Pasirengimas Mišioms, arba Katechumenų Mišios (III)

Gloria

Gloria in excelsis Deo.
Et in terra pax hominibus bonæ voluntatis.
Laudamus te.
Benedicimus te.
Adoramus te.
Glorificamus te.
Gratias agimus tibi propter magnam gloriam tuam.
Domine Deus, Rex cælestis, Deus Pater omnipotens.
Domine Fili unigenite, Jesu Christe.
Domine Deus, Agnus Dei, Filius Patris.
Qui tollis peccata mundi, miserere nobis.
Qui tollis peccata mundi, suscipe deprecationem nostram.
Qui sedes ad dexteram Patris, miserere nobis.
Quoniam tu solus Sanctus.
Tu solus Dominus.
Tu solus Altissimus, Jesu Christe.
Cum Sancto Spiritu, + in gloria Dei Patris.
Amen.

Garbė Dievui aukštybėse,
o žemėje ramybė geros valios žmonėms.
Šloviname Tave,
aukštiname Tave,
lenkiamės Tau,
garbiname Tave;
dėkojame Tau dėl Tavo didžios garbės,
Viešpatie Dieve, dangaus Valdove, visagali Dieve Tėve.
Viešpatie vienatini Sūnau, Jėzau Kristau.
Viešpatie Dieve, Dievo Avinėli, Tėvo Sūnau.
Tu naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
Tu naikini pasaulio nuodėmes, priimk mūsų maldavimus.
Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų.
Nes Tu vienas Šventas,
Tu vienas Viešpats,
Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau,
su Šventąja Dvasia + Dievo Tėvo garbei.
Amen.

Bažnyčia šlovina savo Atpirkėją, savo Kunigą ir savo Karalių.

Gloria yra garbės giesmė, garbinanti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų ir priskirianti jam visas dovanas, visas gerąsias savybes, kurias jis iš tiesų turi: jis yra mūsų Išganytojas, jis yra mūsų Atpirkėjas. Dabar jis yra Tėvo garbėje, ir jis tikrai yra vienas Viešpats ir vienas Aukščiausiasis. Šias tiesas mums naudinga dažnai kartoti, kad savo dvasia ir protu visada suvoktume jų spindesį bei tą vietą, kurią Viešpats turi užimti mūsų sielose ir visuomenėje.[1]

Jėzus Kristus turi teisę į jo vertas giesmes, į dangaus vertas giesmes, primenančias angelų giesmę.[2]

1. Mūsų vienintelis Dievas

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra visa ko šaltinis, niekas be jo neegzistuoja. Jis yra mūsų Dievas, mūsų vienintelis Dievas. „Tu vienas Šventas, vienas Viešpats, vienas Aukščiausiasis“[3] – štai kas yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus.[4]

2. Jėzus Kristus

Jau pats Jėzaus Kristaus vardas savyje turi išganingą jėgą, ypatingą malonę: paskaitykite Švč. Jėzaus vardo Mišių maldas ir pamatysite, su kokia pagarba Jėzaus vardas tariamas ir aiškinamas. Jėzaus vardas yra Bažnyčios pamaldumo praktika, ji nėra tik pamaldumas šventam vardui, kaip šventųjų vardams, kuris primenamas jų šventės proga. Ne. Tai daug giliau! Anot Bažnyčios mokymo, Jėzaus vardas turi savyje visas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus savybes, visą jo galią. Todėl Bažnyčia reikalauja nusilenkti, kai jis ištariamas liturgijoje.

Paprasčiausias mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo ištarimas kelia milžinišką reikalavimą – milžinišką pavieniam žmogui ir visiems žmonėms: jis reikalauja, kad pasiduotume jo viešpatavimui, kad tikėtume tiesomis, kurias jis skelbia.[5]

3. Išganytojas, Kunigas ir Karalius

„Tu naikini pasaulio nuodėmes, Tu sėdi Tėvo dešinėje, pasigailėk mūsų“. Jėzus Kristus yra Išganytojas. Jėzus Kristus yra Kunigas. Jėzus Kristus yra Karalius. Štai trys esminės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus savybės, kylančios iš jo hipostatinės vienybės, tai yra iš jo vienybės su pačiu Dievu viename asmenyje.

Taigi šios trys savybės: Išganytojas-Atpirkėjas, Kunigas, Karalius – kur jos tampa apčiuopiamos? Kur mes jas patiriame? Šv. Mišiose.

Šv. Mišiose mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra Atpirkėjas. Kas gali tai paneigti? Kryžiaus auka – tai jo atpirkimas, tai mūsų Viešpaties atpirkimas. Taigi, aukodami savo šventąją Mišių auką, jūs prisidedate prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimo, prie atpirkimo, kurį įvykdė mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Mūsų Viešpats yra Kunigas. Kur jis yra kunigas labiau, negu šventojoje Mišių aukoje? Tai jis yra Kunigas. Jūs esate tik jo tarnai, jūs veikiate tik Kristaus, tikrojo Kunigo, asmenyje. Todėl jūsų aukojamos Mišios – tai pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus vienoje iš jo esminių savybių.

Ir pagaliau, mūsų Viešpats yra Karalius. Regnavit a ligno Deus.[6] Mūsų Viešpats karaliavo nuo kryžiaus medžio. Čia yra jo sostas, čia yra jo karūna, čia jis nugalėjo pasaulį ir turi teisę karaliauti. Tad vėlgi Mišių aukoje jo karališkoji valdžia pasirodo aukščiausiu būdu.[7]

Jėzus Kristus karaliavo per kryžiaus medį, nes savo kryžiumi jis nugalėjo nuodėmę, nugalėjo velnią, nugalėjo mirtį!

Taigi tai yra trys nuostabios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalės. Kas nors pasakys, kad tai triumfalizmas. Na ką gi, taip, mes labai norime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfo. Ir todėl mūsų protėviai pastatė tas nuostabias katedras. Kodėl jie išleido tiek pinigų – tie žmonės, kurie buvo daug neturtingesni už mus? Kodėl jie skyrė tiek laiko, statydami šias katedras tokias nuostabias, kad mes dar ir dabar jomis žavimės, netgi tie, kurie netiki? Kodėl? Dėl altoriaus. Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Kad pažymėtų Jėzaus Kristaus kryžiaus triumfą. Na ką gi, mes norime skelbti mūsų Viešpaties kryžiaus triumfą savo Mišiose! Todėl mes klaupiamės, mums patinka klauptis prieš šv. Eucharistiją.[8]

4. Tarpininkas

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra iš esmės Kunigas, nes jis iš esmės Tarpininkas: „Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių“[9] (1 Tim 2, 5). Nuo pat susivienijimo Mergelės Marijos įsčiose su žmogiška siela ir žmogišku kūnu mūsų Viešpats yra Tarpininkas, Išganytojas, Kunigas. Tai labai graži ir labai mus paguodžianti tikrovė. Tą patį labai giliai išreiškia pats šv. Paulius. Jis kalba apie mūsų Viešpaties kunigystę ir apie mūsų Viešpatį kaip Auką už nuodėmes, ypač laiškuose romiečiams ir žydams. Šiuose dviejuose laiškuose randame gražiausius apaštalo Pauliaus teiginius apie šias didžias paslaptis.[10]

Yra tik vienas Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių: nukryžiuotasis Jėzus Kristus. Ir šį tarpininkavimą jis įvykdė per savo kryžių. Vienas Dievas, vienas Tarpininkas, vienas popiežius, vienas vyskupas, su kuriuo mes celebruojame, ir vienas kunigas, kuris celebruoja šv. Mišias. Tad yra tik viena religija. Jų negali būti dviejų, kitaip Mišių auka nebeturėtų jokios prasmės ir mūsų Viešpaties ant kryžiaus paaukota auka prarastų bet kokią vertę. „Tu, Viešpatie, sutraukydamas mirties grandines, atidarei mums dangaus vartus“[11]. Taip, užžengdamas ant savo kryžiaus, kad būtų nukryžiuotas, mūsų Viešpats mums atidarė rojaus vartus. Nėra kito, kuris būtų mums atvėręs rojaus vartus! Mes galime ieškoti visur. Žmogiški visų tų klaidingų religijų išradimai nieko verti, nes yra tik vienas Tarpininkas: tas, kuris atvėrė dangaus vartus, tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus su savo kryžiumi. Mes neturime pasirinkimo: tie, kurie nepraeina pro mūsų Viešpaties kryžių, nepraeina pro avidės vartus, kaip mūsų Viešpats sakė pats: „Aš esu vartai“[12] (Jn 10, 7). Taigi mes privalome praeiti pro šiuos vartus, kad patektume į dangų. Tad yra tik viena religija, vienintelis kelias patekti į dangų.[13]

Žmonės nebenori mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus socialinio karaliavimo, prisidengdami pretekstu, kad tai nebeįmanoma. Bet vienas dalykas, kad tai nebėra įmanoma, kitas dalykas – kad mes tai priimame kaip principą ir todėl nebesiekiame šio mūsų Viešpaties karaliavimo. Ką kasdien kalbame Tėve mūsų maldoje? „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Kas yra ta karalystė? Taip pat ir Gloria giesmėje mes giedame: Tu solus Dominus, tu solus Altissimus, Jesu Christe, „Tu vienas Viešpats, Tu vienas Aukščiausiasis, Jėzau Kristau“. Argi mes tai giedotume, o išėję sakytume: „Ne, nebereikia, kad mūsų Viešpats mums karaliautų“? Taigi gal gyvename nelogiškai? Ar esame katalikai, ar ne, ar esame krikščionys, ar ne? Jeigu esame krikščionys, privalome siekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės. Taika žemėje gali būti tik su šia sąlyga.[14]

Kolekta

Kolekta yra liturginė malda, kuria kartu su Bažnyčia prašome tam tikros malonės. Ši malonė atitinka švenčiamą paslaptį arba tos dienos šventojo būdingas dorybes.

Kad gautume daugiau malonių iš šventosios Mišių aukos, Bažnyčia panoro Mišias įjungti į švenčių ir mūsų Viešpaties gyvenimo bei šventųjų gyvenimų minėjimo ciklą, nes kiekviena šventė, kiekvienas mūsų Viešpaties gyvenimo įvykis mums atneša tam tikrą malonę. Mums jų reikia, nes mes negalime suvokti Kristaus paslapties pločio, aukščio, gylio ir dydžio[15]. Vien tik Bažnyčia mums motiniškai ją patiki. Ji mums dalija jo malones per visus metus, ypač per du didžiuosius metų laikotarpius, tai yra Kalėdų ir Velykų. Tai aiškina tėvas Pijus Parschas Liturginių metų vadove: „Ko turime laukti iš liturginių metų? Dieviškojo gyvenimo, gyvenimo apsčiai. Dieviškasis gyvenimas, kurio daigas pasodintas mūsų sieloje krikštu, turi augti per bažnytinius metus ir artėti prie tobulumo padedant liturginei maldai. Liturgija yra panaši į brangų žiedą, kurio deimantas yra šv. Eucharistija ir eucharistinė auka, o aptaisas padarytas iš švenčių ir bažnytinių laikotarpių“. (...) „Liturgija yra tikėjimo mokykla. Metų eigoje mums primenamos ir išdėstomos tikėjimo tiesos. Liturginiai metai yra uolūs auklėtojai, jie nori mums ne tik perduoti tikėjimo tiesas, jie nori mus padaryti geresnius, ugdyti mus dangui“[16]. Aišku ir mes, jei norime iš tikrųjų įsiskverbti į mūsų Viešpaties paslaptį, iš tiesų jį mylėti taip, kaip privalome, prie jo prisirišti ir gauti iš jo malonių, privalome pažinti liturgiją, ją branginti, ją tyrinėti. Tai tikrai svarbi šventėjimo priemonė. Skirtumas tarp katalikų ir protestantų yra tas, kad pastariesiems liturgija (jei dar turima tai, ką būtų galima pavadinti liturgija) yra tik paprastas priminimas, istorija, kuri yra pasakojama, bet neturi tos gyvybinės prasmės, to esminio gyvybės šaltinio.[17]

Šv. Mišių auka yra mūsų šventosios liturgijos centras ir jos sintezė. Ji lyg apibendrina visų metų liturgiją. Liturginis pasiruošimas nuo advento, Kalėdų, Trijų karalių ir gavėnios mus veda link mūsų Viešpaties aukos ir jo prisikėlimo. Tai liturgijos širdis. Po to liturgijos veikimas išreiškiamas laikotarpiu, kuris seka po Velykų ir Sekminių, kai mums dovanojama Šv. Dvasia.[18]

 

[1] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 24 d.

[2] Homilija, Écône, 1975 m. gegužės 17 d.

[3] Tu solus Sanctus, tu solus Dominus, tu solus Altissimus.

[4] Piligriminė kelionė į Romą, Laterano šv. Jono bazilika, 1975 m. gegužės 24 d.

[5] Dvasinė paskaita, Écône, 1980 m. birželio 3 d.

[6] „Dievas karaliavo nuo medžio“, ištrauka iš Vexilla regis, Kančios laiko mišparų himno.

[7] Homilija, Écône, 1980 m. birželio 27 d.

[8] Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d.

[9] Mediator inter Deum et homines.

[10] Velykų rekolekcijos, Écône, 1984 m. balandžio 17 d. Cituojame kai kurias arkivysk. Lefebvre‘o parinktas ištraukas: „Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. (...) Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas. Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“. Kitoje vietoje jis sako: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu“. (...) Visiems, kurie jo klauso, jis tapo amžinojo išganymo priežastimi, Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Žyd 5, 1–10). „Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje...“ (Žyd 8, 1–2).

[11] Citata iš Te Deum: Tu devicto mortis aculeo, aperuisti credentibus regna cælorum.

[12] Ego sum ostium.

[13] Homilija, Ruanas, 1990 m. gegužės 1 d.

[14] Homilija, Lilis, 1976 m. rugpjūčio 29 d.

[15] Plg. Ef 3, 18.

[16] Le guide de l’année liturgique, 1 tomas, Cycle de Noël, leid. Salvator, Mulhouse, 1954, p. 23–25.

[17] Dvasinė paskaita, Écône, 1978 m. sausio 17 d.

[18] Homilija, Écône, 1974 m. balandžio 14 d.