| 2007 04 30 | |
|
Yra daug būdų aktyviai dalyvauti šventosiose Mišiose. Giedotinėse Mišiose reikia giedoti Kyriale ir papildomas lietuviškas giesmes. Dialoginėse Mišiose tikintieji garsiai kalba patarnautojų atsakymus ir Kyriale tekstus. Visose Mišiose patariama atitinkamose vietose stotis, sėstis ir klauptis (žr. Mišių tvarką), per Mišias ar jau prieš jas skaityti ir apmąstyti Mišių tvarkos ir kintamųjų dalių tekstus. Tyliose Mišiose galima bendrai mąstyti apie atskirų Mišių dalių prasmę ir dvasiškai vienytis su jomis, tyliai kalbėti žemiau pateikiamas asmenines Mišių maldas, mąstyti apie Viešpaties kančią.
ASMENINĖS MIŠIŲ MALDOS
Prieš Mišias
+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Visagali amžinasis Dieve! Čia, ant altoriaus, Tavo mylimasis Sūnus, mūsų Išganytojas Jėzus Kristus vėl atnaujins savo Kryžiaus auką už mane ir visus žmones. Dėl to ir aš noriu joje tikrai dalyvauti ne tik kūnu, bet ir visa siela: mintimis, jausmais ir troškimais. Tebūnie ji Tau padėka, pagarbinimas ir išaukštinimas, o man ir visiems tikintiesiems visokių malonių šaltinis; gyviesiems tesuteikia pagalbą ir palaiminimą, o skaistykloje kenčiančiuosius tepaguodžia ir teišvaduoja.
Šventoji Dvasia, apšviesk mane ir padėk man tinkamai šioje aukoje dalyvauti. Švenčiausioji Išganytojo Motina Marija, būk su manimi, kaip buvai su savo Sūnumi ant Kalvarijos kalno, kai jis šią auką kruvinai aukojo. Jūs, Dievo šventieji, kuriuos šiandien Bažnyčia mini, išmelskite man tiek tikėjimo ir meilės, kiek jūs turėjote. Amen.
Per laiptų maldas ir Confiteor
Gailestingasis Viešpatie Dieve, per visą savo gyvenimą esu labai daug kartų Tau nusikaltęs mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Aš skaudžiai įžeidžiau Tave, savo Sutvėrėją ir geriausiąjį Tėvą. Dėl to dabar labai gailiuosi, prašau Tave man atleisti ir per švenčiausiąją auką suteikti man naujų jėgų saugotis nuodėmės ir vis labiau Tave mylėti.
Per Gloria
Kupina dėkingumo širdimi garbinu Tave, Viešpatie, ir kartu su angelais tariu: Garbė Tau aukštybėse, o žemėje ramybė Tavo mylimiems žmonėms! Dėkui Tau, dangaus Tėve, kad mane sutvėrei ir paskyrei amžinajai laimei danguje. Ačiū Tau, Jėzau, kad mane atpirkai iš amžinojo pasmerkimo, kuris man grėsė. Tenebūna man veltui Tavo kančia ir mirtis. Dėkoju Tau, Šventoji Dvasia, kad mane šventuoju Krikštu atgimdei, savo malone pašventinai ir priėmei į Dievo Bažnyčią. Švenčiausioji Trejybe, už tą visą gera tebūna Tau garbė ir šlovė per amžius.
Per maldas
Gerasis mano Dieve, daug rūpesčių, sielvartų ir vargų slegia mus šioje žemėje. Jungdamasis su besimeldžiančiu Tavo kunigu, prašau Tave, kad pagelbėtumei mano paties, mano namiškių ir artimųjų reikaluose. Padėk mums visiems teikti Tau didesnę garbę ir pasiekti išganymą. Išklausyk mus per savo Sūnų, mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kuris, būdamas Dievas, su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
Per lekciją
Mano pareiga ir džiaugsmas ne vien tik Tave, Viešpatie, maldauti, bet ir Tavo žodžio klausyti. Tavo žodis – tiesa. Jis atskleidžia man Tavo tėvišką valią. Esu laimingas, kad galiu jį išgirsti, nors daugelis apie jį dar nieko nežino. Visa širdimi Tau dėkoju, kad mane pašaukei pažinti Tavo žodį ir juo vadovautis gyvenime. Su pagarba priimu visus Tavo pamokymus, pranašų ir apaštalų lūpomis perduotus, Tavo šventosios Bažnyčios man skelbiamus.
Per Evangeliją
Viešpatie, mano Dieve, ne tik pranašai ir apaštalai mane moko, bet ir vienatinis Tavo Sūnus, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Jo žodis yra šviesa pasauliui. Dangus ir žemė praeis, visa žmonių išmonė pranyks, o Tavo, Dieve, žodis paliks amžiais. Tik Tavo, Dieve, mokslas yra vertas mano meilės. Jis vienas tegali man atidaryti vartus į amžinąją laimę. Duok man drąsos ir suteik jėgų vykdyti tai, ko moko Tavo žodis. Atleisk, jeigu iki šiol kur nors nesilaikiau Išganytojo pamokymų.
Tikėjimo išpažinimas
Tikiu vieną Dievą....
Per atnašavimą
Per kunigo rankas nuolankia širdimi aukoju Tau, Dieve, duoną ir vyną, taipogi visa, ką man esi davęs ir tebeduodi. Visa tai Tau aukodamas, noriu pareikšti, jog Tu esi visiškas mano ir visos Visatos Viešpats. Šia auka noriu Tau padėkoti už visas man suteiktas malones ir atsiprašyti už savo ir kitų žmonių nuodėmes.
Priimk, Viešpatie, mano kūną su visomis jo jėgomis ir išlaikyk sveiką, kad būtų tinkamas įrankis Tavo garbei, artimo labui darbuotis. Priimk mano sielą su visomis jos galiomis, kad visos mano mintys, visi jausmai, norai ir veiksmai į Tave kiltų. Priimk, Viešpatie, visus mano rūpesčius, darbus ir sielvartus; padaryk, kad aš nieko kito netrokščiau, kaip tik įvykdyti Tavo valią.
Pavedu Tau, Viešpatie, savo namiškius, gimines, geradarius ir pažįstamus, gyvus ir mirusius. Pasigailėk visų atšalusiųjų, atsiskyrusių jų nuo Bažnyčios ir nusidėjėlių. Nebausk tų, kurie man daro bloga ir linki pikto. Švenčiausioji Dievo Sūnaus auka tesuteikia gausios dangaus palaimos visų mūsų išganymui. Amen.
Per prefaciją
Garbinu Tave, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia! Reiškiu Tau, Dieve, didžią pagarbą už tuos, kurie Tavęs nepažįsta, ir už tuos, kurie Tave niekina. Myliu Tave visa širdimi ir dėkoju Tau už visas man teikiamas gėrybes. Reiškiu Tau meilę ir dėkingumą taip pat už tuos, kurie Tavęs nemyli ir Tau nedėkoja. Jungiuosi su Tavo angelų ir šventųjų būriais, kurie be paliovos Tau gieda amžiną garbės ir šlovės giesmę:
Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas! Pilni yra dangūs ir žemė jo garbės. Osana aukštybėse! Garbė tam, kurs ateina Viešpaties vardu. Osana aukštybėse!
Prieš pakylėjimą
Sveikinu Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, kuris tuojau ateisi ant šio altoriaus iš naujo aukotis už mane ir visą žmoniją. Sveikinu Tave kartu su visa Bažnyčia, kuri sudaro Tavo dvasinį kūną. Joje mes esame susijungę tarp savęs, kaip vieno kūno nariai, ir susivieniję su Tavimi, nes Tu – mūsų Galva ir Širdis. Tu mums teiki tikėjimo ir dvasios vienybę. Tu duodi mums meilę ir malonės gyvenimą. Tu trokšti, kad mes vienas kitą mylėtume ir, broliškai gyvendami, būtume išganyti. Begalinės Tavo meilės skatinamas, meldžiu Tave, Viešpatie, maloniai pažvelk į visą savo Bažnyčią; laimink vyriausiąjį jos ganytoją Šventąjį Tėvą N., mūsų vyskupą, kunigus, kitus dvasininkus ir visus tikinčiuosius. Pažvelk maloniai į mūsų kraštą ir jo vaikus. Paguosk vargstančius, sergančius, mirštančius. Suteik stiprybės visiems dėl Tavo švento vardo besidarbuojantiems. Priimk jų tikėjimą ir aukas. Priimk už visus šią šventųjų Mišių auką, kad ji būtų mums neišsenkančios palaimos šaltinis.
Tvirtai tikiu, Viešpatie, jog žodžiai, kuriuos dabar ištars Tavo vardu kunigas, duoną ir vyną pavers į švenčiausiąjį Tavo Kūną ir brangiausiąjį Tavo Kraują. Tikiu, jog šitokiu būdu Tu pats dabar pas mus ateini.
Per pakylėjimą
Viešpatie Jėzau Kristau, tikrasis Dieve ir Žmogau, mūsų Atpirkėjau, aš tvirtai tikiu, kad čia esi ir vėl sudabartini savąją Kryžiaus auką. Kaip Tu, mus pamilęs, pasiaukojai už mus, taip ir aš iš meilės Tau noriu dirbti ir aukotis. Tu mano Viešpats ir mano Dievas! Myliu Tave ir noriu visada Tave mylėti.
Po pakylėjimo
Dvasios akimis regiu Tave, Viešpatie Jėzau, prikaltą prie kryžiaus, srūvantį krauju. Ir tai dėl manęs, kad nepražūčiau, bet gyvenčiau ir amžinai būčiau laimingas. Jėzau, visa širdimi dėkoju Tau už begalini Tavo pasiaukojimą.
Amžinasis Tėve! Ant altoriaus paslaptingu būdu vėl yra paaukotas Tavo mylimasis Sūnus, mano Išganytojas. Iš visos širdies Tau dėkoju už begalinės meilės atskleidimą šioje šv. Mišių aukoje. Jos palaimos pripildyk visus dalyvius, taip pat tuos, kurie norėjo, bet negalėjo čia ateiti. Tepasiekia, Viešpatie, ši palaima visų Tau ištikimų mirusių sielas ir tepadeda joms. Ypačiai meldžiu Tave už man brangius mirusiuosius. Šia švenčiausia auka išvaduok jų vėles iš skaistyklos kančių.
Gailestingasis Dieve, būk ir man maloningas. Padėk nusikratyti nuodėmėmis ir už jas atsilyginti dar čia, žemėje. Uždek manyje Tavo meilę, kad, jos gaivinamas, būčiau vertas Tavimi džiaugtis būsimajame gyvenime. Amen.
Per Komuniją
Tėve mūsų...
Viešpatie Jėzau! Tau negana vien tik ateiti pas mus ant altoriaus ir už mus aukotis. Tu nori ir su kiekvienu savo tikinčiuoju kuo glaudžiausiai susijungti šventąja Komunija. Aš taip pat ilgiuosi Tavo draugystės ir dėl to kviečiu Tave: ateik, gerasis Išganytojau, ir gyvenk manyje kaip savo šventovėje. (Jeigu dabar aš Jėzaus negaliu priimti sakramentiškai, prašau jį pas mane ateiti bent dvasiškai.)
Viešpatie Jėzau, tikiu, jog Tu jau esi manyje. Būk visuomet mano svečias, bičiulis ir mokytojas. Padėk man daryti gera ir neleisk, kad nuo Tavęs kada nors atsiskirčiau.
Gelbėk mane, Viešpatie, nuo visokio blogio, nuo visokios nuodėmės. Stiprink, kad nesvyruočiau nepasisekimuose, nemalonumuose ir priešingumuose, kurių taip daug pasitaiko šiame pasaulyje. Suteik man savo ramybę, kuri eina iš tyros sąžinės ir kurios man pasaulis duoti negali. Amen.
Po Mišių
Ačiū Tau, Viešpatie, kad galėjau dalyvauti šiose šv. Mišiose, kur buvo atnaujinta Tavo mylimiausiojo Sūnaus Kryžiaus auka už mane ir visus žmones. Dar kartą dėkoju Tau, Viešpatie, kad mane aplankei ir sustiprinai. Tu esi tikroji ir vienintelė mano sielos gyvybė, laimė, paguoda. Savo malone pasilik manyje visuomet. Šventosios aukos galia padaugink manyje tikėjimą, sustiprink viltį ir meilę. Suteik man visa, kas reikalinga pareigoms atlikti ir amžinajam gyvenimui laimėti. Per švenčiausios Tavo Motinos Marijos rankas Tau save atiduodu. Globok, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią. Laimink mano mintis, kalbas ir darbus. Laimink visus mano šventus pasiryžimus ir geras pastangas. Laimink visus mus savo kunigo ranka, ir Tavo malonė tegul visada mus lydi. Amen.
+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
KRISTAUS KANČIOS APMĄSTYMAS PER MIŠIAS (Iš „Juozapinių knygų“)
Ką ženklina kunigo Mišių liturginiai rūbai ir reikmenys (pagal pop. Inocentą III):
Humerolas, dedamas iš pradžių ant galvos, po to ant kaklo po alba – drobulę, kuria kareiviai uždengė Jėzaus akis ir mušdami liepė pranašauti, kas jį mušė.
Alba – baltą rūbą, kuriuo Kristus buvo pajuokai apvilktas pas Erodą.
Cingulas (juosta) albai sujuosti – virves, kuriomis Viešpats Jėzus buvo surištas.
Manipulas (rankmaustė) – virvę, kuria buvo supančiotos Jėzaus rankos.
Stula – grandinę, kurią uždėję Jėzui ant kaklo, vedė jį pas Pilotą ir į Kalvariją.
Arnotas, ant kurio išsiuvinėtas kryžius – stulpą, prie kurio Jėzus buvo plaktas, ir kryžių, kurį Viešpats nešė ant savo pečių.
Taurė – karčią Viešpaties kančią, kurią jis pradėjo Alyvų sode.
Pala taurei pridengti – Jėzaus erškėčių vainiką.
Veliumas, dedamas ant taurės ir palos – skarą, kuria Veronika nušluostė kruviną Viešpaties veidą.
Purifikatorius (rankšluostėlis), dedamas ant taurės – drobulę, kuria buvo pridengtas iš rūbų išvilkto ir nukryžiuoto Viešpaties nuogumas.
Patena – lentą, kuria Viešpaties kūnas buvo nešamas į kapą.
Korporalas, ant kurio padedama konsekruota Ostija – drobulę, į kurią buvo įvyniotas Viešpaties kūnas kape.
Bursa, vokas korporalui, dedamas ant veliumu uždengtos taurės – akmenį, kuris buvo užristas ant Viešpaties Jėzaus kapo.
Intencija prieš Mišias. Kalbama prieš kunigui išeinant iš zakristijos.
Visagalis Dieve, aukoju šias Mišias Tavo didingiausios ir švenčiausios Dievystės garbei ir šlovei. Ši auka dera tik Tau vienam kaip Dievui. Aukoju, kad padėkočiau Tau, Viešpatie, už visas Tavo geradarystes, kada nors suteiktas visam pasauliui ir man nusidėjėliui. Aukoju, norėdamas atsilyginti už viso pasaulio, gyvųjų ir mirusiųjų nuodėmes. Ypač aukoju už N. N. (čia prisimink, už ką ketini melstis), prašydamas Tavo šventų malonių padauginimo visiems teisiesiems, nusidėjėliams – grįžimo prie Tavęs, darantiems atgailą – nuodėmių atleidimo, suspaustiems ir nuliūdusiems – paguodos, kaliniams – išvadavimo iš pagonių nelaisvės. Pagaliau aukoju, kad gaučiau Tavo malonių savo sielos išganymui, o ypač tos, kurios reikia mirties valandą. Aukoju už šventosios Bažnyčios reikalus tuo ketinimu, kuriuo pats Viešpats Jėzus save paaukojo Tau, Dieve Tėve, mirdamas ant kryžiaus, taip pat ta intencija, kuria savo Sūnų paaukojo Švenčiausioji Mergelė Marija, kai jam mirštant stovėjo po kryžiumi. Aukoju už skaistykloje esančias visų mirusiųjų vėles, už kurias aš privalau melstis, kurių niekas neprisimena ir kurių kūnai yra palaidoti kapuose prie šios bažnyčios, o labiausiai už tas, už kurias Tu, Dieve, labiausiai nori, kad melsčiausi. Tau, mano Dieve, dabar nuoširdžiai aukoju ne tik šias vienas Mišias, bet ir visas kitas, kurios visame pasaulyje per visus amžius bus aukojamos iki teismo dienos. Amen.
Kunigui išeinant iš zakristijos, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus ėjo su savo mokiniais į Alyvų sodą, ir kalbėk:
Jėzau, su mokiniais einantis į sodą, leisk, kad ir aš bent dvasioje galėčiau sekti paskui Tave ir per šią šv. Mišių auką apmąstyti Tavo kruvinos kančios auką.
Kai kunigas persiskiria su patarnautojais, apmąstyk, kaip Viešpats Jėzus, pasišalinęs nuo mokinių, meldžiasi, o jie tuo tarpu užmiega, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, neatsitrauk nuo manęs besimeldžiančio, kad manęs neapimtų snaudulys ir atšalimas maldoje, atleisk man nusidėjimus ir apsileidimą meldžiantis.
Kai kunigas stato taurę ant altoriaus kiek į šoną, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus melsdamasis kalbėjo: „Tėve, jeigu įmanoma, atitolink nuo manęs šitą taurę“, ir tark:
Viešpatie Jėzau, atitolink nuo manęs taurę, apie kurią šventasis psalmininkas sako: „Iš jos gers visi žemės nusidėjėliai“.
Kai kunigas vėl ima taurę ir stato viduryje altoriaus, atmink, kaip Viešpats Jėzus, priimdamas taurę, tarė Dievui Tėvui: „Tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, savo valią atiduodu Tavo valiai, visuose gyvenimo reikaluose teesie Tavo šventoji valia, kaip danguje, taip ir žemėje.
Kai kunigas nuo taurės eina prie mišiolo, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus antrą kartą eina melstis ir taria Tėvui šiuos žodžius: „Jei galima, atitolink nuo manęs tą taurę“, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, ne prie ko kito, vien prie Tavęs noriu glaustis visuose savo varguose ir suspaudimuose: būk mano paguoda ir pagalba! Tu matai, kad tai išeis į naudą mano sielos išganymui.
Kai kunigas nuo mišiolo grįžta prie taurės, mąstyk, kaip Viešpats Jėzus vėl atsiduoda Tėvo valiai, priimdamas taurę, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, jei regi, kad negaliu būti kitaip išganytas, kaip tik gyvendamas varguose ir suspaudimuose, tegul išsipildo Tavo švenčiausia valia.
Kai kunigas nuo altoriaus sugrįžta pas patarnautojus, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus, sugrįžęs pas mokinius, juos pažadino, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, teikis man duoti malonę nuolat budėti gerame, kad mano širdis nemiegotų, kai reikia daryti gerus darbus.
Kai kunigas pradeda „Introibo“, pagalvok, kaip Viešpats Jėzus mokiniams kalbėjo šiuos žodžius: „Melskitės, kad nepakliūtumėt į pagundą“, ir tark:
Viešpatie Jėzau, pašalink nuo manęs pagundas, kad jos neįstengtų manęs nugalėti.
Kai žemai pasilenkęs kunigas kalba „Confiteor“, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus alpdamas krauju prakaitavo ir parpuolė ant veido, bei kalbėk:
Viešpatie Jėzau, duok man malonę, kad kiekvieną maldą sukalbėčiau su didžiausia pagarba Tavo didybei, o tasai Tavo kruvinas prakaitas tebūna man išganymui.
Kai kunigas po „Confiteor“ atsitiesia, galvok, kaip pas Viešpatį Jėzų atėjęs angelas jį, kruvinai prakaituojantį, sustiprino, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, ir man siųsk angelą, kad jis padėtų visose nelaimėse, o labiausiai, kai mane mirštantį išpils paskutinis prakaitas.
Kai kunigas kalba „Misereatur“ ir kitas maldas, atsimink, kaip Viešpats Jėzus savo mokiniams pasakė, kad jau netoli yra tas, kurs turi jį išduoti, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, teikis man apreikšti, kai nebetoli bus mano mirtis, kad galėčiau kuo geriau pasiruošti gerai ir laimingai mirčiai.
Kai kunigas bučiuoja altorių, pagalvok, kaip Viešpats Jėzus pasitinka Judą ir jo klausia: „Bičiuli, ko tu čia atėjai?“, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, visus mano priešus padaryk mano bičiuliais.
Kunigui einant prie altoriaus ir jį bučiuojant, pamąstyk, kaip Judas šventvagišku pabučiavimu išdavė Viešpatį Jėzų, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, saugok mane nuo piktą mąstančių mano priešų ir atleisk visas mano paties neteisingas veidmainystes.
Kai kunigas eina prie mišiolo, atmink, kaip kareiviai Viešpatį Jėzų sugautą ir surištą vedė pas Aną, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, per Tavo surišimą pririšk mane prie savęs savo malonės raiščiais, kad nuo Tavęs niekuomet neatsitraukčiau.
Kunigui skaitant šv. Mišių pradžią (introitą), pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus stovi prieš Aną bei nusižeminęs atsakinėja į jo klausimus, ir tark:
Viešpatie Jėzau, duok man dorybę, kad ir aš į sunkius žodžius atsakyčiau nusižeminęs.
Kai kunigas po pradėtų maldų (introito), eina prie altoriaus vidurio ir kalba „Kyrie eleison“, atsimink, kaip Viešpatį Jėzų su trenksmu vedė nuo Ano pas Kajafą, ir sakyk:
Viešpatie Jėzau, vesk mane paskui save ir laikyk savo šventąja valia, kad niekuomet nuo Tavęs neatsitraukčiau, bet visuomet glausčiausi prie Tavęs.
Kunigui kalbant „Gloria in excelsis Deo“, pamąstyk, kaip Kajafas prisaikindamas atkakliai klausinėjo Viešpaties Jėzaus, „ar Jis esąs Dievo Sūnus“, o Viešpats Jėzus atsakė: „Taip yra, tu pasakei“.
Reiškiu Tau garbę, mano Jėzau, ir laiminu Tave, tvirtai tikėdamas, jog Tu esi Dievo Sūnus, Tu esi aukščiausias ir didingiausias Viešpats.
Kada kunigas atsigręžęs ir ištiesęs rankas sako: „Dominus vobiscum“, atmink, kaip vienas kareivis, ištiesęs savo prakeiktą ranką, Viešpatį Jėzų smarkiai užgavo per veidą, ir kalbėk:
O Jėzau, visa širdimi gailiuos, kad dėl manęs buvai taip didžiai paniekintas: per šį Tavo užgavimą atleisk visas mano begėdiškas kalbas.
Kai kunigas eina prie mišiolo ir kalba maldas, pamąstyk, kaip kareiviai, išvedę Viešpatį Jėzų į kiemą, juokėsi ir tyčiojosi iš jo. Ypač kai užrišę jam akis kumščiais mušė į sprandą ir į švenčiausią veidą bei tampė už plaukų, klausdami: „Pasakyk, kas Tave muša?“
Viešpatie Jėzau, dėl to Tavo akių uždengimo atleisk mano nuodėmes akimis. Tegul mano akys būna vertos Tave, mano Dieve, regėti amžinoje garbėje.
Kai kunigas po maldų toliau skaito skaitinį, prisimink, kaip šv. Petras kieme kalbasi su kareiviais ir išsigina Viešpaties Jėzaus.
Viešpatie Jėzau, net jei man reikėtų dėl Tavęs iškęsti visas kančias, kurias patyrė šventieji kankiniai, aš nenoriu niekuomet Tavęs išsiginti. Esu pasirengęs dėl Tavo išpažinimo net pralieti kraują.
Kai kunigas duoda patarnautojui ženklą, o tasai atsako „Deo gratias“, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus pažvelgė į Petrą, o jis, išėjęs iš kiemo, labai verkė dėl savo nuodėmės, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, pažvelk į mane nusidėjėlį savo gailestingomis akimis, kad ir aš per išpažintį taip gausiai verkčiau ir taip gailėčiausi dėl savo nuodėmių savo mirties valandą, kaip tuomet gailėjosi šventasis Petras.
Kai kunigas eina ties altoriaus viduriu ir pasilenkęs kalba „Munda cor meum“, atsimink, kaip Viešpats Jėzus, įvestas į gilų urvą po žeme, per visą naktį grandinėmis surištas turėjo būti smarvėje, ir kalbėk:
O Jėzau, dėlei Tavo nakvynės leisk man po mirties nepatirti tamsios pragaro nakties. Tebūsiu vertas gyventi dangaus karalystėje ir amžinoje šviesoje, kur visados diena. Atleisk man, Viešpatie, visas nuodėmes, kuriomis Tave užrūstinau nakties metu.
Kai kunigas eina prie mišiolo skaityti „Evangelijos“, pamąstyk apie tai, kaip žydų vyresnybė iškėlė bylą prieš Viešpatį Jėzų ir vedė jį pas Pilotą. O kai kunigas skaito Evangeliją, pamąstyk, kaip žydai Viešpatį Jėzų skundžia, sakydami: „Jis vadina save Dievo Sūnumi, žmones suvedžioja, laiko save žydų karaliumi“, ir kalbėk:
Baisusis Teisėjau, mano Dieve, nekaltai Pilotui apskųstas, pasigailėk manęs nusidėjėlio savajame teisme, mano mirties valandą, kada mano sąžinė mane teisingai Tau skųs.
Kai kunigas po Evangelijos bučiuoja mišiolą, atmink, jog Pilotas pripažino Viešpaties Jėzaus nekaltumą, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, leisk man taip gyventi, kad mano mirties valandą mane pripažintum nekaltu.
Kai kunigas eina nuo mišiolo į altoriaus vidurį ir kalba „Credo“, pamąstyk, kaip Viešpatį Jėzų vedė pas Erodą, kaip jį ten išjuokė vyresnieji ir Erodo kareiviai. Atmink, kaip Viešpats Jėzus, Erodo daugelio dalykų klausinėjamas, nieko jam neatsakė, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, duok, kad ir aš visokius išjuokimus kantriai iškęsčiau dėl Tavo meilės, o dėlei Tavo tylėjimo atleisk Tave rūstinančias mano nuodėmes, padarytas per daug kalbant, ir padėk suvaldyti liežuvį.
Kai kunigas atsigręžęs kalba „Dominus vobiscum“, pamąstyk, kaip Pilotas, Viešpačiui Jėzui sugrįžus nuo Erodo, atiduoda jį pagal žydų valią nuplakti, ir kalbėk:
Mano Viešpatie Jėzau, žinau, jog nusidėjėliui skirta daug rykščių, o ir aš esu nusidėjęs. Viešpatie, dėl savo didžiausio gailestingumo plak mane čia, šiame pasaulyje, kad nereikėtų manęs bausti amžinai.
Kunigui taurę nudengiant, pamąstyk, kaip Viešpatį Jėzų išvilko iš rūbų, rengdamiesi nuplakti, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, apnuoginimu sugėdintas, per tą Tavo gėdą ir nuogumą atleisk visas mano begėdystes.
Kunigui aukojant ostiją, pamąstyk, kaip Viešpaties Jėzaus buvo pririštas prie stulpo ir smarkiai nuplaktas, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, dėl to stipraus Tavo kūno nuplakimo gailestingai atleisk mano kūno nuodėmes, kuriomis kada nors savo gyvenime Tave užrūstinau.
Kunigui einant prie taurės ir pilant vyną su vandeniu, pamąstyk, kaip Viešpatį Jėzų, skaudžiai nuplakę, vedė į kitą vietą erškėčiais vainikuoti, o kur tik Viešpats Jėzus žengė, kraujas iš jo kūno tekėjo lyg vanduo, palikdamas kruvinus pėdsakus, ir kalbėk:
O mano Jėzau, Tavo kraujas, taip gausiai išlietas plakant, tenuplauna visų mano kūniškų nuodėmių bjaurumą ir teužmoka Tavajam teisingumui.
Kai kunigas, eidamas prie altoriaus vidurio, taurę ima su savimi, pamąstyk, kaip Viešpatį Jėzų atvedė į vietą, kur jam uždėjo erškėčių vainiką.
O Jėzau, erškėčiais vainikuotas, dėl tos erškėčių karūnos neleisk man nutolti nuo dangiškos garbės vainiko mano mirties valandą.
Kai kunigas pasilenkęs kalba, atmink, kaip tie kareiviai vainikuotam Viešpačiui Jėzui pasijuokdami davė į rankas nendrę ir prieš jį priklaupinėjo, vadindami jį karaliumi bei spjaudydami į veidą, ir kalbėk:
O karalių Karaliau, mano Jėzau, lenkiu savo galvą prieš Tave, norėdamas atsiteisti už paniekinimą, kurį tada iškentei. Apspjaudytas švenčiausiasis Veide, bučiuoju Tave ir trokštu Tave regėti amžinosios garbės šviesybėje.
Kai kunigas eina plauti rankų, pamąstyk, kaip Viešpatį Jėzų, nuplaktą ir erškėčiais vainikuotą, veda pas Pilotą. Pilotas, pamatęs Viešpatį Jėzų taip sukruvintą, plauna savo rankas ir taria: „Nesu kaltas dėl to kraujo“, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, tegul mano rankos būna tokios švarios, kad ne tik niekuomet nesikėsinčiau pralieti žmogaus kraujo arba plėšti svetimą daiktą, bet ir būčiau laisvas nuo to geidimo.
Kai kunigas grįžta prie taurės, atmink, kaip Pilotas išvedė Viešpatį Jėzų į rotušės priemenę, norėdamas jį išlaisvinti.
Jėzau, žydų piktybės rastas mažiau vertas nei Barabas ir dar labiau paniekintas, būk man vertesnis už visus brangiausius žmones šiame pasaulyje.
Kai kunigas, atsigręžęs į žmones, kalba: „Orate, fratres“, ir jam garsiai atsako, pamąstyk, kaip Pilotas Viešpatį Jėzų, smarkiai nuplaktą, parodė žydams, tardamas: „Štai žmogus“, o jie balsu šaukė: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus“, ir kalbėk:
O Jėzau, išpažįstu, kad esi ne tik žmogus, bet ir mano Dievas. Prašau, per tą savo dievišką žmogystę pasigailėk manęs, silpno žmogaus.
Kai kunigas, atsigręžęs į altorių, tyliai kalba maldas, pamąstyk, kaip Pilotas, grįžęs į rotušę, priėmė nuosprendį, Viešpatį Jėzų, nors nekaltą, pasmerkdamas kryžiaus mirčiai, ir kalbėk:
Nekalčiausias Jėzau, neteisingo teisėjo nekaltai pasmerktas, neteisk manęs po mano mirties savo baisiuoju teismu, nes negalėsiu pasiteisinti prieš Tave dėl daugybės savo nuodėmių.
Kunigui balsiai skaitant „Prefaciją“, pamąstyk, kaip Viešpačiui Jėzui skaitė pasmerkimo dekretą, ir kalbėk:
Jėzau, neteisingu Piloto nuosprendžiu pasmerktas mirti, neskandink manęs savo teisingu sprendimu mano mirties valandą, nežiūrėk tuomet mano nuodėmių, bet savo kančios nuopelnų. Ir kaip be jokių mano nuopelnų teikeisi už mane pralieti savo švenčiausiąjį Kraują, taip mane, nors nevertą ir nenusipelniusį, tegul išgano Tavo beribis gerumas.
Skambinant per „Sanctus“ ir kunigui žegnojantis, pamąstyk, kaip žydai iš džiaugsmo šaukė, kai pamatė kareivių Viešpačiui Jėzui uždėtą kryžių, ir kalbėk:
Jėzau, didžiu kryžiumi prislėgtas, tegul visi mano suspaudimai ir kryžiai būna man dėl Tavo meilės lengvi, malonūs ir saldūs.
Kai kunigas pasilenkęs kalba ir bučiuoja altorių, atmink, kaip Viešpats Jėzus, kryžiaus slegiamas, parkrito ant savo veido, ir kalbėk:
O Jėzau, po kryžiumi parpuolęs ant savo veido, gelbėk mane mano sunkumuose, kad, šio pasaulio nelaimėse prispaustas kryžiaus sunkybės, nepatekčiau į nuodėmę, murmėdamas prieš savo Viešpatį Dievą.
Kai kunigas kalba „Memento“, ir sudėjęs rankas tyliai meldžiasi, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus meldės, kada jį kaip avinėlį vedė užmušti ir nužudyti, ir kalbėk:
Jėzau, vestas numirti ant kryžiaus, romus ir tylus kaip avelė, suteik, kad ir aš romiai, be murmėjimo ir nesiskųsdamas žmonėms, pakęsčiau visus savo kryžius.
Kai kunigas, ištiesdamas rankas, sako: „et omnium“, atmink, kaip kareiviai pagavo Simoną, einantį keliu, ir privertė nešti Viešpaties Jėzaus kryžių, nes jis jau buvo labai pavargęs ir pailsęs, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, tegul būsiu vertas padėti Tau nešti Tavo kryžių.
Kai kunigas toliau skaito, paminėdamas Švenčiausiąją Mergelę Mariją, pagalvok, kaip švenčiausioji Jėzaus Motina su kitomis šventomis moterimis ėjo paskui Viešpatį Jėzų, nešantį kryžių, ir kalbėk:
O Jėzau, dėl Tavo Motinos skausmo, kurį ji patyrė Tavo kančioje, duok man dievobaimingą širdį, kad apmąstyčiau Tavo skausmus ir brangiausiąją kančią, kad mano širdis susigraudintų, prisiminusi Tavo kentėjimus.
Kai kunigas virš taurės ištiesia rankas, atmink, kaip Viešpačiui Jėzui užlipus ant Kalvarijos kalno, kareiviai tuoj pakėlė savo rankas prieš Atpirkėją, kad jį nukryžiuotų.
O kai kunigas ranka žegnoja taurę ir žemiau ostiją, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus padavė savo rankas ir kojas, kad jas prikaltų vinimis prie kryžiaus, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, per tą skausmą, kurį tuomet kentėjai savo prikaltose rankose ir kojose, atleisk mano nuodėmes, padarytas rankomis ir vaikščiojant.
Kai kunigas ima ostiją ir, pakėlęs akis aukštyn, ją žegnoja, atmink, kaip kareiviai jau prikaltą Viešpatį Jėzų iškėlė ant kryžiaus, ir kalbėk:
O Jėzau, pakelk mano širdį ir jausmus iš šio pasaulio žemybės, pakelk mano sielą, gulinčią nuodėmių bjaurastyje.
Kai kunigas pakylėja Ostiją, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus buvo ant kryžiaus pakeltas aukštyn, ir kalbėk:
Tikiu, mano Dieve, jog toje švenčiausioje Ostijoje esi mano tikrasis Dievas, nukryžiuotas dėl mano išganymo, todėl puolu ant kelių ir ant veido prieš Tave, mano Dieve, nuolankiai Tau dėkodamas už tą tokią didelę malonę, parodytą mums, nevertiems.
Kai kunigas pakelia švenčiausiąją Taurę, pamąstyk, kaip gausiai tekėjo Viešpaties Jėzaus kraujas iš rankų ir kojų, iš perkaltų gyslų, ir kalbėk:
O švenčiausiasis ir brangiausiasis Jėzaus Kraujau, lenkiuosi Tau. Užmokėk visas mano nuodėmių kaltes ir būk man ne pražūčiai, o mano sielos išganymui.
Kada kunigas vėl žegnoja, pamąstyk, kaip šalia Jėzaus nukryžiavo plėšikus, o jis kabojo tarp jų, ir kalbėk:
O Jėzau, tarp plėšikų pakabintas, suteik, kad aš, kaip plėšikas Tavo dešinėje būčiau išgelbėtas nuo amžinosios mirties ir paskandinimo pragare.
Kada kunigas pasilenkęs bučiuoja altorių ir žegnoja, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus meldės už savo kryžiuotojus, ir kalbėk:
Ir aš, Viešpatie Jėzau, savo nuodėmėmis prisidėjau prie Tavo nukryžiavimo. Melskis už mane Dievui, savo Tėvui, kad Jis teiktųsi atleisti man visas mano nuodėmes.
Kai kunigas kalba „Memento“, atmink, kaip Viešpats Jėzus nepamiršo savo sopulingosios Motinos bei atidavė ją šv. apaštalo Jono globai, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, atiduok mane savo Motinos globai, kad galėčiau vadintis kad ir ne jos sūnumi, kaip šventasis Jonas, nes esu to nevertas, bet tik jos tarnu ir vergu.
Kai kunigas kalba „nobis quoque“ ir mušasi į krūtinę, atmink, kaip kai kurie mušėsi į krūtinę ir kalbėjo: „Iš tiesų jis buvo Dievo Sūnus“, o ir plėšikas šaukėsi Viešpaties Jėzaus.
Viešpatie Jėzau, būk man gailestingas dabar ir mano mirties valandą, kaip buvai gailestingas Tavo dešinėje nukryžiuotam plėšikui. Duok man tokį širdies sugrudimą, kokį jis tuomet turėjo.
Kai kunigas ima Ostiją ir truputį pakelia, mąstyk, kaip Viešpačiui Jėzui šaukiant „Trokštu“, jam padavė gerti acto su tulžimi, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, kartybėmis dėl manęs pagirdytas, mano priešmirtinių kentėjimų kartybes paskutiniame suspaudime permainyk į nepelnytos Tavo malonės saldumą.
Kada kunigas balsiai kalba „Oremus“, pamąstyk, kaip Viešpats Jėzus garsiai šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, neapleisk manęs paskutinėje mano merdėjimo valandoje, būk prie manęs su savo Motina, stovėjusia prie Tavęs mirštančio.
Kai kunigas, ištiesęs rankas kalba „Pater noster“, pagalvok, kaip Viešpats Jėzus kalbėjo savo Tėvui: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“, ir kalbėk:
Į Tavo rankas, o mano Jėzau, ir aš atiduodu savo sielą, atiduodu dabar ir mano mirties valandą.
Kai kunigas žegnojasi patena ir ją bučiuoja, atmink, kaip Viešpats Jėzus atsisveikino su šiuo pasauliu bei, kabodamas ant kryžiaus, nulenkė savo galvą lyg pabučiavimui (kaip rašo šv. Augustinas), ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, ir aš bučiuoju Tavo švenčiausias Žaizdas ir trokštu, kad mano mirties valandą, turėdamas rankose kryžių ir bučiuodamas Tavo nulenktą galvą, galėčiau laimingai numirti.
Kai kunigas ima Ostiją ir dalija pusiau, atmink, kaip Viešpats Jėzus ant kryžiaus išleido savo dvasią, o jo švenčiausioji siela atsiskyrė nuo kūno, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, jungiu savo mirtį su Tavo mirtimi, kartu su Tavimi aukoju mano sielos atsiskyrimą nuo kūno.
Kai kunigas dalį Ostijos įleidžia į taurę, darydamas kryžiaus ženklą, atmink, kaip Jėzaus siela nužengė į pragarus, kur buvojo šventieji protėviai, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, jei Tavo dieviškas teisingumas mane po mirties pasmerks skaistyklai, atmink mane, ten esantį, o dabar skaistykloje esančioms vėlėms dėl Tavo Brangiausiojo Kraujo duok amžinąją ramybę.
Kai kunigas, mušdamasis į krūtinę, kalba „Agnus Dei“, pamąstyk, kaip šimtininkas Longinas ietimi perdūrė Viešpaties Jėzaus širdį, o paskui pats pripažino, jog jis buvo tikrasis Dievo Sūnus, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, per tą Tavosios Širdies perdūrimą duok mano širdžiai Tavo nepelnytą malonę, perverk ją karštos meilės ietimi, kaip šventosios Teresės širdį.
Ir toliau kalbėk:
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę!
Kai kunigas pasilenkęs skaito maldas, atmink, kaip kai kuriems prašant, Viešpaties Jėzaus kūnas buvo nuimtas nuo kryžiaus. Taip pat pamąstyk, koks tai buvo skausmas Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kai ji bučiavo mirusį savo švenčiausiojo Sūnaus kūną bei laistė jį ašaromis, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, kokia širdimi tuomet Švenčiausioji Mergelė bučiavo Tave bei Tavo žaizdas ir kaip dėkojo už tokią sunkią auką, tokia širdimi ir aš, liedamas ašaras, dėkoju Tau, mano Atpirkėjau, jog Tu taip baisiai numirei dėl mano išganymo.
Kai kunigas ima pateną su Ostija ir mušasi į krūtinę, atmink, kaip Viešpaties Jėzaus kūną nešė į kapą, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, dėl savo nuodėmių aš teisingai nesu vertas jokio garbingo palaidojimo, bet palieku Tavo gerumui savo kūno laidotuves, kad tik galėčiau būti palaidotas su šventosiomis Mišiomis.
Kai kunigas priima Viešpatį Jėzų, jo švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, pagalvok, kaip Viešpaties Jėzaus kūną jau deda į kapą ir kalbėk nusižeminęs dvasia:
Viešpatie Jėzau, aš Tau atiduodu savo širdį kaip kapą, teikis įžengti į ją. Tu joje atsiilsėk bei gyvenk, ir padaryk, kad mano širdis niekuomet netaptų velnio būstu, kad ji nebūtų sutepta mirtinų nuodėmių.
Kunigui plaunant rankas vandeniu ir vynu, apmąstyk graudų dievobaimingų žmonių, o ypač Švenčiausios Mergelės, verksmą palaidojus Viešpatį Jėzų, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, gausiai išlietos Tavo Motinos ir kitų Tavęs verkiančių ašaros tegul priverčia mane mirties valandą pravirkti už mano nuodėmes, apmąstant Tavo kančią.
Kada kunigas uždengia taurę ir uždeda bursą, pamąstyk, kaip Viešpaties Jėzaus kapą užritino akmeniu ir užantspaudavo, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, savo kančios antspaudą įspausk į mano širdį, kad ji nuolat Tave atmintų ir, pati nukryžiuota, Tave mylėtų.
Kai kunigas eina prie mišiolo, atmink, kaip po palaidojimo visi eina namo, o šventasis Jonas vedasi Švenčiausiąją Mergelę, ir kalbėk:
Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau, jog našle likusią Tavo Motiną aprūpinai šventojo Jono globa. Pasirūpink ir manimi visuose mano reikaluose.
Kai kunigas nuo mišiolo grįžta prie altoriaus vidurio, pagalvok, kaip moterys dievobaimingai ėjo prie kapo lankyti Viešpaties Jėzaus kūno.
Kai kunigas pabučiavęs altorių sako: „Dominus vobiscum“, atmink, kaip Viešpats Jėzus pasirodė Magdalenai ir kaip ji norėjo pabučiuoti jo kojas.
Viešpatie Jėzau, tegul ir aš būsiu vertas regėti Tave po mirties, prisikėlimo garbėje amžinajame gyvenime.
Kai kunigas kalba „Ite missa est“, pagalvok, kaip Viešpats Jėzus siunčia apaštalus, tardamas: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai, ir kalbėk:
Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau, kad pašaukei mane į tą šventąjį tikėjimą, kurį skelbė apaštalai.
Kai kunigas atsigręžęs žegnoja, mąstyk, kaip Viešpats Jėzus, žengdamas į dangų, pakėlęs rankas, laimino apaštalus ir švenčiausiąją savo Motiną, ir kalbėk:
Viešpatie Jėzau, kuris, žengdamas į dangų, palaiminai Švenčiausiąją savo Motiną ir apaštalus, teikis taip pat palaiminti ir mane.
Kunigui einant prie paskutinės Evangelijos ir ją balsiai skaitant, pamąstyk, kaip apaštalai, išėję į pasaulį, skelbė šventąją Jėzaus Kristaus Evangeliją.
Viešpatie Jėzau, tikiu į visa, ko moko šventoji Tavo Evangelija ir ką tikėti liepia šventieji apaštalai bei šventoji Romos Katalikų Bažnyčia. Tame tikėjime trokštu mirti, noriu už tikėjimą pralieti savo kraują ir atiduoti savo gyvybę. Man labai skauda širdį, kad pasaulyje yra tiek daug žmonių, kurie neklauso Tavo šventosios Bažnyčios. Viešpatie, duok jiems atsivertimą, o man leisk ištverti tame tikėjime iki paskutinės mano gyvenimo valandos.
Pabaiga.
Priimk tad, Viešpatie, šį Tavo kančios apmąstymą ir prisiminimą. Tegul tie Tavo kentėjimai pagausina man Tavo malonę ir išprašo tiek dievobaimingą gyvenimą, tiek laimingą mirtį. Amen.
|
