Birželis

2007 05 02
VI. 1 – Šv. Angelė Meriči, merg. Dilexisti. 
 
VI. 2 – Šv. Marcelino, Petro ir Erazmo, vysk., kankinių, minėjimas
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. (Rom 8, 18–23)
 
Broliai: Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 21, 9–19)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 4 – Šv. Pranciškus Karačijolas, išp.
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 4, 7–14)
 
Teisusis, nors ir pirma laiko mirtų, ras poilsį. Juk ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais. Žmogaus išmintis yra jo žili plaukai ir gyvenimas be dėmės yra tikra senatvė. Tapęs brangus Dievui, jis buvo jo mylimas, kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jis buvo paimtas. Išplėštas, kad pikta neiškraipytų jo supratimo ar apgaulė nesuviliotų jo sielos. Juk pikto žava užtemdo tai, kas gera, ir negeri norai sugadina nekaltą protą. Tapęs tobulas per trumpą laiką, jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę; Viešpačiui patiko jo siela, todėl jis išskubino jį iš nedoros aplinkos.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 12, 35–40)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 5 – Šv. Bonifacas, vysk. ir kank.
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 44, 1–15)
 
Nūn šlovinkime garbingus vyrus, savo protėvius – kiekvieną savo kartoje. Daug garbės Viešpats išdalijo, daug iš savo didybės, nuo senų jų laikų. Kai kurie valdė savo karalystes ar įgijo gerą vardą savo žygiais; kiti davė patarimų, nes buvo įžvalgūs; dar kiti regėjo visa pranašystėje. Kai kurie vedė tautą savo patarimais ir tautos Įstatymo žinojimu, – jie buvo išminčiai savo mokymu. Kai kurie sukūrė melodijų giesmėms ar parašė giesmių žodžius. Kiti buvo apdovanoti turtais ir jėgomis, gyvendami ramiai savo ūkiuose. Visi jie įgijo vardą savo kartoje ir buvo savo meto pasididžiavimas. Kai kurie paliko vardą, kad kiti skelbtų jų šlovę.
Betgi apie kitus neliko atminimo, nes jie tapo užmiršti lyg niekad nebūtų buvę, tartum jie nebūtų gimę, lygiai kaip ir jų vaikai. Tačiau ir šie buvo teisūs žmonės, kurių dori darbai nebus užmiršti. Jų šeimose lieka jų turtas, jų palikuonims – jų paveldas. Jų dėka palikuonys laikosi Sandoros, kaip ir jų vaikai per savo tėvus. Amžinai išsilaikys jų palikuonys, ir jų šlovė niekad nebus išdildyta. Jų kūnai palaidoti ramybėje, bet jų vardas gyvas kartų kartose. Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį ir Bažnyčia skelbs jų šlovę.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 5, 1–12)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 6 – Šv. Norbertas, vysk. ir išp. Statuit ei. 
 
VI. 9 – Šv. Primo ir Felicijono, kankinių, minėjimas
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 5, 16–20)
 
Teisieji juk gyvena per amžius, jų užmokestis pas Viešpatį ir Viešpats jais rūpinasi. Jie gaus karališką vainiką ir grožiu spindinčią karūną iš Viešpaties rankos, nes jis globos juos savo dešine, gins juos iš peties. Viešpats ginkluosis pavydžia meile ir kūriniją pavers ginklu savo priešams nubausti; jis užsivilks teisumą kaip šarvus ir užsidės tikrą teisingumą kaip šalmą; jis pasiims šventumą kaip nenugalimą skydą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 11, 25–30)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 10 – Šv. Margarita Karalienė, našlė. Cognovi. 
 
VI. 11 – Šv. Barnabas, apaštalas
 
S. Skaitinys iš Apaštalų darbų. (Apd 11, 21–26; 13, 1–3)
 
Anomis dienomis: Didelis žmonių skaičius Antiochijoje įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį. Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją. Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui. Mat jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo. Taip Viešpačiui prisidėjo nemažas būrys. Barnabas dar nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus. Radęs atsivedė jį Antiochijon. Jiedu abu ištisus metus darbavosi bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“.
Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“. Tada tie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 10, 16–22)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį. R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 12 – Šv. Jonas Fakundas, išp.
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 31, 8–11)
 
Laimingas vyras, rastas be dėmės, nevergaująs savo turtams! Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti? Juk jis padarė nuostabių darbų saviesiems! Kas yra buvęs išmėgintas auksu ir rastas tobulas? Tebūna už tai pagirtas! Kas yra galėjęs nusižengti ir nenusižengęs, galėjęs daryti pikta ir nepadaręs? Jo nuosavybė bus tvirtai pagrįsta, ir šventųjų bendrija skelbs jo dosnumą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 12, 35–40)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 12 – Šv. Bazilido, Kirino, Naboro ir Nazarijaus, kankinių, minėjimas. Salus autem, Evangelija pagal Matą
VI. 13 – Šv. Antanas Paduvietis, išp. ir Bažn. mok. In medio.
 
VI. 14 – Šv. Bazilijus Didysis, vysk., išp. ir Bažn. mok.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško Timotiejui. (2 Tim 4, 1–8) 
 
Mylimasis: Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę.
Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 14, 26–35)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus kalbėjo minioms: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti. Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ‚Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti‘.
Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys. Druska – geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 15 – Šv. Vito, Modesto ir Krescencijos, kankinių, minėjimas.
 
S. Skaitinys iš Išminties knygos. (Išm 3, 1–8)
 
Teisiųjų sielos yra Dievo rankoje, ir kančia jų nepalies. Kvailų žmonių akimis atrodė, kad jie mirė, – jų išėjimas buvo laikomas nelaime, jų kelionė iš mūsų gyvenimo – visiška žūtimi, tačiau jie yra ramybėje. Juk net jeigu žmonių akimis jie ir buvo nubausti, tačiau jų viltis yra kupina nemarumo. Buvę truputį pavarginti, jie bus labai laimingi, nes Dievas juos išmėgino ir rado savęs vertus. Kaip auksą aukštakrosnėje juos išmėgino ir kaip deginamosios aukos atnašą juos priėmė. Jųjų aplankymo metu jie švytės; tarsi kibirkštys šokinės po ražieną. Teis tautas ir valdys žmones, o Viešpats bus jų karalius amžinai.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 10, 16–20)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“. Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 17 – Šv. Grigalius Barbadikas, vysk. ir išp. Statuit ei.
VI. 18 – Šv. Efremas Siras, diakonas, išp. ir Bažn. mok. In medio.
 
VI. 18 – Šv. Morkaus ir Marcelijono, kankinių, minėjimas
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. (Rom 5, 1–5)
 
Broliai: Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. 
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 11, 47–51)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus kalbėjo Rašto aiškintojams ir fariziejams: „Vargas jums! Jūs statote pranašams paminklus, o jūsų tėvai juos žudė! Taigi jūs liudijate ir pritariate savo tėvų darbams. Jie žudė, o jūs statote paminklus.
Štai kodėl Dievo Išmintis yra pasakiusi: ‚Aš siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų, o jie vienus žudys, kitus persekios, kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, išlieto nuo pasaulio sukūrimo, pradedant Abelio krauju iki kraujo Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir šventyklos‘. Taip! Aš sakau, jog bus pareikalauta jo iš šios kartos“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 19 – Šv. Julijona Falkonieri, merg. Dilexisti. 
 
VI. 19 – Šv. Gervazo ir Protazo, kankinių, minėjimas
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Petro pirmojo laiško. (1 Pt 4, 13–19)
 
Mylimieji: Džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis. Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Tik tegul niekas iš jūsų nekenčia kaip žmogžudys, vagis, piktadarys ar įkyruolis. Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą. Nes jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų; bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?! Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui! Todėl kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera. 
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 6, 17–23)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Nusileidęs nuo kalno, Jėzus apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 20 – Šv. Silverijaus, pop. ir kank., minėjimas. Si diligis.
 
VI. 21 – Šv. Aloyzas Gonzaga, išp.
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 31, 8–11)
 
Laimingas vyras, rastas be dėmės, nevergaująs savo turtams! Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti? Juk jis padarė nuostabių darbų saviesiems! Kas yra buvęs išmėgintas auksu ir rastas tobulas? Tebūna už tai pagirtas! Kas yra galėjęs nusižengti ir nenusižengęs, galėjęs daryti pikta ir nepadaręs? Jo nuosavybė bus tvirtai pagrįsta, ir šventųjų bendrija skelbs jo dosnumą.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 22, 29–40)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Jėzus atsakydamas tarė sadukiejams: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: ‚Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas‘. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.
Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „‚Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu‘.Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 22 – Šv. Paulinas (Nolietis), vysk. ir išp.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams. (2 Kor 8, 9–15)
 
Broliai: Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. Aš duodu patarimą, nes tai naudinga jums, kurie pernai pirmieji pradėjote ne tik veikti, bet ir trokšti. Dabar pagal išgales pabaikite tai daryti, kad kaip gyvi troškote, taip ir baigtumėte. Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali. Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus“.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 12, 32–34)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 23 – Joninių vigilija
 
S. Skaitinys iš pranašo Jeremijo knygos. (Jer 1, 4–10)
 
Anomis dienomis: Man atėjo Viešpaties žodis: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau, – pranašu tautoms tave aš paskyriau“. „Ai ai ai, Viešpatie Dieve! – sudejavau, – Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ Bet Viešpats man atsakė: „Nesakyk: ‚Esu tik vaikas!‘ Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu, – Viešpaties žodis“. Tuomet Viešpats ištiesė savo ranką ir palytėjo mano lūpas, tardamas: „Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas! Įsidėmėk! Šią dieną tave paskiriu tautų ir karalysčių prievaizdu, kad išrautum ir nugriautum, sunaikintum ir nuverstum, atstatytum ir atsodintum“, – kalba visagalis Viešpats.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 1, 5–17)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus. Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 24 – Šv. Jono Krikštytojo Gimimas (Joninės)
 
S. Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos. (Iz 49, 1–3, 5, 6 ir 7)
 
Išgirskite mane, salos, atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos! Mane Viešpats pašaukė dar negimusį, – dar motinos įsčiose tebesantį, jis ištarė manąjį vardą. Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją, paslėpė mane savo rankos šešėlyje. Jis padarė mane aštria strėle ir įdėjo į savąją strėlinę. „Tu esi mano tarnas, – man pasakė, – Izraeli, per tave savo šlovę apreikšiu!“
Dabar tvirtai nusprendė Viešpats, kuris mane savuoju tarnu dar motinos įsčiose padarė: „Aš padarysiu tave taip pat ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius. Karaliai atsistos, kai tave pamatys, didžiūnai, ir tie lenksis tau iki žemės dėl Viešpaties, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 1, 57–68)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja. Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 25 – Šv. Vilhelmas, abatas. Os iusti. 
 
VI. 26 – Šv. Jonas ir Paulius, kankiniai
 
S. Skaitinys iš Siracido knygos. (Sir 44, 10–15)
 
Šie buvo teisūs žmonės, kurių dori darbai nebus užmiršti. Jų šeimose lieka jų turtas, jų palikuonims – jų paveldas. Jų dėka palikuonys laikosi Sandoros, kaip ir jų vaikai per savo tėvus. Amžinai išsilaikys jų palikuonys, ir jų šlovė niekad nebus išdildyta. Jų kūnai palaidoti ramybėje, bet jų vardas gyvas kartų kartose. Sueigose bus pasakojama apie jų išmintį ir Bažnyčia skelbs jų šlovę.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką. (Lk 12, 1–8)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės! Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų! Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. Žinokite, kad net visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Aš jums sakau: kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 28 – Petrinių vigilija
 
S. Skaitinys iš Apaštalų darbų. (Apd 3, 1–10)
 
Anomis dienomis: Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną. (Jn 21, 15–19)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
VI. 29 – Šv. Petras ir Paulius, apaštalai (Petrinės)
 
S. Skaitinys iš Apaštalų darbų. (Apd 12, 1–11)
 
Anomis dienomis: Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį. Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintos duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai ėjo sargybą. Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matęs regėjimą. Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė. Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 16, 13–19)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu: Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. 
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.
 
Votyvinės Mišios Šv. Petro, apaštalo, garbei
 
Skaitiniai kaip Šv. Petro šventės Mišiose.
 
VI. 30 – Šv. Petro, ap., minėjimas.
 
S. Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus Laiško galatams. (Gal 1, 11–20)
 
Broliai: Aš sakau jums, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius.
Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir tada vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju.
 
S. Tai Dievo žodis.
R. Dėkojame Dievui.
 
S. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą. (Mt 10, 16–22)
R. Garbė Tau, Viešpatie.
 
Anuo metu Jėzus tarė savo mokiniams: „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.
 
S. Girdėjote Viešpaties žodį.
R. Šlovė Tau, Kristau.