„Taip“ negimusiam kūdikiui

 

Das JA junger Christen zum ungeborenen Leben,

 

Tu sužlugdysi visą mano gyvenimą, mano ateitį, mano svajones – viską! Nepageidaujamas Tu įsiveržei į mano gyvenimą – Tu pakeisi viską. Niekada nebegalėsiu gyventi taip, kaip anksčiau. Aš noriu, kad dingtum iš mano kūno – Tu neturi egzistuoti. Tik pora dienų klinikoje. Jaučiu neapykantą, jausdama Tave savyje. Aš Tavęs niekada nepamatysiu!

Vis dėlto, kaip Tu atrodai? Ar Tu jau gali jausti? Juokinga, kartais aš iš tikrųjų jaučiu tvirtą ryšį su Tavimi. Juk gyveni manyje – su manimi.

Tai keistas jausmas, kai aš, ranka glostydama savo pilvą, jaučiu Tave. Juk Tu man esi visų artimiausias žmogus – tarp mūsų keistas, nematomas ryšys. Aš neleisiu, kad jie Tave iš manęs atimtų. Atrodo, kad susiliečia mūsų delnai. Neapsakoma šiluma užlieja mano kūną. Du gyvenimai viename. Jeigu vienas miršta, kartu miršta ir kito dalis – visiems laikams. Niekas neatims Tavęs – niekas nenužudys Tavęs. Vieną gražią dieną mes būsime kartu – mes dviese – mes susitiksime!..

 

 

Iš pradžių aš Tave niekinau,

nes jaučiausi per jauna,

visi spoksojo į mane.

Savo nevilty kreipiausi į Tave.

Tu buvai puikus klausytojas,

ir mano palankumas Tau augo.

Tu man siuntei signalus,

kurie pažadino mano smalsumą.

Kai Tu šiais signalais kalbėjaisi su manimi,

aš pamilau Tave.

Todėl aš pasirūpinsiu,

kad niekas Tavęs iš manęs neatimtų.

Ach, ką aš kalbu?

Aš Tave myliu!

 

 

Tolerancija. Visi kalba apie toleranciją.

Viena jauna moteris sako:

„Kiekvienas turi toleruoti kito žmogaus apsisprendimą“.

Kiekvieną apsisprendimą?

 

Netgi būsimos motinos apsisprendimą

jos negimusiam kūdikiui atimti gyvenimą?

 

Tolerancija žmogžudystei?

Tolerancija nenatūraliai mirčiai

negimusio,

bejėgio ir

apleisto kūdikio?

Aš manau, kažkur yra tolerancijos ribos.

Abortas, kūdikio nužudymas nevertas tolerancijos.

 

Negimęs kūdikis nori gyventi, o ne tolerancijos jo mirčiai.

Jis nenori, kad jo motina visuomenės –

mūsų visuomenės būtų verčiama

tapti jo budeliu.

Tikroji tolerancija yra tuomet,

kai kam nors leidžiama gyventi.

Leidimas gyventi.

Kam dar už tai nebuvo atsidėkota?

Vaiko šypsena.

 

 

Šiandien aš buvau pas savo gydytoją. Labai išsigandusi sėdėjau laukiamajame. Aš tikiuosi, kad nesu nėščia, nes ką aš, būdama devyniolikos, daryčiau su vaiku?

Dėl šio menko prasižengimo teks atsisveikinti su laisve?

Kai vėliau gydytojas mane pasveikino su nėštumu, žlugo visos mano viltys. Man mirguliavo akyse, mane pykino. Kaip aš tai pranešiu savo draugui Michaeliui ir, visų pirma, savo tėvams?

Pirmoji mano mintis – abortas! Kitos galimybės man nebuvo. Apatiška nuėjau į laukiamąjį pasiimti striukės. Kelios jaunos moterys kalbėjosi apie aborto galimybę. Pokalbis buvo šaltas ir brutalus. Mano galvoje sukosi daug klausimų. Ar tai yra tokia pati būtybė, kuri jaučia taip pat, kaip ir mes? Ar ji nepastebi, kad jos nemyli, kartais netgi neapkenčia? Ar ji taip pat kaip mes jaučia skausmą? Ar ji neturi teisės gyventi?

Staiga aš pasijutau abejojanti. Susimąsčiusi išėjau iš laukiamojo ir leidausi laiptais žemyn. Staiga įžengiau į tuštumą. Suklupau ir virtau ant turėklų. Aš nustėrau – mane apėmė paniška baimė dėl mano vaiko. Drebėdama atsirėmiau į sieną. Supratau, kad aš kažką jaučiu savo vaikui. Aš jį mylėjau! Giliai įkvėpiau; mano apsisprendimas buvo aiškus: aš savo vaiką išsaugosiu.

 

 

Prieš metus iš gydytojo sužinojau, kad laukiuosi kūdikio. Iš pradžių nežinojau, ką man daryti. Bijojau papasakoti apie nėštumą savo draugui, nes baiminausi, ar jis pripažins vaiką. Aš svarsčiau: „Ar būtų geriau padaryti abortą, ar gimdyti vaikelį? Jeigu aš pasidarysiu abortą, ar tuomet būsiu žmogžudė? Kas manęs laukia, jeigu aš jį išnešiosiu? Iš savo tėvų pagalbos negaliu tikėtis, o jeigu aš eisiu į darbą, nenorėdama patekti į sunkią materialinę padėtį, kam aš tuomet patikėsiu savo vaiką?

Paskui žurnale perskaičiau vienos moters straipsnį, kuri po aborto labai kentėjo. Norėdama įveikti depresiją, pradėjo vartoti narkotikus ir tapo nuo jų priklausoma. Man pasidarė baisu. O jeigu po aborto mane ištiks toks pats likimas? Man visiškai to nesinorėjo.

Kai apie nėštumą papasakojau savo seseriai, ji mane įkalbėjo bet kokiomis aplinkybėmis išnešioti šį kūdikį. Ji man pasisiūlė padėti – prižiūrėti vaiką, kai aš dirbsiu. Be to, ji mane įkalbėjo kreiptis į konsultacijų tarnybą. Sesers patarta, nuėjau ten. Ten mane galutinai įtikino gimdyti. Labai bijojau pokalbio su savo tėvais ir su būsimo vaikelio tėvu. Keista, bet mano tėvams tai buvo maloni staigmena. Jie labai apsidžiaugė, kad greitai taps seneliais. Mano draugas taip pat didžiavosi, kad po poros mėnesių taps tėveliu.

O šiandien? Aš esu laiminga žmona ir sveiko berniuko motina!

 

 

 

Atlikus vaisiaus vandenų tyrimą, buvo nustatyta,

kad tavo kūnas bus suluošintas,

bet mes nutarėme priimti tave tokį, koks tu esi.

Dabar tau jau beveik pusė metų,

ir tavo tėvas, ir aš labai džiaugiamės tavimi.

 

Viešpatie, mes dėkojameTau, kad Tu mums suteikei drąsos

priimti mūsų vaikelį tokį, koks jis yra.

Mes prašome Tave, atverk visas širdis,

kurios turi priimti tokį sprendimą,

kad jos, paklusdamos Tau,

pasielgtų teisingai!

 

Gimė mano vaikas –

naujas žmogus:

plaukai, akys, ausys, pirštai,

kojelės ir visi organai.

Viskas yra.

Naujas žmogus.

 

Iš pradžių buvo tik viena ląstelė,

viena vienintelė ląstelė

iš moters kiaušinėlio

ir iš vyro sėklos.

 

Dabar tai žmogus, vaikas,

išaugęs motinos kūne, mano kūne,

per devynis mėnesius,

gimęs į pasaulio šviesą.

 

Vaikas gali matyti:

savo motiną, dangų,

saulę ir spalvas.

Jis gali girdėti:

skambesį ir bičių dūzgimą.

Jis gali jausti. Jis gali skleisti garsus.

Jis gali verkti ir juoktis.

 

Aš turiu įsitikinimą, kurį norėčiau perduoti Jums.

Didžiausias taikos priešas šiandien yra negimusio vaiko verksmas. Jei motina gali savo vaiką nužudyti savo pačios įsčiose, ar būtų didesnis nusikaltimas, jei mes išžudytume vieni kitus? Netgi Šventame Rašte parašyta:

„Net jeigu motina galėtų pamiršti savo vaiką, aš jūsų nepamiršiu“. Net jeigu motina galėtų pamiršti… Bet šiandien žudomi milijonai negimusių vaikų, o mes tylime!

Laikraščiuose skaitome apie šį bei tą, bet niekas nekalba apie milijonus mažylių, kurie buvo pradėti su tokia pačia meile, kaip Jūs ir aš, su Dievo duota gyvybe. O mes nieko nesakome, mes nebylūs. Mano nuomone, abortus legalizavusios tautos yra skurdžiausios tautos. Jos bijosi mažylių, jos bijosi negimusių kūdikių. Kūdikis turi mirti dėl to, kad jie nenori turėti vaikelio – nenori turėti vienu vaikeliu daugiau – ir tas vaikelis turi mirti.

Aš prašau mažųjų vardu:

IŠGELBĖKITE NEGIMUSĮ KŪDIKĮ, PRIPAŽINKITE JĖZAUS BUVIMĄ JAME!