Giliai sužeistos – moterų kančios po aborto

 

Aborto tema teisėtai jaudina vis daugiau žmonių. Aborto užtarėjai labai dažnai remiasi pačios moters apsisprendimu: „Mano pilvas priklauso man“. Aborto priešininkams priekaištaujama, kad jie galvoja tik apie vaiką ir visiškai pamiršta motiną, kuri, gimdydama vaiką, dėl tam tikrų aplinkybių gali sugadinti visą savo gyvenimą.

Dėl šio priekaišto reiktų atkreipti dėmesį į Viurcburgo klinikos psichologės Marijos Simon mokslinius tyrimus. Anot jų, po aborto dvi moteris iš trijų „ilgai kankina kaltės ir atgailos bei baimės jausmai arba pasireiškia sunki depresija“. Labai dažnai kyla dar ir kitos ligos: migrena, širdies ritmo arba virškinamojo trakto sutrikimai. Taip pat atsiranda problemų lytiniuose santykiuose su partneriu: neapykanta, atšalę jausmai ir nuotaikų kaita kartais veda prie frigidiškumo. Psichologė nurodo, kad moteris po aborto jaučiasi ne išgelbėta ar išvaduota, tačiau „daug metų neberanda vidinės ramybės ir stabilumo“. Daugelis moterų tiriant nurodė, kad jos būtų gimdžiusios kūdikį, jeigu tam būtų pritaręs ir abortui pasipriešinęs partneris.

Kitas priekaištas daromas ypač krikščionims abortų priešininkams, kad jie, remdamiesi Dievu bei penktuoju Dievo įsakymu, sukelia moterims sąžinės graužimą, kurio šiaip jos nejaustų. Vertinant abi pozicijas, reiktų atkreipti dėmesį į žurnale Bunte išspausdintą Vokietijos šlagerių žvaigždės Wencke Myhre prisipažinimą. Skyrelyje „Aš apgailestauju“ ji pasakoja apie abortą, kurį padarė prieš ketverius metus besilaukdama penktojo vaikelio. Čia neminima religija, taigi tikriausiai ji ne krikščionė. Priešingu atveju, ji būtų žinojusi apie atleidimo galimybę. Šis 42 metų televizijos žvaigždės prisipažinimas rodo, kaip moteris, darydama abortą, kenkia pati sau.

 

 

Aš verkiu dėl savo penktojo vaiko. Aš padariau abortą. Aš graužiuosi kaip šuo. Aš dar ir šiandien negaliu suprasti, kodėl aš, mylinti vaikus ir turinti keturis, padariau abortą. Dar ir šiandien, po ketverių metų, kai apie tai pagalvoju, mano sielą užplūsta liūdesys, gailestis ir neviltis.

Tai buvo vėlyvą 1985 metų rudenį. Michaelis (Pflegharas) buvo paskendęs darbuose, nes rengė televizijos šou, skirtą automobilio išradimo šimtajam jubiliejui. Jis važinėjo po visą pasaulį. Aš kaip liūtė kovojau su laiku. Aš pastojau, ir tai buvo neplanuotas nėštumas. Buvo antrasis nėštumo mėnuo. Pasikalbėjau su Michaeliu. Jis pasakė, kad jam jau 52 ir jis per senas dar kartą tapti tėvu. Man buvo 38. Michaelis sakė, kad neturėčiau gimdyti kūdikio. Pasijutau visiškai vieniša.

Aš veikiau daugiau ar mažiau transo būsenoje ir viena priėmiau sprendimą, dėl kurio gailiuosi labiau nei dėl bet kurio kito sprendimo savo gyvenime. Aš užmokėčiau daug pinigų, jei galėčiau pasukti laiką atgal. Esu įsitikinusi, kad daugelis moterų, priėmusių tokį sprendimą, viduje verkia daug metų. Man visuomet skaudu apie tai kalbėti. Aš kalbu, nes noriu padėti kitoms moterims. Mano patarimas: gerai viską apgalvokite. Po to įvykio man prasidėjo siaubingas laikotarpis. Aš dėl to labai gailiuosi.

 

 

Šešėliai ilgėja,

Jie krinta ant žemės.

Mano siela tokia baikšti!

Kas išties man ranką?

 

Kaip šešėlis tavo mirtis

Krinta ant mano sielos –

Mano niekada negimęs vaike!

Niekas nežino, kaip aš jaučiuosi.

 

Dėl tavo mirties

Aptemo visa mano būtis.

Sunaikintas – išniekintas – nužudytas – tu ne vienišas.

Su tavimi numirė ir dalelė manęs!

 

 

 

 

Tai buvo draugystė – tokia, kaip ir visos, ji ir užsimezgė taip pat, kaip ir kitos. Tačiau mūsiškė baigėsi siaubingai. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, mes buvome pažįstami jau ilgokai. Mūsų santykiuose buvo pakilimų ir kritimų – tai įprasta tarp partnerių. Visa tai tęsėsi iki tos dienos, kuri visiškai pakeitė mano gyvenimą. Buvo vasara. Gretimoje kaimo bendruomenėje vyko šventė, kurioje apsilankėme ir mes. Kol aš dirbau pagalbinius darbus, mano draugas vaišinosi alkoholiu ir žaidė su draugais. Pasibaigė šventė, mes išėjome. Tą vakarą mes neišvengiamai turėjome miegoti kartu. Mes rūpinomės apsisaugojimo priemone, bet prezervatyvas plyšo. Atsitiko tai, ko aš labiausiai bijojau – aš pastojau. Mano artimiesiems iš karto buvo aišku, kad aš privalau negimdyti to vaiko – priešingu atveju būtų buvusi gėda visai giminei. Mano draugas buvo dviem metais už mane jaunesnis, o ir aš buvau bepradedanti mokytojos darbą. Ir ką pasakytų žmonės? Mano draugas patikėjo šį klausimą spręsti man vienai. Jis pasakė: „Turi žinoti pati, ką gali padaryti ir ko ne. Aš šio sprendimo teisės negaliu iš tavęs atimti“. Su šia našta aš kelias savaites neradau sau vietos – nežinojau, ką man daryti. Tačiau aš jaučiau vis didesnį spaudimą iš visų „susijusių asmenų“, mane jie varė į kampą. Ir pagaliau „jie“ atėmė iš manęs apsisprendimo teisę.

 

 

Aš su draugu apsilankiau konsultacijų punkte. Po ilgo pokalbio apie šį bei tą, socialinė darbuotoja man išdavė pažymą (ši pažyma reikalinga, kad galima būtų daryti abortą). Paskui aš nuėjau pas gydytoją. Jis mane nukreipė į privačią kliniką, kur turėjo būti atliekamas abortas. Diena, kai tai buvo atlikta, yra kaip įdeginta žymė, kurios neįmanoma ištrinti. Gydytojai iš tiesų buvo labai malonūs, tačiau aš jaučiausi niekinga, purvina, bejėgė ir vieniša. Kai pabudau po narkozės, mano draugas sėdėjo šalia manęs, bet aš jau nebuvau savimi. Aš buvau kitas žmogus ir jaučiausi visiškai vieniša. Ši vienatvė slegia mane iki šios dienos.

 

 

Aš nužudžiau savo vaiką abortu. Kai mirė šis vaikas, manyje irgi kažkas mirė, ko jau niekada nebegalėsiu prikelti gyvenimui. Aš šiandien niekada to nedaryčiau, nesvarbu, kaip reaguotų aplinkiniai. Mane persekioja baimės jausmas, kurio aš niekada neatsikratysiu. Sapnuose matau, kaip maža mergytė bėga prie manęs ištiestomis rankomis ir vis kartoja klausimą: „Kodėl, mamyte, kodėl?“ Paskui aš pabundu išpilta šalto prakaito. Šie sapnai ir mergaitės žvilgsnis mane persekioja nuo to laiko, kai aš leidau atlikti šią operaciją.

 

 

Šiuo metu aš padariau karjerą, tačiau mano asmeninis gyvenimas sužlugdytas. Mano vaikelis dabar būtų vienerių. Aš svajoju apie savo vaikelį, nes žinau, kad padariau klaidą, kurios jau nebeįmanoma ištaisyti. Už tai būsiu baudžiama aš, o ne mano draugas, nors jis šiame reikale taip pat dalyvavo. Aš tikiuosi, kad mano kūdikiui nereikėjo ilgai kovoti su mirtimi, ir dar tikiuosi, kad mano kūdikis atleis man už šį nusikaltimą ir supras, kodėl aš tai padariau. Šiandien aš visai vieniša, nes mano draugas mane paliko – jis panorėjo būti laisvas.

 

 

Šią istoriją aš rašau visoms jaunoms merginoms ir moterims, kurios gali patekti į tokią pačią situaciją, kurioje aš jau buvau. Labai labai gerai pagalvokite, ką darote, nes sapnai irgi kankina. Taip pat persekioja ir žvilgsniai, kurių realybėje nėra. Su savo vienatve liksite vienos, žiūrint į jauną motiną su vaiku, jus persmelks liūdesys ir skausmas. Jums, o ne jūsų draugui teks iškęsti tokios operacijos naštą ir visas pasekmes. Jis negalės numalšinti jūsų baimės, liūdesio ir vienatvės. Jis galės būti šalia, bet negalės pagelbėti. Gerai viską apgalvokite ir neleiskite jums daryti spaudimo. Priešingu atveju jūsų gyvenimas bus sužlugdytas. Daug organizacijų gali jus pakonsultuoti ir jums padėti. Nedarykite tokios pačios klaidos, kurią padariau aš! Jūs gailėsitės amžinai! Mano gyvenimas sugadintas, mano draugas, palikdamas mane, sužlugdė paskutines viltis.

 

 

Iš mokinių laikraščio Scheibenkleister, Bad Neustadt /Bayrische Rhön

 

Tada man buvo 21 metai ir aš jau dvejus metus draugavau su tuo pačiu vaikinu. Gerai prisimenu, tai buvo 1984 metų pavasarį. Aš nustojau gerti piliules, nes man jos ne itin tiko (dažnai skaudėdavo galvą, priaugau svorio, jaučiausi pabrinkusi).

Manyje tūnojo svajonė tapti namų šeimininke ir motina, turėti VAIKĄ. Dar praktikos metu supratau, kad darbas biure man ne itin patinka. Gegužės mėnesį aš su draugu keliavau į Riminį ir Veneciją. Kai man prasidėjo mėnesinės, truputėlį nusivyliau, bet kartu ir palengvėjo. Mes nepasisaugojom kaip reikiant, kai nustojau vartoti piliules – toks menkas apsiskaičiavimas! Aš gerai prisimenu tą nusivylimą, persipynusį su palengvėjimu. Maždaug po pusantro mėnesio pasijutau nėščia! Mėnesinės vėlavo. Pasidariau nėštumo testą: pirmasis buvo neigiamas, antrasis – teigiamas. Vieną penktadienį nukeliavau pas ginekologą. Kai jis man pasakė, kad esu nėščia, mano vienintelis atsakymas buvo: „Mėšlas... Ką man dabar daryti?“

Grįžusi namo, tuoj pat paskambinau mamai – aš gyvenau viena, mano draugas dar gyveno savo namuose. Ji pasakė, kad mes turime susituokti! Mano nuotaikos keitėsi nuo džiaugsmo iki baimės. Aš paskambinau savo draugui, jis iš karto atėjo pas mane. Kai atidariau duris, jis mane apkabino ir pasakė: „Aš labai džiaugiuosi!“ Per šį savaitgalį labai pasikeitė mūsų jausmai. Staiga aš pagalvojau: ar mes jau esame subrendę vedyboms? Mano draugas dar nedirbo savarankiškai ir buvo labai pripratęs prie savo tėvų namų. Be to, man buvo „beprotiškai“ baisu, kaip aš auginsiu savo vaiką. Aš turėjau septyneriais su puse metų jaunesnį brolį, kurį mano tėvams buvo labai sunku auklėti, jis buvo PAS vaikas. Mano mintys dvejinosi. Nuo motiniškų jausmų, švelnumo, meilės būsimam kūdikiui iki didžiulės baimės. Mano mama man patarė daryti abortą. Ji pasakė nebeauginsianti daugiau nė vieno vaiko! Šį reikalą turėjau „iškuopti“ viena. Aš palaukiau dar savaitę, paskui šeštadienio vakare paskambinau savo ginekologui ir paprašiau jo duoti man klinikos adresą Ciūriche, kur galėčiau padaryti abortą! Be jokių priekaištų jis man pasakė, kad reikia pasidaryti tyrimus, pasikalbėti su psichiatru arba psichologu ir tik paskui gydytojas gali daryti abortą.

Kitą savaitę aš su draugu nuvažiavau į Ciūrichą. Gydytojas mane ištyrė ultragarsu. Jis pasakė, kad viskas bus gerai ir davė man medicinos mokslų daktaro M. adresą, kuris padarys abortą. Pas psichiatrą viskas vyko labai greitai. Šis jaunas „vyras“ mėlynais džinsais gyveno dideliame gražiame name. Jis man pateikė kelis klausimus ir paprašė minutėlę palaukti. Greitai parašė kelias eilutes ir išdavė reikalingą pažymą. Atrodo, Šveicarijoje niekur negalima reikalų sutvarkyti greičiau, nei pas vadinamąjį „psichiatrą“.

Paskui aš nuėjau pas gydytoją, kuris daro abortą. Dr. med. M. gydytojo kabinetas atrodė kaip baras, bent jau priimamasis. Kai ėmė mano kraują ir atliko tyrimus, grojo tranki disko muzika. Paskyrė aborto laiką – trečiadienį! Man buvo labai baisu, pakeliui į namus aš paskambinau į darbą. Pasakiau, kad man įtaria skrandžio ligą, dabar aš Ciūriche, man turi būti atliktas rentgeno tyrimas.

Verkdama ir dvejodama važiavau trečiadienį su savo draugu į Ciūrichą. Gydytojo priimamajame pamačiau moterį su vaiku. Gydytojo padėjėja bėgiojo su plastikiniu kibiru šen ir ten. „Galbūt į kibirą išmetami aborto metu nužudyti vaikai?“, – pagalvojau aš. Man jau pasidarė bloga. Man liepė atsigulti ant kušetės. Suleido vaistus. Kai atėjo gydytojas, aš verkiau iš nevilties, net ir mano čia esančiam draugui pasidarė bloga. Jis turėjo prigulti ant gretimos lovos. Gydytojas man pasakė: „Nevaidinkite čia teatro, mes galime išeiti ir ateiti vėliau“. Aš jam pasakiau: „Aš nežinau, ko noriu, prašau suleisti man vaistų“. Slapčiomis galvojau: aš nenoriu daugiau pabusti, aš noriu mirti! Gydytojas manęs paklausė, ar aš rūkau, bet aš jau nebegalėjau atsakyti, nes užmigau. Kai maždaug po valandos pabudau, mano draugas stovėjo prie manęs ir žiūrėjo. Paskui aš vėl užmigau, kol mane pažadino slaugė. Toji, nedraugiškesnė iš ten buvusių dviejų slaugių, ryškiai išsidažiusi, man pasakė: „Prašau keltis, nusiprausti veidą ir eiti namo, nes mano darbo laikas baigėsi“. Nors aš buvau labai silpna, su draugu nuėjome namo. Pamiršau paminėti, kad „psichiatras“ už savo „darbą“ pareikalavo 400 frankų grynais, o gydytojas, padaręs abortą – 500 frankų!

Tą vakarą mano draugas pasakė, kad jis manęs neapkentė tuo metu, kai aš pirmą kartą pabudau ir į jį pažvelgiau. Dabar jis irgi keistai elgėsi su manimi ir greitai išėjo namo. Ėmė kilti skausmai, nes praėjo raminamųjų vaistų veikimo laikas. Man prasidėjo baisi depresija!

Kitą dieną aš vėl motoroleriu važiavau į darbą, nors gydytojas patarė dar dieną pasilikti gulėti. Aš bijojau likti namuose ilgiau nei dvi dienas, nes nenorėjau rodyti gydytojo pažymos. Juk negalėjau prisipažinti, kad nužudžiau savo negimusį kūdikį! Trečiadienį nuėjau pas savo mamą pavakarieniauti. Ji buvo atžari ir man pasakė, kad turėčiau džiaugtis, nes „viskas jau praeityje“ – daug moterų šiandien elgiasi taip, kaip aš. Vakare prie kiosko pamačiau besilaukiančią moterį. Parvažiavau namo, kritau į lovą, ir visą vakarą manęs neapleido gailesčio ir kaltės jausmas. Tai man buvo pragaras! Negalėjau užmigti, prieš akis vis stovėjo mano negimęs vaikelis – lygiai toks, kokį jį mačiau ultragarso aparato monitoriuje! Mažasis embrionas mane persekiojo! Paskui pradėjau gerti (martinį arba vyną), nes be alkoholio negalėdavau užmigti.

Norėjau nutraukti santykius su draugu, nes nebegalėjau užmigti negalvodama apie „vaiką“. Aš susipažinau su kitais vyrais ir pagaliau jį išdaviau. Kaip vėliau sužinojau, jis elgėsi taip pat.

Po aborto praėjus pusei metų, aš buvau psichinė griuvena! Dairiausi į kitus vyrus, norėdama, kad mano draugas mane paliktų visiems laikams. Jis nenorėjo su manimi nutraukti santykių, nors manęs apskritai nesuprato. Mano tuometinė draugė, dirbanti medicinos sesele, parodė man aborto nuotraukas – kaip viskas vyksta, kaip atrodo negimęs kūdikis, vaisius. Aš buvau viena su savo kalte, baime ir gailesčiu. Mano tėvai ir sesuo irgi nenorėjo man padėti. Nuo to laiko mano gyvenimas buvo sugadintas! Kai draugas mane sumušė, pagrasino nužudyti ir nusižudyti, aš persikrausčiau pas savo tėvus, norėdama turėti „ramybę“. Aš ir darbą praradau. Pradėjau dideliais kiekiais gerti raminamuosius, alkoholį ir keičiau partnerius. Su nei vienu draugu man nesisekė, nes mane persekiojo kaltė.

Kaltės jausmas bėgant laikui ne mažėja, o didėja! Viskas pasikeitė 1987 m. liepos mėnesį (po aborto buvo praėję lygiai treji metai), kai aš atsiverčiau į JĖZŲ KRISTŲ! JIS ATLEIDO MAN VISAS MANO KALTES IR NUODĖMES! Bet ir paskui jis dažnai būdavo rūstus mano atžvilgiu. 1989 m. vasario mėnesį aš tikrai galėjau pripažinti, kad JĖZUS KRISTUS atleido man už mano kūdikio nužudymą. Tai įvyko seminare, skirtame vidiniam išgydymui.

Aš dėkoju JĖZUI KRISTUI, kad jis man atleido už šią didžiulę kaltę. Man jos nebereikia nešiotis su savimi. Man ir dabar dar reikia ilgo gydymo, bet šį sunkų išgyvenimą Visagalis pagydė!

 

Aš norėčiau įspėti visas, kurios nori daryti abortą. ĮSPĖTI!

Abortą mūsų krikščioniškoje šalyje santykinai nesunku padaryti, bet niekas nepagalvoja, kaip tai sužlugdo moterį!!!

Aš iškenčiau šį psichologinį pragarą ir nenorėčiau, kad jį patirtų kas nors kitas! Dažnai savęs klausiu, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu būčiau pagimdžiusi kūdikį. Aš manau, bet kokiu atveju nebūtų taip sunku, kaip dabar, po aborto! Bet šiandien man jau atleista, tiesa, po daugelio metų trunkančio baisaus kaltės jausmo. Ilgai negalėjau žiūrėti į kūdikius, dažnai pagalvodavau, kad tokio paties amžiaus būtų ir mano kūdikėlis ir apsiverkdavau!.. Mane apimdavo nenugalimas liūdesys.

 

 

Aš nežinojau, kaip man tai atsitiko –

Bet vienąkart jis atsirado!

 

„Nedidelė operacija – ir vėl viskas gerai“, –

Ši išeitis man suteikė drąsos.

 

„Nedidelė operacija – ir viskas praeityje.

Ligonių kasa apmoka, ir Tu vėl „aukštumoje“!“

 

Taip sako visi: draugai, gydytojai, patarėjai, kolegos –

Ir niekas rimtai neprieštarauja!

 

Aš nežinojau, kas atsitiko! –

Bet žinau, kad tai buvo neteisinga!

 

Kančia mane žudo! Kaip sunku negalėti sugrįžti! –

Nesimato išeities, – viskas baigta!

 

Kodėl man to niekas nepasakė?

Kodėl man vis dėlto niekas nepasakė?

Vargas, baimė, skausmai po to,

Tai dalykai, kurių anksčiau niekas neminėjo!

 

Kaip žvėris, uždarytas į narvą!

Sustingus iš nuoskaudos, drebu iš baimės!

Aš šaukiu, kas mane seniai kankina:

 

Kodėl man to niekas nepasakė!?

 

 

Mūsų mažoje ligoninėje, kuriai jau dvejus metus vadovauja seserys vienuolės, yra dvi gimdyvių palatos – kiekvienoje po dvi lovas. Vieną naktį mane pakvietė sesuo. Buvo atvežta užkandinės savininko žmona, kuri karščiavo, prarasdavo sąmonę, kliedėjo, kraujavo. „Tikriausiai tai moteriški reikalai“, – pasakė vyriausioji. Dieve mano, tikrai – moteriški reikalai! Taip pastaruoju metu atsitinka dažnai. Bendroji pacientės sveikatos būklė rodė labai sunkias komplikacijas. Tai ne įprastinis persileidimas. Tokia aukšta temperatūra būna neįprastais atvejais.

Su juodu sukrešusio kraujo gumulu iškrenta maždaug penkių mėnesių kūdikio rankelė. „Sesele, prašau viską paruošti operacijai, turi ateiti gydytojas. Jeigu apskritai jai dar galima padėti, ją gali išgelbėti tik operacija“.

Buvo sunki naktis. Baisiausia mano gyvenime. Paskui sekė klaikios dienos ir naktys. Tačiau norėčiau, kad jas būtų išgyvenusios visos, kurioms kada nors kyla mintis darytis abortą. Akušerė yra pripratusi prie daugelio dalykų – prie aimanų ir riksmų, baimės ir skausmo, kraujo ir siaubo. Ten, kur kitos moterys seniai būtų apalpusios, akušerė turi išlikti rami ir atlikti savo darbą. Tvirta, lyg nežinotų, kad jos kruvinose rankose yra gyvybė, lyg neturėtų širdies, kuri virpa ir kraujuoja. Tačiau niekuomet daugiau nenorėčiau dar kartą išgyventi atvejo su tokia pabaiga, kaip šios jaunos trisdešimtmetės moters.

Bokšto laikrodis išmušė dvylika, įslinko tyli, vangi vasaros naktis. Prieš tai buvo labai karšta diena. Visi langai buvo atviri, nes norėjome įsileisti nakties vėsos. Pacientai paprastai mielai klausosi laikrodžio dūžių. Dabar apie moterį... Ji pilnomis siaubo akimis žvelgia į duris… Jos žvilgsnis vis labiau sustingęs ir pakraupęs… Beprotybės siaubas auga… net plaukai stoja piestu… Trumpai tariant, ji norėjo lipti iš lovos ir šokti per atvirą langą… „Pirmyn… tik pirmyn…“, – šnabždėjo jos blyškios lūpos. Ant kaktos renkasi prakaito lašeliai. Tik panaudojus jėgą, mums pavyko ją sulaikyti. Ji vėl palindo po antklode, kaukė, raudojo iš baimės ir išgąsčio…

Ir nieko čia nebėra – nei šešėlio, nei šviesos spindulėlio. Patalpa skęsta ramioje prieblandoje. Kiek laiko ji lyg negyva guli įsikniaubusi į pagalvę. Jos veidas vaško geltonumo ir atrodo lyg septyniasdešimtmetės moters. Tada vėl atslenka baimė, ir ji pradeda kalbėti… „Dabar… Jūs vėl atėjote …, vienas paskui kitą, vienas… du… trys… jau pakankamai dideli, beveik suaugę… keturi … penki… šis liko visai mažas… šeši… septyni… aštuoni… jam nutraukta galva, jis ją neša rankoje… devyni… dešimt… jam nutrauktos kojos, bet jis vis tiek juda… padalintas perpus ir kraujuoja… vienuolika… dvylika… dabar tik viena ranka… ir viena koja… Kur tavo galva… kitos galūnės? Kodėl jūs neturite akių… neturite akių…?“ Staiga ji vėl įpyko ir pradėjo šaukti: „Eikite… eikite… netrukdykite man… paleiskite mane… paleiskite… jūs norite iš manęs atimti akis… širdį… paleiskite mane… paleiskite…“ Seselė pasitraukė atokiau. Laimei, atėjo gydytojas. Su kraujo banga pasirodė ir vaiko galvutė.

Diagnozė buvo tokia, kaip ir tikėjausi. Vaikas buvo sudraskytas dėl mechaninės intervencijos, gimdoje buvo kelios žaizdos. Beprasidedantis pilvo ertmės uždegimas. Todėl valandų valandas beveik nesiliaujantis kraujavimas – galbūt rytoj bus galas.

Apie tai buvo pranešta jos vyrui. Jis šią žinią priėmė labai ramiai, kol išgirdo, kad nedelsiant bus pradėtas teisminis tyrimas. Tuomet jis pradėjo siausti ir rėkti ant teisininkų, kurie nieko kito ir nedaro, tik kiša nosį į kitų žmonių šeimyninius reikalus, užuot rūpinęsi savaisiais. Kol jis keikėsi ir rėkavo, vargšė moteris dar pusiau narkozės būsenoje vėl pradėjo skaičiuoti: „Štai jie ir vėl ateina… visi … vienas… du… trys… keturi… penki… šeši… septyni… aštuoni…“ Vyras išbėgo, tarsi furijų genamas.

Vargšė moteris šaukė ir aimanavo tris dienas ir tris naktis. Netgi didžiausia raminamųjų vaistų dozė negalėjo jos visiškai nuraminti ir leisti jai nors trumpam užsimiršti. Ji visą laiką matė jos – motinos įsčiose nužudytus trylika vaikų, kurie ėjo prie jos ir vis reiškė pretenzijas, priekaištus, prašymus.

Po keturių dienų tapo viskas aišku, bent jau taip atrodė. Mes pakvietėme kleboną ir jos vyrą. Atėjo klebonas. Šis nespėjo nė prasižioti, o ji tarė: „Jų buvo trylika, taip. Daugiau nieko neklauskite“. Kai kunigas prakalbo apie Dievo gailestingumą, ji, sukaupusi visas jėgas ištarė: „Leiskite man išeiti… Aš noriu į pragarą… aš noriu už viską susimokėti amžinybėje…“ Paskutinis žodis į palatą beįžengiančiam vyrui buvo: „Mazgotė!“, – ir ji mirė.

 

(Paimta iš Liesbeth Burger dienoraščio „TAI PRASIDĖJO NUO DVYNIŲ“ vieno skyriaus)

 

 

 

Aš prisimenu 1974 metus, spalio mėnesio 30 dieną, kai aš nužudžiau savo vaiką – mergaitę. Tai buvo abortas vidutiniame nėštumo periode. Jau 5½ mėnesio buvau nėščia. Aš nuėjau pas gydytoją, nes mano šeimos nariai darė man spaudimą ir skatino tokiam elgesiui. Niekas nepasakė: „Nancy, gerai pagalvok!“ Tai buvo ne mano idėja, o jų.

Vieną gražią dieną mane paliko vyras ir daugiau nebegrįžo. Prisiimti atsakomybę už tris vaikus – tai jau jam būtų per daug…

Gydytojas specializavosi nėštumų nuo ketvirto iki šešto mėnesio srityje. Aš nuėjau pas jį ir paklausiau: „Ką Jūs su manimi darysite?“ Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Aš iš Jūsų truputį paimsiu skysčių ir truputį skysčių suleisiu. Jums prasidės staigūs sąrėmiai, kurie išstums vaisių“. Aš pasakiau: „Ir tai viskas?“ Na, tai skamba neblogai. Esmė ta, kad tai, ką papasakojo gydytojas, buvo netiesa.

Aš nuėjau į ligoninę. Ten iš manęs paėmė 60 kubinių centimetrų vaisiaus vandenų ir įleido druskos tirpalo. Kai tik adata buvo įleista į pilvo apačią, pradėjau neapkęsti savęs. Man norėjosi šaukti: „Prašau, liaukitės, nedarykite to su manimi!“ Bet aš neištariau nė garso. Kai jau druskos tirpalas tavo viduje, nebėra galimybės to veiksmo sustabdyti. Per pusantros valandos aš jaučiau, kaip mano dukra staigiais judesiais daužėsi, kaip ji springo, buvo nuodijama ir mirtinai smaugiama. To tikrai nė kiek nesitikėjau. Aš prisimenu, kaip aš su ja kalbėjausi, jai sakiau, kad aš to nenorėjau. Aš norėjau, kad ji gyventų, bet ji jau buvo bemirštanti – aš atsimenu jos paskutinį smūgį kairėje pusėje. Daugiau jėgų ji jau nebeturėjo. Paskui man į veną suleido sąrėmius stimuliuojančius vaistus. Dvylika valandų kenčiau nežmoniškus skausmus. Spalio 31 dieną, 5.30 ryto aš pagimdžiau savo nužudytą dukrelę. Ant jos galvutės jau buvo plaukai, jos akys buvo atmerktos. Man reikėjo ją palaikyti ant rankų, nes medicinos seselės nebuvo greta. Aš pati pagimdžiau savo kūdikį ir laikiau jį ant rankų. Medicinos seselė kūdikį pačiupo ir išmetė į naktinį puodą. Kai visi reikalai buvo atlikti ir naktinis puodas išneštas, į palatą atnešė moterį, kenčiančią paskutines valandas. Ji pagimdė sveiką berniuką. Tai buvo žiauru.

Po aborto apėmė gėdos ir atgailos bei sąžinės graužaties jausmai. Įsivaizduokite, Jūs laikote savo dukrą ir matote, ką Jūs jai padarėte!

 

(Iš organizacijos Women exploited by Abortion steigėjos Nancy-Jo Mann pasakojimo.)

 

 

Mano pirmieji rimti santykiai virto drama. Mane apėmė siaubas, kai pastebėjau savo nėštumą. Pradėjau intensyviai ieškoti išeities! Mano draugas norėjo vaiko, nes jam tai buvo viltis išgelbėti mūsų žlungančius santykius. Tačiau būtent ši jo išsakyta viltis stūmė mane kita kryptimi, nes atrodė bjauri. Vaikas kaip sužlugusių santykių cementavimo priemonė – o juk aš pati buvau toks vaikas. Mes abu ieškojome atsakymo – kiekvienas atskirai ir su psichologo pagalba. Kiekvieną dieną atsakymas buvo aiškesnis, ir mano egoistiškame viduje aiškiai skambėjo: „Daryti abortą!“ Aš nenorėjau vaiko, kuris veiktų kaip cementas. Jis atrodė toks beformis, negyvas, be savo nuomonės ir reikšmės – man svetimas ir vis kažko ieškantis! Šis embrionas apskritai buvo grėsmė mano gyvenimui, tačiau kur buvo mano pačios gyvenimo turinys, kur buvo jo vertė, kuri galėtų išlikti?

Po viso to, kur tik žiūrėdavo mano akys, visur matydavau stipriojo pergalę ir bijojau dėl savo nesaugumo. Stebint šią pasaulio tvarką, mano siela virpėjo iš grynos baimės. Mes abu buvome visiškai pralaimėję – ar bereikia dar ką nors sakyti? Žodžiai rašosi greitai, bet jie slepia lėtai sėlinančius riksmus. Žingsnis į akligatvį ir paskui aiškiai iš širdies išsiveržiantis suvokimas: „Aš nužudžiau savo kūdikį! Aš, aš, aš tai padariau!“

Aš neberadau argumentų, joks atsiprašinėjimas negalėjo suteikti man paguodos. Mano nubudusi sąžinė siaubingai klykė mano sieloje. Savaime suprantama, mūsų santykiai sužlugo galutinai. Mano draugas, kuris galėdavo tik bjaurėdamasis pro mane praeiti, grįžo į senąjį heroino kelią. Jis suvertė visą kaltę mano kraujuojančioms įsčioms, kuriose tūnojo mirtis ir tuštuma. Ilgus, be galo trukusius metus aš slampinėjau tamsiomis gatvėmis su didžiule skyle pilve. Ištekėjo daug kraujo, atrodė, kraujavimas niekada nesiliaus. Kai aš pamatydavau gatvėje vaiką, mano ašaros liedavosi upeliais – nebylus šauksmas liejosi į mano supuvusį pilvą. Nuo šio mažo, menkučio gyvenimo priklausė kiti du – mūsų gyvenimai, kurie iš skausmo nebegalėjo kvėpuoti. Dėl šios realybės abortas praranda savo pagrįstumą, nes jis yra lemtingas. Blogos sąlygos yra kur kas geriau, negu jokių sąlygų!

Paskui aš dar norėjau bent jam padėti, kad ir jis nežūtų! Mano kaltės jausmas buvo nepakeliamas ir jis gulė man ant širdies tarsi sunkus akmuo, kuris užgožia visa, kas yra gražiausia. Aš susiradau savo prarastą draugą ir rasdavau nusiraminimą jo mylimajame heroine. Ach, juk man irgi reikėjo paguodos ir ramybės nuo nepaliaujamos paniekos sau! Aš nepastebėjau, kaip kiekvieną kartą heroino dozė vis tvirčiau mane prirakindavo grandinėmis prie savęs. Iš mūsų draugystės liko griuvėsių krūva. Mūsų prieštaringus jausmus nuramindavo heroinas. Mes išsiskirdavome ir vėl susitikdavome, nes mus vieną su kitu jungė nematomos netekties gijos.

 

 

Kelnas. Nors praėjo šešeri metai po nėštumo nutraukimo, ponia S. apskaičiuotą gimdymo dieną užtamsina langus ir visą dieną atsiriboja nuo aplinkinių. Nėštumo ir socialiniais klausimais konsultuojantiems specialistams tokie atvejai nėra išimtis. Psichinės nėštumo nutraukimo pasekmės gali pasireikšti ir vėlai. Dažniausiai jos trunka ilgai ir yra nepalyginamai sunkesnės už aborto pasekmes kūnui. Viurcburgo Universitetinės moterų klinikos psichologė dr. fil. Maria Simon teisininkų susivienijimo „Teisė gyventi“ suvažiavime savo klausytojams atvėrė akis.

Viurcburge atlikta psichosocialinė apklausa, kurioje dalyvavo 63 moterys, dariusios abortus ne anksčiau, kaip prieš septynerius metus, parodė, kad nėra abortų be rizikos. Dviem iš trijų atvejų tokias moteris apima kaltės ir baimės jausmas arba sunki depresija, kuri pasireiškia somatiniais širdies ritmo sutrikimais, nepastoviu kraujospūdžiu, migrena ir virškinamojo trakto negalavimais. „Baimė ir kaltės jausmas vis labiau skverbiasi į šių moterų vidų ir ima iš kūno vidaus nesuprantamai kalbėti funkcinių širdies ir virškinamojo trakto bei kitų organų neurozių kalba“.

Moteris po aborto jaučiasi ne išlaisvinta ir išvaduota, o dar labiau nelaisva, ji daug metų neranda vidinės ramybės ir stabilumo. 39% Viurcburge apklaustų moterų stengdavosi pabėgti į „projekcijos“ fenomeną: už apsisprendimą daryti abortą dažniausiai suversdavo kaltę kitiems, dažniausiai vyrui, sužadėtiniui, draugui, arba gydytojams, kurie nukreipė daryti abortą arba jį darė. Daugeliu atvejų moterys būtų netgi nesvarsčiusios aborto galimybės, jeigu kūdikio gimimui būtų pritaręs partneris.

 

 

Po aborto atsiranda neapykanta partneriui, atšąla jausmai santuokiniame lytiniame gyvenime, kinta nuotaikos, apninka depresija. Virš 45% Viurcburge apklaustų moterų šiandien priimtų kitokį sprendimą ir, „jeigu galėtų, visuomet norėtų, kad abortas nebūtų įvykęs“.

Štai vienos moters išreikšta pozicija: „Šiandien viskas atrodo kitaip. Po aborto jaučiausi sutrypta. Aš nutariau, kad man reikia su tuo susidoroti. Dabar aš gydausi nervus. Mane buvo užvaldžiusios stiprios baimės būsenos“.

Psichoterapijos prognozės po aborto nėra labai geros. Todėl etiškai ir psichologiškai būtų neteisinga tiesiog pakeisti dabar galiojantį indikacijų reguliavimą kitokiu laiko organizavimu. Būtų ne tik dažniau ir paprasčiau nei dabar žudoma negimusio žmogaus gyvybė, bet ir augtų neurotikių būrys, kurioms psichoterapiškai aptarnauti jau dabar visiškai neužtenka personalo.

 

 

Ar Jūs prisimenate Nancy-Jo Mann? Moteris iš JAV, kuri, praėjus dešimčiai metų po aborto pasidarymo, pakilo ir įsteigė organizaciją „WEBA“ aborto pažeistoms moterims? Ji paliudijo laikraščiui Washington Times: „Aš esu įsitikinusi, kad yra moterų, kurios niekada nebuvo „sutrikusios“ dėl savo nėštumo nutraukimo, tikrai niekada. Vis dėlto aš norėčiau pasakyti, kad 98,99% buvo sutrikusios, trumpam laikui ar visam gyvenimui. Vienos tą kančią pakelia lengviau, kitos netgi po aborto miršta“.

Neseniai man, kaip organizacijos „Už gyvybę“ narei, paskambino telefonu. Praėjo keturiasdešimt metų nuo to laiko, kai mano pašnekovė nutraukė nėštumą. Dvidešimt metų ji išgyveno skausmą ir priekaištus sau. „Kuo toliau, tuo blogiau“, – pasakojo ji telefonu. Taip, vyras tai žino. Jam tai jau praeitis. Ne, jos niekas neragino žudyti negimusį kūdikį. Priešingai, prieš darant šį žingsnį, ji buvo įspėta. Tačiau ji bijojo, bijojo psichinio krūvio, kuris po vaiko gimimo būtų sustiprėjęs. Tik vėliau ji suprato, kad viskas būtų buvę geriau, jei ji būtų pasielgusi kitaip. Tuo momentu, prieš keturiasdešimt metų, ji pajuto palengvėjimą, netgi „didelę laimę“, nes, nutraukus nėštumą, viena problema pasidarė mažiau. Paskui, po dvidešimties metų, kurių metu gyvenimas ėjo toliau, grįžo prisiminimai, ją apėmė kaltės jausmas, liūdesys dėl kažko nesugrąžinamo bei sąžinės priekaištai.  Pakeliui į operacinę, lifte, medicinos seselė – gailestingoji sesuo už ją meldėsi. Pasakodama ji buvo įsitikinusi, kad ta malda ją tais paskutiniais metais apsaugojo nuo visiškos nevilties. 

Kaip aš galiu paguosti šią moterį? Žodžiais aš galiu tik priminti Jėzų, kuris prisiėmė visas mūsų nuodėmes ir nori atleisti net kai padėtis be išeities. Galiu jai pasakyti, kad ji gali vėl paskambinti bet kuriuo metu.

Šiandien mano nepažįstamoji pašnekovė visą savo meilę atiduoda vaikaičiams. Ji negali kalbėti apie tai, kas įvyko. Vis dėlto ji nori ĮSPĖTI kiekvieną moterį prieš tokį žingsnį, kuris Nancy-Jo Mann minėtame interviu apibūdinamas taip: „Tai ne problemos pabaiga, tai daugybės naujų problemų pradžia“.

 

 

 

Mano vaike, aš ieškau Tavęs savo mintyse!

– Per vėlu! –

Mano vaike, aš ieškau Tavęs savo sapnuose!

– Per vėlu! –

Kur Tu?

Mano vaike, ar aš Tave kada nors surasiu?

Ar mano ilgesys bus nuramintas?

Kas Tu esi?

Mano vaike, aš čiupinėju Tavo mažą veidelį, –

Tavo akis, – Tavo burną!

Kaip Tu jautiesi?

Mano vaike, neatšaukiamai praeityje –

Šansas gyventi!

Tu likai neužbaigtas, mano mažyli,

Niekada negimęs lobi!

Tavo galimybė niekada netaps tikrove –

– Per vėlu! –

 

 

Iš Jungtinių Valstijų ir kitų šalių vis dažniau mus pasiekia pranešimai, kad moterys „ne taip jau lengvai“ susidoroja su abortu. Dabar balsas  apie tokius išgyvenimus iš mūsų šalies.

 

 

Uniformuotas operacinės personalas, nebylūs žmonės, šalta šviesa, sniego baltumo sterili aplinka... Monika gavo nukreipimą, ji tapo steriliu numeriu vieno Šveicarijos didmiesčio didelėje ligoninėje. Dabar jau aparatas sukasi. Jie nužudys joje užsimezgusią gyvybę, gyvybę, kuriai atimta teisė augti. Ji taip nutarė pati. Mintys sukasi galvoje. Ar tai iš tiesų žudymas? „Tuomet aš esu žmogžudė“, – konstatuoja ji. Užuolaida neleidžia jai matyti apatinės kūno dalies, o injekcija išvaduoja nuo kamavusių minčių. Jai dabar tas pats, ją apleido jausmai ir ji linki jos pilve mirštančiam kūdikiui to paties.

 

 

Atlikusi tyrimus, gydytoja nustatė, kad jai pirmas nėštumo mėnuo. Ar tai, kas ten auga, jau yra žmogus? Vieni sako, kad ne, kiti – taip. Monika nežino. Ji tik žino, kad ji visiškai nieko nejaučia tai užsimezgusiai gyvybei. Ji dar mokosi, jai tik aštuoniolika. Tėvui ir atsitiktiniam sekso partneriui ji apie tai visiškai nieko nesakė. Ji mano, kad tai jos vienos reikalas. Jos motina kūdikio irgi būtų nepriėmusi, nes ji – dirbanti moteris. Viena pažįstama davė jai Ciūricho ligoninės adresą, kurioje „sutvarkomi tokie reikalai“. Gydytoja pasirodė suprantanti jos padėtį. Ji ilgai nedelsia, atlieka visus formalumus, kurių reikia nėštumo nutraukimui. Toje pačioje ligoninėje su ja pasikalba psichiatras ir įtikina ją, kad jos psichinė būklė pateisina abortą. Kadangi jis yra toks įsitikinęs, išduoda atitinkama pažymą. Ligonių kasa sumokės šias išlaidas.

 

 

Monika nežino, kiek laiko truko abortas: pusę valandos ar visą valandą? Ji nejaučia jokio skausmo. Ji galvoja apie žmogutį. Buvo mergaitė ar berniukas? Apie tai buvo nutylėta, kad paskui, imdama lyginti, ji nepatirtų kaltės jausmo. Nepaisant to, ji dabar liūdna. Nereikia leistis, kad apimtų sąžinės graužatis. Ji viską nustumia į pasąmonę. Vakare ji grįžta namo. „Aš jaučiau menstruacijų simptomus. Problema pašalinta“.

 

 

Po dešimties metų: santuoka, svajonė turėti kūdikį. Monika nustoja gerti kontraceptines piliules, tačiau slenka mėnesiai ir ji nepastoja. „Mane apėmė siaubingas jausmas. Aš buvau įsitikinusi, kad esu baudžiama už nuodėmes. Aš buvau įspėta: galbūt nebegalėsiu turėti vaikų. Kiekvieną mėnesį, prasidėjus menstruacijoms, mane apimdavo gili depresija“.

 

 

Toje pačioje klinikoje, kur buvo nutrauktas nėštumas, personalas padeda ateiti į pasaulį mano kūdikiui. Trys metai baimės – dabar jau viskas praeityje. „Jausmas po gimdymo yra nepamirštamas. Aš ir šiandien dar negaliu suvokti, kad savo pirmajam vaikui nesuteikiau mažiausio šanso jo nuosavam, laimingam gyvenimui. Dabar mūsų sūnelis turi likti be brolių ir seserų, nes aš daugiau nebegaliu turėti vaikų“. Pasakodama Monika paskęsta savo mintyse. „Žinau, būtų per drąsu sakyti, kad esu prieš abortą, bet kai aš pažvelgiu į savo vaiką, suprantu, jog privalau tai pasakyti. Aš beveik esu įsitikinusi, kad visuomet būtų buvusi išeitis. Bet kur rasti drąsos?“

 

 

Apskaičiuota gimdymo data buvo gruodžio 25 d. Kaipgi maža bejėgė būtybė motinos įsčiose gali pasipriešinti abortui? Ką gali padaryti jos motina, jeigu ji, spaudžiama įvykių, patenka į blogas rankas? Ką gali padaryti būsimieji seneliai, jeigu vaikas jų pradeda vengti?

Čia pateikiamas pranešimas iš Tarptautinio išgyvenusių aborto grėsmę simpoziumo (Otava, 1992 metai).

 

Aš, organizacijos „Už gyvybę“ savanorė, esu atlikusi daug nėštumo testų jaunoms moterims. Bet kai balandžio mėnesį, vieną sekmadienio naktį atlikau nėštumo testą savo septyniolikmetei dukrai, mano rankos drebėjo. Testas buvo teigiamas. Mes abi spoksojome viena į kitą ir negalėjome tuo patikėti. Ji pradėjo verkti. Kitą dieną mes padarėme kraujo tyrimus ir rezultatas pasitvirtino. Daug dienų mes kalbėjomės apie nėštumą. Aš pasakojau apie savo patirtį, kurią buvau sukaupusi eidama konsultantės pareigas. Mes su vyru jai pasakėme, kad jai padėsime bet kokiu atveju – išskyrus abortą. Mes ją ir kūdikį išlaikysime ir remsime šimtu procentų. Ji pasakė, kad ji aborto neišgyvens, kad galbūt kūdikio atidavimas įvaikinimui jai būtų geriausia alternatyva.

Paskui ji grįžo į mokyklą ir reikalai pradėjo vystytis kita linkme. Jos nuomonė pakito iš esmės. Iki šiol buvusi labai atvira ir ūmi, ji staiga pasikeitė. Ji tapo rami ir vengianti bendrauti. Ligi to laiko mes ją guodėme ir raminome, kai ji verkė, o dabar ji net neleisdavo prie jos prisiliesti. Aš supratau, kad kažkas norėjo pakeisti jos nuomonę ir netrukus sužinojau, kas. Ji telefonu susiekė su organizacija Planned Parenthood (Planuota tėvystė). Ji tai padarė draugės paskatinta. Mano duktė ėmė bendradarbiauti su viena jų „mirties konsultante“. Paauglės tėvams net sunku įsivaizduoti, kaip profesionaliai ir logiškai šie žmonės „apdoroja“ jaunas moteris. Jie jai pasakė, kad ji esanti pakankamai subrendusi priimti sprendimus pati. Kūdikis pakeistų visą jos gyvenimą. Jie pasakė būsiantys „šalia“ ir galintys viską sutvarkyti. Jie paaiškino dar ir tai: „Tavo tėvams to žinoti nebūtina, nes tau nereikia jų sutikimo“. Tai buvo didžiausias šios organizacijos triumfas – įtikinti paauglę padaryti tai, ko tėvai niekada nebūtų leidę. Jie vaikui suteikia leidimą veikti prieš šeimos įsitikinimus.

Mūsų duktė mums pranešė apie savo apsisprendimą. Ji pasakė, kad abortas yra vienintelė jai priimtina išeitis. Aš jos paklausiau, ar ji nužudytų savo kūdikį ir mūsų vaikaitį. Ji pasakė: „Taip!“ Jos atsakymas buvo mechaniškas ir be jokių jausmų. Jai buvo vienintelė galimybė išgyventi šią situaciją: ji turėjo būti šalta ir abejinga sau, savo sąžinei ir aborto realybei. Abortas buvo numatytas gegužės 11 d. Mes meldėmės nuo tos dienos, kai sužinojome apie jos nėštumą. Dabar jau meldėmės ne tik mes, bet ir mūsų draugai. Mes beveik buvome praradę viltį. Mes meldėmės dėl savo vaikaičio gyvybės. Abortų šalininkai norėjo nužudyti mūsų dukters kūdikį, o mes negalėjome nieko padaryti. Kūdikio tėvas pažadėjo sumokėti aborto išlaidas ir kartu su ja važiuoti į kliniką.

Gegužės 11 d. rytą ji tyliai ir susikaupusi išėjo iš namų. Jos žvilgsnis buvo tuščias. Mūsų namas atrodė lyg karstas. Nei jos tėvas, nei aš negalėjome kalbėti. Mes meldėmės už mūsų dukterį ir už sielą jos kūdikio, kurio mes galime ir nepamatyti. Viskas buvo Dievo rankose ir mes meldėme Jį. Aš žinojau, kad nuo šios dienos mūsų šeimyninis gyvenimas pasikeis. Kai ji po pietų grįžo namo, atrodė baisiai. Ji verkė ir elgėsi taip, tarsi būtų sapne – košmariškame sapne. Jie supakavo jai į rudą popierinį krepšį nėštumo nutraukimą skatinančias tabletes, kraują skystinančius vaistus, antibiotikus ir nuskausminančius vaistus ir išsiuntė ją namo. Aš ja rūpinausi visą dieną, bet nedrįsau paklausti, kaip jai sekėsi. Aš žinojau, ką jie jai padarė ir kas atsitiko kūdikiui.

Mes visi bandėme, kaip tik galima, gyventi toliau. Praradimas buvo didžiulis ir beviltiškas. Žodžiai „Teesie Tavo valia“ sukosi mūsų galvose. Niekada net negalėjau įsivaizduoti, ką mums dar ketino padaryti Visagalis. Po keturių savaičių ji vėl turėjo eiti išsitirti į Planned Parenthood. Atrodo, mūsų maldos buvo išgirstos. Ji grįžo namo apimta isterijos. Ją ištyrusi medicinos seselė pranešė, kad jos gimda yra dar padidėjusi. Jie padarė dar vieną nėštumo testą ir pasakė, kad ji vis dar nėščia. Abortas buvo padarytas ne iki galo!

Visi taip vadinami „draugai“ iš Planned Parenthood jai aiškina, kad tokių atvejų nebūna. Jie išsigando, nes savo darbą atliko nekvalifikuotai. Jie bandė paskirti kitą aborto terminą, bet mūsų dukra pabėgo namo. Jai bepasakojant kas atsitiko, mano galvoje buvo sumaištis. Nežinau, kas tai buvo: baimė ar palengvėjimas. Aš pabandžiau susisiekti su kuo nors iš Planned Parenthood, bet jie vengė kontakto su manimi. Aš paprašiau mūsų Kūrėjo man vadovauti ir padėti man rasti tolesnį kelią. Mums reikėjo nustatyti, ar kūdikis miręs, ar dar gyvas. Kitą dieną aš užregistravau dukrą pas vietinį ginekologą. Tą naktį aš jaučiau mūsų namuose Dievo galią ir supratau, kad artimiausiomis dienomis aš būsiu jo įrankiu. Kol gydytojas tikrino mano dukrą, aš sėdėjau laukiamajame kambaryje. Truputį vėliau seselė pakvietė mane užeiti. Mažoje patalpoje sėdėjo mano dukra. Ji buvo apsikabinusi savo kelius. Ji lingavo pirmyn ir atgal, verkė ir kažką kalbėjo, ko aš negalėjau suprasti. Aš atsiklaupiau prie jos, priglaudžiau savo ausį prie jos lūpų ir išgirdau jos žodžius: „Aš girdėjau kūdikio širdies plakimą!“ Jis gyvas!

Aš dar kartą pajutau, kaip mus palietė Dievo ranka. Gydytojas paklausė, ar ji nori pasilikti kūdikį, o ji pakuždėjo: „Taip“. Norėdami sužinoti kūdikio būklę, mes turėjome atlikti ultragarso tyrimą. Tyrimo metu būtų matyti, ar yra suluošinimo ar fizinio apsigimimo požymių. Keista, bet aš žinojau, kad man jau nebereikia melstis dėl kūdikio. Kitą dieną, mano dukrai atliekant ultragarso tyrimą, aš pirmą kartą pamačiau kūdikį. Mes galėjome stebėti, kaip jis judina savo rankutes, savo kojytes ir galvutę. Jo maža širdelė plakė. Mes abidvi spoksojome į šį stebuklą. Mūsų nuomone, kūdikis atrodo gerai. Specialistas nepasakė nieko, nes jis iš dokumentų suprato, kad su šiuo kūdikiu bandė susidoroti Planned Parenthood.

Mums išeinant, mergina priimamajame su ašaromis pasakė: „Tai tikras stebuklas!“ Mano dukra atsakė: „Aš žinau“. Po pietų man paskambino gydytojo priimamojo darbuotoja ir pasakė, kad gydytojas su manimi nori aptarti ultragarso tyrimo rezultatus. Medicinos seselės balsas buvo labai rimtas ir tai mane gąsdino. Kažkas buvo atsitikę mano dukrai. Ji man visiškai ramiai pasakė: „Mama, mano kūdikiui visiškai nieko neatsitiko“. Ji buvo rami, jos akyse mačiau Kristaus šviesą. Gydytojas sėdėjo už didelio ir brangaus pulto. Jis pažvelgė į mano dukrą ir pasakė, kad rezultatai rodo kai kuriuos nukrypimus. Kūdikis yra 10½ savaitės, bet jo ausys atrodo neįprastai. Jis toliau pasakojo, vis naudodamas nesuprantamus ir vienas kitam priešingus medicininius terminus. Mano galvoje įsijungė aliarmas. Aš jo asmeniškai nepažinojau. Jis pasakė mano dukrai, kad dabar tinkamas metas dar kartą pagalvoti. Šis vyras irgi norėjo, kad jos kūdikis mirtų! Mano dukra pažvelgė į jį ir atrėžė jam tiesiai: „Ne!“

Su savo pažįstamu Pro Life ginekologu Hiūstone susitariau dėl priėmimo. Pirmo apsilankymo metu mes pabandėme šiam gydytojui papasakoti visus įvykius. Jis stebėdamasis pažvelgė į mano dukrą ir tarė: „Šiam mažam kūdikėliui skirta gyventi“.

Gimdymo terminas buvo gruodžio 25 d. Dar kartą pajutau Dievo buvimą su mumis. Kas dvi savaites buvo atliekami ultragarso tyrimai. Kiekvienas ultragarso tyrimas rodė, kad kūdikis vystosi normaliai, be fizinių nukrypimų. Šią naujieną sužinojo mūsų bendruomenės ir bažnyčios bendruomenės nariai. Kai kurie rimtai meldėsi. Mūsų anūkėlė gimė lapkričio 24 dieną – mėnesiu anksčiau. Mūsų dukra kentė gimdymo skausmus tik 20 minučių. Kūdikis svėre 2,7 kg ir buvo visiškai sveikas.

Yra giesmė, kurią gieda mūsų bažnyčioje per šv. Velykas. Ji vadinasi: „Mes, kurie kartą buvome žuvę“. Ten yra žodžiai: „Leisk mums pasidalinti skausmu, kurį Tu turėjai iškęsti prieš mirdamas. Mes liksime gyventi ir nepasiduosime mirčiai. Mes vėl prisikelsime“. Kai aš pirmą kartą pažvelgiau į šią mažą sielą, mintyse girdėjau skambant šią giesmę. Mums ji kartą buvo mirusi, bet dabar ji gyva mūsų dukros rankose. Mūsų ašaros buvo džiaugsmo ir prisikėlimo ašaros. Mūsų dukra buvo išrinktoji, kuri pajuto Kristaus meilę, rūpestį ir atleidimą. Gyvenimas mums visiems tikrai jau nebebus toks kaip buvo.  

 

 

 

Kai aš apsisprendžiau nutraukti nėštumą, man buvo 20 metų. Buvo visos priežastys nėštumo nutraukimui:

- aš buvau netekėjusi;

- mano draugas buvo studentas ir nenorėjo šio vaiko;

- aš mokiausi medicinos seserų mokykloje;

- aš nenorėjau būti auka.

Tai buvo septyniasdešimtųjų pradžia. Visi turėjo savo teises. Tai buvo laikai, kada buvo uždrausta ką nors drausti. Pilvas priklausė man. Tai buvo mano gyvenimas. Taigi aš apsisprendžiau nutraukti nėštumą. Tuo metu vaikas būtų buvęs kliūtimi mano gyvenime.

Kai aš atlikinėjau praktiką ginekologijos skyriuje, pirmą kartą pamačiau abortą. Gydytojas verkė (jis irgi buvo tėvas). Jis turėjo suplėšyti kūnelį, nes jis buvo per didelis išsiurbimui. Su medicinos sesele mes turėjome kontroliuoti, ar visos kūno dalys buvo išimtos. Pagaliau laikas spaudė priimti sprendimą dėl mano pačios nėštumo. Nuo to momento aš užsispyriau ir kartu su draugu priėmiau sprendimą – daryti abortą.

Jis gyveno jau dešimt savaičių. Jo širdis plakė. Jau galima buvo atpažinti jo lytį ir buvo susiformavę jo pirštų antspaudai.

Visos mano problemos buvo išspręstos! Depresijos kankina silpnus žmones, o aš tai išgyvensiu! Aš baigiau slaugių mokyklą ir gavau diplomą. Trejus metus man viskas sekėsi gerai, aš nejaučiau jokių pasekmių. Vėliau ištekėjau ir tapau mama. Aš pastebėjau, kad mano kūnas turi išgyventi kažką stipraus, kad pagimdyčiau kūdikį. Staiga mano kūnas pradėjo reaguoti į viską, kas taip ilgai buvo giliai paslėpta. Viskas išplaukė į paviršių. Man atrodė, kad uždusiu. Kiekvieną naktį aš kovojau su mirtimi. Tai trukdavo tik kelias minutes, bet baimė buvo labai didelė. Širdis daužėsi, išpildavo šaltas prakaitas. Po kiekvienos nakties aš žinojau, jog vos nugalėjau mirtį. Aš pasakiau savo vyrui: „Vieną rytą tu gali rasti mane negyvą“. Deja, jis niekuo negalėjo man padėti.

Jau aštuoniolika metų aš sapnuoju šiuos košmariškus sapnus. Aš pavargau kovoti. Nė sekundei nesusimąsčiau, kad mano ligos priežastis glūdi nėštumo nutraukime. Man ši problema buvo seniai sutvarkyta ir palaidota visiems laikams.

Man beliko prašyti pagalbos pas Dievą. Ir jis atsiliepė! Vėliau sužinojau, kad aborto metu nužudžiau dvi mergaites – dvynes, mane apėmė didžiulis siaubas. Aš šaukiau Dievui: „Kodėl Tu sakai man tik dabar? Tai per žiauru, dabar man niekas nebegali padėti!“ Jo atsakymas buvo labai švelnus ir paprastas: „Todėl, kad Tu galėtum prašyti atleidimo už du vaikus“. Tada aš ilgai verkiau...Tai, kad Jis galėjo man atleisti už du vaikus, buvo kažkas nepaprasto. Kiek kantrybės ir meilės suteikia mums Dievas ir kokia brangi yra kiekviena gyvybė! Dabar aš žinau netgi abiejų mergaičių vardus: vienos vardas Melodija, o kitos Harmonija. Tai buvo Dievo dovana jų dvidešimtojo gimtadienio proga. Prasidėjo ilgo sielvarto laikas. Man reikėjo prašyti atleidimo ir savo vaikų, nes iš jų atėmiau sesutes.

 

 

 

Viena iš priežasčių, kodėl moterys nutraukia nėštumą yra ta, kad jos jaučiasi partnerių paliktos vienos. Tokius rezultatus parodė moksliniai tyrimai, kuriuos atliko Miuncheno Technikos universiteto psichosomatinės medicinos, psichoterapijos ir medicininės psichologijos institutas. Buvo apklausta 130 porų, konfliktuojančių dėl nėštumo. Dažnai vyrams po aborto palengvėja, bet jie jokiu būdu nenori už tai prisiimti atsakomybės. Jie visiškai nenori gilintis į tai, kokios gali būti aborto pasekmės moteriai, ir stengiasi kuo greičiau viską užmiršti.

Psichologė Helga Roeder nurodo įvairių tyrimų rezultatus: 80% visų sprendimo daryti abortą atvejų nulemia vyrai, nenorintys turėti vaiko. Vyrai ne tik daro didžiulį spaudimą moterims, bet ir nulemia tokį moters apsisprendimą „išsisukdami nuo problemos, pabėgdami nuo atsakomybės ir emociškai atsitraukdami nuo moters“. Moteriai tai reiškia apsunkinimą, kuris veda į pasitikėjimo savimi praradimą. Dažniausiai išeitis iš šios situacijos atrodo esanti viena – nutraukti nėštumą. Vyrai, „guosdami“ moterį, žada jai vaikelį vėliau.

Kai mūsų konsultavimo tarnyboje registruojasi besilaukianti moteris, mes jai pasakome, kad ji gali ateiti su partneriu. Vis dėlto vyrai santykinai retai ateina į nėštumo konfliktų konsultavimo tarnybą. Mūsų paskutiniųjų metų statistika rodo, kad su moterimi kartu ateina tik trečdalis vyrų. Lyginant su kitomis konsultavimo tarnybomis, tai yra daug. Dabar jaučiama mažėjimo tendencija. Pastaruoju metu vis mažiau vyrų ateina į nėštumo konfliktų konsultavimo tarnybas. Kai vyksta ilgi konsultavimo procesai, kartais pavyksta prikalbinti partnerį ateiti. Jeigu ateina vyrai, tai dažniau būna draugai, o ne sutuoktiniai. Dažnai žmonos sako: „Mano vyras dėl to nenori prašyti atostogų“, arba: „Tiesa, jis dabar atostogauja, bet turi svarbesnių reikalų“. Arba netgi: „Jis prižiūri kitus vaikus“. Kai kurios moterys labai pyksta dėl to, kad jų partneris nenori pas mus apsilankyti. Jos jaučiasi vienišos ir aiškiai išreiškia nusivylimą. Kitos moterys visiškai sąmoningai pas mus ateina vienos, nes bijosi galimo spaudimo iš partnerio pusės. Šis spaudimas paprastai pasireiškia skubinimu nutraukti nėštumą. Gali būti ir tokių atvejų, kai vyras nori kūdikio, o moteris yra tam nepasiruošusi. Ji netgi nenori apie tai diskutuoti. Kai kurioms moterims netgi nekilo mintis pasikviesti partnerį. Į mano klausimą: „Ar Jūsų partneris nenorėjo ateiti kartu su Jumis?“, – dažniausiai išgirstu atsakymą: „To man niekas nesakė!“ Apie tai, kad į nėštumo konfliktų konsultaciją galima atsivesti vyrą, jų neinformavo nei gydytoja ar gydytojas, nei viešoji informacija. Dažniausiai ateina jauni, nevedę partneriai. Tai dažniausiai poros, kurios galvoja ne apie nėštumo nutraukimą, bet apie sunkią ekonominę, profesinę ir šeimyninę padėtį, kuri gali susiklostyti dėl neplanuoto nėštumo.

Dažnai pasitaiko, kad moterys konsultacijoje aiškina, jog jos jau seniai išsiskyrė su savo draugu arba su sutuoktiniu gyvena atskirai. Tokiais atvejais tėvas dažniausiai nieko nežino apie vaiko egzistavimą. Nutraukiamas nėštumas, nors tėvas net nesužino, kad turėjo vaiką. Aš pažįstu nemažai vyrų, kurie apie tai sužino daug vėliau, atsitiktinai. Kai kuriais atvejais man netgi susidaro įspūdis, kad moterys dažnai taip atsirevanšuoja vyrams: „Tuo metu, kai tu mane palikai, aš dar buvau nėščia, ir man nebuvo kitos išeities“.

Aš galvoju apie vieną jauną vyrą, kuris net po daugelio metų matydamas vaikus vis skaičiuoja, kokio amžiaus dabar būtų jo vaikas. Kartais būdavo net įkyru klausytis, kai jis kartodavo: „Ar tu gali įsivaizduoti, dabar aš būčiau ketverių metų vaiko tėvas?“ Tai skambėdavo labai liūdnai. Buvo sunku pradėti su juo rimtą pokalbį. Jis gindavosi šiurkščiomis pastabomis arba teisindavosi: „Aš nieko negalėjau padaryti, nes man ji nieko nesakė. Žinoma, tą moterį aš būčiau vedęs, jeigu ji man būtų pasakiusi, kad yra nėščia nuo manęs“.

Moterys labai pažeidžiamos tuomet, kai joms bepasakojant apie nėštumą, partneris verčia jas daryti abortą. Jos sako: „Aš su juo nenoriu turėti nieko bendra, aš noriu konsultuotis viena. Aš ir vaiką užauginsiu viena“. Tuo metu jos dar visiškai nenujaučia, kokius sunkumus tenka išgyventi vienišai motinai.

 

 

Mūsų konsultavimo tarnyba labai daug dirba mokyklose. Mes manome, kad jau moksleiviai turi apie tai žinoti, nes dabar vyrauja nuomonė: jeigu moteris neplanuotai pastojo, tai galimi tik blogi sprendimai.

Paprastai klasės į mūsų konsultavimo tarnybą ateina prieš pietus. Tai yra 16–18 metų, dažniausiai baigiamųjų klasių moksleivės ir moksleiviai. Visų pirma suteikiame bendrą informaciją apie konsultavimą ir apie nėštumo konfliktų konsultacijas. Paskui mokiniai atlieka vaidmenis. Viena mokinė vaidina nėščiąją. Kadangi klasiokų akivaizdoje ji nedrąsi, aš jai siūlau pasikviesti ją palaikantį asmenį. Tai dažniausiai būna jos draugas arba klasės draugų vaidinami tėvai. Stebėtina, kaip realiai vyksta šis vaidinimas. Čia vyrai atsiveria labiau, negu realioje konsultavimo situacijoje. Gerai pastebiu, kad dažniausiai dominuoja moterys. „Moterys“ – dažniausiai yra „besilaukianti moksleivė ir motina“ arba „besilaukianti ir draugė“. Aš visuomet stengiuosi prakalbinti dalyvaujančius vyrus, bet moterys paskelbia, kad vyrai nekompetentingi. Jaunimas neįtikėtinai gerai atlieka tėvų vaidmenį. Jie labai gerai žino, ką jie šiuo atveju galvotų ir veiktų. Aš dažnai norėčiau, kad tėvai sėdėtų atokiau, pažiūrėtų ir suprastų, ko iš jų norėtų augantys vaikai. Aš labai retai sutinku 16–18 metų moksleivę, kuri vaidindama norėtų nutraukti nėštumą. „Piktąjį“ vaidmenį dažniausiai prisiima mama arba draugas. Tėvas, pavyzdžiui, dažnai sako: „Ach, motin, gerai pagalvok. Mes pajėgsime, tą vaikelį galime išauginti ir mes“. O ši atsako: „Tu visiškai nieko nesupranti, ką reiškia turėti mažą vaiką! Tu nesikeli prie jo naktį, kai jis verkia, tu jo nepervystai“. Mes su kolegomis dažnai diskutavome, ar toks vyrų paskelbimas nieko negalinčiais padėti, net jei jie norėtų, yra esminė tendencija. Mes, moterys dažnai skundžiamės, kad vyrai mažai dalyvauja sprendžiant nėštumo konfliktus. Bet yra ir kitas klausimas, ar mes sąmoningai neapribojame vyrų priimant sprendimus, ar nesuteikiame jiems per mažai ar jokių šansų prisiimti atsakomybę, ar mes apskritai manome, kad jie domisi ir yra kompetentingi nėštumo, pradėjimo reguliavimo bei aborto klausimais? Aš stebiu jaunus žmones, kuriems taip trūksta lygiavertės partnerystės patirties. Tai galioja ir kitiems klausimams. Kai stebiu jaunas poras, girdžiu moteris besiskundžiant: „Jis man per mažai padeda buityje“. Bet kai pasižiūriu iš arčiau, tai visuomet reiškia: „Vis tiek tu to neišmanai, tu viską atlieki ne taip, kaip reikia“. Čia aš įžvelgiu prieštaravimus tarp pageidavimo arba reikalavimo ir faktinio leidimo dalyvauti, o tai galioja ir sprendžiant nėštumo konfliktus bei pradėjimo reguliavimą.

 

 

Mūsų tarnyba pastebi, kad nutraukus nėštumą, moterims padaugėja psichinių problemų ir šios problemos tampa vis svarbesnės. Iš pradžių moterys kreipiasi į bendrojo pobūdžio santuokos ir šeimos konsultacijas, nes jos jaučia psichosomatinius sutrikimus, kuriems gydytojas neranda paaiškinimo. Kartais jos ateina dėl santuokos problemų, ir tik pokalbio metu atsiveria tikroji problematika. Kai kurios moterys užeina ir po aborto, nes mes konsultacijų metu visuomet aiškiname, kad jos pas mus gali ateiti bet kuriuo metu iškilus problemoms – jas reikia nagrinėti ir spręsti, o ne nustumti į šalį. Apie problematiką dažniausiai kalba moterys, o vyrai – tik labai retais atvejais. Vyrai turi didelių sunkumų kalbėti apie jausmus, susiedami juos su tuo, kas atsitiko.

 

 

Dėl vieno atvejo paskambino gydytoja ir užregistravo moterį, kuri niekaip negalėdavo nuraminti savo trejų metų dukrytės. Atėjo vyras, žmona ir jų vaikelis. Moteris buvo labai nekalbi ir tik užsiėmusi su kūdikiu. Ji buvo atsinešusi žaislų, su vaiku atsisėdo ant grindų ir žaidė. Ji visiškai nebuvo pasiruošusi pokalbiui ir patikėjo vyrui išpasakoti jų problemas. Ši pora „turėjo“ susituokti anksti, nes moteris laukėsi. Pirmasis vaikas jau yra paaugęs. Kai tuokėsi, moteris dar studijavo, paskui daug dirbo. Vaiką daugiau augino močiutė.

Abiems sutuoktiniams buvo apie keturiasdešimt, kai moteris vėl pastojo. Vaikas buvo sutiktas džiaugsmingai, moteris atsisakė darbo ir buvo labai patenkinta motinos vaidmeniu. Paskui ji neplanuotai vėl pastojo. Ji jautėsi negalėsianti gimdyti šio vaiko: ji, būdama keturiasdešimties, neturinti jėgų išauginti du mažus vaikus. Vyras sakė net maldavęs gimdyti vaikelį, bet moteris priėmė kitokį sprendimą. Jis tarė man: „Aš netgi negalėjau savo žmonos palydėti pas gydytoją, tai buvo ne mano jėgoms. Paskui aš stengiausi, kad mūsų santykiai nesužlugtų galutinai, kad mes išliktume drauge, bet kai aš matau mūsų vaiką, visuomet galvoju, kaip gerai būtų turėti ir trečią“. Čia moteris išsamiai pateikė argumentus dėl savo apsisprendimo. Ji buvo labai stipriai susikoncentravusi į savo antrąjį vaiką, todėl trukdė jam apskritai turėti kontaktų su išoriniu pasauliu.

Gydymas tęsėsi apie metus, kol abu galėjo pradėti gedėti dėl jų prarasto vaikelio. Aš supratau vyro bejėgiškumą, kuris kažkada „dėl šventos ramybės“ pasakė: „Taip, tu tikriausiai teisi“, o paskui sekė atsitraukianti pastaba: „Tu viena turi apsisprendimo teisę, pagal įstatymus aš nieko negaliu padaryti“. Ši moters apsisprendimo teisė tokioje situacijoje yra cituojama labai dažnai.

Į nėštumo konfliktų reguliavimo tarnybą atėjo vyras, kuris anksčiau buvo atlydėjęs savo žmoną. Susijaudinęs man pasakojo, kad paaiškinęs gydytojui, jog jis niekuomet nepasirašys sutikimo dėl jo žmonos nėštumo nutraukimo. Gydytojas jam atsakė: „To visai ir nereikia, užtenka Jūsų žmonos parašo“. Vyras labai rimtai susimąsto apie skyrybas. Tai būtų buvęs jo pirmas santuokinis vaikas.

Man labai norėtųsi, kad vyrai būtų įpareigoti dalyvi konsultaciniame pokalbyje sprendžiant nėštumo konfliktus. Jie turėtų jausti atsakomybę už kūdikio gyvybę, taip pat atsakomybę už žmonos, kuri nuo jo pastojo, psichinę ir fizinę savijautą. Nors pradžioje iš savo patirties minėjau, kad vyrai mažai dalyvauja sprendžiant tokio pobūdžio problemas, šiuo metu tai yra vienas skubiausiai siektinų tikslų.

Hildegard Beckermann, Männer und Schwangerschaftskonflikte // J. Beuckers, P. Fassbender (Hg.), Psychische Folgeschäden nach Schwangerschaftsabbruch, „Aktion Lebensrecht für alle e. V.“, Augsburg, Bonn, 1991.

 

 

 

Karin Struck gimė 1947 metais Schlagtowe prie Greifswaldo, Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos žemėje. Jos šeima 1954 metais turėjo bėgti nuo STASI. Ji užaugo Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje. 1966 metais ponia Struck sėkmingai išlaikė abitūros egzaminus Bielefelde. Ji studijavo Bochume, Bonoje ir Diuseldorfe, be kita ko ir pas Heinės kūrinių tyrinėtoją prof. Windfuhrą. Paskelbusi keletą publikacijų, ji tapo žinoma rašytoja. Čia paminėtini tik keli jos reikšmingi darbai:

„Klasiokų meilė“ – romanas, 1973, „Motina“, „Pasibaigusi vaikystė“, „Išsiskyrimas“, pagal kurį Peteris Beauvais pastatė filmą, ir kiti žymūs kūriniai. Ponia Karin Struck tapo žymia savo puikios knygos „Aš matau savo vaiką sapne“ dėka: tai yra ginamoji kalba prieš abortus, išleista leidykloje Ullstein 1992 metais.

Karin Struck gyvena kaip vieniša motina, auginanti keturis vaikus (du studijuoja, du mokosi mokykloje), ji gyvena Güterslohe, Vestfalijoje. Šiuo metu ji neturi sutarčių su leidyklomis, nes paskelbtas boikotas jos knygoms abortų tema.

Ponia Struck yra apdovanota rašytojų premijomis, tarp jų: 1974 – Rauriserio literatūros premija, 1975 – Andreaso Gryphiuso premija už kūrinį „Motina“ ir 1991 m. – fondo „UŽ GYVYBĘ“ premija, taip pat profesorės Gertrud Höhler pagyrimu ir kt.

 

Mes nematome savo mažutėlių vaikų, kurie mumyse nužudomi aborto metu. Vis dėlto yra žinoma, kad netgi nenorint pagimdžius negyvus kūdikius, pavyzdžiui, persileidimo metu, gedulo procesas trunka labai ilgai, kartais netgi daugelį metų, jei moteris negalėjo savo mirusio vaikelio pamatyti ir paliesti. Mirtis yra nereali ir tokia ji lieka, jeigu nerandami jos įveikimo keliai, suteikiant liūdesiui realų objektą. Vaikelio nerealumas turi baigtis. Visos ideologijos, kurios iš mūsų nori atimti mūsų mirusio kūdikio realybę, atima iš mūsų ir paskutinio atsisveikinimo galimybę. Nutylėjimas prasideda tuomet, kai mums „konsultantai“ nepasako, kas mūsų laukia. Nutylėjimas tęsiasi, kai moteris užsisklendžia vienatvėje, kęsdama aborto pasekmes. Remdamasi savo dvidešimties metų patirtimi, bendraudama su moterimis – pažįstamomis, draugėmis ir skaitytojomis – galiu pasakyti, kad labai mažai moterų prieš abortą buvo įspėtos apie jo pasekmes. Sakoma, kad tai neturi nieko bendra su „privalomuoju konsultavimu“. Tačiau kas iš tiesų, o ne vien apsimestinai gerbia moters asmeninę laisvę konfliktinio nėštumo atveju, turi jai pasakyti visą tiesą, taip pat ir tiesą apie poabortinį sindromą. Negalima jai sakyti pusę tiesos, o kitą pusę užtušuoti.

Visuotinė ideologija, esą abortas yra viena moters išsivadavimo iš sustabarėjusios socialinės struktūros priemonių, trukdo suvokti faktą, kad abortas mažiausiai reiškia išsivadavimą ir dažniausiai virsta trauma. Ir tai sakau aš, nors per daugelį metų mano sutiktos moterys, netgi mano geriausios draugės, sakydavo: „Abortas man neturėjo jokios reikšmės“. Šiuo pasakymu aš galiu tik stebėtis. Ne, ne dėl to, kad aš leidžiu sau teisti tas moteris, kaip kartais klaidingai suprantamas mano kalbėjimas apie abortus. Dažnai po tokių pokalbių ilgai galvoju, kaip pabrėžtinai būdavo sakoma: „Abortas man neturėjo jokios reikšmės“. Ar tokie žodžiai tinka prie visų kitų dalykų, kuriuos žinau apie tas moteris, kurios taip kalba? Aš suabejojau, ar šioms draugėms ir pažįstamoms iš tiesų „tai nieko nereiškia“. Man labai dažnai susidarydavo įspūdis, kad tasai „man neturėjo jokios reikšmės“ yra skausmo užraktas.

Vis dar yra per mažai moterų, kurios gali atvirai kalbėti apie savo kančias po aborto. Mes, moterys, po aborto bijome, kad „fariziejai“ neprikaltų mūsų prie gėdos stulpo. Kuri moteris norėtų kalbėti apie savo pralaimėjimą ar apie savo silpnumą, apie šį liūdną savo gyvenimo momentą, kai ji nerado jokio kito sprendimo, tik destruktyvų? Kai kurios politikės, kovojančios už abortų legalizavimą, patogiais ir šaltais proabortiniais lozungais kalbančios apie palengvėjimą po aborto, iš tiesų suteikia tam tikrą palengvėjimą, nes įteigia, kad abortas yra atleistinas. Tačiau jos pačios, net ir būdamos didžiausios ateistės, jaučia dėl jo asmeninę kaltę.

Kai aborto šalininkai pateikia argumentus dėl dar didesnio aborto baudžiamosios teisės „liberalizavimo“, jie labai dažnai vaizdingai aprašo „kraujuojančias moteris niekdarių galiniuose kiemuose“. Niekas neabejoja, kad ir šiandien kai kurios moterys bet kokia kaina darytų abortą, norėdamos išsilaisvinti nuo nelaukiamo kūdikio, kad jos dėl to galėtų netgi savo gyvenimą pastatyti ant kortos. Tai yra labai rimta problema netgi įstatyminiu požiūriu, nes būtina kiek galint sumažinti tokių iš nevilties kilusių veiksmų riziką. Netgi mes, aborto priešininkai, negalime žiūrėti į „kraujuojančias moteris niekdarių galiniuose kiemuose“ kaip į vien istorinę realiją. Mes negalime kalbėti tik apie harmoningas šeimas, kuriose nekyla „nėštumo konfliktai“, bet turime reikalauti ir iš savo „priešininkų“, kad jie išgirstų mūsų argumentus, pvz., kad su pašaipa nenustumtų į šalį PAS fakto. Šiuo požiūriu netgi specialistai, mokslininkai ar psichiatrai dažnai praranda savo objektyvumą. Tai aš patyriau susirašinėdama su vienu specialistu, Hanoverio universiteto psichiatru, kai rinkau medžiagą savo knygai „Aš matau savo vaiką sapne“. Jis paprasčiausiai nekreipė dėmesio į PAS, o mane laikė „jautria rašytoja“ ir diagnozavo kaip „pavienį atvejį“.

Negalima leisti, kad moterys, kenčiančios dėl PAS, būtų izoliuotos ir dėl to jaustųsi dvigubai atstumtos ir kaltos, nes visų pirma jos kenčia dėl aborto, o paskui dar ir dėl to, kad yra „pavieniai atvejai“ arba „šiaip ar taip neurotikės“.

Abi politinio spektro pusės, t. y. Pro Choice šalininkai ir kovotojai už teisę gyventi, privalo moterims paaiškinti apie PAS. Kiekviena grupė tai darys savaip, bet vis tiek jau bus laimėjimas, jeigu abi grupės apskritai ką nors veiks. Kalbos apie „pačios moters apsisprendimą“ yra pasityčiojimas ir užmaskavimas, nes moteris priima „sprendimą“, taip ginamą Pro Choice žmonių, nors jai visiškai nebuvo paaiškinta apie „operacijos“ pasekmes. Jeigu gydytojas prieš apendicito operaciją nesupažindino su galima rizika ir prasidėjo komplikacijos, jis gali būti patrauktas atsakomybėn. Paprastai gydytojas prieš kiekvieną operaciją pacientui duoda pasirašyti lapą, kad buvo paaiškinta apie galimą riziką. Jeigu daroma pilna narkozė, galima įvairi rizika, netgi mirtis. Vadinamojo legalaus aborto atveju moteriai yra labai didelė psichosomatinių ir socialinių pasekmių rizika. Nors tai ne visi supranta, bet apie tai negalima ilgiau tylėti. Negalima pamiršti, kad bus sudaromos sveikatos draudimo ir kitos techninės kliūtys, kad tik nebūtų pripažintas PAS. Konsultavimo tarnybos irgi turėtų prisiimti didesnę atsakomybę negu ligi šiolei. Jos turėtų susirūpinti ir tuo, kas bus „po to“ – po aborto.

Baimė prisiimti dalį atsakomybės neturi vesti prie to, kad su abortu tiesiogiai arba netiesiogiai susiję asmenys, nepaisydami savo sąžinės, bijotų kalbėti apie aborto pasekmes.

 

 

Šie simptomai yra:

- tokie patys simptomai, kaip ir po šoko, patirto nelaimingo atsitikimo atveju;

- miego sutrikimai, baisūs sapnai;

- fiksacija į nėščias moteris ir mažus vaikus arba paniška baimė jų žvilgsnio;

- nekontroliuojamas noras „kompensuoti“ abortą vėl pastojant (gali ir vėl sekti abortas);

- negalėjimas susikaupti, hiperaktyvumas;

- neadekvačios emocinės reakcijos į dulkių siurblio triukšmą, į kūdikio žvilgsnį, kūno reakcijos, pvz., gausus prakaitavimas, rėkimo priepuoliai;

- apmirusios emocijos („Roboter feeling“);

- neišvengiamas aborto prisiminimas: „Intrusive memory“;

- agresija vaiko tėvui („pradėtojui“), abortą dariusiam asmeniui, visiems vyrams ir sau pačiai;

- bandymas save pateisinti, imantis veiklos už ar prieš abortą; bandymas skatinti kitas moteris daryti abortą (arba nuo jo sulaikyti);

- daugkartiniai abortai;

- frigidiškumas arba kiti lytinio gyvenimo sutrikimai; savanaudiškų santykių užmezgimas arba labai dažna partnerių kaita („Aš nieko kito nenusipelniau!“). Problemos bendraujant ir dažnas ryšių nutraukimas;

- ilgalaikis praradimo ir tuštumos jausmas;

- depresijos;

- kaltės jausmas, susipurvinimo jausmas, prakeikimo jausmas („To Dievas neatleis“; „To aš sau niekada neatleisiu!“);

- baimė, kad kiti vaikai bus nubausti nelaimingais atsitikimais;

- pasitikėjimo savimi praradimas, įvairių formų agresija prieš save (žr. aukščiau);

- piktnaudžiavimas medikamentais, alkoholiu, narkotikais;

- savižudybės grėsmė; mintys apie savižudybę arba nepilnas jos įvykdymas.

Tai yra aborto pasekmės, kurias išvardijo Miuncheno konsultantų grupė, remdamasi amerikiečių terapeutų medžiaga (tarp jų buvo ir Davidas Reardonas bei Susan Stanford), taip pat savo ilgamete patirtimi iš konsultacinių pokalbių. Į šį sąrašą reikėtų žiūrėti labai rimtai.

Ne taip jau lengva „suskirstyti“ psichosomatinius nusiskundimus ir apibūdinti ligą, kaip teigia grupė RAHEL, pokalbiais ir bendravimu padedanti moterims po aborto. Žinoma, toks pasekmių suskirstymas sunkus ir paprastų nelaimingų atsitikimų atveju. Kaip pavyzdį paimkime vidutinio sunkumo autoavariją. Nukentėjusysis (tai nutinka šimtus tūkstančių kartų) patyrė kaklo slankstelių sindromą, kurį lydi ilgai trunkantys nusiskundimai. Jeigu praėjus kelioms dienoms ar netgi savaitėms po autoavarijos atsiras kitų nusiskundimų, gydytojams, ekspertams, draudimo atstovams ar besibylinėjantiems bus sunkiau diagnozuoti ir įrodyti ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir ligos simptomų. Aborto atveju tai padaryti dar sunkiau. Panašiai kaip ir autoavarijos atveju, kai gydytojas, ekspertas, draudimo atstovas gali pasakyti, kad paciento kaklo slanksteliai jau ir anksčiau buvo pažeisti, po aborto moteriai sakoma: „Jūs ir prieš tai buvote labai labili ir neurotiška. Jeigu jus dabar ir kankina depresija bei košmariški sapnai, tai ne dėl aborto. Abortas yra nepavojingas. Čia buvo kalbama ne apie kūdikį, nes šioje vystymosi fazėje kūdikio dar nėra. Tai dar ne žmogus, tai yra vaisius – būsima, o ne egzistuojanti gyvybė!“ (Uta Koenig // „EMMA“, 1996 rugsėjis – spalis).

Priežasties ir pasekmės ryšys tiek nelaimingų atsitikimų aukoms, tiek moterims po aborto turi būti vertinamas atsargiai ir nešališkai. „Esmė ta, kad tie, kurie (dažniausiai tik menamai) „konsultuoja neutraliai“, – rašo prancūzų ginekologas Philippe Madre savo knygoje „Leisti gyventi“ (Patris leidykla, 1993), – niekada neapmoka pagalbos ieškančios moters sąskaitos“ už vienašališką ir neišsamią „konsultaciją“. Madre mano, kad nėštumo konfliktą kenčiančiai moteriai reikia „artumo žmogaus, kuris ją išklausytų, suteiktų informaciją ir padėtų jai veikti laisvėje, o ne priklausomybėje“. Įtakojimas nėštumo konflikte atitinka „baimę keliantį vidinės laisvės praradimą“.

 

 

Specialistas Philippe Madre laisvės sąvoką suvokia skirtingai nuo tų, kurie kalba apie „vertybių laisvę“. Šis, rodantis palankumą neutralumas, Madre žodžiais tariant, yra „joks neutralumas“. Kaip galima kalbėti apie neutralumą, kai mes, konsultuodami moterį, nutylime ir užmaskuojame dalį tiesos, manydami, kad tokiu būdu ją „tausojame“? Po pokalbių su konsultantėmis aš dažnai savęs klausiu, kas ką norėjo tausoti. Gailestingumas, pagrindinė Philippe Madre sąvoka, reikalauja suprasti ir konsultančių konfliktą. Nepaisant to, man, kaip nukentėjusiai moteriai, sunku pritarti, kad tie, kurie mano esą „neutralūs“ ir gali pakankamai gerai patarti, kaip sako Madre, „nenori kartu apmokėti sąskaitos“. Paradoksalu, bet kaltės dėmė lieka moteriai, jau nebegalinčiai numalšinti PAS – net šiais laikais, kai taip pabrėžiama ir politinėje kovoje naudojama moters apsisprendimo laisvė, moteris, ištikta aborto pasekmių, lieka atpirkimo ožiu. Siekiant sumažinti kaltę, sakoma: „Juk tai ne kūdikis, taigi nėra jokios kaltės“, o paskui vėl kyla kaltės klausimas. Tik dabar jau moteris visiškai viena su savo motiniška siela. Ji buvo įtikinta, jog ji viena turi apsisprendimo teisę, bet jai nebuvo pasakyta, kad ji sprendžia nėštumo konfliktą apimta panikos, o tokioje būsenoje ji yra labai lengvai įtakojama. Jai įteigiamas „stiprios“ moters statusas, kuri viską gali nulemti pati – netgi kitą gyvybę, nors ir užsimezgusią jos kūne! Jai nebuvo pasakyta: „Tu viena pati turėsi visa tai iškęsti. Mes už tai atsakomybės neprisiimame. Tu dabar turi apsisprendimo laisvę, kurią mes tau parūpinome. Tai yra didelis pasiekimas, kuriuo mes didžiuojamės, dėl kurio mes nesiginčijame ir kurią norime plėtoti toliau. Kadangi tu apsisprendi pati, tai pati turėsi ir susitvarkyti, kai paskui pastebėsi, jog tai „buvo ne tavo sprendimas“. Tada tai bus tavo problema. Mes su tuo neturėsime nieko bendra“.

Kai aš viešos diskusijos metu vienai konsultantei pateikiau klausimą: „Ar Jūs žinote, kaip šiandien gyvena tos moterys, kurios, pasikonsultavę su jumis, nutraukė nėštumą?“ – išgirdau netikėtą agresijos ataką ir atmetimą. Reakcija man parodė, kad mes visi esame nukentėjusieji, visus tai paliečia, nepriklausomai nuo to, ar tie asmenys tiesiogiai, ar netiesiogiai buvo susiję su abortu. Ji vis dėlto man patvirtino, kad atsakomybė tenka visiems su tuo susijusiems asmenims.

 

 

Poabortinį sindromą labai paprasta neigti, nes yra labai daug „vertybių neutralumo“ strategijų. Egzistuoja nemažai žudikų, kurie vadinami „žudikais už rašomojo stalo“. Tai yra įvairiomis formomis dalyvaujantieji aborto procese, kurie savo kalbomis, straipsniais, nutylėjimu ir aplaidumu propaguoja, kad abortas yra didysis „vaistas“ nuo visų moterų problemų, kuris išsprendžia moters vidinius konfliktus, kylančius dėl darbo ir motinystės. Daugelis moterų, spręsdamos nėštumo konfliktą, siekia ne aborto, o savo gyvenimo konflikto sprendimo būdų. Kuris gi skęstantis žmogus nesigriebtų šiaudo? Abortas yra labai silpnas „šiaudas“ (o kūdikiui – mirtinas)!

Philippe Madre daro stebėtinas išvadas apie daugelio moterų supratimą, ar kūdikis ankstyvojoje savo gyvenimo stadijoje jau yra žmogus, ar dar ne. Faktas, kad daugelis moterų savo negimusių kūdikių nenori atiduoti įvaikinti (vietoje aborto), įrodo, kad šios moterys negimusius vaikus toje, t. y. netgi ankstyvojoje nėštumo stadijoje, jau laiko vaikais, o ne „dar – ne – žmonėmis“! Todėl joms yra labai sunku atiduoti vaiką. Jos priima sprendimą nutraukti nėštumą, nes įtiki, kad jos kūdikio nepraranda. Jos jo nemato, dar nejaučia jo judesių, nebent kai nutraukiamas nėštumas jau po trijų mėnesių. Šioje stadijoje dar galima jus įkalbėti, kad jūsų kūdikio „dar nėra“. Kai kurios moterys aborto metu prašo vietinės narkozės arba netgi pilnos narkozės. Žiūrint paviršutiniškai, čia neįvyksta toks atsiskyrimas kaip įvaikinimo atveju. Vis dėlto šis savęs apgaudinėjimas veikia kaip apsvaiginimas, kaip narkotikas, bet dažniausiai tik trumpą laiką. Nemažai moterų trumpą laiką po aborto jaučia palengvėjimą. Kas seka pakui, šiandieninėje visuomenėje ji turi iškęsti pati.

Vis daugiau liberalių įstatymų įvairiose šalyse, „reguliuojančių“ abortus, moterims nėštumo konflikte reiškia „tam tikros rūšies narkozę“, mano Philippe Madre. Ši tezė paremta Madre stebėjimais, kad vien jau aborto perspektyva moteriai gali veikti kaip „narkotikas“. Kas prisiims atsakomybę už moterį, kuri priėmė šį narkotiką, o paskui konstatavo, kad ne tik neišsisprendė jos konfliktas, bet jis dar labiau paaštrėjo ir prasidėjo visiškai naujas jos gyvenimo konfliktas? Aplinkui nematau nė vieno, besijaučiančio atsakingu, jei neminėsime tokių grupelių kaip RAHEL, kurios kovoja dėl pripažinimo ir nebegali aprėpti daugybės į jas besikreipiančių moterų.

Kuri gi moteris, pasakodama gydytojui, psichologui ar psichiatrui apie prieš X metų padaryto aborto vėlyvąsias pasekmes, nepastebėjo, kad gydytojas į tai lengvai numoja ranka ir klausia: „Kas dar?“ Argi tai reiškia, kad tokie dalykai yra visiškai nereikšmingi?

Literatūroje labai retai sutinkama, kad legalaus aborto vėlyvosios pasekmės būtų pripažįstamos ligos priežastimi. Stebėtiną išimtį aptikau prancūzų odos gydytojos, C. G. Jungo mokyklos analitikės Anne Maguire knygoje „Odos ligos – sielos pasiuntiniai“ (Walter leidykla, 1991). Ponia Maguire rašo apie 22 metų moterį, kuri serga sunkia odos liga ir depresija. Maguire rašo, kad ši jauna moteris mirė nuo odos ligos, bet gydytojos nuomone, tikroji priežastis buvo prieš tris mėnesius atliktas abortas. Jos „stipri dorovinga sąžinė“ sukėlė nepagydomą somatinio pobūdžio odos ligą, o pokalbių metu šios moters nebebuvo įmanoma nuraminti. Ne religinio pobūdžio literatūroje yra tikrai keista aptikti tokių „legalaus“ aborto pasekmių paminėjimą. 

 

 

Labai svarbu, kad tokie specialistai kaip ponia Maguire pastebi faktą, jog ne tik nelegalus, bet ir legalus abortas yra moteriai žeidžiantis, sargdinantis ir netgi gali būti mirties priežastimi. Mano nuomone, nereikėtų labai koncentruotis į specialistų pripažinimą. Oficialioji medicina anksčiau nepripažino daugelio susirgimų (pvz., prieš kelis dešimtmečius alkoholizmas nebuvo pripažįstamas liga), bet tuomet susikurdavo nespecialistų „savitarpio pagalbos grupės“, kurios ir pradėjo nagrinėti šias problemas.

Daugeliui moterų yra tikra kančia kalbėti apie abortą, o be terapinės pagalbos kartais netgi neįmanoma. Labai svarbu šias moteris padrąsinti, kad jos nėra vienišos; kad jos ne vienintelės, kenčiančios dėl aborto; kad joms nereikia dėl to gėdytis; kad jos nėra atstumtosios. Moterų judėjimas yra atviras visoms moterims, kurios, kaip sakoma, „nesusitvarko“ su savo abortu. Šis judėjimas priima visas moteris, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių jas graužia sąžinė – dėl religinių ar dvasinių įsitikinimų; kankinamas fizinių ar psichosomatinių aborto liekamųjų reiškinių; varginamas liekamųjų reiškinių, kurie tapo savotiška „uždelsto veikimo bomba“. Mes, moterys, kurios turime gyventi su aborto nuodėmės Kaino žyme sieloje, norime sąmoningai rekonstruoti savo istoriją pirmiausia prieš save pačias ir, kiek ryžtamės šiam žingsniui, taip pat prieš artimą ar net platesnę viešumą. Todėl esame atviros visoms moterims, kurios šiuo metu yra nesusigaudymo fazėje arba kenčia dėl vieno arba keleto aukščiau paminėtų simptomų, net gerai nežinodamos, kas su jomis yra. Mūsų tarpe yra ir tikinčiųjų, kurios vis dėlto nutraukė nėštumą, pvz., amerikietė Susan M. Stanford, kuri nėštumo nutraukimo metu buvo katalikė. Atrodė, tuo metu jos konfliktai, kuriuos sukėlė nėštumas, buvo neišsprendžiami. Ji paklausė aplinkinių kuždesio, kad abortas yra vienintelė išeitis ir, kaip sako Philippe Madre, kapituliavo regimai neišsprendžiamų konfliktų akivaizdoje. Yra ir kitokių moterų, kurios iš ateisčių tapo tikinčiomis. Čia ne paskutinį vaidmenį suvaidino išgyvenimai ir kančios po aborto, praradimo patirtis. Tai ir yra labiausiai į pasąmonę nustumiamas faktas, kad nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių moteris nutraukia nėštumą, ji visuomet kenčia didžiulį praradimą. Netgi tuomet, jeigu ji yra tik „tampanti“ mama (mamos kalba apie „tampančią mamą“, bet kažkodėl nevartoja posakio „tampantis vaikas“!). Pastojant ji jau yra mama, nors tas tapimas mama yra ne vien biologinis, o ir kažkas dvasinio, kultūrinio, kas nėštumo metu vis labiau susikristalizuoja ir pasireiškia gimimo metu ir po gimimo (šiuo požiūriu kalba yra subtili ir teisinga, kai mini „tampančią“ mamą, bet ne „tampantį“ vaiką).

 

 

Vokietijoje šią temą ypač plačiai išnagrinėjo Dorothee Erlbruch knygoje „Trauma po to. Nėštumo nutraukimo rizikos“ (MUT leidykla, 1992), kuri ir nespecialistui suprantama forma, dalykiškai ir ramiai, nenutylėdama ir priešingų nuomonių, diskutuoja poabortinio sindromo tema. Ji primena, kad poabortinį sindromą pirmoji išnagrinėjo amerikiečių psichologė dr. Anne C. Speckhard savo disertacijoje 1985 m. Kiti moksliniai darbai, kurie, atrodo, neigia PAS buvimą, Dorothee Erlbruch nuomone, to neįrodo. „Visuomet reikia paklausti, ar, pvz., tyrimo rezultatai remiasi anketomis, ar ilgais giluminės psichologijos interviu su nukentėjusiomis moterimis“, – mano ponia Erlbruch. Rezultatai kiekvienu atveju yra skirtingi. Dorothee Erlbruch rašo, kad PAS simptomai dažnai yra sąmoningai „nukenksminami“. PAS paprasčiausiai „neįskaitomas“. Nukentėjusiai moteriai ypač kenksminga tai, kad psichosomatinės aborto pasekmės yra tam tikra prasme „kolektyviškai išstumiamos“, o pavienei moteriai tai gali reikšti somatinę ligą. Sąmoningai, savo protu ji sako, kad „abortas jai nieko nereiškė“, bet faktiškai prarandama sielos ar netgi vien kūno procesų kontrolė, pvz., moteriai prasideda depresija ir baimės priepuoliai, kyla didžiulės bendravimo problemos, galiausiai vienas arba keletas šių išvardintų simptomų trukdo moteriai sėkmingai dirbti.

Dorothee Erlbruch turi teisę paklausti: „Kur moteriai po aborto yra niša liūdesiui?“ Moteris dažnai „įviliojama į spąstus“ – jai abortas siūlomas kaip paprasčiausias sprendimo būdas. Sarkastiška, bet teigiama, kad „tai daroma kūdikio labui“. Valandėlei sąmonė pasiduoda tokiems žaidimams. Tačiau pasąmonė, psichika, sąžinė anksčiau ar vėliau taria žodį, pvz., per košmariškus sapnus. Dorothee Erlbruch pamini įvairius, tarp jų ir psichoanalitiko Markuso Merzo, tyrimus šia tema. Jis ir kiti aiškiai mato po aborto kylančią grėsmę moters kūnui ir sielai, tačiau kaip ir Londono gydytoja Rosalie Taylor mano, kad negalavimus ir kančias nugalėti gali padėti konsultaciniai pokalbiai po aborto. Dorothee Erlbruch kreipiasi į sąžinę tų žmonių, kurie galvoja, kad po nėštumo nutraukimo galima PAS suvaldyti keliais pasikalbėjimais, o paskui ir vėl skatinti abortų liberalizaciją. Problema juk yra daug sudėtingesnė nei įsivaizduoja ir moterims įkalba kai kurios politizuotos ir suinteresuotos galvos. Pavyzdžiui, kai moterys po aborto išgyvena dėl savo kaltės, daugelis į tai numoja ranka ir tuoj ima pulti bet kokią religiją ir jos esą perdėtą įtaką – tai esą tik auklėjimo sukelti, visai nereikalingi kaltės jausmai. Tereikia tik išvaduoti iš jų vargšes moteris, ir tema bus baigta. Kadangi apie aborto metu nužudytą kūdikį kalbamai „ne kaip apie žmogų“, šis kaltės jausmas esąs tarsi vaiduoklis, kurį reikia kuo greičiau išvaryti.

 

 

Dorothee Erlbruch nurodo žydų filosofo Martino Buberio žodžius: „Tikro kaltės jausmo priežastis glūdi santykių pažeidime“. Jeigu remtumėmės šiuo tikro kaltės jausmo apibrėžimu, galėtume teigti, kad moterys labai puikiai jaučia, kad aborto metu nutraukiami žmogiški santykiai (dar daugiau: šių santykių metu nutraukiama žmogaus gyvybė). Todėl negalima dažnai kankinančių moters kaltės jausmų paprasčiausiai atmesti kaip gautų auklėjant ir nereikšmingų. Tai nereiškia, kad moterys, nutraukusios nėštumą, turi būti statomos prie gėdos stulpo, kad „bus mestas pirmasis akmuo“. Pasak Dorothee Erlbruch, tai reiškia, kad būtina prisiimti atsakomybę už abortą ir su tuo susijusią kaltę, stoti akistaton su tikra kalte, užsitraukta nužudžius žmogų. Šioje akistatoje, kurią terapeutai vadina „konfrontacija“, PAS kenčiančioms moterims reikia arba pokalbio su moterimis, kurios išgyveno tą patį arba/ir terapinės bei sielovadinės pagalbos. Turiu omenyje – ir Bažnyčios pagalbos.

Jau minėtoji Susan Stanford atstovauja metodinės terapijos grupei. Visų pirma svarbu, kad PAS būtų vertinamas rimtai, kad daugeliui moterų (po aborto) tai nebūtų kelias migloje. Nukentėjusios moterys, kurioms niekas nesiūlo pagalbos, neturi kito pasirinkimo šanso, tik nustūmimą į pasąmonę ir neigimą, kuris atmeta „konfrontaciją“. Mūsų, moterų sąžinė yra nei feministinė, nei antifeministinė, negalima įsakyti „indikacijoms“ tylėti. Sąžinė yra nepaperkama, ir, jei ideologija jai neįsako tylėti, ji negali apsieiti be „transcendencijos skambučio“, į kurį žmogus „atsiliepia savo sąžinėje“, kaip formuluoja Viktoras E. Franklis.

Nei viena su abortu susijusi tiesa nėra taip paskelbta „tabu“, kaip tai, kad negimęs kūdikis, nesvarbu, kokioje vystymosi stadijoje jis yra, „nuo pat pradžių yra žmogus“, o taip pat tiesa, kad sąžinė negali susitvarkyti be „transcendencijos skambučio“. Vis dažniau iš politiškai suinteresuotos pusės prikišama, kad nukentėjusiai moteriai „primeta kaltės jausmą“ tie, kurie: 1) PAS laiko realybe ir 2) kalba apie tikrą kaltės jausmą ir kaltę po nėštumo nutraukimo. Šių temų besiimantys neretai apšaukiami „priešiškais moterims“. Dažniausiai netgi agresyviai įtikinėjama, kad moterys, nutraukdamos nėštumą, elgėsi visiškai atsakingai, pvz., jos būtų negalėjusios išmaitinti dar vieno kūdikio, dar mokėsi, partneris moterį paliko ir t. t. Neva „vaikui buvo geriau“ neateiti į šį pasaulį („į piktą, atominiu karu grasinantį pasaulį“ ir t. t.).

 

 

Aš tvirtinu priešingai, kad yra labai „draugiška moters atžvilgiu“, jei jau naudojame tokią sąvoką, kiekvienai moteriai pripažinti sąžinę, netgi moteriai, kuri abejodama dėl jai atrodančios beviltiška ar iš tikrųjų beviltiškos padėties nutraukė nėštumą. Vis dėlto norėčiau labai subtiliai atskirti ir papildyti, kad „sąžinė“, leidusi nutraukti nėštumą, buvo nusilpusi, arba bent jau tos sąžinės branduolys (Viktoro E. Franklio formuluotė pataiko į sąvokos esmę) apsisprendimo dėl nėštumo metu buvo lyg užgožtas: būtent, užgožtas, kad negirdėtų „skambučio iš transcendencijos“. Galima būti kurčiu ir negirdėti „skambučio iš transcendencijos“ – tai yra nepatogi tiesa.

Sąžinės nusilpimo pripažinimas leidžia nukentėjusiai moteriai žengti pirmą žingsnį į „konfrontaciją“. Aišku, kad kai kurios vienpusiškos politinės grupuotės su malonumu sutrukdytų šį žingsnį, nes pasitikinčios savimi moterys nesileidžia taip lengvai manipuliuojamos, kaip tos, kurios yra valdomos baimių.

Dažnai teigiama, kad moterims galima įkalbėti PAS. Jeigu toks hipotetinis pavojus būtų pagrindas nežiūrėti į ligą rimtai, tuomet negalėtume padėti ir kraujomaišos aukoms ir turėtume nekalbėti apie jų kančią. Tačiau tie, kurie yra visiškai tikri, kad PAS neegzistuoja (nes nelaiko aborto žmogiškosios būtybės nužudymu), turėtų duoti moterims laisvę pačioms nuspręsti, ar PAS iš tikrųjų egzistuoja, ar ne.

Būdama dvidešimt aštuonerių, aš patekau į didelę bėdą. Kai man buvo automatiškai paaiškinta, kad abortas yra savaime suprantamas ir patikimas problemų sprendimo būdas, aš norėjau, kad viskas vyktų kuo greičiau (esą norint apsaugoti vaiką – kaip paradoksalu!). Man niekas nepasakė, kad vaikas yra žmogiška būtybė. Galima teigti, kad dvidešimt aštuonerių aš tai jau turėjau žinoti. Deja, vadinamasis motiniškas instinktas pas moteris, kurios juk nėra gyvūnai, yra šiek tiek nulemtas kultūros. Iš daugelio kitų sričių mes jau žinome, kad moterys nesaugo savo (jau gimusių) vaikų, pvz., kai jos bijosi dėl savo gyvybės arba socialinių sankcijų. Mes, moterys turime saugoti savo vaikus nuo vyrų, kartais netgi nuo tikrųjų tėvų. Tai, kad mes juos turime saugoti nuo mūsų pačių, t.y. nuo motinų – sunku patikėti. Pasakose ši tabu tema yra labai gražiai užmaskuojama. Jeigu jau motina ką nors piktą daro, tai pasakų kūrėjai tai suverčia pamotei, t. y. ne biologinei motinai. Vaikų fantazija (taip pat ir mūsų, suaugusiųjų fantazija) negali pripažinti, kad tikros motinos gali būti silpnos arba netgi „blogos“.

Diskusijoje apie poabortinį sindromą tokia sąsaja yra reikšminga: moteris, nutraukusi nėštumą, nepadarė „nieko bloga“ (nes „tai dar buvo ne kūdikis“) – motina nieko bloga negali padaryti savo vaikui, nes motina jau iš savo prigimties yra gera. Todėl ir diskusija apie konfrontaciją su kaltės jausmu dėl aborto tampa neįmanoma. Politinės grupės pasinaudoja šia tabu tema. Jos meilikauja nukentėjusioms moterims ir pritardamos šaukia: „Jums tikrai nebuvo lengva priimti sprendimą dėl aborto. Bet jūs žinojote pačios, kas jums geriau“ ir t. t.

Reikia padrąsinti nuo PAS kenčiančias moteris išmokti konfrontuoti su savimi! Atsitraukimas ar savo motyvų pateisinimas nėra alternatyva. Pokalbis savitarpio pagalbos grupėse arba pokalbis su kita tokio paties likimo moterimi pašalins izoliaciją. Philippe Madre Prancūzijoje sukūrė koncepciją „Priimanti šeima“, kurioje „ramybės uostą“ randa ne tik moterys dvejojančios dėl nėštumo nutraukimo, bet ir nutraukusios nėštumą moterys. Tai yra puiki koncepcija, pritaikytina ir kitose šalyse.

 

 

Norėdami vaizdžiai papasakoti, paimkime iš sąrašo du PAS simptomus. Tai apmirusios emocijos („Roboter feeling“) ir baimė, kad kitiems pagimdytiems vaikams taip pat gali nutikti kas nors bloga, nes juos pagimdžiusi moteris padarė abortą. Pradėkime nuo antrojo simptomo: žinoma, kiekviena mama rūpinasi ir baiminasi, kad jos vaikas pakeliui į mokyklą ar į darželį dėl šiandieninio judraus ir vaikams pavojingo eismo nepatektų į autoavariją. Kiekviena mama tai žino, jos nugara perbėga šiurpas, kai tylą perskrodžia greitosios pagalbos automobilio sirenos, o jos vaiko nėra šalia. Tuo metu ji susimąsto: tai galėjo būti maniškis. Bet jeigu kiekviena mama tą vienkartinę baimę pavers daugkartiniais ir nesibaigiančiais baimės priepuoliais, reikalas atrodys visai kitaip. Net ir elgiantis neracionaliai, mūsų psichika neleidžia savęs apgaudinėti. Kai kurios moterys po aborto ilgai negali pakęsti mažų vaikų ir kūdikių žvilgsnių, o kitas kankina dulkių siurblio ūžimas, nes tas triukšmas joms nesąmoningai primena aborto metu girdėto siurbimo prietaiso ūžesį. Rūpinimasis pagimdytais vaikais taip pat gali tapti tikra manija, nes taip pasireiškia jos nuo realybės atsietas liūdesys dėl abortu nužudyto kūdikio. Čia gali padėti labai atsargiai parinkta terapija, kuri remiasi PAS patirtimi ir pagrindinėmis žiniomis apie jį. Bet reikia mokėti skirti, ar baimės priepuolio priežastį galima „priskirti“ traumai, sukeltai savo pačios vaiko aborto. Padėti galima tik tuomet, kai nustatoma tiksli diagnozė ir atveriamas laisvas kelias įsisąmoninimui.

 

 

Antrasis PAS simptomas, kurį dar norėčiau paminėti, yra „apmirusios emocijos“ („Roboter feeling“). Susan Stanford savo knygoje aprašo daugelį – galbūt tūkstančius, galbūt dešimtis tūkstančių nukentėjusių moterų, kurios ir šiandien nei siaurame rate, nei plačioje visuomenėje neturi balso, ir jų vardu papasakoja, kaip abortą darysiantis gydytojas dalykiškai paaiškina apie operaciją.

„Jis pasisveikino su manimi, ištardamas: „Laba diena“. Atrodė, kad mes eisime gerti popietinės kavos. „Visų pirma aš Jums paaiškinsiu apie operaciją“, – vėl išgirdau tą maskuojantį žodį. Jis tęsė: „Šis reikalas tęsis maždaug dvidešimt minučių“. Aš linktelėjau galva. Aš negalėjau kalbėti iš baimės, kad vėl pradėsiu verkti kaip ir prieš ketvirtį valandos. Jis man paaiškino, kad jis per makštį ir gimdos kaklelį į gimdą įves ploną žarnelę. Žarna esanti prijungta prie mašinos, kurios pagalba susikaupusios ląstelės bus išsiurbtos ir pašalintos iš gimdos. „Jums skaudės, – pripažino jis. – Prašau man pasakyti, jei skausmai bus labai stiprūs“.

Po aborto gydytojas tarė: „Jau baigta. Jūs tai ištvėrėte“. Bet Susanai Stanford buvo ne taip. Tuoj pat po operacijos ėjo tęsinys. Susan Stanford, praėjus kelioms sekundėms ar minutėms po aborto, išgirdo gydytojo ir jo padėjėjos pokalbį. Padėjėja paklausė apie nėštumo trukmę, o gydytojas atsakė: „Ach, manau jam kokios šešios septynios savaitės“. Taip buvo pralaužtas nutylėjimas, kad kūdikis vis dėlto yra kūdikis.

„Man šovė mintis: Šešios septynios savaitės?.. Kol man sekėsi įsivaizduoti, kad tai yra ląstelių sankaupa, nebuvo taip baisu. Kodėl man teko išgirsti šią pastabą?“

Konsultantė Susanai Stanford sakė, kad ją praradimo jausmas apims „vėliau“, bet įvyko dar daugiau. Susan jautė:

„Tuštumą, didelį sielvartą. Arba dar kai ką blogiau – tam nėra netgi pavadinimo. Aš turėjau asmenybę, gyvenimą, sielą, o dabar aš buvau tik kūnas – mano vidus buvo sudužęs. Tai buvo suirutės jausmas, kurio aš negalėjau numalšinti... Kai rengiausi drabužius, man atrodė, kad aš aprenginėju manekenę iš parduotuvės vitrinos“.

Susan Stanford, kuri vėliau savo akademinę karjerą išmainė į terapeutės, padedančios moterims po aborto, veiklą, labai tiksliai aprašo, ką terapeutai vadina PAS sindromo „Roboter feeling“.

Daugybė moterų po aborto pasidalina savo išgyvenimais, dažnai net negalėdamos nusakyti jų formos ir juos suskirstyti, ką jau kalbėti apie terapijos savo gydymui suradimą.

Po tuo metu turėjusio gimti trečiojo vaiko aborto aš su savo palydovu – vaiko tėvu, kuris mane lydėjo iš abortų klinikos į namus, instinktyviai nuėjau į savo vaikų pamėgtą žaidimų aikštelę. Tai išties nebuvo sąmoningas ar planuotas veiksmas. Tai buvo paradoksalu ir pašaipu. Šiandien aš pasakyčiau, kad vėl pabudo mano nusilpusi, sielos, dvasinių ir socialinių kančių išvarginta sąžinė, o nuklydimas į žaidimų aikštelę buvo poelgis iš bejėgiškumo. Iš esmės tuoj pat „po to“ iš mano vidaus atėjo žinia: „Aš to (t. y. nužudyti savo vaiko) visiškai nenorėjau. Ką Jūs su manimi padarėte?“ Gabi, apie PAS išmananti terapeutė galėtų aiškinti dar plačiau. Emocijų apmirimas, kuris daugelį nukentėjusių moterų kankina daugelį metų, galbūt ir visą gyvenimą, nebūtinai yra pastebimas išoriškai. To nematyti moterų veiduose, nes jos užsideda kaukę, kaip „apsauginį pylimą“ nuo savo sielos kančių. Susan Stanford vėlesnė patirtis parodė, kad jos pacientės – nukentėjusios moterys dažnai rodo „išskirtinai gražią ir švytinčią išorę“, o truputėlį vėliau pasako: „Nuo to laiko (po aborto) mano vidus po truputėlį miršta!“

Aš čia aprašiau du kankinančius poabortinio sindromo simptomus, nes rūsčiame, dažnai brutaliame pasaulyje būtina priminti, kad ne tik mirties atvejai (po nelegalaus aborto) „įrodo“, jog abortas traumuoja moterį ir padaro jai didelę žalą.

 

 

Aš kreipiuosi į visuomenę ir į gydytojus bei terapeutus, kad jie labai rimtai įvertintų moters kančias po aborto, o ne tiesiog numotų ranka ir pasakytų: „Tai tiesiog psichikos reikalas“. Dorothee Erlbruch primena, kad biblinis sielos pavadinimas hebrajų kalba yra nefeš, turintis omeny neatskiriamą kūno ir sielos vienovę. „Žmogus ne turi nefeš, bet jis pats yra nefeš“.

Tai iš tiesų yra labiausiai „draugiška moterų atžvilgiu“, kai mes pačios, moterys, save įsivaizduojame kaip kūno ir sielos vienovę. Tragiška, kai esame verčiamos save lyg perskelti, kai mums atima įsisąmoninimą, kas atsitiko su mumis ir mūsų kūdikiu aborto metu.

Graikų mitologijos herojė Niobė po to, kai iš jos buvo pagrobti ir nužudyti vaikai, pavirto akmeniu, ji net nebegalėjo verkti. Taip atsitinka su daugeliu moterų po aborto: jos tiesiogine ar perkeltine šio žodžio prasme „nebegali daugiau verkti“. Jos daugiau nieko nejaučia, jose „kažkas“ mirė. Jos tampa nejautriomis. Galbūt tik agresija gali „suminkštinti akmenį“ – taip aš sau aiškinu daugelį neįprastai agresyvių politinių diskusijų dėl aborto. Nukentėję, tai yra žmonės, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo nuo aborto, visur įsitraukia į politinius sprendimus. Agresija, nuo kurios viskas prasidėjo, t. y. abortas, negimusios gyvybės nužudymas, pratęsiama politiniame gyvenime, kur jau nėra beveik nei vieno, kurio nepaliečia aborto konfliktas.

Motinos Teresės žodžiai, kad abortas naikina taiką ir yra tam tikra karo atmaina, ir kad pastangos gelbėti vaikų gyvybę iki ir po gimimo reiškia taikos kūrimą, buvo pranašiški.

Kol nukentėjusi moteris, kaip teigia PAS pripažįstantys terapeutai, pasilieka pirmoje nustūmimo į pasąmonę stadijoje, ji pokalbį apie PAS supranta kaip užsipuolimą. Tuomet ji užsisklendžia savyje arba netgi pereina į puolimą ir apkaltina pašnekovą, kad pastarasis jai primeta „kaltės jausmą“. Nustūmimo stadijoje nukentėjusios moterys kaip puolimą suprastų ir motinos Teresės žodžius.

Viešojo PAS neigimo laikais tie, kurie nori „liberalizuoti“ įstatymus, žaidžia lengvą žaidimą, nes atrodo, kad būtent liberalizacija 1) sumažina abortų skaičių – bent jau taip tvirtinama, ir 2) nukentėjusioms moterims siūlo pasiteisinimą dėl jų (slaptų) sąžinės priekaištų. Tačiau abi nuostatos yra labai abejotinos ir neįrodytos. Įstatymas turi skatinti abortų prevenciją, o ne įžiebti žalią šviesą „abortui kaip narkotikui“ (Philippe Madre).

 

 

Susan Stanford ir daugelis kitų mano, kad apsaugojimo nuo aborto galima pasiekti tik teikiant tikslią informaciją ir žinias apie kūdikio asmenybę prieš gimimą. Ši informacija daugeliu atvejų nutylima, blokuojama arba netgi dažnai „neutralios konsultacijos“ metu aiškinama, kad kūdikis ankstyvojoje savo egzistencijos stadijoje dar nėra kūdikis. Dažnai šią „neutralią“ nuostatą paremia šių laikų žiniasklaida, kai iš abortų gyvenantys medikai per televiziją vaizdžiai aiškina, jog aborto metu pašalinamas ne vaikas, o „kraujo krešuliai“. Tai jau tikrai begėdiškas aiškinimas. Atrodytų, kad nužudytos mažos būtybės kraujo likučiai yra jos nereikšmingumo įrodymas – mažumas tampa neegzistavimo įrodymu. Tai mane visuomet labiausiai stebino: jie nenori matyti mažų dalykų! Iš esmės turėtų būti atvirkščiai: mažasis žmogutis turėtų sužadinti norą jį tausoti ir saugoti.

Poabortinės traumos suvokimas yra šansas visai visuomenei vėl atkreipti dėmesį į tą mažutę žmogišką gyvybę. Mano tezė yra tokia: tas, kas kūdikio nuo pradėjimo stadijos iki jo gimimo nelaiko žmogumi (ne būsimu žmogumi), susilpnina ir savo sugebėjimus tinkamai rūpintis ir rodyti dėmesį jau gimusiam vaikui kiekvienoje jo gyvenimo fazėje. Absoliučiai savavališkas ribos nužymėjimas tarp dar-ne-asmenybės ir asmenybės dar negimusiame vaike (maždaug trečiojo mėnesio pabaiga) daro katastrofišką poveikį tam, ką mes vadiname mūsų etika. Kiekvienas žino, kad šis ribos nužymėjimas yra savavališkas ir tikslingas. Toks žmogaus gyvybės sumenkinimas veda prie naikinančių pasekmių.

Moterys žino, kaip sunku vienišoms motinoms auginti vaikus, jos pergyvena dėl to, kad jų vaikų tėvai „išsigandę“ (Philippe Madre) pabėgo. Šiuo atveju paprasti receptai jau nebepadeda. Nors siūloma vaikų priežiūra ne namuose ištisą dieną, tai nepadeda apsispręsti gimdyti. Ištisas dienas ir naktis vienišų motinų pečius slegia atsakomybė už vaiką jau nuo pat jo gimimo, ir jos negali pašalinti vien lopšelių steigimas.

 

 

Nuo vieno dalyko neįmanoma išsisukti: nuo pat gyvenimo pradžios turi būti tiesa. Tai tiesa apie gyvenimą ir kūdikio asmenybę iki gimimo ir tiesa po to, kai kūdikis, pvz., įkrito į šulinį. Taip pat tiesa apie pasekmes, nors dažnai stengiamasi išstumti suvokimą, kad savo kūdikio nužudymas yra labai skausmingas. Mes, moterys, žinome, kad tai yra nužudymas. Mes taip pat žinome, kad jei neužkirtome kelio nužudymui ar net jo troškome dėl mūsų varganos padėties arba laikino apakimo, mes nesame nusikaltėlės ir niekas negali mūsų pasmerkti. Mes, moterys, dalyvaujančios nėštumo konflikte, ir moterys po aborto, trokštame, kad su mumis būtų elgiamasi sąžiningai. Veidmainystė – grįsta gerais norais ar ne – kai mes nutraukinėjome nėštumą, tiesė mums pagalbos kelius. Bet kalbėdamos apie kitų asmenų bendrą atsakomybę, mes nepamirštame ir savosios. Nepaisant to, mes sakome: niekas mums nepasakė, kad abortas turi bandymo nusižudyti požymių. Mes patekome į bėdą dviese – motina ir vaikas. Mes negavome jokios pagalbos arba tiesiog nesugebėjome jos priimti. Mes nenorėjome tuomet, nenorime ir dabar, po aborto, kad mus „vedžiotų už nosies“. Tuo metu neviltis mums trukdė priimti tinkamą sprendimą. Tiesa yra liūdna. Mes žinome, kad daugelis žmonių maloniai sakė: „Šok žemyn!“, nes paprasčiausiai norėjo atsikratyti pagalbos ieškančio žmogaus. Kai mes dvejojome dėl aborto, mums norėjosi, kad kažkas gerbtų mūsų laisvę, tikrą laisvę (neatskiriamą nuo atsakomybės), kad už mus kovotų, kažkas įsijaustų į mūsų beviltiškumą. Mes negalime taip lengvai susitaikyti, kad „aplinkybės yra ne tokios“. Mes taip tikėjomės, kad su tuo susidorosime, kad „nepaisant visko“ savo kūdikiui drąsiai atversime pasaulį. Abortas buvo mūsų kapituliacija, ir visiškai nesvarbu, kaip ir kada mes ją bandome užtušuoti. Mes tai žinome. Labiausiai mums nesiseka atleisti sau pačioms. Netgi tuomet, kai surandame kelią pas Dievą sau ir savo kūdikiui, kuris negalėjo gimti. Mums nereikia raginimų. Jie atėjo pavėluotai. Mes galime tik paklausti: „Kur jūs buvote tuomet? Ir kur jūs esate dabar, kai mes ir „po to“ savo skausmuose (vadinamuose PAS) – fiziniuose ar dvasiniuose, arba abiejuose iš karto – vėl esame skandinamos jūsų abejingume?“