Abortas yra smurtas prieš moteris

 

Ponia Christa Heinel, savitarpio pagalbos grupė Rahel, Frankfurtas

 

Ponia Christa Heinel jau daugelį metų dirba Vokietijoje ir padeda moterims susidoroti su kančiomis po aborto. Sielos žaizdos labai gilios. Į savitarpio pagalbos grupę Rahel, kuria rūpinasi ponia Heinel, užsiregistruoja įvairių dvasinių krypčių moterys, kurios neberanda išeities iš savo vargo ir ieško pagalbos. Savitarpio pagalbos grupė dirba paslapties saugojimo principu ir pokalbiai yra neskelbiami viešai. Jos tikslai yra šie: 1) supažindinti su „poabortiniu sindromu“ (traumomis po aborto) ir jį įveikti; 2) kalbėti su nukentėjusiąja; 3) padėti ir įspėti; 4) žadinti jautrumą negimusiam kūdikiui ir jo motinai. Toliau tekste ponia Christa Heinel aprašo moderniosios abortų ideologijos užkulisius.

 

 

Kūdikio nužudymas jo motinos kūne yra brutalaus smurto aktas. Čia visuomet būna dvi aukos: žiauriai nužudomas kūdikis ir sužalojamas motinos kūnas bei siela, dažniausiai visam gyvenimui. Galimos fizinės ir psichinės aborto pasekmės yra gąsdinančios ir, deja, per mažai žinomos.

Abortas visuomet reiškia mirtį, nors moteris ir neigia vaiko buvimą arba nežino apie kūdikio išsivystymą ir žudymo proceso veiksmus.

Po negimusio vaiko nužudymo motina neišvengiamai patenka į savimonės krizę, nes galima motinystė iš esmės priklauso jos moteriškai prigimčiai, kuri suteikia galimybę:

- suteikti gyvybę; maitinti; rūpintis kitais; auginti, prižiūrėti, išlaikyti; apsaugoti;

- būti švelnia ir mylinčia motina; būti pasišventusia ir prisiderinančia;

Tai rodo ir jos kūno formos, mėnesinių ciklas ir kitoks nei pas vyrą santykis su lytiškumu. Jos meilė negali būti pakeista vien seksualumu. Moteris yra pareigingesnė ir paslaugesnė už vyrą, ypač kai kalbama apie šeimos gyvenimą ir poreikius.

Dėl to mums kyla klausimų. Jei mes vertiname moterį tik šiais aspektais:

- kaip geismo (seksualumo) objektą;

- kaip prekę, kai jos kūnas naudojamas reklamai;

- kaip potencialią piliulių, spiralių, abortų ir „RU 486“ vartotoją;

- kaip naudingą darbo jėgą ir jos galimus pasiekimus,

tuomet vienpusiškai iki minimumo apribojame jos orumą ir jos galimybes.

Tūkstančiai moterų yra paliktos vienos spręsti apsisprendimo konfliktą: ar aš leisiu nužudyti vaiką, ar ne?

 

Ir vėliau moterys jaučiasi paliktos vienos, nesvarbu, kokį sprendimą jos priėmė. 80% – 87% visų moterų nėštumo konflikto metu jaučia spaudimą iš aplinkinių. Sunki socialinė padėtis (86% abortų daromi dėl šios priežasties), žinoma, taip pat daro didžiulį spaudimą. Čia reikėtų išskirti:

 

1. Tėvo spaudimą

(nuo emocinio spaudimo iki fizinio smurto)

Psichinio teroro pavyzdžiai:

Grasinimas nužudyti. – „Aš tave paliksiu!“ – „Aš su tavimi susidorosiu!“ – „Apie vaiką negali būti net kalbos. Jo neturi būti! Aš tuo pasirūpinsiu!“ – „Iš ko tu ir tavo vaikas gyvens?“ – „Įrodyk, kad vaikas mano!“

Fizinio smurto pavyzdžiai:

Mušimas. – Moteris tiesiog tempiama į kliniką. – Neblaivus „šeimos tėvas“ pratrūksta ir primuša moterį.

 

2. Aplinkinių spaudimą

Tėvai. – Kolegos. – Pažįstamų ratas. – Gydytojai.

 

3. Spaudimą dėl materialinių priežasčių

Reikia buto. – Finansinis nesaugumas ir skurdas. – Mokslų nutraukimas. – Per mažos gyvenamosios patalpos ir pajamos. – Jau yra vaikų.

 

Šiandien šeimos, kuriose yra keturi ir daugiauvaikų, laikomos asocialiomis šeimomis, dažnai jos ir tampa asocialiomis, nes vertinant mūsų šiandieniniais vartotojiško gyvenimo standartais, jų butas yra per mažas, jaučiamas materialinis vargas.

Mūsų aprašytas aplinkinių daromas spaudimas nėščioms moterims pastaraisiais metais žymiai išaugo.

 

 

Ankstyvojo nėštumo periodu, kai vyksta hormoninis persitvarkymas, jaučiamas fizinis ir dvasinis stresas. Vaiko organizmas jau valdo moters hormonus, o moteris yra priversta priimti labai sunkų sprendimą. Pagaliau ir dabartinė jos fizinė bei dvasinė būklė neleidžia to daryti. Taigi iš jos per daug reikalaujama!

Kai besilaukiančiai moteriai tretieji asmenys daro spaudimą, jos stresas padidėja kelis kartus, kartais pasireiškia ankstyvojo nėštumo periodo depresija, sukelianti netgi paniką. Visos moterys skundžiasi dėl laiko stokos!

Rahel savitarpio pagalbos grupėse mes girdime vis besikartojančius dejavimus:

„Viskas vyko taip karštligiškai!“ – „Taip trūko laiko!“ – „Nieko nebuvo šalia, kas būtų galėjęs mums padėti!“ – „Viskas vyko taip greitai!“

Tik labai stiprios asmenybės ir subrendusios moterys gali atlaikyti tokį spaudimą.

Čia dar prisideda nežinojimas apie tikruosius faktus ir procesus: a) apie kūdikio išsivystymą; b) kas vyksta žudant mano kūdikį? c) kaip vyksta šis žudymas?

Labai dažnai pastebimas ir „trumpasis sujungimas“, panašus į sergančių vėžiu atvejį: ligoniai paprasčiausiai nenori sutikti su diagnoze, nors ir žino savo būklę.

 

 

Po aborto moteris neišvengiamai patenka į savimonės krizę, nes buvo atliekami veiksmai prieš moters prigimtį, kai vaikas joje buvo nužudytas panaudojant smurtą. Tai tarsi juodas šešėlis krinta ant jos sielos. Nežinojimas neatleidžia nuo kūdikio nužudymo pasekmių, taip pat ir nežinojimas apie pasekmes! Dažnai moterys netgi savo problemų nesieja su abortu, nes aborto ir aborto pasekmių temos mūsų visuomenėje yra tabu – apie tai nekalbama!

Poabortinis sindromas (trauma po aborto) yra visame pasaulyje moksliškai ištirta tema, visuomenei pristatyta, pvz., Susanos Stanford, B. Rue, A. Speckharto, prof. Peterio Peterseno, M. Furch, dr. Maria Simon ir daugelio kitų. Šios dvasinės traumos prilygsta uždelsto veikimo bombai, kuri ramiai guli, bet kažkada sprogs.

Kai kada iš karto po aborto jaučiamą palengvėjimą lydi vis auganti prislėgtumo našta. Tai ne tas pats, kaip atiduodant vaiką įvaikinti. Ten pradinis skausmas, kuris ištinka po vaiko atidavimo įvaikinimui, bėgant laikui atslūgsta.

Kadangi paprastai moteris negali sielvartauti dėl savo kūdikio ir negali gerai išanalizuoti savo traumos, nebelieka nieko kita, tik nustumti abortą į pasąmonę, jeigu ji nori išgyventi. Tačiau baimės ir kaltės jausmai ją nuolat apima spontaniškai.

Jau 1984 metais 78% nukentėjusių moterų nurodė, kad apgailestauja dėl aborto metu prarasto vaiko. Apie tai visuomenė nežino dar ir šiandien!

Aborto nustūmimas į pasąmonę įtakoja asmenybės pasikeitimą ir sukelia daugelį dvasinių ir psichosomatinių susirgimų. Norėdama pasveikti, moteris visų pirma turi iškelti į paviršių visus savo su abortu susijusius išgyvenimus ir juos suvokti. Šis procesas nukentėjusioms moterims yra labai skausmingas! Kaltės negalima išgydyti jokiais metodais! Kaltei reikia atleidimo, kuris turi būti išreikštas ir kuriuo vėliau bus galima remtis. Daugelis šių moterų negali atleisti pačios sau. Joms yra sunku priimti atleidimą.  

 

 

Savitarpio pagalbos grupėse Rahel aborto vėlyvosios pasekmės įtraukiamos į anketą, kad nukentėjusiajai ir visuomenei juos būtų galima pristatyti. Kiekvieną šioje anketoje įrašytą sakinį mes galime iliustruoti išgyventu ir patirtu pavyzdžiu. Šių anketų dėka yra aišku, kad:

- šimtai tūkstančių moterų yra bejėgės prieš taikytas ir taikomas represijas iš savo artimųjų pusės. Jos paliekamos vienos su savo konfliktu: jų kūne yra mažas žmogus, kuris yra nepageidaujamas, kurio neturi būti, kuriam esą nėra vietos arba pragyvenimo pagrindo.

- kiekviena moteris absoliučiai žino, kad šis kūdikis egzistuoja ir iš tikrųjų yra. Ji nuo jo negali išsisukti ir niekada jo nepamirš.

- šimtai tūkstančių moterų buvo ir bus priverstos išsižadėti šio mažo žmogučio, savo vaiko, ir leisti jį nužudyti. Pasekmes ji turi kęsti visiškai viena, netgi tuomet, kai ji visiškai nenujaučia jų ryšio su abortu.

- šimtai tūkstančių moterų buvo ir bus priverstos nustumti šį egzistencinį procesą į pasąmonę.

Atrodo, šiandieninėje visuomenėje, kuri yra orientuota į vartojimą, šiuolaikiškos moterys – reikalui esant netgi prieš savo prigimtį – turėtų gerai „funkcionuoti“. Šiandieninėje modernioje visuomenėje materialinės vertybės ir pasiekimai vienareikšmiškai priešpriešinami žmogaus gyvybės orumui ir gerbimui.

 

 

Manipuliacijos visuomenėje ir spaudoje siekia priverstinai sukurti „šiuolaikiškos“ moters ir žmogaus paveikslą, kuriam stinga tiesos. Tai tuo pačiu reiškia meilės ir žmogiškojo orumo praradimą – taip, net ir žmogiškumo.

Pavyzdžiui, jeigu meilė pakeičiama seksu, prarandama tam tikra dalis žmogiškumo. Žmogus – nesvarbu, moteris, vaikas ar vyras – taps beverčiu objektu. Todėl jis gali būti parduodamas, išnaudojamas, juo galima manipuliuoti.

Mūsų laikai pasižymi žmogaus vertės sumažėjimu, pagarbumo ir atsakomybės už savo poelgius jausmo trūkumu. Todėl vis dažnėja: smurtas šeimoje, smurtas prieš vaikus, iškrypėliškas vaikų seksualinis išnaudojimas (vaikų, kūdikių ir net naujagimių).

Šios temos ir šiandien yra tabu – panašiai, kaip ir negimusio vaiko nužudymo pasekmės.

Jeigu mes sąžiningai užduotume sau klausimą, kodėl viena vertus reklamuojama seksualinė laisvė ir „švelnūs“ aborto metodai, bet kita vertus (per lytinio auklėjimo pamokas mokykloje) draudžiama atvirai pasakoti apie sąsajas ir tokių veiksmų pasekmes, vėl iškiltų įtarimas, kad mumis yra manipuliuojama. Ligi šiolei aborto fizinės ir dvasinės pasekmės buvo dangstomos įvairiais metodais. Kai šiais laikais sukuriama ir visuotinai platinama žudymo piliulė „RU 486“, jai pritariama visame pasaulyje. Taigi paklauskime savęs: „Kam yra naudinga tokia manipuliacija? Kas iš to uždirba?“

 

 

1. panaudoti kaip sekso objektus, siekiant sužadinti įvairius poreikius?

2. matyti jas kaip piliulių, spiralių arba „RU 486“ ir kitų dalykų vartotojas (ir ne tik apsisaugojimui)?

3. matyti jas ieškančias pagalbos konsultacinėse tarnybose ir psichiatrijos klinikose, kurios iš to uždirba?

4. matyti jas kaip pacientes abortų kabinetuose ir abortų klinikose? Savaime suprantama, honoraras už abortą yra didesnis, negu už gimdymą.

 

 

Ar Jūs žinote, kad pasaulyje už šio verslo slypi ne tik komerciniai, bet ir žymūs su gyventojų skaičiumi susiję politiniai interesai?

Ar Jūs žinote, kad už šio verslo slypi atskira pramonės šaka, kuriai abortų atliekų skubiai reikia kaip žaliavos?

Žmogus turi laisvę gyventi ir prieš savo prigimtį. Bet kokią kainą jis už tai užmokės?

Jis gali neigti, kad be kūno dar yra siela ir dvasia. Tai yra vertybės, kurios turi reikšmę žmogaus būčiai. Bet yra ir pasekmės: jeigu mes neigiame Dievo dalyvavimą mūsų gyvenime, mes su savo laisve ir sugebėjimais neatstatomai griauname patys save.

Dievo neigimas vyksta neišvengiamai: a) kai neigiama žmogaus „kūno, dvasios, sielos“ vienovė; b) kai nepaisoma žmogaus orumo ir jo teisės į gyvenimą.

Egoizmas ir iškrypimas, kančia ir mirtis tuomet atsiranda savaime. Abortas, kaip tam tikra smurto forma, skatina šį nepaisymo ir neigimo procesą.

Vis dėlto, kas gali tai suvokti ir suprasti? Yra moterų, kuriomis manipuliuojama, tai iškrypusios moterys, kuriuos visuomenėje labai garsiai šaukia, reikalaudamos teisių sau ir savo vaikams, kad tik būtų leista pasiaukoti ant seksualinės laisvės altoriaus. Bet tai yra garsiai šaukianti mažuma. Jos jokiu būdu nekalba visų moterų vardu.

 

 

 

„Kas žino tiesą! Visa tai buvo laikoma paslaptyje! Jie mus, moteris, laiko visiškomis kvailėmis!“

(D. M.)

 

„Aš atrodau sau panaši į robotą ir atlieku savo darbą mechaniškai. Aš negaliu džiaugtis, juoktis ir net nebegaliu verkti!“

(A. G. S.)

 

„Visi man patarė: „Atsikratyk juo!“ Tik mano geriausios draugės sakė: „Pasilik jį!“ – Žinoma, būtent jos jau buvo padariusios abortus! Šiandien jos dažnai sako: „Galbūt mes būtume ištvėrę ir be to.“

(F. O.)

 

„Po aborto mane lyg kas būtų sukaustęs grandinėmis! Mane apima baisus baimės jausmas. Kažkas mane suspaudžia, sukausto, atrodo, kad uždusiu. – Gydytojai nieko neranda!“

(O. B.)

„Lyg būčiau netekusi viso kraujo! Mano siela kraujuoja ir šiandien!“

(B. W.)

 

„Man gydytojas išdavė „motinos pasą“, aš labai džiaugiausi būsimu kūdikiu! Su gydytoju pasikalbėjo mano draugas. Gydytojas man išrašė nukreipimą į kliniką! Mano draugas mane vertė. Paskui aš šaukiau ir verkiau. Klinikoje turėjau išbūti tris savaites. Mano draugas sakė: „Man tavęs tokios nereikia! Tūkstančiai moterų tai daro, padarysi ir tu!“ Jis mane primušė ir paliko mane! – Nuo to laiko aš turiu tik vieną norą – turėti vaikelį!“

(S. W.)

 

„Prieš septynias savaites per abortą aš praradau savo dvynius. Aš dieną ir naktį galvoju apie tai. Mano dejonės nervina mano partnerį – jis jau ne kartą buvo mane sumušęs. Aš netgi noriu už tai sumokėti! O, kad kas nors mane išklausytų!“

(M. v. W.)

 

„Kokia aš laiminga, kad yra ir kitų tokių moterų kaip aš. Aš maniau, kad esu vienintelė, nes niekas apie tai nekalba.“

(O. R.)

 

„Man atrodė, kad tuo metu kitos išeities nebuvo. Bet galbūt  kažkaip būtų pasisekę. Aš to daugiau nedaryčiau.“

(J. W.)

 

„Aš tą akimirką galvojau tik apie save ir visiškai negalvojau apie būsimą kūdikį ir jo tėvą. Mano sprendimas buvo tvirtas. Kai nėra finansinių lėšų ir nuosavo būsto, man atrodė, kad padėtis beviltiška. Gulint ant operacinio stalo, man nepalengvėjo. Būčiau pabėgusi iš ten, bet mano kūnas buvo tarsi sukaustytas: aš nesupratau, ar man skauda. Kai pabudau, su siaubu žvilgtelėjau į atliekų kibirą. Ten gulėjo mano kūdikio kūno dalys, kūdikio, kuris norėjo gyventi, bet dėl mano kaltės negalėjo. Pirmą kartą man pasidarė aišku, kad čia kalbama ne tik apie mano asmeninę problemą, bet ir apie kito žmogaus gyvybę.“

(W. T.)

 

„Aš padariau penkis abortus. Tai tarsi neišvengiamybė: nėštumas ir jo nutraukimas! Tarsi aš norėjau įrodyti, kad abortas yra nekenksmingas. Šeštojo nėštumo metu aš irgi norėjau tai padaryti, nors mano sveikata buvo visiškai pašlijusi. Aš turėjau šį kūdikį gimdyti! Šiandien aš esu 33 metų sukriošėlė.“

(S. W.)

 

„Kas galėjo anksčiau apie tai pagalvoti! Buvo taip sunku! Nuo to laiko aš kiekvieną naktį sapnuoju kūdikį! Kiekvieną naktį!“

(A. S.)

 

„Po daugelio persileidimų aš kiekvieno nėštumo metu turėjau gulėti, nes priešingu atveju nebūčiau pagimdžiusi nei vieno iš savo trijų vaikelių. Aš niekada to nesiejau su abortu. Apie tai aš sužinojau tik vėliau.“

(N. W.)

 

„Praėjus kelioms valandoms po aborto, man prasidėjo stiprūs skausmai. Paskui pradėjau isteriškai verkti. Aš apraudojau savo kūdikį ir jaučiausi visiškai vieniša! Tai truko ilgai. Gydytojas pasakė: „Tai juk buvo jūsų savanoriškas pasirinkimas! Reikėjo apie tai pagalvoti anksčiau! Komplikacijų gali būti visuomet!“ – Deja, niekas man to anksčiau nepasakė!“

(S. E.)

 

„Po tariamai trumpos ir neskausmingos operacijos mano skausmai truko kelias savaites. „Visa tai tik įsivaizdavimas. Nenusiteik taip“, – sakė man draugas. „Tai bus neskausminga“, – kalbėjo gydytojas. Paskui mane dar kartą išoperavo ir pašalino apendicitą. Tai man nepadėjo! Aš labai sirgau ir paskui ištisas savaites buvau tarp gyvenimo ir mirties.“

(N. W.)

 

„Tai niekis“, – kalbėjo gydytojas ir konsultantė! Tai, kad ten buvo „kažkas“, aš pamačiau per vėlai – tuomet, kai mano miręs vaikas lyg šešėlis krito ant mano sielos. „Aborto trauma“ sugriovė mano gyvenimą.“

(B. G.)

 

„Nuo to laiko košmariški sapnai mane kankina kiekvieną naktį. Apie tai aš negaliu kalbėti. Kur tik pažvelgiu, visur negyvi vaikai.“

(P. S.)

 

„Jeigu moterys apie tai žinotų, kai kurie gydytojai taptų bedarbiais!“

(R. B.)

 

„Iš nevilties dėl savo nužudyto kūdikio aš vartojau vis daugiau medikamentų, alkoholio, o galiausiai tik pastarąjį. Niekas man negali padėti. Bet mano kūdikiui juk irgi niekas negali padėti.“

(H. S.)

 

„Po aborto aš ne kartą bandžiau nusižudyti...“

(A. W.)

 

„Tai, kad gydytojai nužudė mano kūdikį, sužinojau tik po operacijos.“

(P. R.)

„Visi sakė: „Atsikratyk jo!“ Niekas nepasakė, kad tai būtų buvęs mano vaikas, kad aš paskui prarasiu savo sielą, savo džiaugsmą, savo ramybę ir sveikatą.“

(I. E.)

 

„Mano mama ir mano tuometinis draugas tiesiog nutempė mane pas gydytoją. Dabar mano kūdikis negyvas!“

(J. F.)

 

„Aš nebeturiu nei gyvenimo prasmės, nei tikslo.“

(S. B.)

 

„Norėdama išlaikyti savo sužadėtinį, aš nužudžiau savo tris kūdikius, bet jis vis tiek mane paliko! Taigi, sulaukusi 26, sėdžiu ant savo gyvenimo griuvėsių krūvos: vaiko neturiu, profesijos neturiu, esu ligota, vieniša, apgaubta juodo šešėlio!“

(D. L.)

 

„Jeigu būčiau klausiusi savo draugo, būčiau nutraukusi ir antrąjį nėštumą. Antrą kartą aš to patirti nebenorėjau. Mano draugas mane paliko, bet mano vaikas gyvas. Ačiū Dievui!“

(M. K.)

 

„Paskui sužinai daug daugiau, nei prieš tai!“

(S. R.)

 

„Kelias savaites mane kankino aukšta temperatūra ir pilvo ertmės uždegimas. Niekas, išskyrus mane, nežinojo, kodėl.“

(G. Z.)

 

„Vienintelį vaikelį, kurį aš galėjau pagimdyti, nužudžiau pati! Šiandien aš turiu įsivaikintų vaikų.“

(S. B.)

 

„Kiekvienų menstruacijų metu aš prisimenu savo kūdikį, ir visas teatras kartojasi: migrena, baimė, skausmai, nepaliaujamas verkimas! Aš negaliu suvokti, ką aš padariau!“

(H. R.)

 

„Paskui aš netgi negalėjau uosti savo partnerio kvapo, nuo to laiko aš bjauriuosi visais vyrais ir lytiniais santykiais.“

(C. B.)

 

„Nuo to laiko neapkenčiu kiekvieno vyro!“ 

(H. D.)

 

„Prakaitavimas, veido raudimas ir balimas, drebančios rankos – visa tai taip stipriai pasireikšdavo, kad aš nebegalėjau dirbti supirkėjos darbo.“

(C. R.)

 

Aš esu iš tų moterų, kurioms abortas sukėlė didelių dvasinių problemų. Abortas buvo padarytas šešioliktą nėštumo savaitę dėl medicininių indikacijų. Tuo metu man buvo 30 ir dar neturėjau vaikų. Aš noriu papasakoti savo išgyvenimus, susijusius su abortu. Eilinio ultragarso tyrimo metu penkioliktą nėštumo savaitę buvo konstatuota, kad kūdikis, kurio taip ilgesingai laukiu, turi sunkią galvos anomaliją (encephalocele, smegenų cista). Daugeliu gydytojų tvirtinimu, vaikas po gimimo negalėtų gyventi. Ši diagnozė man reiškė, kad aš niekada nesusipažinsiu su savo kūdikiu, kuriam jau jaučiau gilius jausmus. Kad susidoročiau su šia trauma, man reikėjo priimti sprendimą – šį kartą, mano požiūriu, nežmonišką. Alternatyva buvo išnešioti kūdikį ir jį garantuotai prarasti jam natūraliai mirštant. Kita, daugelio gydytojų skatinama alternatyva buvo abortas.

Mano jausmai vaikui aiškiai pasisakė prieš abortą. Nėštumo tęsimas vis dėlto reikštų beviltiškumą, sielvartą ir neviltį. Tuo tarpu mano pilvas didėjo, jaučiau kūdikio judesius.

Paskui dar aš būčiau susidūrusi su daugelio žmonių mano darbe ir privačioje aplinkoje nesupratimu. Tai aš jau suvokiau iš tų žmonių, kurie žinojo apie mano kūdikio apsigimimą, reakcijos. Dauguma abortą laikė geriausiu sprendimu. Kadangi aš pamaniau, kad man bus psichiškai labai sunku tęsti nėštumą, nutariau darytis abortą.

Mano artimieji šį nėštumą labai greitai pamiršo, o mane apėmė dvasinės problemos. Dominavo sielvartas dėl mano vaiko. Beveik niekas negalėjo suprasti, kad aš jaučiau gedulą taip stipriai, lyg būčiau palaidojusi savo gimusį vaikelį.

Kankinausi dėl to, kad aš kaip motina esu atsakinga už tai, jog mano kūdikio gyvenimas buvo keliais mėnesiais trumpesnis. Mane dar kankino ir mintis, kad mirties priežastis buvo ne natūrali, o prostaglandino injekcija. Nors aš vėliau apsvarsčiau ir suvokiau aborto priežastis, mane graužė sąžinė, kad savo bėdos naštą nusimečiau, pasidarydama abortą. Tai buvo ir mano santuokos išbandymas. Savaime suprantama, mano vyras nėštumo metu dar neturėjo kūdikiui tokio stipraus meilės jausmo kaip aš.

Nors, gimus sveikam kūdikiui – tai įvyko praėjus 14 mėnesių po aborto, – aš buvau be galo laiminga, aprašytieji jausmai manęs neapleisdavo. Tik savitarpio pagalbos grupėje RAHEL (praėjus 2 metams po aborto) aš sužinojau, kad ir kitos moterys po aborto kenčia dėl tokių sutrikimų. Šių moterų pagalbos ir supratimo dėka prasidėjo procesas, kurio metu buvo išnagrinėtos mano problemos ir aš vėl atgavau savigarbą. Nepaisant to, aš vis dėlto sielvartauju dėl savo pirmojo kūdikio.

 

Vakar vakare dėl aborto man vėl pasidarė bloga. Man atrodė, kad aš sudušiu į šipulius ir išprotėsiu. Mano vidinis balsas šaukėsi kažko, kas mane suprastų. Tuo metu man buvo duodami nurodymai kaip vaikui. Galbūt taip ir turėjo atsitikti, nes aš nesirūpinau savo reikalais, o paskui susitaikiau su tuo, kas atsitiko. Aš taip pat nežinau, kodėl aš Tau rašau. Prašau dėl to nesirūpinti, nes tai yra tik mano silpnumo akimirka.

 

Kalbant apie tarpkultūrinį psichinės kilmės aborto pasekmių palyginimą, reikia pažymėti, kad nepaisant paieškų, nepavyko gauti tokių tyrimų duomenų iš Rytų bloko šalių. Tai šiek tiek stebina, nes ten yra didžiausia legalių abortų patirtis. TSRS legalūs abortai pirmą kartą buvo įteisinti 1920 11 08. Aš noriu atkreipti dėmesį į pranešimą žurnale Medical Tribune. Straipsnyje „Nėštumo nutraukimas traumuoja moterį dvasiškai“ buvo rašoma apie Trečiąjį tarptautinį akušerijos ir ginekologijos psichosomatinės medicinos kongresą Londone. Ten jugoslavas Stojanovičius skaitė pranešimą apie savo tyrimus, kuriuos jis atliko su 140 netekėjusių ir 100 ištekėjusių moterų. Jis ištyrė jų nusistatymą ir psichines reakcijas prieš tokią operaciją ir po jos. Apibendrinant pranešama, kad remdamasis testų (Woodworth-Mathews Test, Cornel Test) rezultatais, autorius padarė išvadą, jog nėštumo nutraukimas tiek ištekėjusiai, tiek netekėjusiai moteriai sukelia dvasines traumas, kurios veda į depresijas ir į latentines psichozes. Deja, man nepasisekė gauti Stojanovičiaus darbo originalo. 

 

 

Legalaus nėštumo nutraukimo psichinės pasekmės. Disertacija, Hanoveris, 1976

 

Kai mano vyras po baisaus merdėjimo mirė ant mano rankų, aš prisiminiau savo kūdikio mirtį aborto metu, nors tai buvo prieš dvidešimt metų. Kaip tas kūdikis turėjo kovoti, kol jį vis dėlto nurungė mirtis... Šito vaiko niekas nemylėjo. Jis niekada neturėjo kapo. Jie niekada nepajautė jį laikančių rankų švelnumo. Gydytojas, artimieji, klaidingi duomenys mokykliniuose vadovėliuose paneigė jo žmogiškumą. Šitam vaikui nebuvo palikta jokių šansų. 

Ar moterys iš tikrųjų žino, ką jos daro, kai jos leidžia žudyti savo kūdikį? Kai kurios teigia žinančios, bet aš tuo negaliu patikėti. Aš negaliu patikėti, kad moteris gali ramiai išgyventi savo kūdikio mirties agoniją. Tuomet ji ne moteris, juk tai prieštarauja jos prigimčiai! Ji turi užmerkti akis, užsikimšti ausis ir viską nustumti į pasąmonę, jeigu nori visa tai iškęsti kaip moteris. Tokio konflikto metu moterys yra aklos ir kurčios, beveik išprotėjusios dėl panikos ir nevilties. Jų nuomone, nėra kito pasirinkimo. Paskui jos niekaip negali pamiršti aborto. Neigimo, nustūmimo arba projekcijos būdu jos stengiasi ištrinti šį faktą iš savo sąmonės. Jos tai privalo daryti tam, kad išgyventų! Tačiau dėl to jų sielos neišgyja, neatkuriama jų kaip moterų savimonė. Norint pasveikti, reikia konfrontacijos, pripažinimo ir gedulo. Kuo aš vyresnė, tuo dažniau galvoju apie savo nužudytą kūdikį.

 

 

Prieš septynerius metus aš nužudžiau savo vaiką, nors buvau krikščionė. Tuo metu aš nustūmiau Dievą į šalį. Tik prieš dvejus metus aš atkūriau savo santykius su Dievu ir JIS man padovanojo naują pradžią.

Jau pusę metų aš jaučiuosi prislėgta. Darbas man nebeteikia džiaugsmo. Aš jaučiuosi visiškai išsunkta, aš nebeturiu ko duoti. Tai persikėlė į mano ryšį su Dievu. Pasitraukiau iš bendruomenės, užsisklendžiau tarsi kapsulėje. Nebematau savo gyvenimo kelio, viskas yra beprasmiška. Aš susitaikiau su likimu. Prieš Dievą aš jaučiuosi didelė nusidėjėlė, nes padariau tiek daug klaidų, netgi nužudžiau. Aš bijau savo minčių apie savižudybę. Nežinau, kaip man gyventi toliau.

 

 

 

Aš priklausau toms moterims, kurias abortas labai paveikė psichiškai. Nuo to laiko, kai aš, spaudžiama savo artimųjų, prieš du su puse metų ryžausi šiam žingsniui, mano sielą slegia sunkus šešėlis. Mane nuolat kankina sąžinės priekaištai ir aš neturiu nė vieno artimo žmogaus, kuriam galėčiau patikėti savo bėdas. Vaikas, kurį aš leidau nužudyti, auga tarsi šmėkla; aš visuomet įsivaizduoju, kokio amžiaus jis dabar būtų. Man yra labai svarbu šį mano gyvenime baisiausią įvykį galutinai įveikti ir atsikratyti kaltės jausmo. Kodėl vėliau reikia taip sielvartauti, jei prieš tai, nėštumo konflikto atveju, negalvoji apie nieką kitką, tik kaip greičiau atsikratyti šia būkle?

 

Aš bijojau ir bijau apie tai kalbėti. Man dabar dvidešimt dveji. Prieš dvejus metus po išprievartavimo aš pastojau. Mano spėlionės pasitvirtino. Nors aš tai jaučiau, man tai buvo didelis smūgis. Aš negalėjau to suvokti. Pirmą nėštumo mėnesį nebegalėjau aiškiai protauti. Aš jaučiausi blogai, nes man reikėjo priimti sprendimą dėl gyvybės ar mirties. Iš pradžių mano reikalais ji (viena mano draugė) domėjosi ir užjautė, bet po kiek laiko prarado susidomėjimą mano problemomis. Tarsi man būtų kas trenkęs kuolu per galvą – aš buvau nusivylusi ir nieko negalėjau suvokti.

Tuo metu aš sau prisiekiau niekuo daugiau nepasitikėti ir užsisklendžiau savyje. Po ilgų svarstymų (netgi ir apie savižudybę) pagaliau apsisprendžiau pasidaryti abortą. Nepaisant to, aš ir dabar abejoju dėl savo sprendimo. Aš tai laikau žmogžudyste.

Vis labiau artėjo aborto terminas. Mane apėmė baimė. Nubusdavau naktimis išpilta prakaito. Sapnuodavau, kad mano kūdikis, kurio aš išsižadėsiu aborto metu, manęs klausia, kodėl jį nužudžiau.

Šį vaizdą regiu dažnai. Aš nuo jo negaliu išsivaduoti. Aš galiu prisiminti kiekvieną smulkmeną. Pirmoji mintis atsibudus po narkozės: „Mėšlas!“ Paskui aš žliumbiau visą dieną ir negalėjau sustoti. Aš nesugebėjau nieko daryti. Man norėjosi su kuo nors atvirai pasikalbėti apie tai, bet neturėjau žmogaus, kuris mane išklausytų. Atrodo, viskam atėjo galas. Aš norėjau nusižudyti. Vidinis balsas man pasakė: „Nepasiduok. Gyvenimas yra per daug brangus, negalima jo tiesiog išmesti“. Aš nutariau tai pamiršti, t. y. išstumti iš sąmonės. Aš turiu pripažinti, kad man tai sekėsi gana gerai, tik turėdavau nukreipti žvilgsnį nuo mažų vaikų ir nėščių moterų. Žiūrėdama į juos, aš jaučiausi purvina. Aš įsivaizdavau, kokia stora aš dabar būčiau, jeigu... Aš galvojau, kad galėsiu gyventi, pripažindama, kad esu žmogžudė. Dažnai sau priekaištauju, net ir po dviejų metų tai mane labai slegia.

Po metų aš pastebėjau, kad tai neįmanoma. Nebegalėjau ilgiau stumti aborto į pasąmonę. Aš nusprendžiau visa tai išanalizuoti. Pradėjau rinkti medžiagą ir bendrauti su kitomis nukentėjusiomis moterimis. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo didesnį kaltės jausmą jaučiau. Aš pasidariau karštligiška, nervinga ir dažnai žliumbdavau. Įsivaizdavau, kad negalėsiu turėti vaikų. Man buvo gėda dėl savo baimės ir ašarų, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl, praėjus tiek laiko, man vis dar taip bloga.

Pasikeitė ir mano santykiai su žmonėmis. Aš pasidariau labai atsargi ir kritiška. Praradau daug draugų, nes jie nebegalėjo pakelti mano sielvarto protrūkių. Vis dėlto man teko laimė suprasti, kas yra mano tikrieji draugai, kurie galėjo suprasti mano nuotaikų kaitą ir mano sielvartą. Už tai jiems esu labai dėkinga...

Aš žinau, kad jeigu nepadėsiu pati sau, jeigu nedirbsiu su savimi, aš visiškai sužlugsiu. Aš jaučiuosi bloga jau vien dėl to, kad jau taip ilgai blogai jaučiuosi.

 

 

Priešingai nei tos kudakuojančios vištos,  iš kurių 80% neturi savo vaikų, aš žinau, ką kalbu. Aborto tema netinkama, kad apie ją daug plepėtume ir lyg didžiuotumės abortais. Abortas yra sielvarto priežastis.

 

 

M., 47 metų moteriai, pilvo ertmėje buvo diagnozuotas auglys. Buvo pašalinta gimda. Po šios operacijos atsigavo išstumti jausmai ir užslėptas kaltės jausmas dėl aborto, kurį M. padarė prieš 17 metų. Jai pavyko išsiaiškinti šį įvykį.

M. grįžo namo iš sanatorijos, kur ji gydėsi odos egzemą. Įdegusi M. grįžo namo. Jau daug metų ji nesijautė taip gerai fiziškai. Dar daugiau, ji išmoko pamilti savo kūną. Tai buvo labai malonus, atrodė jau visiems laikams prarastas jausmas. Nors buvo jau rugsėjis, namuose ji dėvėjo palaidinę trumpomis rankovėmis. Nuostabu: jai nebereikia slėpti savo kūno, savo odos. Kelias savaites ji džiaugėsi šia būkle, jai atrodė, kad taip bus amžinai.

Paskui ji gerai nebeprisimena, kada vėl pradėjo kasytis. Tai buvo nepastebimas procesas: iš pradžių pasikasė truputį šen, paskui ten. Nebuvo vietos jos kūne, kurios ji nebūtų palietusi. M. buvo įsitikinusi, kad serga žvyneline. Ar kitos moterys klinikoje atrodė panašiai? Ji vėl kreipėsi į odos gydytoją, kuris jai pasakė, kad tai yra tik apdraskyta oda. M. pati pradėjo stebėti kasymosi procesą. Juk kažkur turi būti priežastis, kurios ji dar pati nežino. Visą dieną ji intensyviai dirbo, bendravo su žmonėmis. Dažniausiai ji savo kūną kasydavo vakarais, kai namuose būdavo viena. Ar priežastis glūdėjo jos vienatvėje? M. pažiūrėjo vieną filmą. Ten buvo pasakojama apie kalines, kurios buvo atskirtos nuo kitų žmonių. Iš nuobodulio, nevilties jos draskė savo odą. Ar jos atvejis panašus? M. stebėjo toliau. Tarp žmonių jai taip pat kildavo noras kasytis, bet ji susivaldydavo. Prie savo sesers ji irgi pradėdavo draskyti odą. Tai ji darydavo tuomet, kai ją užplūsdavo slogi nuotaika. Nors tas poreikis buvo visuomet, ji patenkindavo jį tik tuomet, kai būdavo viena (išimtis – prie sesers). Tai ji suprato, bet kas slypėjo už to? Ji turėjo surasti priežastį, nes pasveikimas įmanomas tik tuomet, kai yra žinoma priežastis. Ar vėl reikės terapinio gydymo?

 

 

Paskui M. nebegalėdavo užmigti. M. pabusdavo naktimis apsiverkusi. Ji galvodavo apie vakare matytą laidą, apie abortus, apie savo pačios abortą. Tuo metu ji kasydavosi, draskydavo ranką. Jai atrodė, kad yra įprasta draskyti save, tai yra kasdieninė jos gyvenimo rutina. M. paskutiniu metu stengėsi dėl to ant savęs nebepykti, bet su tuo susitaikyti. Dabar įvyko kažkas netikėto. Draskant odą ir galvojant apie savo padarytus abortus, M. prisiminė žodžius, kuriuos tuomet suriko: „Jūs išplėšite mano širdį!“ Jausdama savo pirštus ant odos, ji turi pagalvoti: „Aš nusiplėšiu savo odą“. M. jautė tą ryšį, dar prieš suvokdama savo mintis: jos kūnas buvo lyg nutemptas žemyn, apdraskytas ir suplėšytas. Tai suvokus, tapo aišku, kada viskas pasibaigs ir ji bus išlaisvinta. Aišku, kad šis draskymasis negali liautis, kol ji neišsivaduos iš paskutinės šašuotos odos vietos. Šis trumpas fizinis pojūtis pasiekiamas tuomet, kai pašalinami šašuoti odos plotai – tai išlaisvinimo jausmas. Praėjus po aborto beveik dviem dešimtmečiams, moteris suvokė savo odos draskymo priežastį. Netgi jeigu ligos pradžia buvo alergija, M. šiuos neurotinio pobūdžio veiksmus išvystė taip, kad galėtų juos nuolat kartoti – išsilaisvinimo veiksmus, po kurių bent jau tam tikrą laikotarpį ji galėjo pasijusti išvaduota.

 

 

Kai man buvo 32 metai – 1981 metų pradžioje – aš „netyčia“ pastojau. Mano santuoka jau buvo žlugusi. Aš gyvenau viena su savo dviem vaikais (savo santuokiniu sūnumi ir įdukra, abu tuo metu buvo dešimtmečiai). Po dešimties metų „tik namų šeimininkės darbo“ aš vėl pasinėriau į profesinę veiklą ir iki valstybinių egzaminų buvo likę mažiau nei metai. Jau du metus aš turėjau „draugą“. Tam tikru požiūriu mūsų santykiai buvo komplikuoti, bet buvo ir teigiamų aspektų. Aš buvau įsitikinusi, kad šį vyrą myliu ir su juo galiu kurti savo gyvenimą.

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms – nors tai buvo gana retai – mane aplankydavo noras turėti mūsų bendrą vaiką. Aš stengiausi tą norą nustumti ir galiausiai „pamiršau“, nes nugalėjo praktiški dalykai. Šiandien nepageidaujamame nėštume aš lyg ir įžvelgiu savo pasąmonės ketinimus, kurie reikalavo ir skatino įgyvendinti mano kaip moters pašaukimą. Kai aš vėliau „neplanuotai“ arba, tiksliau tariant, „nesąmoningai“ pastojau, situaciją įvertinau kaip visiškai beviltišką. Aš, pranešdama apie tai savo partneriui, tikėjausi susilaukti jo palankumo. Jis žinojo tik vieną išeitį – abortas. Buvau nustėrusi, pasistačiau aplink save mūro sieną ir norėjau atkurti „savo buvusią padėtį“. Taip aš nutraukiau santykius, kuriuos numarino žodžiai apie abortą ir paskui nutraukiau nėštumą, manydama, kad visos blogybės tuo ir baigsis.

Po metų aš konstatavau, kad po aborto prasidėjo mano psichosocialinis nuopuolis. Apimta beprasmybės ir beviltiškumo (diagnozė: depresija) aš supratau, kad nužudžiau vaiką, kurio aš pati norėjau. Tai suvokusi aš negalėjau gyventi ir, kadangi nepažinau maloningojo Dievo, kuris būtų nuėmęs mano sielos naštą, beliko tik kentėti patologinę reakciją. Aš turėjau ištaisyti tą klaidą, kai vėl pastojau. Žinojau, kad šis vaikas nebus toks, kaip kiti vaikai, nes jis gims nesaugioje socialinėje aplinkoje, kuri susidarė dėl mano liguistų patyrimų ir dėl mano elgesio. Nors mane prižiūrėjo gydytojai, man buvo labai baisu dėl ateities. Aš buvau bejėgė. Tikrai žinojau, kad nei šio vaiko, nei kito nebeleisiu nužudyti aborto metu. Po ilgų kankinančių dvejonių aš apsisprendžiau atiduoti savo vaiką įvaikinti. Lemiama buvo tai, kad mano vaikas turi augti sveikoje aplinkoje, be pavojaus, kurį gali sukelti motinos psichiniai sutrikimai. Remiantis vadovėliais, psichiniai susirgimai kartojasi, tik laikotarpiai yra labai individualūs. Šį, sunkiausią mano gyvenime sprendimą aš turėjau priimti ir įgyvendinti Dievo pagalba. Aš negaliu ir nenoriu tylėti, kaip neapsakomai sunku man buvo išsiskirti su savo vaiku. Slinko savaitės, o man atrodė, kad aš niekada negalėsiu šypsotis ir džiaugtis.

Paskui aš gavau nuotraukas iš namų, kuriuose gyvena įvaikintas kūdikis, ir supratau, kad mano sprendimas buvo teisingas. „Atrodo“, mano maža dukrytė gyvena neblogai, vystosi gerai, todėl galiu jausti ramybę, kurios negaliu pavadinti kitaip, kaip ta, „kurios negali duoti pasaulis“. Tai sunku paaiškinti ir emociškai suprasti. Tai galima suvokti vien tikint Dievo valia, kuris geriausiai moka pakreipti visus dalykus teisinga linkme (Rom 8, 28).

 

 

Aš žinojau, kad man reikia pagalbos, bet tiesiog negalėjau grįžti į tą konsultacinę tarnybą, kurioje lankiausi prieš abortą. Tuos, kurie manęs nesulaikė nuo mano vaiko nužudymo, aš laikau bendrininkais.

 

Aš vis savęs klausiu: kodėl man niekas nepasakė? Ar kiti, t. y. gydytojas, konsultantės, mano tėvai, mano draugės ir mano vyras nežinojo, kas bus paskui? Kai mane prieš du metus spaudė daryti abortą, visi sakė, kad tai yra geriausias variantas man ir mano kūdikiui! Dabar mano kūdikis nužudytas, o aš dvejoju! Aš nebegaliu nei miegoti, nei šypsotis. Niekas manęs nesupranta! Tuo metu aš neturėjau jėgų kovoti prieš visus. Šiandien aš su savo vargais ir bėdomis esu viena. Prašau pasakyti visiems žmonėms, kaip baisu iškęsti abortą. Aš norėjau pabėgti, pasislėpti, bet mano mintys būdavo greitesnės. Jos visuomet mane pasigaudavo. Baisūs skausmai kankino mano kūną ir sielą! Kodėl gi man niekas to nepasakė?

 

 

Prieš 32 metus aš leidau aborto būdu nužudyti savo pirmąjį kūdikį, visiškai nieko nežinodama apie pasekmes! Gydytojas pasakė: „Tai nieko baisaus. Nedidelė operacija, ir jūsų problema išspręsta!“

Per kelias minutes aš buvau visiškai sužlugdyta – ir daugeliui metų. Tai palietė mano tolimesnį gyvenimą ir mano šeimą. Dėl savo nežinojimo aš savo fizinių ir dvasinių negalavimų (aš patriau visą paletę poabortinio sindromo simptomų) niekada nesiejau su savo vaiko nužudymu – visa tai aš stengiausi pamiršti. Tik pasikalbėjusi su kitomis tokio paties likimo moterimis, aš praregėjau.

Intensyvus, dalykiškas mąstymas apie kūdikio vystymąsi iki gimimo, supratimas, kaip vyksta jo nužudymas ir kokį jis turi poveikį paskui, privertė mane sąmoningai atkurti ir įvertinti ligšiolinį gyvenimą. Tuomet aš supratau, kad įvairių man fizinių ir psichinių negalavimų priežastis buvo PAS (poabortinis sindromas – aborto pasekmės).

Tai buvo skausminga! Vis dėlto man pavyko prisiimti atsakomybę už negimusio kūdikio nužudymą ir suvokti, kad tai yra negrįžtamas įvykis. Aš nustebusi turėjau konstatuoti, kad visos tos sąsajos ir simptomai moksliškai jau yra ištirti ir aprašyti, deja, jie nėra skelbiami plačiajai visuomenei:

- iš dalies dėl medicininių terminų, kurie yra sunkiai suprantami mėgėjui;

- iš dalies dėl terminologijos, kuri tikruosius procesus užmaskuoja, perfrazuoja, pagražina;

- tačiau visų pirma dėl to, kad pasaulis nutyli apie negimusių kūdikių žudymo ir pasekmių motinai mastą.

Vidinės analizės dėka aš išmokau įveikti savo praeitį, manyje pabudo naujas tikėjimas ir prasidėjo sveikimas.

Pagaliau aš sutikdavau ir dabar sutinku moterų, kurios yra patyrusios tą patį, bet su niekuo apie tai negali pasikalbėti, nes ši tema mūsų visuomenėje yra tabu.

Daugeliui moterų gresia visiškas palūžimas (jos sunkiai serga), bet jos negali apie tai kalbėti. Dažnai savo ligos simptomų jos nesieja su nėštumo nutraukimu – savo kūdikio nužudymu. Nežinomybė neapsaugo nuo negimusio vaiko nužudymo pasekmių. Žinojimas, priešingai, yra naudingas, tiek atpažįstant ir priskiriant simptomus, tiek analizuojant įvykius.

Mano nuomone, visi (taip pat ir įstatymų leidėjai) turi svarbų uždavinį atskleisti tas sąsajas ir informuoti apie tai visuomenę – netgi tuo atveju, kai nukentėjusiajai tai yra nemalonu ir skausminga.

 

Prieš šešerius metus, kai mūsų norimi vaikai tuomet buvo aštuonerių ir šešerių metų amžiaus, aš pastojau trečią kartą (neplanuotai). Tuo metu mes iš tikrųjų turėjome mažą butą – du kambariai, virtuvė, dušas. Bendras plotas sudarė 60 m2. Mes nė nesvarstėme aborto galimybės, nors supratome, kad ateityje mūsų laukia finansinės problemos.

Praėjo kelios nėštumo savaitės, mes išmokome džiaugtis savo būsimu kūdikiu. Vieną dieną aš pradėjau kraujuoti ir buvau paguldyta į ligoninę. Labai dramatiškomis aplinkybėmis įvyko persileidimas. Aš tikrąja žodžio prasme rankose laikiau du kūdikius (prieš tai mes nežinojome, kad aš laukiuosi dvynių). Buvo dešimtoji nėštumo savaitė. Aš niekada negalvojau apie kūdikio vystymąsi. Niekada nepamiršiu, kaip atrodė visiškai susiformavę maži žmogiukai: su rankytėmis ir kojytėmis ir labai mažais veideliais – abu tilpo viename delne. Aš pati patyriau, kad tai ne audinių sankaupa (šis terminas dažnai naudojamas atliekant abortą net iki dvyliktos savaitės). Aš praradau du savo kūdikius. Praėjo daug metų, kol įveikiau šią netektį, žinoma man tai padaryti buvo daug lengviau, nes nei gydytojas, nei aš neprisidėjau prie šių kūdikių mirties.

 

 

Aš pasidariau abortą 1964 metais. Esu realistiškai mąstantis žmogus. Iš pradžių po aborto jaučiau palengvėjimą. Paskui su manimi įvyko kažkas, ko anksčiau nebuvau patyrusi. Mane apėmė baimė. Baimė viskam. Aš nebegalėjau žiūrėti žmonėms į akis. Baimė ir išgąstis užvaldė mane.

Paskui pasidarė dar blogiau. Aš pradėjau drebėti. Mano rankos drebėjo taip, kad aš vos galėjau išlaikyti rankose peilį ar šaukštą. Per kiekvieną šventę pasiteisindavau: „Aš negaliu valgyti, nes man skauda skrandį“. Netgi vyno taurę aš turėjau laikyti abiem rankomis. Šešerius metus mane palaikė raminamieji ir alkoholis. Aš galvojau, kad viskas baigta. Savižudybė. 

 

 

„Man 21-eri, aš studijuoju universitete. Dėl įvairių priežasčių esu padariusi abortą. Nuo to laiko man labai liūdna, jaučiuosi dėl to kalta. Sprendimą dėl aborto priėmiau aš. Draugas man pritarė. Tuo metu mes buvome įsitikinę, kad kitokio sprendimo nėra. Nepaisant to, manau, kad niekada gyvenime nebebūsiu laiminga.“

Psichoterapinės praktikos patirtis ir tyrimai rodo, kad tokie konfliktai po aborto dažniau yra taisyklė, o ne išimtis. Daugelis moterų jaučiasi taip, kaip Jūs. Po aborto jos sapnuoja košmariškus sapnus, jaučia baimę, jaučiasi kaltos, serga depresija. Pavyzdžiui, kai jos pamato vaiko vežimėlį, prisimena abortą. Jos neišvengiamai įsivaizduoja atitinkamo amžiaus savo vaiką, kuris pradeda šypsotis, ištaria „mama“ arba pradeda vaikščioti.

Kaip galima paaiškinti tokias stiprias dvasines ir fizines kančias po aborto? Jos kankina netgi tas moteris, kurios neišpažįsta jokios religijos. Šios kančios nesusiję nei su tikėjimu, nei su moters susidaryta žmogaus samprata.

Šiuolaikinė medicina irgi teigia, kad žmogaus organizmas užsimezga susiliejus vyro sėklai ir moters kiaušinėliui, t. y. tuo metu žmogaus gyvybė yra embriono stadijoje. Atrodo, kad tiesa, jog aborto atveju įvyksta žmogžudystė, yra giliai „įrašyta“ į mūsų širdį ir pasąmonę. Todėl logiška, kad kai žmogus prieštarauja tai „vidinei tiesai“, atsiranda psichologinio pobūdžio konfliktų.  

Kai moterys po aborto ateina konsultuotis, jos tikisi kažko panašaus į nuodėmių atleidimą. Terapinio gydymo metu kalbama ne apie kaltės išstūmimą ar dvasinio konflikto neigimą. Gydymas nepavyksta tol, kol moteris ieško papildomo pasiteisinimo dėl padaryto aborto.

Terapeutas gali moteriai padėti išgyventi „gedulą“ dėl vaiko praradimo ir suteikti naują gyvenimo turinį.

Pas mane atėjo moteris, kuri po aborto daug metų sirgo depresija. Terapijos metu ji suprato, kad jos gyvenimas yra Dievo dovana, kurį ji be galo myli, nepaisant stiprių ir silpnų pusių bei nuodėmių. Ji pradėjo kitaip vertinti savo kančią ir savo gyvenimą. Kai ji prieš terapiją žiūrėdavo į vaikus, ją sukaustydavo kaltės jausmas, o po terapijos ji netgi ėmė prižiūrėti savo pažįstamų bei draugų vaikus, t. y. ji tapo „motina vienai dienai“. Kartą ji netgi ilgesniam laikui paėmė prižiūrėti tris draugų šeimos vaikus, kol jie įveikė sunkią šeimos krizę.

Vienai yra sunku susitvarkyti su tokiais konfliktais. Šitai moteriai irgi reikėjo pagalbos. Dabar ji jau gali padėti kitoms moterims. Aš linkiu Jums, moterys, susirasti tokių draugių, su kuriomis galėtumėte pasikalbėti atvirai, o ne tokių, kurios paguodžia paviršutiniškai ir pakui palieka vienas. Jeigu Jūs nieko nesusirasite, siūlau paieškoti gero terapeuto.

 

žurnale Neue Stadt, Nr. 8/9, 1992 rugpjūtis-rugsėjis

 

 

 

Vaikai.

Iš kur ateina visi šie vaikai?

Kur tik pažvelgiu, aplinkui vaikai!

Nėščios moterys, motinos, vaikai.

Tiek daug kūdikių aš niekada

anksčiau dar neregėjau.

Visi man primena tai,

ką aš vakar padariau...

 

Man neteisingai patarė,

šiandien aš tai jau žinau!

Gydytojai – ypatingi žmonės!

„Ar norite kūdikio?“

„Jo neturėtų būti!“

„Tai ne taip jau blogai!“

„Tik nedidelė operacija!“

„Ne, konsultacijos nereikia.“

„Aš turiu specialųjį išsilavinimą, pirma klasė!“

„Vaikų vis tiek yra per daug,

kaip ir smėlio prie jūros!“

 

Vakar aš nemačiau kitos išeities,

tik šitą!

Šiandien kur einu,

ten matau vaikus!

Mano širdyje

stiprus skausmas!

 

(R. M.) 

 

Kaip tai galėjo atsitikti,

kad aš Tavęs nepažinau?

Kaip aš galėjau

tave „vaiku“ vadinti?

 

Sutrikusi, bejėgė ir vieniša

aš priėmiau tokį sprendimą.

Ar taip turėjo įvykti?

Tikrai ne!

 

Trapus Tavo gyvenimas,

Tu mano stebukle, Tu mano laime.

– Paaukotas (kitiems) –

Niekas man tavęs nesugrąžins.

Aš naktį

tave maudysiu savo ašarose.

Atleisk man, mano Mažulėli!

Atleisk man, mano Dieve!

 

O tas tamsus raudonis –

kraujo spalvos,

kažkada taps baltas kaip saulė – ir:

„Viskas gerai.“

 

(H. V.) 

 

 

Aš atsikėliau, nuėjau į vonios kambarį ir palindau po dušu. „Ar aš pajusiu skausmą, jei paleisiu labai karštą vandenį?“ – paklausiau savęs. Nusišluosčiau rankšluosčiu. Mano rankos ir kojos kaip apmirusios. Skaudėjo pečių raumenis. „Išsiverk! Išsiverk!“ – įsakinėjau pati sau. Man kėlė pasišlykštėjimą netgi rankenos, tos rankenos, kurias aš dažnai liesdavau. Iš spintos pasiėmiau kažkokius drabužius, apsirengiau. Virtuvėje su manimi pasisveikino Laura, maloniai nusišypsojo. Pasikeičiau su ja pora nereikšmingų frazių ir nuvažiavau į kažkokį renginį universitete. Pakeliui pastebėjau, kad žmonių gyvenimas teka įprasta vaga, ir savęs paklausiau, kodėl pasaulis nenustojo suktis? Mano asmeninė tragedija man atrodė neišmatuojama. Kažkoks atsakomybės jausmas privertė mano kojas eiti į auditoriją, kur studentai laukė iš manęs „žinių“. Tema vadinosi: „Konsultavimo teorijos“. Aš turėjau prisiversti ir pasirodyti gera eksperte. „Neišsiduok, kad kažkas yra ne taip“, – įsakiau aš sau, – „daryk tai, ką tu ir anksčiau darei. Viskas priklauso nuo to, ar tu sugebėsi paslėpti savo jausmus“. Aš nežinau, ar man būtų pavykęs tas maskaradas, jei ta tema man nebūtų buvusi puikiai žinoma. Kadangi aš šią medžiagą buvau labai gerai išstudijavusi, tik paskaitos pradžioje man reikėjo užrašų, paskui viskas liejosi savaime. Po to buvo kita paskaita, ir aš kalbėjau kaip magnetofono įrašas.

Per pietų pertrauką aš nuėjau į kavinę ir nusipirkau sumuštinį. Neturėjau apetito, bet su užkandžiu rankoje, neatkreipdama aplinkinių dėmesio, galėjau nueiti į atokiausią universiteto teritorijos kampą ir pasėdėti prie tvenkinio. Man reikėjo pabūti vienai, kad paskui vėl galėčiau atremti veidų, klausimų ataką ir galėčiau pasiruošti kitai paskaitai, kuri manęs dar laukė šiandien. Kodėl aš save verčiau išlaikyti įprastinį gyvenimo ritmą? „Tai tavo pačios kaltė, kad tu kenti tokį skausmą! Kenti dėl to, kad privalai vykdyti savo įsipareigojimus.“ Man atrodo, kad labiausiai aš bijau pasilikti viena su savimi.

Po pietų vėl nuėjau į auditoriją. Kol rinkosi studentės, pavarčiau savo užrašus. Paskui aš skaičiau trečią paskaitą tą dieną. Man reikėjo didelių pastangų. Praktiškai aš tik skaičiau savo užrašus. Jaučiausi tarytum laikydama egzaminą. Kritiškos akys stebėjo visus  mano judesius ir mano gestus – skaitė mano „kūno kalbą“. „Kas jai atsitiko? Jos neįmanoma pažinti.“ Mano kaukė nebeatliko savo vaidmens. Pajutau skrandžio spazmus. Labai giliai viduje išgirdau riksmą. Mano užrašuose buvo chaosas. Man atrodė, kad žemė slenka iš po kojų. Aplinkui klausiantys žvilgsniai. O Dieve, padėk man! Mano malda kilo į dangų tarsi plonytis balionas, kuris tuoj pat buvo susprogdintas klausimo: „Melstis? Dabar? Po to, ką aš padariau...?“

 

Susan M. Stanford, Ar aš rytoj verksiu? Aborto trauma ir jos gydymas