. „Kadgi mano šeimininkas nueitų pas pranašą Samarijoje, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus“. Naamanas tad nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. „Keliauk, – tarė Aramo karalius, – aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui“.

Naamanas, pasiėmęs su savim dešimt sidabrinių talentų, šešis tūkstančius auksinių šekelių ir dešimt drabužių pakaitų, leidosi į kelionę. Izraelio karaliui jis nunešė laišką šitokio turinio: „Nūn, kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad aš pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad jį išgydytumei nuo raupsų“. Kai Izraelio karalius perskaitė tą laišką, jis persiplėšė savo drabužius ir sušuko: „Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių“.

Bet kai Dievo vyras Eliziejus išgirdo, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, jis pasiuntė jam žodį: „Kodėl tu persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje“. Taigi Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus, tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus“. Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: „Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: 'Nusimaudyk ir būsi švarus'?“ Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus. Tada jis, sugrįžęs pas Dievo vyrą su visa savo palyda, atsistojo priešais Eliziejų ir tarė: „Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 4, 23–30)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo fariziejams: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‚Gydytojau, pats pasigydyk‘ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš antrosios Karalių knygos. (2 Kar 4, 1–7)

 

Anomis dienomis: Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Eliziejui: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo Viešpaties, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais“. Eliziejus jai tarė: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?“ – „Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus“, – ji atsakė. „Nueik, – jis tarė, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk aliejų į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį“.

Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: „Atnešk kitą indą“. – „Daugiau indų nebėra“, – jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 18, 15–22)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“.

Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Išėjimo knygos. (Iš 20, 12–24)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria. Nežudysi. Nesvetimausi. Nevogsi. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.

Matydami perkūno griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo iš tolo. „Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“ Mozė tarė žmonėms: „Nebijokite! Dievas atėjo tik tam, kad jus išmėgintų ir kad sužadintų jums savo baimę, idant nenusidėtumėte“. Žmonės liko stovėti iš tolo, o tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.

Viešpats sakė Mozei: „Taip sakysi izraeliečiams: 'Jūs patys matėte, kad aš kalbėjau su jumis iš dangaus. Todėl nedirbsite kitų dievų iš sidabro, nei dievų iš aukso nesidirbsite. Tik aukurą iš žemių man padirbsi ir aukosi ant jo savo deginamąsias atnašas bei bendravimo atnašas, savo avis bei jaučius. Aš pas tave ateisiu ir tave palaiminsiu kiekvienoje vietoje, kur noriu, kad mano vardas būtų minimas“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 15, 1–20)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų ir fariziejų iš Jeruzalės ir paklausė: „Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų“. Jis atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?! Juk Dievas yra įsakęs: ‚Gerbk savo tėvą ir motiną!‘ ir: ‚Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta!‘ O jūs sakote: ‚Kas pasakė tėvui ar motinai: – Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti, – tas gali nepagerbti tėvo ir motinos‘. Taip jūs niekais verčiate Dievo liepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‚Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘“.

Paskui, sušaukęs minią, jis kalbėjo: „Klausykite ir supraskite! Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“. Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino išgirdę tuos žodžius?“ Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.

Petras paprašė: „Išaiškink mums palyginimą“. Jėzus atsakė: „Ar ir jūs vis dar esate be nuovokos?! Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 7, 1–7)

 

Anomis dienomis: Buvo žodis, kurį Jeremijas gavo iš Viešpaties: „Atsistok Viešpaties Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‚Visi Judo gyventojai, kurie einate pro vartus pagarbinti Viešpaties, išgirskite Viešpaties žodį!‘“ Štai ką Galybių Viešpats, Izraelio Dievas, sako: „Taisykite savo kelius ir savo darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasikliaukite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‚Tai Viešpaties Šventykla! Tai Viešpaties Šventykla!‘ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio našlaičio ir našlės, jei neišliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus, aš būsiu su jumis šioje vietoje – krašte, kurį daviau senovėje tavo tėvams amžiams“, – tarė visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 4, 38–44)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštinę, ir toji pasiliovė. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.

Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas. Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją.

Dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų. O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“. Ir jis skelbė žodį Galilėjos sinagogose.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Skaičių knygos. (Sk 20, 1, 3 ir 6–13)

 

Anomis dienomis: Izraelio vaikai susibūrė prieš Mozę ir Aaroną. Žmonės ginčijosi su Moze, sakydami: „Duokite mums vandens atsigerti!“ Mozė ir Aaronas, paėję nuo bendrijos prie Susitikimo palapinės angos, parpuolė kniūbsti, šaukėsi Viešpaties ir kalbėjo: „Viešpatie Dieve, išgirsk šios tautos šauksmą ir atverk jam tavo lobyną, gyvojo vandens šaltinį, kad pagirdyti jie nustotų murmėti“. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpats kalbėjo Mozei, tardamas: „Paimk lazdą, surink bendriją, tu ir tavo brolis Aaronas, ir, jiems matant, įsakykite uolai duoti vandens. Taip jūs duosite jiems vandens iš uolos ir pagirdysite bendriją ir jų galvijus“.

Mozė tad paėmė lazdą, buvusią Viešpaties akivaizdoje, kaip jis buvo jam įsakęs. Mozė ir Aaronas surinko bendriją ties uola ir jiems tarė: „Klausykitės jūs, maištininkai! Argi gausime jums vandens iš šios uolos?“ Tada Mozė pakėlė ranką ir sudavė du kartus lazda į uolą. Pasipylė vandens srautas, atsigėrė bendrija ir jų galvijai. Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: „Kadangi judu netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraeliečių akyse, todėl judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį aš jiems daviau“. Tai buvo vanduo Meribos, kur izraeliečiai barėsi su Viešpačiu ir per kurį Viešpats patvirtino savo šventumą.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 4, 5–42)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‚Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‚Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis‘? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. Teisingai priežodis sako: ‚Vienas pasėja, kitas nupjauna‘. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“.

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Danieliaus knygos. (Dan 13, 1–9; 15–17; 19–30; 33–62)

 

Anomis dienomis: Babilone gyveno žmogus, vardu Joakimas. Buvo vedęs Hilkijo dukterį Susaną, didelio grožio ir dievobaimingą moterį. Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės įstatymą. Joakimas buvo labai turtingas ir turėjo sodą prie savo namų. Pas jį dažnai susieidavo žydai, nes jis buvo visų garbingiausias.

Tais metais du seniūnai buvo žmonių išrinkti būti teisėjais, apie kuriuos Viešpats buvo pasakęs: „Nedorybė išėjo iš Babilono per seniūnus teisėjus, kurie tik dėjosi vedą žmones“. Šie vyrai būdavo dažnai Joakimo namuose ir visi, turį bylas, eidavo pas juos. Vidudienį, žmonėms išėjus, Susana eidavo į vyro sodą pasivaikščioti. Abu seniūnai, matydami ją kasdien įeinančią ir vaikščiojančią, užsidegė jos geisti. Jiedu pametė protą, nebegręžė akių į Dangų ir užmiršo daryti teisingus sprendimus.

Vieną dieną, jiems belaukiant tinkamos progos, ji įėjo į sodą, kaip paprastai, tik dviejų tarnaičių lydima. Ji norėjo sode maudytis, nes buvo labai karšta. Ten nebuvo jokio žmogaus, išskyrus anuos du seniūnus, pasislėpusius ir jos tykančius. „Atneškite man aliejaus ir kvepalų, – paliepė ji savo tarnaitėms, – ir uždarykite sodo vartus, kad galėčiau išsimaudyti“.

Vos tarnaitėms išėjus, abu seniūnai pašoko ir pribėgo prie Susanos. „Štai, – sakė jie, – sodo vartai uždaryti, niekas negali mūsų matyti. Mes norime tavęs! Sutik ir atsiduok mums! O jei nesutinki, mes liudysime prieš tave, sakydami, jog tu išsiuntei savo tarnaites dėl to, kad su tavimi buvo jaunas vyriškis“.

Susana sunkiai atsiduso. „Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų. O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“. Tuomet Susana sukliko, o abu seniūnai pradėjo rėkti ant jos. Vienas jų nubėgo atidaryti sodo vartų. Namiškiai, išgirdę klyksmą sode, įpuolė pro šonines duris pažiūrėti, kas jai buvo atsitikę. Kai seniūnai išdėstė savo paaiškinimą, tarnai buvo pritrenkti iš gėdos, nes nieko panašaus jie niekad nebuvo girdėję apie Susaną.

Kitą dieną, žmonėms susirinkus jos vyro Joakimo namuose, atėjo ir abu seniūnai, pilni nedorų minčių, pasmerkti Susaną mirti. Visų žmonių akivaizdoje jie įsakė: „Pašaukite Joakimo žmoną, Hilkijo dukterį Susaną“. Ji buvo pašaukta ir atėjo, lydima savo tėvų, vaikų ir visų savo giminių. O jos artimieji ir visi, kurie ją matė, plūdo ašaromis.

Abu seniūnai pakilo ir, žmonių iš visų pusių supami, uždėjo savo rankas jai ant galvos. O ji verkdama žvelgė į dangų, nes jos širdis pasitikėjo Viešpačiu. Seniūnai tarė: „Mums bevaikščiojant vieniems sode, įėjo ši moteris su dviem tarnaitėmis. Ji uždarė sodo vartus ir atleido tarnaites. Tuomet jaunas vyriškis, kuris buvo ten pasislėpęs, atėjo pas ją ir gulėjo su ja. O mes buvome sodo kampe ir, matydami tokį nusikaltimą, bėgome prie jų. Nors mes ir matėme juos gulinčius, bet vyro nutverti nepajėgėme, nes jis buvo už mus stipresnis. Jis atsidarė vartus ir paspruko. Betgi mes nutvėrėme šitą ir klausėme, kas buvo tas jaunas vyriškis. Ji atsisakė mums pasakyti. Visa tai mes liudijame“.

Kadangi jie buvo žmonių seniūnai ir teisėjai, visa bendrija jais patikėjo ir pasmerkė ją mirti. O Susana, visu balsu šaukdama, kalbėjo: „Amžinasis Dieve! Tu žinai visas paslaptis ir žinai visa pirmiau, negu įvyksta. Tu žinai, kad jie melagingai liudijo prieš mane. Argi aš turiu mirti, nors nepadariau nieko, ką šie prieš mane prasimanė?!“

Viešpats išgirdo jos šauksmą. Kai ji buvo vedama mirti, Dievas pažadino vieno jaunuolio, vardu Danielius, šventąją dvasią, ir jis sušuko didžiu balsu: „Aš esu nekaltas dėl šios moters kraujo!“ Tuomet visi žmonės atsisuko į jį, klausdami: „Ką tu nori šiais žodžiais pasakyti?“ Atsistojęs tarp jų, jis atsakė: „Nejau jūs esate tokie kvaili, Izraelio vaikai?! Nejau pasmerksite mirti Izraelio dukterį, neištyrę ir nepažinę, kas tiesa? Grįžkite į teismo vietą, nes jie melagingai prieš ją liudijo“.

Visi žmonės sugrįžo paskubomis. Tuomet seniūnai jam tarė: „Ateik, sėskis su mumis ir pasakyk mums, ką tu manai, nes Dievas tau davė seniūno amžiaus dovaną“. O Danielius kreipėsi į juos: „Atskirkite šiuos du toli vieną nuo kito. Aš juos apklausiu“. Kai jie buvo vienas nuo kito atskirti, jis pašaukė vieną iš jų ir kreipėsi į jį: „Tu pasenai skendėdamas nedorume! Pasivijo tave nūnai nuodėmės, kurias darei praeityje, skelbdamas neteisingus nuosprendžius, pasmerkdamas nekaltus ir išteisindamas kaltuosius, nors Viešpats sakė: 'Nekalto ir teisaus nežudysi!' Taigi dabar, jei tu tikrai matei šią moterį, pasakyk mums, po kokiu medžiu matei juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po mastikmedžiu“. „Iš tikrųjų! – atkirto Danielius. – Tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas jau paėmė iš Dievo nuosprendį ir perskels tave per pusę!“

Tuomet jis paliepė pavesti jį į šalį ir atvesti kitą. „Kanaano palikuoni, ne Judo, – tarė jam Danielius, – grožis tave suvedžiojo ir gašli aistra ištvirkino tavo širdį! Taip jūs elgėtės su Izraelio dukterimis, – bijodamos jūsų, jos atsiduodavo jums. Bet ši Judo duktė negalėjo pakęsti jūsų nedorumo. O dabar pasakyk man, po kokiu medžiu užklupai juos myluojantis?“ Jis atsakė: „Po ąžuolu“. „Iš tikrųjų! – atkirto jam Danielius. – Ir tavo melas kris ant tavo galvos! Dievo angelas laukia, laikydamas kalaviją rankoje, perkirsti tave per pusę ir sunaikinti judu abu!“

Visa bendrija pratrūko džiaugsmo šauksmais ir šlovino Dievą, kuris išgelbsti juo pasitikinčius. Paskui jie atsisuko prieš tuos du seniūnus, nes jų pačių žodžiais Danielius buvo įrodęs, kad jie buvo melagingai liudiję. Jie nubaudė seniūnus bausme, kurią seniūnai norėjo primesti savo artimui. Elgdamiesi pagal Mozės įstatymą, juos užmušė. Taip nekaltas kraujas buvo tą dieną išgelbėtas.

 

S. Tai Dievo žodis. R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 8, 1–11)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį. R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško galatams (Gal 4, 22–31)

Broliai: Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios. Bet vergės sūnus buvo gimęs pagal kūną, o laisvosios – pagal pažadą. Tai pasakyta perkeltine prasme: tiedvi moterys – tai dvi Sandoros. Viena prie Sinajaus kalno sudaryta, gimdanti vergystei: ją reiškia Hagara. Hagara – tai Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, nes šioji vergauja su savo vaikais. Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, nes parašyta: „Pralinksmėk, nevaisingoji, kuri negimdei! Šūkauk ir džiūgauk, nepažinusi kentėjimų! Nes apleistoji turi daug vaikų, daugiau negu turinčioji vyrą“.

Jūs, broliai, esate pažado vaikai nelyginant Izaokas. Bet kaip tada gimusis pagal kūną persekiojo gimusį pagal dvasią, taip ir dabar. O ką gi sako Raštas? – Išvaryk vergę ir jos sūnų, nes vergės sūnus negaus palikimo kartu su laisvosios sūnumi. Štai kodėl, broliai, mes nesame vergės vaikai, bet laisvosios, nes ta laisve mus išvadavo Kristus.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 6, 1-15)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodi.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pirmosios Karalių knygos. (3 Kar 3, 16–28)

 

Anomis dienomis: Pas karalių Saliamoną atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. Viena moteris tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi“.

Bet kita moteris prakalbėjo: „Ne! Šis yra mano sūnus – gyvasis, o negyvasis yra tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

Tada karalius tarė: „Viena sako: ‚Šis yra mano sūnus – gyvasis‘, – o kita sako: ‚Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis‘“. Karalius tad įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją, karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.

Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“ Tada karalius atsakė: „Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina“.

Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 2, 13–25)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš Išėjimo knygos. (Iš 32, 7–14)

 

Anomis dienomis: Viešpats tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliejo sau veršį ir jam aukoja, sakydami: ‚Izraeli, šis yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!‘“ Viešpats kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“.

Bet Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir sakė: „O Viešpatie, kam gi dega tavo įniršis ant tautos, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‚Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido‘? Atsigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: 'Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai'“. Viešpats pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 7, 14–31)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. Žydai stebėjosi ir sakė: „Iš kur jis išmano Raštą, visai nesimokęs?“ Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs. Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos. Kas iš savęs kalba, ieško savo garbės. O kuriam rūpi jo Siuntėjo šlovė, tas tiesiakalbis, ir nėra jame neteisybės. Argi Mozė jums nedavė Įstatymo? Deja, niekas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl gi norite mane nužudyti?“

Žmonės atsiliepė: „Ar velnias tave apsėdo?! Kas gi tyko tave nužudyti?“ Jėzus jiems atsakė: „Aš padariau tik vieną darbą, ir jūs visi nustebote. Mozė jums įsakė apipjaustymą, – nors jis kilęs ne iš Mozės, bet iš protėvių, – ir jūs apipjaustote šabo dieną. Jei galima žmogų apipjaustyti šabo dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad aš visą žmogų pagydžiau šabo dieną?! Tad neteiskite pagal išorę, bet žiūrėkite teisingumo“.

Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: „Ar tik ne šitą nori nužudyti? Štai jis viešai kalba, ir niekas jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog jis Mesijas? Tačiau mes žinome, iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos, iš kur jis“. Tuomet Jėzus, mokydamas šventykloje, garsiai šaukė: „Išties jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur aš kilęs. Ne pats nuo savęs atėjau, bet tiesiakalbis yra tas, kuris mane atsiuntė, o jūs jo nepažįstate. Aš jį pažįstu, nes iš jo esu atėjęs, ir jis yra mane siuntęs“.

Tuomet jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda. Daugelis iš minios įtikėjo jį.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Ezechielio knygos. (Ez 36, 23–28)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: „Pašventinsiu savo didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, – ir žinos tautos, kad aš esu Viešpats, – tai Viešpaties Dievo žodis, – kai per jus apreikšiu jų akyse savo šventumą. Atimsiu jus iš tautų, surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų žemę.  Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, – visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, – jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas“, – sako visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 1, 16–19)

 

Taip kalba Viešpats Dievas: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.

Viešpats sako: „Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna. Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite, valgysite krašto gėrybes“, – sako visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 9, 1–38)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis“. Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus“. O jis atsakė: „Taip, tai aš“. Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‚Eik į Siloamą nusiprausti‘. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“.

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu“. Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“.

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį“.

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis“. Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu“. Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti“. Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba“. Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, (čia priklaupiama) ir parpuolęs pagarbino jį.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš antrosios Karalių knygos. (4 Kar 4, 25–38)

 

Anomis dienomis: Moteris šunamietė atvyko pas Eliziejų ant Karmelio kalno. Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Štai šunamietė čia! Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: 'Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'“ Ji atsakė: „Gerai!“ Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai Viešpats paslėpė ir man nepasakė“. Tada ji prakalbėjo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: ‚Neapgaudinėk manęs!‘?“

Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“. Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas Viešpats ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu“. Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją.

Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Eliziejaus pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“. Eliziejus atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi Viešpačiui. Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Eliziejui gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. Eliziejus nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo septynis kartus ir atvėrė akis. Eliziejus pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunamietę“. Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Eliziejų, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“. Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo. Eliziejus sugrįžo į Gilgalą.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 7, 11–16)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pirmosios Karalių knygos. (3 Kar 17, 17–24)

 

Anomis dienomis: Tos moters – namų šeimininkės – sūnus susirgo. Jis vis blogėjo, kol nustojo alsuoti. Tada ji Elijui tarė: „Ką pikta, Dievo tarne, aš tau padariau, kad tu pas mane turėjai ateiti man kaltės priminti ir mano sūnaus nužudyti?“ Bet jis atsakė jai: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį nuo jos rankų, nusinešė jį į viršutinio aukšto kambarį, kur jis gyveno, ir paguldė ant savo lovos. „Viešpatie, mano Dieve, – jis šaukėsi Viešpaties, – argi tu net šiai našlei, pas kurią esu svečias, atsiuntei nelaimę, užmušdamas jos sūnų?“ Tada jis atsigulė ant vaiko tris kartus ir šaukėsi Viešpaties, tardamas: „Viešpatie, mano Dieve, maldauju, tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ Viešpats išgirdo Elijo maldavimą, vaiko gyvastis sugrįžo į jį, ir jis atgijo. Paėmęs vaiką, Elijas nunešė jį iš viršutinio aukšto kambario žemyn į seklyčią ir atidavė jį motinai, tardamas: „Štai tavo sūnus yra gyvas“. – „Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, – atsakė moteris Elijui, – ir kad Viešpaties žodis eina iš tavo lūpų“.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 11, 1–45)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu: Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.

 

 

S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 49, 8–15)

 

Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: ‚Išeikite!‘ ir tiems, kurie tamsybėse: ‚Eikite į šviesą!‘ Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš pietų šalies“.

Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių. Bet Sionas sako: „Paliko mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“.

„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“, – sako visagalis Viešpats.

 

S. Tai Dievo žodis.

R. Dėkojame Dievui.

 

S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 8, 12–20)

R. Garbė Tau, Viešpatie.

 

Anuo metu Jėzus kalbėjo žydų minioms, sakydamas: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“. Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“. Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu. Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno. Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų asmenų liudijimas tikras. Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.

Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“. Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.

 

S. Girdėjote Viešpaties žodį.

R. Šlovė Tau, Kristau.