Žymaus tarpukario kunigo, VDU profesoriaus Antano Maliauskio knygelė apie šventąsias Mišias (1932 m.)
Įžanga
Žinok, skaitytojau, kad iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti žmogų.
Tas šv. Mišių turtas dabartiniais laikais yra lyg žemėje užkastas, retam kam težinomas, nes apie šv. Mišias mažai rašoma, mažai aiškinama per pamokslus ar katekizmo pamokas. Tačiau visuotinis Tridento Susirinkimas griežtai įsakė kunigams dažnai aiškinti žmonėms apie šv. Mišias.
Dėl to žmonės paprastai nežino to begalinio šv. Mišių turto. Jie labai lengvai apleidžia Mišias šventadieniais, o jei dalyvauja Mišiose, tai be tinkamo pamaldumo, atšalę.
Kad mūsų žmonės bent kiek pažintų tą begalinį šv. Mišių turtą ir juo tinkamiau naudotųsi, parašiau šią knygelę.
Perskaityk ją, apmąstydamas, įsigilindamas į tai, kas čia pasakyta. Juo geriau suprasi, kokias dideles dovanas mums teikia mieliausias Išganytojas per šv. Mišias, tuo labiau imsi Jį mylėti, tuo labiau pasirūpinsi niekuomet neapleisti Mišių, jose dalyvausi su didesniu pamaldumu, o tai, be abejonės, padės tau pasiekti amžinąją laimę.
Kas įsteigė šv. Mišias?
Šv. Mišias įsteigė pats mūsų Išganytojas Jėzus Kristus per savo Paskutinę Vakarienę. Tuomet Jis pats aukojo pirmąsias Mišias.
Buvo šitaip. Pavalgęs su savo apaštalais Velykų avinėlį, Kristus paėmė duoną, palaimino ją ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas.“ Paskui paėmė vyną, palaimino, davė savo mokiniams, sakydamas: „Imkite ir gerkite, tai yra mano Kraujas.“ Tais žodžiais duoną ir vyną Kristus perkeitė į savo Kūną ir Kraują.
Kai kas sako, kaip galėjo Kristus duoną ir vyną permainyti į savo Kūną ir Kraują? Kristus tai padarė savo visagalybe, nes Jis yra Dievas. Būdamas visagalis, Jis gali ir tai, ko negali nė vienas žmogus.
Juk tas pats Kristus vienu savo žodžiu nutildė sukilusias audras, padaugino duoną; vestuvėse Galilėjos Kanoje vandenį perkeitė į vyną; mirusį, bepūnantį Lozorių prikėlė iš numirusių, nors to padaryti negali nė vienas žmogus. Kodėl gi Jis nebūtų galėjęs duoną ir vyną perkeisti į savo Kūną ir Kraują? Juo labiau, kad duona su vynu ir visai natūraliu būdu gali pavirsti kūnu ir krauju. Kada žmogus suvalgo duoną ir išgeria vyną, ta duona ir vynas visai natūraliai pasikeičia į to žmogaus kūną ir kraują. Aiškus dalykas, kad tai, kas gali vykti natūraliai, be jokių stebuklų, galėjo būti įvykdyta visagalio Dievo stebuklingu būdu.
Taigi, pakeitęs duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, Kristus liepė apaštalams ir jų įpėdiniams: vyskupams bei kunigams, daryti tą patį, sakydamas: „Tai darykite mano atminimui.“ Tais žodžiais Kristus pasakė: „Kaip aš perkeičiau duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, taip ir jūs paverskite duoną ir vyną į mano Kūną ir Kraują, nes aš, mylėdamas žmones, noriu su jais pasilikti iki pasaulio pabaigos.“
Tą Kristaus įsakymą pildydami, vyskupai ir kunigai kasdien aukoja šv. Mišias, o viduryje Mišių duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Kartais šv. Mišių metu įvyksta ir regimų stebuklų, įrodančių, kad per Mišias, permainius duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują, ant altoriaus nebėra nei duonos nei vyno, bet Kristaus Kūnas ir Kraujas.
Kad kiek aiškiau tai būtų galima suprasti, paminėsiu čia vieną pavyzdį.
Mokslininkas Platina yra aprašęs popiežių gyvenimus. Jis pasakoja, kad popiežiaus Urbono VI laikais, 1263 metais, Bolsenos miestelyje netoli Romos įvyko toks nuostabus atsitikimas.
Tame miestelyje kunigas, aukodamas šv. Mišias, ėmęs abejoti, kad Švenčiausiame Sakramente yra gyvas Kristus su savo Kūnu ir Krauju. Kai Mišių metu jis aukodamas iškėlė savo paties konsekruotą Ostiją, įvyko didelis stebuklas. Iš aukštyn pakeltos švenčiausios Ostijos lyg lietus iš mažučio debesėlio smulkiais lašeliais ėmė varvėti Kraujas.
Tai pamatęs, kunigas labai nusigando. Matė tą stebuklą ir žmonės, kurie ten buvo.
Atsipeikėjęs, kunigas norėjo Krauju varvančią Ostiją nuleisti žemyn ir padėti ją ant korporalo (korporalas yra ketvirtainis drobės gabalas, panašus į skepetaitę. Mišių pradžioje kunigas ant jo padeda duoną ir vyną, o nuo Mišių vidurio (po konsekracijos) ant korporalo padeda Švenčiausiąjį Sakramentą). Bet visas minėtasis korporalas buvo kruvinas.
Kunigas verkdamas ėmė maldauti Išganytojo, kad jam atleistų abejojimo nuodėmę.
To stebuklo garsas pasiekė ir popiežių Urboną VI. Jis įsakė tam kunigui atvykti ir atnešti tą sukruvintąjį korporalą.
Kunigas atėjo pas popiežių, pas kurį buvo susirinkę kardinolai, papasakojo visą įvykį ir parodė jiems kruvinąjį korporalą. Popiežius ir kardinolai puolė ant kelių ir pagarbino Jėzaus Kristaus Kraują. Kristaus Kraujui pagarbinti popiežius įsakė Bolsenoje pastatyti labai gražią bažnyčią, ten didžioje pagarboje laikyti kruvinąjį korporalą ir kasmet tą dieną, kada įvyko minėtasis stebuklas, rengti iškilmingą procesiją ir joje nešti tą korporalą, sulaistytą Kristaus Krauju. Tai buvo pradžia vėliau įsteigtų Dievo Kūno procesijų, kurios dabar yra daromos visame pasaulyje.
Kaip anuomet Bolsenoje, taip ir dabar kasdien per šv. Mišias, nors ir nematomu būdu, plūsta Kristaus Kraujas ant mūsų sielų, jas trokštančias pagirdydamas, nuvalydamas nuo nuodėmių liekanų ir teikdamas visokias malones.
Šv. Mišios buvo aukojamos nuo pat Kristaus laikų. Apie šv. Mišias, kaip apie visiems žinomą dalyką, kalba ir pirmųjų amžių šventieji tėvai. Apie jas rašo šv. Klemensas, trečiasis popiežius po šv. Petro, ir popiežiai šv. Evaristas bei šv. Aleksandras. Jie visi gyveno pirmaisiais po Kristaus amžiais. Apie Mišias kalba ir šv. Augustinas, ir šv. Ambraziejus, ir Jonas Auksaburnis ir daug kitų. Kadangi jie kalba apie Mišias kaip apie visiems žinomą dalyką, tai rodo, kad jau ir anais laikais, Mišios buvo plačiai pasklidusios po pasaulį ir visiems žinomos.
Senovės pasakojimai apie apaštalus liudija, kad ir apaštalai aukodavo Mišias. Pirmųjų amžių krikščionys pasakojo, jog šv. Matas buvo nužudytas prie altoriaus, aukodamas Mišias. Šv. Andriejus atsakė teisėjui Agėjui: „Aš kasdien aukoju ant altoriaus aukščiausiajam Dievui nesuteptą Avinėlį.“
Kas įvyksta per šv. Mišias?
Per šv. Mišias yra atnaujinamas visas Kristaus gyvenimas. Per Mišias mes turime tą pačią laimę, kaip žmonės, kurie matė Kristų, vaikščiojantį po miestus ir miestelius, skelbiantį žmonėms dieviškąjį mokslą, gydantį ligonius, prikeliantį numirėlius, už mus kenčiantį ir mirštantį ant kryžiaus. Todėl dalyvaudami Mišiose prisiminkime, kad esame Kristaus akivaizdoje, matome Jo gyvenimą, kančias ir mirtį už mus.
Kristus užgimė iš Švenčiausios Mergelės Marijos. Taip pat ir per šv. Mišias. Išganytojas lyg gimte užgimsta kunigo rankose ir yra gyvas ant altoriaus.
Kadangi po konsekracijos ant altoriaus yra gyvas Kristus, kunigas puola ant kelių, pagarbindamas savo Išganytoją, pamaldžiai iškelia Jį aukštyn, rodo susirinkusiems žmonėms, kad ir jie Kristų pagarbintų. Kunigas rodo Išganytoją, pasislėpusį duonos ir vyno pavidaluose taip pat, kaip ir šv. Marija rodė Jį suvystytą vystykluose piemenėliams, kad ir jie Jį pagarbintų kaip Dievą, kaip savo Išganytoją.
Kristaus nusižeminimas per Mišias yra begalinis. Tapdamas žmogumi, Kristus paslėpė savo Dievystę, o Mišiose Jis paslepia ir savo žmogystę, Jis pasirodo duonos ir vyno pavidalais.
Kas tuomet sužadina gyvą tikėjimą Dievu, pasislėpusiu Švenčiausiame Sakramente, tas parodo gilesnį tikėjimą, negu piemenėliai, kurie pagarbino užgimusį Kristų. Jie akimis matė Kristaus žmogystę, o tikėjo jo Dievystę, kurios nematė. Mes nematome nei Kristaus Dievystės, nei Jo žmogystės, mes matome tik duonos ir vyno pavidalus, bet tikime, kad tuose pavidaluose pasislėpęs Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus.
Kodėl Kristus per Mišias tarsi prisidengia duonos ir vyno pavidalais?
Todėl, kad Jis norėjo pasilikti su mumis ir būti mūsų sielai maistas ir gėrimas, o žmogui pats patogiausias maistas ir gėrimas yra duona ir vynas. Kiek daug žmonių bijotų artintis prie Kristaus, jei Jis būtų tikros išvaizdos su dieviška didybe. Dabar Jis pasiliko tokiuose pavidaluose, kurie nesukelia žmogui jokios baimės.
Taigi nuo Mišių vidurio, t. y. po konsekracijos ant altoriaus nebėra nei duonos nei vyno, bet yra Kristus, kurį pagarbino trys Karaliai, kurį senelis Simeonas laikė rankose, kurį Švč. Marija Jeruzalės šventykloje aukojo Dievui Tėvui. Kristus per šv. Mišias daro stebuklus: duoną ir vyną perkeičia į savo Kūną ir Kraują.
Viso to nematome kūno akimis, bet tikime ir tuo nusipelnome didesnio užmokesčio, negu tie, kurie visa tai matė savo akimis. Juk pats Išganytojas pasakė šv. Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Kuo gilesnės yra tikėjimo paslaptys, tuo stipresnis turi būti mūsų tikėjimas, tuo didesnį užmokestį tokiu tikėjimu mes nusipelnome danguje.
Šv. Mišios yra ta pati auka, kurią Kristus paaukojo savo dangiškajam Tėvui, kentėdamas kančias ir mirdamas ant kryžiaus Kalvarijoje. Skirtumas čia tik tas, kad ant kryžiaus Kristus aukojo save Dievui Tėvui kruvinu būdu, išliedamas už mus savo Kraują, o per šv. Mišias jis save aukoja nekruvinu būdu. Auka ant kryžiaus įvyko vieną kartą, o Mišių auka gali būti sudabartinama daug kartų. Mirdamas ant kryžiaus, Kristus atpirko visus žmones, o šv. Mišios teikia mums tuos nuopelnus, kuriuos Išganytojas įgijo mirdamas ant kryžiaus.
Atsimink, skaitytojau, kad šv. Mišios nėra vien tik Išganytojo kančių ir mirties atvaizdas ar prisiminimas. Mišios yra tos pačios Jėzaus kančios, ta pati Jo mirtis, kuri įvyko ant kryžiaus Kalvarijos kalne. Galime tikrai sakyti, kad per kiekvienas Mišias Kristus miršta už mus, bet ne kruvinu, o mistiniu būdu. Šv. Grigalius sako: „Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugiau nebemiršta tokiu būdu, kaip mirė ant kryžiaus praliedamas savo Kraują. Per Mišias Jis pakartoja savo kančias ir mirtį už mus mistiniu būdu.“
Kad giliau įsidėtumei į galvą, kas pasakyta apie Kristų Švenčiausiame Sakramente, papasakosiu stebuklą, kurį aprašė dominikonų teologijos daktaras ir Kambrė vyskupas Tomas iš Kantimprė.
Duė (Douai) mieste šv. Mato bažnyčioje 1254 metais kunigas per Velykas dalijo žmonėms Komuniją.
Bedalydamas, jis pamatė vieną šv. Ostiją nukritusią ant žemės. Kunigas puolė ant kelių su didžiausia pagarba paimti nukritusios Ostijos. Neapsakomai nustebęs, jis pamatė, kad šv. Ostija pati pasikėlė nuo žemes. Kunigas ją paėmė, padėjo ant altoriaus ir atsiklaupęs maldavo Dievo atleidimo už paniekinimą, kuris įvyko per neapsižiūrėjimą. Jam karštai ir nusižeminus maldaujant, šv. Ostija išnyko, o jos vietoje pasirodė Jėzus labai gražaus vaikelio pavidalu. Sugraudintas to reginio, kunigas ėmė balsiai verkti. Prie verkiančio kunigo atskubėjo keli kanauninkai, ir jie labai nustebo pamatę kūdikėlį Jėzų. Prie altoriaus ėmė grūstis bažnyčioje buvę žmonės. Šit įvyksta ten dar didesnis stebuklas. Kunigas ir atskubėjusieji kanauninkai matė Jėzų kaip labai gražų ir labai malonų vaikelį, o kiti žmonės, kurių tuo metu prisirinko daugybė, matė Jėzų suaugusio pavidalu, apsuptą dieviškos didybės. Nusigandę žmonės puolė ant kelių ir vos drįso savo akis pakelti. Tas reginys tęsėsi ištisą valandą. Po valandos Kristaus išvaizda išnyko. Jo vietoje liko švenčiausia Ostija. To stebuklo garsas pasklido po visą apylinkę. Sužinojęs apie tai, vysk. Tomas iš Kantimprė, kuris paskiau ir aprašė šį stebuklą, nuvyko į Duė miestą, į šv. Mato bažnyčią, kreipėsi j tos bažnyčios kleboną ir paklausė, ar tikrai čia įvyko toks stebuklas, kaip žmonės pasakoja? Klebonas atsakė: „Kristus ne vien tuomet pasirodė didžiai žmonių miniai, bet ir dabar jis pasirodo žmogaus pavidalu.“
„Tuomet užsidegė manyje noras matyti Kristų, ‒ rašo minėtasis vyskupas, ‒ ir aš paprašiau klebono parodyti man tą šv. Ostiją. Tuoj nuėjome į bažnyčią, o su mumis kartu ir minia žmonių, norinčių pamatyti Išganytoją. Klebonas, baimės suimtas, paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir laimino žmones. Žmonės, pažvelgę į Ostiją, sušuko: „Jėzus, Jėzus!“ ir pradėjo verkti. Iš jų veidų buvo matyti, kad jie mato kažką nepaprastą. Aš paklausiau klebono: „Ką reiškia tas žmonių šauksmas, ir dėl ko jie verkia?“ „Mes matome Kristų žmogaus pavidalu“, ‒ atsakė klebonas. Aš nieko kito nemačiau, ‒ rašo vyskupas, ‒ tik šv. Ostiją. Su ašaromis ėmiau maldauti Dievo, kad ir mane padarytų vertą matyti Kristų žmogaus pavidalu. Galiausiai Dievas išklausė mano maldavimus, ir pasirodė man Kristus, tik vėl kitaip, negu susirinkusiems žmonėms: jie matė Jėzų labai gražaus kūdikėlio pavidalu, o man Jis pasirodė kaip neapsakomai gražus ir labai malonus suaugęs vyras.
Taip aš mačiau savo mieliausią Išganytoją. Tas reginys uždegė manyje tokią meilės ugnį, jog atrodė, kad širdis tuoj ištirps. Taip man bežiūrint Jėzaus veidas pradėjo mainytis: iš linksmo, malonaus jis vis labiau ėmė liūsti, ir, galop, aš pamačiau Jėzų, kaip Jis atrodė per savo kančią. Jo veide buvo neapsakomas liūdesys, ant galvos ‒ baisus erškėčių vainikas, veidas krauju aptekęs, iš šventosios Galvos, sudraskytos erškėčių dyglių, kraujas varvėjo per skruostus. Tas reginys sukėlė mano širdyje toki pasigailėjimą, jog mano akys paplūdo ašaromis.
Vieni žmonės džiaugėsi, kiti buvo baimės ir pagarbos apimti, dar kiti verkė ir t. t. Mat, tuo pačiu metu vieni matė Kristų kaip kūdikėlį, kiti ‒ kaip labai malonų jaunikaitį, Dievo didybės apsuptą, o treti ‒ baisias kančias kenčiantį.
Šv. Mišių auka yra pati kilniausia
Kad geriau suprastume šv. Mišių kilnumą, pažvelkime bent truputį, kas yra tas, kuris per Mišias aukoja, kam Jis aukoja ir ką aukoja.
Per šv. Mišias pagrindinis ir tikrasis aukotojas yra ne kunigas, stovintis prie altoriaus, bet pats Dievo Sūnus, Jėzus Kristus ‒ ne vien dėl to, kad Jis pats įsteigė šv. Mišių auką, bet ir dėl to, kad per kiekvienas Mišias duoną ir vyną Jis perkeičia į savo Kūną ir Kraują. Todėl šv. Jonas Auksaburnis ir sako, kad per Mišias tikrasis aukotojas yra pats Jėzus Kristus, o kunigas teikia tik savo patarnavimą Kristui. To paties moko ir visuotinis Tridento Susirinkimas.
Taigi, kai matai kunigą, aukojantį Mišias, būk tikras, kad tai daro nematomas Kristus.
Dėl to šv. Mišių auka Dievui yra maloni ir tuomet, kada Mišias aukoja net ir netikęs kunigas, nes, kaip jau minėta, čia tikrasis ir aukščiausias kunigas yra pats Išganytojas, o kunigas, kurs aukoja Mišias, yra Kristaus tarnautojas ir tik antraeilis Mišių aukotojas. Jis aukoja Mišias visos Bažnyčios ir visų tikinčiųjų vardu.
Atsimink, skaitytojau, kad kartu su Išganytoju ir su celebruojančiu kunigu Kristaus Kūną, Jo Kraują, Jo kančias, Jo nuopelnus Dievui aukoja ir visi tie, kurie tose Mišiose dalyvauja. Taigi ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Dėl to ir kunigas, atsisukęs į žmones per Mišias sako: „Orate fratres...“, tai yra „Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų maloni visagaliam Dievui.“
Pagalvok, skaitytojau, kokią galybę tu turi savo rankose! Atsimink, jog klausydamas šv. Mišių, tu esi tarytum kunigas ir kartu su Kristumi aukoji Dievui patį Išganytoją, Jo kančias, Jo nuopelnus.
Dėl to, kada tik galėsi, šventą dieną niekuomet nepraleisk progos pamaldžiai dalyvauti šv. Mišiose.
Dabar, pažvelkime, kam Jėzus aukoja Mišių auką.
Dovana arba auka turi būti tinkama tam asmeniui, kuriam nori aukoti. Juk vienokia dovana reikalinga, jeigu ją nori duoti pavargėliui, ir visai kitokios dovanos reikia, jeigu ją nori duoti karaliui.
Šv. Mišių auka yra aukojama pačiam Dievui. Dievas yra begalinis dangaus ir žemės Viešpats. Todėl ir Jam per Mišias teikiama auka turi būti begalinė.
Per Mišias Kristus pats save aukoja dangiškajam Tėvui taip pat, kaip Jis pasiaukojo Kalvarijoje, mirdamas ant kryžiaus.
Per Mišias Kristus aukoja ne vien savo Kūną ir Kraują, bet ir visa tai, ką Jis per trisdešimt trejus metus nuveikė: savo pasninkus, savo maldas, savo keliones, savo mokymą, patirtus persekiojimus ir kančias. Taigi, per Mišias Kristus aukoja Dievui už mus visą savo žmogystę. Kadangi Kristaus žmogystė yra sujungta su Dievyste, dėl to Mišių auka turi begalinę vertę Dievui.
Per Mišias Kristus aukoja už mus save dangiškajam Tėvui tiek kartų, kiek kartų yra laikomos Mišios visame pasaulyje.
Dievas taip mus myli, kad mums davė savo vienatinį Sūnų. Jėzus Kristus per Mišias mums atiduoda pats save ir begalinius savo nuopelnus. „O, koks neapsakomas Dievo gailestingumas, ‒ sako šv. Anzelmas. ‒ Dievas Tėvas man sako: „Imk mano Sūnų, aš Jį tau atiduodu. Aukok Jį man vietoj savęs.“ O Dievas Sūnus sako: „Imk mane ir aukok mano Tėvui vietoj savęs.“
Kokie menkaverčiai mano maldavimai, mano pagarbinimai, mano padėka būtų be Jėzaus! Kas kita, jei mano sutrintos ir nužemintos širdies prašymai yra sujungti su Išganytojo nuopelnais.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Mišių aukos kilnumas ir jos vertė yra begalinė. Iš to taip pat aišku, jog Kristus yra mūsų vyriausias kunigas, mūsų galingiausias tarpininkas ir mylimiausias mūsų užtarėjas. Apie Mišias šv. Pranciškus Salezas „Filotėjoje“ sako: „Šv. Mišios yra dvasinė Saulė, krikščioniškosios religijos svarbiausioji dalis, pamaldumo širdis, Dievo baimės siela, Dievo meilės bedugnė, kuria Dievas susijungia su mumis ir gausiai mums teikia savo dovanų ir malonių.“
Šv. Mišių nauda yra neapsakoma
Šv. Mišios, kaip jau matėme, yra ta pati Auka, kurią Kristus aukojo dangiškajam Tėvui mirdamas ant kryžiaus. Savo kančiomis ir mirtimi Kristus pelnė mums begalinius dangiškus turtus. Tuos turtus Išganytojas mums dalija per šv. Mišias.
Kiekvienas gali gauti turtų tiek, kiek pats nori. Kaip iš jūros gali semti tiek vandens, kiek patinka, ir vis tiek jūros neišsemsi, taip ar net dar labiau ir iš šv. Mišių ‒ semk dangiškų turtų, kiek tau patinka ir jų niekuomet neišsemsi.
Jei nužengtų iš dangaus Dievo Motina ir tartų: „Mano mielas kūdiki, aš tol nenustosiu meldusi už tave savo mieliausio Sūnaus, kol Jis suteiks tau išganymą.“
Išgirdęs tokį Dievo Motinos pažadėjimą, argi tu nesidžiaugtum?
Jei tu maldingai, su tinkamu pasirengimu dalyvauji šv. Mišiose, tavo išganymo iš dangiškojo Tėvo prašo pats Kristus. Per Mišias Kristus aukoja už tave Dievui Tėvui savo Kūną ir Kraują. Už tave meldžia visos Išganytojo žaizdos, Jo Švenčiausioji Širdis, ietimi perverta, kiekviena Jo ašara, dėl tavęs išlieta.
Argi tokio Jėzaus maldavimo neišklausys Jo dangiškasis Tėvas? Atsimink, kad Kristaus malda yra visagalė. Pagalvok, kokių malonių gali tau Kristus per Mišias išprašyti, kokias nelaimes Jis gali nuo tavęs pašalinti!
Išganytojas labai mus myli ir trokšta mūsų laimės, pats nori mums daugiau savo malonių suteikti, negu mes patys norime jų gauti. Dėl to ar daugiau, ar mažiau dangiškų turtų pasisemsime per šv. Mišias, tai priklauso visų pirma nuo mūsų pačių.
Kuo labiau mes tų dangiškų malonių norėsime, tuo su didesniu pamaldumu ir su tinkamesniu pasirengimu Mišiose dalyvausime, tuo daugiau pasisemsime dangiškų turtų. Kuo menkesnis bus mūsų pasirengimas ir pamaldumas, tuo mažiau pasisemsime per Mišias tų dangiškų malonių.
Kam per šv. Mišias tenka tos dangiškos malonės?
Visu pirma tos malonės tenka tam kunigui, kuris pamaldžiai šv. Mišias aukoja.
Neapsakoma Dievo malonė tenka tam, už kurį Mišios yra aukojamos. Jei Mišios yra aukojamos už tave, skaitytojau, ar už tą, už kurį tu prašei, tai, anot tėvo Segnerio S.J., yra tas pat, kaip Išganytojas būtų iškentėjęs visas kančias ir miręs ant kryžiaus už tave vieną, ar už tą, už ką buvo aukojamos Mišios, nes ir nekruvinoji šv. Mišių auka turi tokią pat begalinę vertę ir galybę, kaip ir Kristaus kančios bei Jo mirtis ant kryžiaus. To paties moko ir šv. Ambraziejus.
Daugybė Dievo malonių tenka tiems, kurie pamaldžiai su nuoširdžiu pasirengimu dalyvauja šv. Mišiose.
Išganytojas ypatingu būdu teikė savo nuopelnus tiems savo pasekėjams, kurie, Jam mirštant, stovėjo prie kryžiaus ir pamaldžiai maldavo Jo pasigailėjimo ir malonių. Tokių pat malonių gali Išganytojo išprašyti ir tie, kurie tinkamai dalyvauja šv. Mišiose, nes šv. Mišios yra ta pati auka, kurią Kristus aukojo dangiškajam Tėvui, mirdamas ant kryžiaus.
Dievo malonių, kurios plūsta per kiekvienas Mišias, gauna visa Kristaus Bažnyčia ir jos nariai.
Žmogau, argi galėtumei apleisti šv. Mišias, argi drįstumei per Mišias blogai elgtis, jei pagalvotumei, kad pats Dievo Sūnus ateina per Mišias už tave aukoti Dievui Tėvui savo kančias, savo mirtį, savo Kraują, ateina atiduoti tau savo kančią ir mirties nuopelnus, kad tave išganytų. Atsimink, kad vienas Kristaus Kraujo lašelis yra brangesnis už visus dangaus ir žemės turtus. O per Mišias Išganytojas, kaip jau minėjau, atiduoda tau visas savo kančias ir visus savo nuopelnus, tomis kančiomis ir mirtimi nupelnytus.
Jei karalius dalytų savo turtus ir kiekvienas galėtų jų imti tiek, kiek patinka, argi neitumei gauti tų turtų, argi pasiliktumei namie? Per Mišias Kristus tau duoda raktą į savo iždą ir kviečia tave imti dangiškus turtus.
Neapleisk šv. Mišių šventadieniais ir šiokiadieniais, kada tik gali, nes įsigytieji dangiški turtai bus tavo per amžius.
Be to, atsimink, kad pats gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas bus tavo užtarėjas, jei uoliai į Mišias ėjai ir pamaldžiai jose dalyvavai. Prisimink savo mirties ir teismo valandą ir pagalvok, ar norėtum turėti tokį užtarėją.
Vieni klausia, kas svarbiau, ar dalyvavimas Mišiose, ar Mišių aukojimas. Labai svarbus dalykas yra pamaldžiai dalyvauti Mišiose, bet daug svarbesnis ir daug naudingesnis dalykas, jei už tave ar už kitą bus aukojamos Mišios, o geriausia, jei Mišios bus aukojamos tavo pageidavimu už tave (tavo intencija) ir tu pats pamaldžiai jose dalyvausi.
Šv. Mišios ‒ geriausia išprašymo auka
Mes patys, būdami silpni kūriniai, turime prašyti savo dangiškojo Tėvo įvairių malonių. Tų malonių lengviausiai išprašyti per šv. Mišias, nes per Mišias už mus Dievą Tėvą prašo pats Dievo Sūnus, o Jo prašymas yra begalinės vertės.
Nėra tokių didžių malonių, kurių negalėtum prašyti, jei pamaldžiai, su didžiu pasitikėjimu dalyvauji šv. Mišiose, o ypač jei tavo prašymu yra aukojamos Mišios.
Bet kitas gal pasakys: jei Mišios turi tokią galybę, kodėl kai kurie prašymai lieka neišklausyti?
Išklausymas ar neišklausymas priklauso ne vien nuo Mišių galybės, bet ir nuo to, kaip mes prašėme, kaip mes dalyvavome Mišiose. Dievas reikalauja, kad mes prašytume Jo ne vieną kartą, bet ištvermingai, nužemintai, kad Mišiose dalyvautume pamaldžiai, su pasitikėjimu.
Dievas geriau žino, negu mes, kas mums yra naudingiau. Kadangi Dievas mus myli labiau, negu mes patys, jei prašomasis dalykas yra mums nenaudingas, Dievas mūsų prašymo neišklauso, bet suteikia mums malonių, kurios yra mums reikalingesnės.
Šv. Mišios ‒ geriausias Dievo pagarbinimas
Mes priklausome Dievui su visu savo kūnu ir siela, nes Dievas mus sukūrė iš nieko. Dievas mus išpirko iš pragaro vergijos. Dėl to ir Dievo garbinime turi dalyvauti ir siela, ir kūnas. Mes privalome Dievą garbinti, kaip aukščiausią visų daiktų Viešpatį.
Mes garbiname Dievą, pripažindami begalinę Jo didybę, žinodami, kad Dievas yra aukščiausias mūsų gyvybės ir mirties Viešpats, tikėdami savo menkumu ir visišku nuo Jo priklausomumu.
Geriausias Dievo pagarbinimas yra šv. Mišios, nes per Mišias vietoj mūsų Dievą garbina pats Kristus. Pamaldžiai dalyvaudami Mišiose, sako šv. Leonardas iš Porto Mauricijaus, mes teikiame Dievui didesnę garbę, negu visi žmonės, visi angelai ir visi šventieji kartu, nes jie visi yra Dievo sutvėrimai, o per Mišias pats Dievo Sūnus už mus duoda garbę savo dangiškajam Tėvui. Pamaldžiai dalyvaudami šv. Mišiose, sako Leonardas, mes pripažįstame Dievui begalinę garbę. Per Mišias mes galime aukoti Dievui Tėvui Išganytojo kančias, Jo nuopelnus, kuriuos Jis mums atidavė.
Netikėliai nuolat niekina Dievą. Tikinčiųjų pareiga yra atlyginti Dievui už tuos išniekinimus. Geriausiai galime už tai atlyginti Dievui per šv. Mišias, nes per Mišias Dievą garbina pats Kristus.
Kada supras pasaulis Mišių neapsakomą vertę, kada ims jomis tinkamai naudotis?..
Šv. Mišios ‒ geriausias padėkojimas Dievui
Dievas mus sukūrė, davė mums savo mieliausiąjį Sūnų, kuris per baisias kančias ir mirtį ant kryžiaus išpirko mus iš pragaro vergovės ir padarė mus dangaus karalaičiais. Šv. Dvasia apipylė mus savo brangiausiomis dovanomis. Mūsų sielą Dievas padarė savo sužadėtine, išpuošė ją brangiomis malonėmis, o kada tik mes nusidėjome, per išpažintį jis mums atleido nuodėmes. O kiek kartų mūsų siela buvo pamaitinta Dievo Sūnaus Kūnu ir pagirdyta Jo Krauju!
Atsiminkime ir tai, kad Dievas mus apipylė tomis savo malonėmis tuomet, kada mes dar buvome Jo priešininkai ir pragaro vergai.
Argi nepridera mums Dievui amžinai dėkoti už tokią Jo meilę ir tokias malones?
Kokiu būdu mes galime Dievui padėkoti? Jei sukviestume visus žmonės, kurie gyvena visam pasauly ir visus dangaus šventuosius ir kartu su jais dėkotume už tas Dievo dovanas, tokia padėka nesusilygintų su gautosiomis malonėmis.
Bet yra vienas būdas, kuriuo gali Dievui tinkamai padėkoti už tas neapsakomas malones ‒ tai Mišios. Jei pamaldžiai dalyvausi Mišiose ir jei pasirūpinsi, kad būtų aukojamos Mišios, kad Dievui padėkotum už suteiktąsias malones, tuomet tu tinkamai Dievui padėkosi, nes tavo vietoje dangiškajam Tėvui dėkoja pats Išganytojas.
Kūrinių padėka, nors ir labai didelė, yra ribota, o per Mišias Dievui teikiama padėka yra begalinė.
Jei suprastume, kokį turtą, kokią pagalbą mes turime šv. Mišiose, laikytume save dėl to labai laimingais ir kiek galėdami niekuomet neapleistume Mišių, bet kiekviena proga jose dalyvautume. Šv. Mišios yra galingiausia priemonė išprašyti nuodėmių atleidimą ir bausmių už jas atlyginimą. Tiesa, pačios Mišios sunkiųjų nuodėmių neatleidžia. Sunkiąsias nuodėmes atleidžia gerai atlikta išpažintis. Jei žmogus, norėdamas išsivaduoti iš nuodėmių, pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose arba pasirūpina, kad už jį būtų aukojamos Mišios, jis labai lengvai gali sau išprašyti ypatingos Dievo pagalbos savo nuodėmes gerai pažinti, jas tinkamai apgailėti, jas gerai išpažinti ir pasitaisyti.
Tiesa, iš Mišių plūstančios malonės neša nevienodus vaisius: vieni nusidėjėliai atsiverčia tuoj pat, kiti ‒ vėliau, o kiti palieka skendėti nuodėmėse. Tai priklauso nuo to, ar nusidėjėlis bendradarbiauja, ar naudojasi tomis malonėmis, ar yra joms abejingas. Išganytojas, teikdamas savo malones, pila ant nusidėjėlio sielos gydantį balzamą, sudėtą iš Kristaus kančių, Jo ašarų ir Kraujo.
Per Šv. Mišias galima gauti nuodėmių atleidimą
Jei nusidėjėlis leidžia veikti tiems dangiškiems vaistams, jo pagijimas yra tikras. Bet jei jis tuos vaistus nuplėšia ir numeta į šalį, nenuostabu, jog toks nusidėjėlis, atmetęs Dievo malones, neatsiverčia. Juk ir tie nusidėjėliai, kurie mirštant Kristui stovėjo po kryžiumi, vieni atsivertė ir grįžo namo, mušdamiesi į krūtinę ir gailėdamiesi už savo nuodėmes, o kiti liko užkietėję nuodėmėse.
Ar tik sau pačiam ar ir kitam galime per Mišias išprašyti atsivertimo?
Išprašyti atsivertimo per Mišias galima ne vien sau, bet ir kitam. Dėl to motina ar žmona, užuot aimanavusi, kad vyras ar sūnus atsitraukė nuo tikėjimo, neina išpažinties, tepasirūpina, kad už juos bent retkarčiais būtų aukojamos šv. Mišios ir ji pati pamaldžiai tedalyvauja Mišiose, maldaudama jiems atsivertimo, ir Dievo malonė kada nors nugalės jų užkietėjimą. Atsimink, kaip ilgai šv. Monika maldavo savo sūnui Augustinui atsivertimo, ir jis iš didžio nusidėjėlio tapo didžiu šventuoju.
Kristus apreiškė šv. Gertrūdai, kad Jis, mylėdamas žmones, yra pasiryžęs aukoti save kasdien ant kryžiaus už kiekvieno išganymą. Dėl to kiekvienas, kad ir labai didelis nusidėjėlis, gali viltis nuodėmių atleidimo, jeigu jis aukos per Mišias Dievui Tėvui Kristaus kančias ir mirtį, pasitikėdamas Dievo gerumu ir vildamasis gauti savo nuodėmių atleidimą.
O kiek daug užkietėjusių nusidėjėlių per šv. Mišias atsivertė ir gavo išganymą! Tai rodo, kokie dėkingi turime būti savo Išganytojui už šv. Mišių įsteigimą ir kaip rūpestingai turime jomis naudotis.
Pamaldus dalyvavimas Mišiose padeda apsisaugoti nuo sunkių nuodėmių ir atleidžia lengvąsias nuodėmes. Šv. Augustinas sako: „Kas pamaldžiai dalyvauja šv. Mišiose, neįkris į sunkias nuodėmes, o mažosios nuodėmės jam bus atleistos''.
Per šv. Mišias gauname atleidimą lengvųjų nuodėmių, kuriomis Dievą labiau įžeidžiame, negu paprastai manome. Kad geriau suprastume, kaip įžeidžiame Dievą savo lengvosiomis nuodėmėmis, didis Mišių apaštalas Martynas iš Kochemo (Martin von Cochem) pasakoja šitokį palyginimą:
Vienas tėvas turėjo sūnų, kurs jį įžeisdavo kiekvieną dieną. Darbe jis buvo tinginys, kasdien eikvodavo tėvo uždirbtą turtą, į tėvo perspėjimus neatsižvelgdavo, stumdydavo jį alkūnėmis, badydavo adatomis jo šonus. Kada tėvas pasiskųsdavo sūnaus niekšiškumu, šis atsakydavo, teisindamasis: „Tie mano nusižengimai yra menkniekis, juk aš jam galvoje skylės dar nepramušiau, mirtinai jo dar nesužeidžiau.“
Lygiai taip pat negražiai, kaip ir anas nedoras sūnus, su Dievu elgiasi ir visi tie, kurie menkniekiais laiko lengvąsias nuodėmes ir jų nesisaugoja. Per šv. Mišias Dievas maloniai priima nusidėjėlį ir jam atleidžia nuodėmes, ypač jeigu jis dėl jų gailisi.
Ir sunki, ir lengva nuodėmė sukuria dvigubą blogybę: nusikaltimą ir bausmę.
Atleisdamas per išpažintį nuodėmes, Dievas atleidžia ir amžinąją bausmę už jas, bet laikinąją bausmę Dievas per išpažintį ne visuomet atleidžia. Didesnė ar mažesnė bausmių dalis už atleistąsias nuodėmes dažnai palieka.
Mes esame Dievui labai skolingi. Net viena sunki nuodėmė yra tokia didžiulė blogybė, kad jos negali atsverti nei visų šventųjų maldos, nei visų kankinių išlietas Kraujas. O tas didžias skolas, kurias užsitraukėme savo nuodėmėmis, turime Dievui atlyginti. Savo nuodėmėmis suteptą sielą mes turime visai išvalyti, nes niekas suteptas neįeis į dangaus karalystę. Tų bausmių atleidimą lengviausiai galime gauti per šv. Mišias.
Tuomet, kaip atlyginimą mes aukojame Dievui paties Išganytojo nuopelnus, kuriuos Jis mums teikia per šv. Mišias.
Kitas gal pasakys, kad man užtenka dalyvauti bent vieneriose Mišiose ar pasirūpinti, kad už mane būtų aukojamos bent vienerios Mišios, ‒ ir visos mano skolos Dievui bus apmokėtos, nes Mišių vertė yra begalinė.
Kad Mišių vertė yra begalinė, tai neabejotina tiesa. Bet iš begalinių Kristaus nuopelnų ne visi pasisemia vienodai. Kuo tinkamiau dalyvauja Mišiose, tuo daugiau pasisemia dangiškų turtų. Kas, būdamas be sunkios nuodėmės, su didžiu pamaldumu dalyvauja Mišiose, tas per vienerias Mišias pasisemia daugiau Dievo malonių, negu tas, kuris dalyvauja keleriose Mišiose be tokio pamaldumo.
Kuo daugiau Mišių bus už tave aukojama, kuo daugiau Mišių pats pamaldžiai išklausysi, tuo daugiau bausmių už nuodėmes tau bus atleista.
Jei suprastumei, žmogau, kokia nauda yra iš šv. Mišių, stengtumeisi jų niekuomet neapleisti.
Šv. Mišios ‒ geriausia pagalba mirštantiems
Mirtis yra baisi žmogui ypač dėl to, kad ji atveria duris į amžinybę, tik nežinia į kokią: į laimingą, o gal į nelaimingą.
Mūsų viltis yra pagrįsta Kristaus kančiomis ir Jo nuopelnais. Kadangi Kristaus nuopelnų daugiausiai ir lengviausiai galime pasisemti per Mišias, tad buvo šventųjų, kurie stengėsi pasirengti mirčiai per šv. Mišias. Šit bent vienas kitas tokio pasirengimo pavyzdys.
Šv. Teodoras Studita, matydamas, kad artinasi mirtis, maldauja Dievo leisti jam dar kartą aukoti Mišias, kad išprašytų sau laimingos mirties. Dievas išklausė jo maldas: sopuliai sumažėjo, šventasis nuėjo į bažnyčią ir aukojo Mišias su tokiu pamaldumu, kad žmonės susigraudinę verkė. Paaukojęs tas Mišias šv. Teodoras ramiai ir laimingai numirė.
Šv. Tarazijus, Konstantinopolio vyskupas, jausdamas, kad artinasi mirtis, labai pamaldžiai aukojo paskutiniąsias savo Mišias ir taip pasirengęs mirčiai laimingai nuėjo į amžiną atilsį.
Per Mišias gali lengviausiai išprašyti laimingos mirties ne vien sau, bet ir kitam.
Dėl to ir tu, skaitytojau, jei nori sau ar kitam išprašyti laimingos mirties, pasirūpink, kad kartas nuo karto būtų aukojamos šv. Mišios, dar geriau, jei ir pats dažnai dalyvausi Mišiose, kad Dievas tau ar kitam suteiktų laimingą mirtį.
Žinai pats, kad nuo mirties neišsisuksi. O, koks būtumei laimingas, jei mirtumei palaimintųjų mirtimi, kuri ir tau atidarytų duris į amžinąją laimę.
Šv. Mišios geriausia pagalba sieloms skaistykloje
Šv. Augustinas sako, kad skaistykloje sielos kenčia ugnį ir kad tos ugnies veikimas yra galingesnis, negu visa tai, ką galime įsivaizduoti, matyti ar jausti žemėje.
Prisimink visas ligas, kurias kenčia žmonės, kančias, kurias iškentėjo šventieji kankiniai. Visos tos baisybės, negali susilyginti su skaistyklos kančiomis. „Visi skausmai, ‒ sako šv. Kirilas, ‒ visos žemės kančios, palyginti su kančiomis skaistyklos yra mažesnės“. O šv. Tomas sako, kad mažiausia tos ugnies kibirkštėlė yra skaudesnė, negu visi šio gyvenimo skausmai. Šv. Bernardas sako, kad skaistyklos ugnis yra nepalyginamai baisesnė, negu žemės ugnis. Tą patį sako šv. Marija Magdalena de Paci, dažnai regėjusi skaistyklą.
Pagalvok, skaitytojau, kaip reikės iškęsti tokias baisybes. O jų paragauti turbūt tikrai teks, nes mūsų siela yra sutepta įvairių nuodėmių, o niekas suteptas, kaip minėjau, negali įeiti į dangaus karalystę.
Tie šventųjų liudijimai turi sukelti mumyse gailestį toms sieloms, kurios skaistykloje kenčia ir maldauja mūsų pagalbos. Jei koks žmogus kenčia, mes jo gailimės. Jei sielos, kenčiančios skaistykloje, būtų mums ir svetimos, mes negalėtume atsisakyti joms nepagelbėję, jei nebūtume beširdžiai. O juk sielos skaistykloje nėra svetimos: tai mūsų mylimieji tėvai, broliai, seserys, jie maldauja mūsų pagalbos.
Kaip galime pagelbėti sieloms skaistykloje?
Yra daug būdų pagelbėti sieloms, kenčiančioms skaistykloje. Už kiekviena gerą darbą, padarytą dėl Dievo, mes įsigyjame nuopelnų. Tuos nuopelnus galime aukoti sieloms iš skaistyklos gelbėti. Tai sieloms nepalyginamai naudingiau, negu laidotuvių iškilmės, brangūs vainikai, išpuošti karstai, daugybė išlietų ašarų ir t. t. Bet visų geriausiai joms pagelbėsi per šv. Mišias. Jei pasirūpinsi, kad už tą sielą būtų aukojamos Mišios, tu sumažinsi jos kančias arba visai ją išvaduosi iš skaistyklos. Todėl stenkimės į laidotuves ne vainikus ar gėles nešti, bet užprašyti už mirusius šv. Mišias.
Palaimintasis Henrikas Sūzas susitarė su savo draugu: kuris pirmiau mirs, už tą likęs gyvas turi paaukoti keletą Mišių. Henriko draugas numirė pirmiau. Sužinojęs apie jo mirtį, Henrikas norėjo aukoti pažadėtąsias Mišias, bet vyresniųjų kurį laiką buvo sukliudytas.
Negalėdamas pažadėtųjų Mišių tuoj aukoti ir norėdamas vis dėl to savo numirusiam draugui pagelbėti, palaimintas Henrikas karštai už jį meldės, pasninkavo, didžiai atgailavo. Po kiek laiko jam pasirodė mirusysis draugas ir pasiskundė, kad jis dar neaukojo pažadėtųjų Mišių, ir baigdamas pasakė: „Tavo maldos, pasninkai ir atgailos, nors ir labai Dievui malonios, jų neužteko mane išvaduoti iš skaistyklos. Man reikia šv. Mišių. Jei būtumei jas aukojęs, jau būčiau išvaduotas iš skaistyklos ugnies.“
Nusigandęs palaimintas Henrikas nuėjo savo vyresnįjį, papasakojo tą apsireiškimą ir paprašė leisti už tą sielą aukoti pažadėtąsias Mišias. Vyresnysis leido. Kai Mišios buvo paaukotos, mirusysis vėl pasirodė: spindėdamas jis ėjo į dangų, ir pažadėjo už jį melstis.
Pasirūpinkime tad, kol gyvi, atlyginti Dievui už savo nupelnytas bausmes, kad nereikėtų kentėti baisių kančių skaistykloje. Neatidėliokime to po mūsų mirties, vildamiesi, kad kiti aukos už mus Mišias ir padės mums atsilyginti Dievo teisingumui.
O koks vargas sieloms skaistykloje, belaukiant, kol už jas bus paaukotos Mišios! Tarkime, kad tu mirei po pietų ir turi būti skaistykloje, kol kitą rytą už tave bus aukojamos Mišios. Kokia ilga tau bus ta naktis! Ji atrodys trunkanti be galo. Bet, sakysime, kad tu mirei ryto metą ir už tave tuoj bus aukojamos Mišios, o tu paskirtas kentėti skaistykloje tik tiek, kol bus paaukotos Mišios. Pagalvok, kaip iškentėti ugnyje, kad ir pusę valandos! Ir tas pusvalandis tau atrodys kaip ištisi amžiai. Tu viską atiduotumei, ką turi, kad tik išsivaduotum iš tų baisybių.
Taip būtų geriausiu atveju. Dažnai yra blogiau. Juk gyvenimo patyrimas rodo, kad įpėdiniai dažnai nesirūpina ištesėti palikime nurodytos valios. Juk yra nemažai tokių, kurie ne tik patys Mišiose nedalyvauja, bet ir nepasirūpina Mišių aukoti, kaip testamente nurodyta. Apie tokius šv. apaštalas Jokūbas sako, kad būsimajame gyvenime yra paskirtas teismas be pasigailėjimo tiems, kurie patys neturėjo pasigailėjimo kitiems. Jei tu, mirdamas, įsakei įpėdiniams, kad jie pasirūpintų tiek ir tiek Mišių už tave užprašyti, dar kažin, ar jos bus paaukotos.
Dėl to dabar atsilyginkime Dievui už savo kaltes. Dabar gaukime atleidimą nuo mums priderančių bausmių. Juk dabar mes galime taip lengvai už jas atsilyginti, pamaldžiai dalyvaudami Mišiose ar pasirūpindami, kad bent kartais už mus būtų aukojamos Mišios.
Geriausiai padarysi, jei dar gyvas būdamas aukosi už save visas tas Mišias, kurias nori, kad būtų už tave paaukotos po mirties. Ir šv. Anzelmas sako, kad vienerios Mišios, paaukotos už tave tau gyvam tebesant, yra naudingesnės, negu tūkstantis Mišių, paaukotų už tave po mirties.
Atsimink, kad šio gyvenimo laikas yra pasigailėjimo laikas, o ateinančiame gyvenime viešpatauja ne pasigailėjimas, bet teisingumas. Tad ir šv. Bonaventūras sako: „Kaip aukso gabalėlis, nors ir nedidelis, yra daug vertesnis už didoką švino gabalą, taip ir šio gyvenimo kad ir nedidelė atgaila yra vertesnė už didelę ano gyvenimo atgailą.“
Jei mes žinotume, kokios malonių upės plūsta iš šv. Mišių sieloms, esančioms skaistykloje, mes pasirūpintumėm už jas kuo dažniausiai ir kuo pamaldžiausiai bent dalyvauti Mišiose, nes dalyvavimas Mišiose, nors ir nėra toks svarbus, kaip Mišių aukojimas, vis dėl to jis yra svarbesnis už kitas maldas ir pasninkus.
Ar galima pardavinėti šv. Mišias?
Kas pardavinėtų šv. Mišias, elgtųsi taip pat, kaip Judas, kuris pardavė Kristų už 30 sidabrinių.
Kodėl tad kunigas ima pinigus už Mišių aukojimą? Tą klausimą yra paaiškinęs pats apaštalas šv. Paulius, sakydamas: „Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (I Kor. 9, 13, 14).
Tad pirmaisiais krikščionybės amžiais, ateidami į Mišias, krikščionys atnešdavo ne vien duonos ir vyno, bet alyvos, vaisių ir kitokių dalykų, kurie buvo reikalingi kunigų ir pavargėlių išlaikymui.
Nuo XI amžiaus išnyko valgių nešimas į bažnyčią. Žmonės ėmė aukoti pinigus kunigų išlaikymui. Nuo to laiko kunigui duodavo pinigų Mišioms ir rinkdavo aukas bažnyčioje.
Tad jei tu duodi kunigui pinigų, prašydamas, kad jis aukotų už tave Mišias, ar atliktų kokį kitą dvasinį patarnavimą, tu duodi jam auką jo išlaikymui, o ne užmoki už Mišias ar už kitokius dvasinius patarnavimus, nes kas bando pirkti šventus dalykus arba juos parduoti, tas sunkiai nusideda. Yra daug žmonių, kurie visai neišmano tų dalykų ir kalba šitaip: „užpirkau Mišias", „kiek užmokėti už Mišias, už egzekvijas, už krikštą" ir t. t. Mišių nupirkti ar už jas užmokėti negali nė vienas ir niekuomet. Mišių aukos brangumas ir šventumas yra begaliniai ir už jokius pinigus nenuperkami. Taip pat yra ir su kitais dvasiniais patarnavimais. Gerai tat atsimink, skaitytojau, kad tie pinigai, kuriuos duodi kunigui prašydamas, kad jis aukotų Mišias ar atliktų kokius dvasinius patarnavimus, yra ne užmokestis už Mišias ar už tuos patarnavimus, bet, kaip minėjau, yra auka, kurią duodi kunigo pragyvenimui.
Kaip žmonės naudojasi šv. Mišių auka?
Kristus taip myli žmones, kad jis iškentėjo baisias kančias ir numirė ant kryžiaus ne vien už visą žmoniją, bet ir už kiekvieną žmogų atskirai. Tad kiekvienas gali pasakyti: „Jėzus mane myli. Jis už mane numirė ant kryžiaus, kad mane išvaduotų iš amžinų pragaro nelaimių, kad mane iš pragaro vergo padarytų Dievo kūdikiu ir dangaus karalystės karalaičių.“
Kristus taip myli žmones, jog, anot šv. Bonaventūros, Išganytojas būtų sutikęs kyboti ant kryžiaus ne tris valandas, bet iki pasaulio pabaigos, jei to būtų reikėję, kad nepražūtų nė vienas žmogus. Bet tokios aukos nereikėjo, nes ir dabar dangus yra visiems atidarytas. Kiekvienas, kuris nori, gali nueiti į dangų.
Kristus, mus neapsakomai mylėdamas, per Mišias atnaujina už mus savo kančias ir mirtį ir kiekvieną žmogų kviečia semti tų dangiškų turtų kuo daugiausiai.
Kaip žmonės atsilygina Kristui už tokią meilę, kaip jie pasinaudoja tomis begalinėmis dangiškomis malonėmis?
Atrodo, kad žmonės turėtų mylėti Dievą visa širdimi, Jam tarnauti visomis savo jėgomis, Mišiose dalyvauti kuo dažniausiai ir visu pamaldumu. Tiesa, tikrieji Dievo tarnai taip ir daro, bet dauguma žmonių elgiasi labai neišmintingai.
Jėzus Kristus, meilės kalinys, vienas, apleistas, per dienų dienas laukia mūsų. Beveik niekas neateina Jo aplankyti.
Daug žmonių sakosi neiną į Mišias dėl to, kad neturį laiko. Per visą dieną pašvęsti bent vieną valandą ar pusvalandį savo sielos išganymui jiems atrodo didis laiko gaišimas. Tuo tarpu sutikę savo draugą, jie be jokios naudos, be jokio gailesčio praleidžia ir pusvalandį, ir valandą, ir kartais daugiau.
Yra nemažai tokių, kurie stengiasi sutaupyti turtų senatvei. Po senatvės tuoj prasideda amžinybė. Dėl ko gi tu nenori prisirengti amžinybei? Juk senatvė netrukus pasibaigs, o amžinybė nepasibaigs niekuomet. Amžinybei dangiškų turtų tinkamai susirinkti gali dalyvaudamas Mišiose.
Norėdamas dalyvauti Mišiose turi anksti atsikelti, toli eiti į bažnyčią blogu keliu, kęsti šaltį ir t. t.? Nesibijok tų vargų, nes už juos visus bus didelis užmokestis danguje.
Martynas iš Kochemo pasakoja tokį palyginimą. Pamaldus vargdienis žemdirbys gyveno toli nuo bažnyčios ir buvo įpratęs kasdien eiti į Mišias. Pasenęs kartą jis ėjo į bažnyčią blogu keliu esant labai blogam orui. Bebrisdamas per purvyną nuvargęs senelis ėmė mąstyti: „Viešpatie, Tu pats matai: kol jaunas buvau, ėjau kasdien į bažnyčią, dabar jau nebeįstengiu; dėl to eisiu tik šventadieniais, o paprastomis dienomis tik tuomet, kada nebebus taip sunku, kaip dabar.“ Taip bemąstydamas, senelis išgirdo netoli savęs žingsnius. Atsisukęs, jis pamatė angelą su dangiško gražumo ir kvapo rožėmis. Angelas buvo toks gražus, kad senelis manė, jog tai yra pats Dievas, ir, puolęs ant kelių, ėmė kalbėti: „Dieve mieliausias, iš kur man tavo malonė, kad Tu pats ateini pas mane?“ Angelas jam atsakė: „Aš esu ne Dievas, bet tavo angelas sargas. Aš renku rožes, kurios išaugo iš kiekvieno tavo žingsnio, kurį nužengei, eidamas į Mišias. Jas visas nešu į dangų prie Dievo sosto. Aš tau patariu neapleisti šv. Mišių. Jei ir toliau taip vaikščiosi į Mišias, kaip iki šiol kad vaikščiojai, tos rožės puoš tavo sostą danguje.“ Tai pasakęs, angelas išnyko.
Susigraudinęs senelis pasiryžo niekuomet neapleisti Mišių, nors būtų sunku. Savo pasiryžimą jis šventai išpildė ir netrukus nuėjo užimti savo sosto danguje.
Tiesa, paprastomis dienomis nėra tikros pareigos dalyvauti Mišiose. Ir kas jų neklauso, nenusideda, bet tik netenka didžių dangiškų turtų.
Sekmadieniais ir privalomais šventadieniais dalyvauti Mišiose yra griežta pareiga. Kad tą pareigą atliktume, reikia Mišiose dalyvauti su prideramu pamaldumu. Ir jei kas be didelės priežasties apleido Mišias šventadienį, tas sunkiai nusidėjo. Atsimink, kad ta priežastis, kuri gali tave išvaduoti nuo pareigos šventą dieną dalyvauti Mišiose, turi būti tikrai svarbi ne vien tavo, bet ir Dievo akyse. Nemanyk, kad bet kokį niekniekį Dievas pripažins svarbia priežastimi. Dėl to neapgaudinėk pats savęs!
Per Mišias reikia negalvoti apie žemės reikalus, mūsų mintys ir jausmai turi būti nukreipti į šv. Mišias. Nemažai yra išsiblaškiusių žmonių per Mišias. Jie nekreipia dėmesio, kad Jėzus yra ant altoriaus. Pagalvok, ką Jis turi jausti dėl tokio tavo širdies užšalimo.
Įsivaizduok, kad didžiausias tavo geradarys ar draugas, mylėdamas tave ir tavęs pasiilgęs, leidosi į tolimą kelionę, kad tave aplankytų, o tu neišeini jo pasitikti, nesveikini, apsimeti jo nematąs. Ar nebūtų įžeistas tavo draugas tokiu tavo elgesiu?
Jėzus Kristus, pats didžiausias tavo draugas, dangaus ir žemės karalius, per Mišias ateina tavęs aplankyti, tave apdovanoti dangiškomis gerybėmis. Jis žiūri į tave pilnas meilės, o tavo širdis užšalusi, nejunta tos meilės liepsnų, kaip karste gulintis lavonas.
Dar blogiau yra su tais, kurie per Mišias dairosi, žiopso, juokiasi, šneka. Jie taip įžeidžia Išganytoją, kad Jis juos laukan su vėzdu išvytų, kaip išvijo iš Jeruzalės šventyklos perkančius ir parduodančius. Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad „tie, kurie šneka ar juokiasi per Mišias, nusipelno, kad juos čia pat bažnyčioje perkūnas nutrenktų.“
Jei pagal šv. Jono Auksaburnį nusipelno, kad perkūnas bažnyčioje nutrenktų tuos, kurie juokiasi ir šneka per Mišias, tai, anot šventojo, dar labiau nusipelno, kad perkūnas bažnyčioje nutrenktų tą begėdę moterį, kuri drįsta eiti į bažnyčią pusnuogė: su trumpu sijonu, nukirptomis rankovėmis, iškirpta krūtine žmonių piktinti.
Jeigu apie papiktintojus Kristus pasakė, jog tokiems geriau būtų, kad su girnų akmeniu ant kaklo būtų paskandinti jūros gelmėse, tepagalvoja ta begėdė moteris, kokios bausmės turi susilaukti iš Kristaus teismo dieną ji, kuri nepadoriai apsirėdžiusi, piktino žmones, kėlė jiems nepadorias mintis, geismus, traukė juos į sunkias nuodėmes Dievo namuose per Mišias paties Kristaus akivaizdoje. Tokioms begėdėms tikrai ne vieta bažnyčioje!
Kaip dalyvauti šv. Mišiose?
Nors Mišių vertė yra begalinė ir kiekvienas tų dangiškų turtų gali semti kiek norėdamas, tačiau žmogus pasisemia dangiškų turtų ne begalinę daugybę, bet pagal savo pasiruošimą, pamaldumą. Juo žmogus yra doresnis, juo su didesniu pamaldumu dalyvauja Mišiose, tuo daugiau malonių gauna per šv. Mišias.
Kad geriau pasinaudotume šv. Mišių turtais, reikia turėti gerą valią. Tu prašai, kad būtų paaukotos Mišios, sakysime, už vaiko sveikatą. To negana. Mat kiekvienos Mišios turi atlyginti už nuodėmes, sumažinti ar panaikinti už jas bausmę. Šitąją Mišių galybę paskirk sau ar tam, kuriam nori, kad Dievas atleistų nupelnytąsias bausmes. Todėl bus geriau, jei šitaip sakysi: „Viešpatie, prašau per šitas Mišias sugrąžinti vaikui sveikatą, o atlyginančioji Mišių galybė tebūnie man pačiam, kad tuo atsilyginčiau Dievui už bausmes, kurias nusipelniau savo nuodėmėmis.“
Kadangi Mišių galybė yra begalinė, nesibijok prašyti Dievo malonių, kad ir didžiausių. Prašyk, kad liktum doras, šventas, kad įgytum amžiną dangaus laimę ir t. t.
Jei, Dievui padedant, ir pats labai stengsiesi, kad taptum doras, šventas, žinok, kad tavo išganymas yra neabejotinas.
Šv. Mišiose reikia dalyvauti su didžiu susikaupimu. Todėl dalyvaudamas Mišiose atmesk į šalį visus žemiškus rūpesčius, mąstyk, kad kartu su Marija ir kitais Kristaus sekėjais eini j Kalvarijos kalną, kur Išganytojas ir tavo Teisėjas po valandėlės pradeda už tave savo baisias kančias, kad tu taptumei išganytas.
Gerai dalyvausime Mišiose ir daug dangiškų nuopelnų įgysime, jei apmąstysime Kristaus kančias, jei akimis, mintimis ir širdimi seksime visa, kas vyksta ant altoriaus, jei melsimės su gilia pagarba, gyvu tikėjimu, žadindami savyje karštą Dievo meilę.
Labai gerai yra per Mišias priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, jei esi atlikęs išpažintį. O jei to negali, tad sužadink savo širdyje nuoširdų gailestį už nuodėmes ir susivienyk su Kristumi bent dvasine Komunija.
Turime dalyvauti Mišiose su didele meile. Ta meilė turi pasirodyti ne vien žodžiais ar jausmais, bet darbais. Turime norėti tapti vis panašesni į Kristų, vis tobuliau vykdyti Jo šventą valią. Kristaus valia yra išreikšta įsakymais. Juo kas tobuliau vykdo Dievo ir Bažnyčios įsakymus, tuo tobuliau vykdo Dievo valią. Kadangi Kristus atiduoda tau ne vien savo dangiškus turtus, bet ir save patį, tad dėl Jo meilės ir tu paaukok Jam save patį, išvalyk savo sielą nuo nuodėmių, blogų papročių ir geidulių, o į jų vietą pasodink sieloje įvairių dorybių. Kiekvienose Mišiose išrauk bent vieną blogą polinkį, išsižadėk bent vienos nuodėmės. Pradėk nuo pačių didžiųjų ir pavojingesniųjų. Taigi rauk savo puikybę, kūniškus geidulius, tinginystę, piktumą, nesirūpinimą gerai atlikti savo pareigų.
Tavo auka neturi pasibaigti vien tik žodžiais ar neaiškiais norais, bet griežtu ir aiškiu pasiryžimu stengtis visomis jėgomis nebeįkristi į tą nuodėmę, kurią pasižadėjai dėl Dievo meilės išrauti iš savo širdies. Kristaus meilė būtinai reikalauja, kad tos nuodėmes ir tos ydos būtų visai išrautos, nes kitaip Kristus negali apsigyventi tavo širdyje. Į ydų ir nuodėmių vietą savo sieloje turime pasodinti įvairių dorybių. Taip darydamas, užtikrinsi sau išganymą. Jei iš Mišių sugrįžęs, nesivaduoji iš nuodėmių ir ydų, tavo dalyvavimas Mišiose buvo be tikros Dievo meilės ir neturėjo didelės vertės.