Aborto traumų priežastys ir padariniai

 

Prof. dr. Philipas Ney yra vaikų psichiatras Kanadoje, Victoria BC. Jis vienas pirmųjų aprašė aborto psichines pasekmes (poabortinį sindromą – PAS).

Prof. dr. Ney įgijo vaikų psichiatro ir psichologo profesiją studijuodamas McGill, Londono ir Ilinojaus universituose. Jau trisdešimt metų jis dirba mokslinį ir klinikinį darbą.

Jis buvo docentas penkiose medicinos akademijose ir ordinaras trijose vietose, kaip pirmininkas vadovavo ligoninės skyriams ir įsteigė tris vaikų psichiatrijos skyrius.

Jau penkiolika metų jis atlieka smurto prieš vaikus mokslinius tyrimus ir šia tema yra parašęs virš dvidešimties referatų.

Jau ankstyvuosiuose savo darbuose jis atkreipė dėmesį į sąsają tarp smurto prieš vaikus ir abortų. Neseniai jis pradėjo stebėti vaikus, kurie išgyveno nėštumo nutraukimą. Jis taip pat vadovavo terapijos grupei, kurioje dalyvavo moterys ir vyrai, vaikystėje patyrę smurtą. Remdamasis šia patirtimi, jis parašė knygą, kurios pavadinimas yra „Daugiau niekada nebekęsiu smurto“. Ši knyga bus netrukus išleista.

Dr. Marie Peeters, amerikietė vaikų gydytoja Paryžiuje. Ji atliko mokslinių tyrimų darbą De la Progenése institute pas įžymų pasaulyje genetiką prof. dr. Jérome Lejeune, kuris dabar jau yra miręs.

Ji įgijo medicininį išsilavinimą Belgijoje, o specialųjį pediatrinį išsilavinimą – Kanadoje. Neseniai ji gavo žinomą Paryžiaus Medicinos Akademijos premiją už mokslinį tyrimo darbą apie silpno psichikos išsivystymo biochemines priežastis.

Ji daug metų dirbo L’Arche ligoninėje su neįgaliais vaikais. Labai atidžiai sekė eugenikos mokslą ir invalidų pažeidžiamumą.

Jos nuomone, skubiausias reikalas Europoje yra gydyti aborto ir smurto traumas. Jeigu tai nebus vykdoma, Europos visuomenė bus visiškai palaužta.

Abu autoriai turi tą patį norą – apsaugoti vaikus, kad jie dėl savo „šakninių problemų“ netaptų atpirkimo ožiais. Dabar visose pasaulio šalyse šie mokslininkai skaito paskaitas ir vadovauja seminarams, nagrinėjantiems PAS.

 

Daugelis gydytojų ir konsultantų PAS nepripažįsta, nes jie negali patikėti, kad abortas kažkam gali būti reikšmingas. Aborto reikšmingumą jie gali suprasti tik tuomet, kai supranta, kad negimusio vaiko praradimas yra labai svarbus.

Daugeliui vaikas yra tik vaisus arba audinių ląstelių sankaupa, kuri labai skiriasi nuo tikro žmogaus. Šiuo požiūriu „nėštumo nutraukimai“ neturėtų kokiu nors būdu ko nors sužeisti. Vis dėlto daugelis medikų, atlikę tiek skubotus, tiek rimtus klinikinius stebėjimus, yra įsitikinę, kad, „poabortinis sindromas“ ir jo naikinančios pasekmės moterims dažniausiai yra tikra realybė.

Negimusio vaiko praradimas aborto metu daro reikšmingą įtaką ir motinos tėvams, ir jos partneriui, ir kitiems vaikams šeimoje. Paskui seka gydytojai, abortą daręs gydytojas bei konsultantai – visi, dalyvavę aborto procedūroje. Aborto metu nužudyto vaiko broliams bei seserims irgi padaromos realios traumos. Šis fenomenas vadinamas PASS – poabortiniu išgyvenimo sindromu (Post-Abortion-Surviror-Syndrom).

Žmogiški santykiai ir psichodinamika labai aiškiai rodo, kad pasireikš PAS:

1. Nes čia kalbama apie reikšmingą praradimą. Egzistuoja tikras palankumas realiam asmeniui, kuris sąmoningai ar nesąmoningai egzistuoja tėvų ir šeimos narių sąmonėje. Gyvas biologinis Kažkas gimdoje yra atpažįstamas kaip žmogiškoji būtybė.

Labai paprasta ir natūralu jausti negimusį kūdikį ir jį įsivaizduoti, nes dėl fiziologinių pasikeitimų abiejų tėvų sąmonėje pabunda vidinis atvirumas. 

Nuo pat apvaisinimo pradžios pas motiną vyksta hormonų kaita, daranti jai įtaką.

2. Pas tėvus irgi atsiranda prieštaravimas tarp naikinamo asmens ir metodo, kuris naikina gyvybę. Baimė, susijusi su nėštumu, vidinis sunkumas, kurį įtakoja apsisprendimas dėl kūdikio, agresija, vedanti link augančio kūdikio sunaikinimo, skausmas kaip praradimo pasekmė – visa tai sukelia sunkius, gilius psichologinius konfliktus, kurie yra labai sunkiai sprendžiami.

3. Anksčiau ar vėliau tėvai turės atlikti gedėjimo darbą dėl savo praradimo, kurį sukėlė abortas. Jeigu jie to nepadarys, pamažu išsivystys simptomai, kurių priežastimi yra jų pačių vidiniai konfliktai. Skausmo užgniaužimo procesas nėra veiksmingas ilgame laikotarpyje. 

4. Neišspręsti konfliktai veikia paralyžiuojančiai. Daugybė žmonių yra išvystę daug gynybinių mechanizmų, tačiau šie labai greitai sutrinka, kai žmonės susilpnėja arba yra įtraukiami į konfliktus su kitais žmonėmis. Simptomų stiprumas priklausys nuo ankstesnių praradimų, nuo asmeninio tėvų ego stiprumo, nuo jų ryžtingumo, nuo galimo spaudimo iš šalies, kad konfliktas neiškiltų į paviršių.

5. Kadangi užgniaužto skausmo pasekmė visuomet yra baimė ir pyktis, PAS sukeltas nerimas pasireiškia depresija. Klinikinių simptomų pobūdis priklauso nuo aborto priežasčių, nėštumo trukmės, tėvų pergyvenimo dėl savo poelgio ir nuo pagalbos, kuri jiems suteikiama.

 

 

Besivystančius konfliktus prieš abortą, aborto metu ir po jo geriausiai galima suprasti, kai stebimas dinamiškas procesas, vedantis prie pastojimo ir prie aborto. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris, savo gyvenime susiduria su prieštaringais jausmais: viltimi, abejone, meile ir cinizmu, dėkingumu ir kartėliu.

Su tokiais pat prieštaringais jausmais pradedama ir nauja gyvybė. Jūs tikitės, kad žmogaus gyvybė žemėje bus pratęsta prisidedant jūsų genams ir taip bus užtikrintas jūsų giminės pratęsimas. Tai prasideda nuo palankumo vienas kitam, paskui apima didžiulė palaima ir džiaugsmas – jūs džiaugiatės vienas kitu. Šis atsidavimas įžiebia meilę ir didžiulį norą kaip įmanoma geriau patenkinti kito žmogaus poreikius.

Nėštumo priežastimi gali būti lytiniai santykiai iš meilės ar noro sujaudinti partnerį, iš baimės, kad negalėsi atsispirti aistrai, dėl partnerio spaudimo, arba išprievartavimas. Kartais pastojama dėl to, kad norima išgelbėti santykius su partneriu. Pastojama ir iš jėgos ar įsiūčio sukelto santykiavimo. Bet kai tik kiaušinėlis apvaisinamas ir pradedama placenta bei vaisius, kai suaktyvėja hormonų veikla, prasideda stebėtini elgesio pokyčiai, ypač tuomet, kai žmonės šiems pasikeitimams neprieštarauja.

Kadangi dabar motinos įsčiose yra nuo jos priklausantis vaikelis, ji tampa pretenzinga ir reikalauja paramos. Jos elgesys sukelia atitinkamus pokyčius pas atsakomybės jausmą turintį, rūpestingą vyrą. Jis vėlgi pasiduoda savo partnerės kūno ir psichologiniams pasikeitimams ir ima labiau rūpintis namais, pajamomis ir šeimos saugumu.

 

 

Nors instinktai ir jausmai dažniausiai yra nulemti organiškai, vis dėlto veikia spaudimas iš išorės. Todėl jausmai, susiję su nėštumu, labai dažnai yra persipynę. Jie yra prieštaringi ir dažnai svyruoja. Visas apvaisinimo procesas yra apsuptas dvilypumo (prieštaringumo). Praktiškai niekas absoliučiai užtikrintai negali pasakyti, kad jis pageidauja tik vieno nėštumo rezultato – negyvo vaisiaus ar gražaus kūdikio. Kryptis, kurią pasirenka tam tikras asmuo, priklauso nuo daugelio faktorių: brendimo proceso arba brandos stadijos, hormonų, patirties su vaikais, visuomenės papročių kodekso, charakterio bruožų ir individualių, etinių principų. 

 

 

Nėštumas gali būti tėvų teigiamų arba neigiamų pokyčių priežastimi. Neigiamus pokyčius gali sukelti šie veiksniai:

a) Tėvų nuvertinimas: „Tu juk esi paauglys“, arba: „Niekas su tavo praeitimi negali būti gera motina ar geras tėvas“.

b) Vaikų nuvertinimas ir tuo pačiu jų auginimo reikšmingumo sumenkinimas: „Kas gi gali užkimšti dar vieną alkaną burną – pasaulyje vis tiek jau per daug gyventojų“.

c) Neišspręsti asmeniniai ir tarpasmeniniai konfliktai: „Mano motina manęs tikrai nemylėjo, kaipgi aš galėčiau mylėti savo kūdikį?“, arba: „Mūsų santykiai vis tiek jau įtempti. Tai dar labiau viską sukomplikuos“.

d) Vystymosi metu patirtas materialinio ir emocinio nepakankamumo jausmas, kuris paaštrėja nėštumo metu: „Aš negalėsiu ir maitinti kūdikį, ir jį prižiūrėti. Aš pati ne visuomet gaudavau sočiai pavalgyti“, arba: „Galbūt, kai aš maitinsiu kūdikį, būsiu laiminga, nes nebesijausiu tokia vieniša ir palikta. Kai jis iš pasitenkinimo juoksis, viduje aš jausiuosi taip pat gerai, lyg pati būčiau buvusi gerai maitinama“.

e) Meilės praradimo grėsmė veda prie antipatijos: „Atsikratyk vaisiaus. Priešingu atveju, tu manęs nebematysi…“

f) Prieš gyvybę nukreipta retorika visuomenėje: „Moteris turi pasirinkimo teisę. Pilvas priklauso jai. Neleisk, kad tave išnaudotų vyrai. Tai vis tiek ne kūdikis. Tai tik ląstelių sankaupa“.

g) Materializmas: „Man būtinai dar reikia suremontuoti šį namą, o paskui nusipirkti automobilį. Paskui aš pagimdysiu vaiką“.

h) Egoizmas: „Visų pirma man reikia padaryti karjerą, o paskui gauti gerą darbą. Aš neleisiu kažkokiam pypliui sugriauti mano planų“.

i) Savimonės stoka: „Aš nežinau, kas aš pati esu, kaip aš galiu turėti vaiką?“

k) Nėštumo nutraukimo legalumas: „Aš manau, abortas yra OK. Juk nėra jį draudžiančio įstatymo“.

 

 

Gavę jums pateiktą medžiagą, jūs turite priimti sunkų sprendimą. Jums reikia patarimo, geriausia iš to žmogaus, kurį jūs pažįstate ir kuriuo pasitikite. Vis dėlto labai dažnai jūs nežinote, kaip paklausti. Labai daug kas priklauso nuo asmens, į kurį jūs kreipiatės. Jums dažnai sakoma, kad abortas yra legalus ir visiškai nepavojingas, jam pritaria draugai, konsultantai ir visuomenė. Ramus pokalbis su pozityviai mąstančiu gyvybės gynėju visiškai pakeičia reikalo esmę, kai jūs išgirstate apie kūdikio privalumus, aborto keliamus pavojus bei galimą gauti paramą.

 

 

Kažkada jūs vis dėlto apsisprendžiate. Kartais tuomet, kai, aborto specialisto nuomone, yra per vėlu nutraukti nėštumą. Nuo sprendimo priėmimo momento išsivaduojama iš baimę keliančio spaudimo apsispręsti, ir tai atrodo kaip įrodymas, kad sprendimas buvo teisingas. Kai sprendimas „palankus abortui“, ateina nuožmus ryžtingumas. Jis pasireiškia tuo, kad nebesiklausoma jokio kito patarimo. Kai jau kauliukas mestas, pora nebenori su niekuo daugiau diskutuoti dėl faktų, nes tai reikštų, kad reikia iš naujo pakartoti visą skausmingą apsisprendimo procesą, visus „už“ ir prieš“.

 

 

Kai tik sprendimas priimtas, viskas paklūsta aborto procedūrų eigai klinikoje. Jūs su liūdnu nuolankumu pasiduodate jų nurodymams.

„Dabar aš jau nieko nekontroliuoju. Man viskas atgrasu, bet juk aš negaliu dabar sukelti sumaišties, apversdama viską aukštyn kojomis. Be to, atrodo, žmonės čia labai malonūs ir žino, ką jie daro“.

 

 

Jos ateina į kliniką lyg apsvaigusios ir visiškai pasyvios. Šis pasyvumas panašus į pasidavimą lytinių santykių metu ir kai kuriais atvejais yra tarsi jų aidas. Jeigu jos pasiduoda su neapykanta širdyje ir tuos santykius buvo patyrusios kaip kažką šlykštaus, dabar jos ima niršti. Jeigu jos tai priima kaip bausmę, jos dar labiau padidina savo skausmą ir netgi tikisi, kad bus sužeistos. O kai jos paklūsta autoritetui, mano, kad galės atsakomybę suversti kam nors kitam.

 

 

Norint pasidaryti abortą, visų pirma reikia užgesinti savo natūralius jausmus ir instinktus. Tuomet vaikas, kurį norima sunaikinti, yra nužmoginamas. Kai jau tai atlikta, prasideda racionalizacijos procesas prieš vidinę moralę – prieš bet kokį žinojimą ir vidinius prigimties dėsnius. Sąmoningai neklausoma daugelio vidinių balsų, taigi nėra ko stebėtis, kad priimama tik labai maža dalis to, kas vyksta viduje. Bet skausmas nukentėjusiąją perkelia į realybę, ir tuomet jau yra sunku paslėpti tai, kas įvyko.

Aborto metu pateikiamas klausimas: „Ar tai vyksta iš tikrųjų? Ar niekas negali to sustabdyti? Aš negaliu suprasti, ką aš darau!“ Aborto metu labai jautriai įsimenamos visos smulkmenos. Moterys prisimena garsus, patalpų spalvas, iš baldų sklindantį šaltį ir t. t.

 

 

Po paaštrėjusių jutimų paskutinėje aborto stadijoje ateina laikas, kai visi, dalyvavę aborto procese, tampa visiškai abejingi. Kiekvienas norėtų pabūti vienas, bet ne visiškoje vienatvėje. Tvyro nuotaika, kad esi nugalėta. Kaip ir kare – kai nužudai, sunku patikėti, kad tai jau padaryta. Vis dėlto nenorima ilgai pasilikti su agresijos, abejonių ir baimės jausmais, kurie apėmė po šio įvykio. Norint išlikti normaliu ir veiksmingu, geriausia visiškai nieko nejausti. Tiek vyrai, tiek moterys norėtų su kuo nors pasikalbėti, bet žino, kad jie neturi leisti, jog juos iš naujo apimtų tas baisus jausmas.

 

Po jausmų sąstingio aborto darytojai[1] visomis priemonėmis stengiasi vėl mėgautis gyvenimu. Šiuo metu neigimas, racionalizacija ir emocijų malšinimas yra pagrindiniai gynybiniai mechanizmai. Visų pirma jie bando išstumti šį įvykį iš savo sąmonės, užsiimdami visuomenine veikla arba labai daug dirbdami.

 

 

Tokia gyvenimo konstrukcija žlunga, jeigu:

1. kažkas per daug laiko praleidžia vienas;

2. kažkas iš aplinkinių įžiebia prisiminimų apie abortą kibirkštėlę arba primena tos dienos metines;

3. jūs pavargstate arba susergate;

4. ramaus pokalbio su draugais ar šeimos nariais metu kalba nukrypsta į pasibaisėjimą jūsų poelgiu;

5. jūs matote tokio paties amžiaus kūdikį, koks būtų dabar jūsiškis, arba

6. jūs vėl pastojate.

Jūsų gynybinės sistemos turi atsilaikyti prieš kitus kartais ir dėl to, kad jūs turite atremti kaltinimus dėl jums pačioms nemalonaus elgesio.

 

 

Kai tik sutrinka savigynos mechanizmai, nukentėjusiąją gali apimti liūdesys, liguistos nuotaikos, kankinti nemiga. Taip pat kamuoja košmariški sapnai, prarandamas apetitas arba atsiranda per didelis apetitas, sutrinka bioritmai, prasideda nekontroliuojamas verkimas, nuotaikų kaita, pykčio priepuoliai ir t. t. Dažnai gali pasireikšti ir psichosomatinės ligos, t. y. galvos, pilvo skausmai, vėmimas ir t. t. Gali pasireikšti ir psichologiniai sutrikimai – dėmesio stoka santykiuose, visuomenės atsitraukimas arba priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio. Kai kurios pasidaro labai piktos, kitos paranojiškos – netgi iki psichozių.

 

 

Jeigu šiuo metu yra įmanomas problemos nagrinėjimas, tai nukentėjusiosios gali dar kartą pergyventi savo karčią patirtį, išmokti suprasti konflikto esmę ir kurti gyvenimą iš naujo, bet tam reikia pergyventi gedėjimą dėl prarasto kūdikio. Dažniausiai šie žmonės kovoja vieni, be profesionalų pagalbos ir dažnai tampa paniurę ir agresyvūs. Jie bando savo prisiminimus slopinti labai daug dirbdami ar vaikydamiesi malonumų, bet vienu ar kitu momentu sublyksi išgyvenimai ir vėl įsižiebia konfliktas, kuris į paviršių iškelia dar daugiau vidinio skausmo, liūdesio ir pykčio.

 

 

Neįmanoma iš tiesų rimtai gedėti, nesuteikiant savo gyvenimui naujos reikšmės. Šiuo momentu reikia prašyti kūdikio, vyro, tėvų ir Dievo atleidimo. Reiktų įtraukti motyvų, kurie vedė prie kūdikio nužudymo, atmetimą  ir išreikšti ryžtą daryti viską, kad ateityje būtų užkirstas kelias negimusios gyvybės nutraukimui. Svarbiausia suvokti konfliktų, kurie dažnai kyla dėl vaikystėje patirto smurto, priežastis ir išmokti kitaip mąstyti ir elgtis.

 

 

Simptomų priežastimi yra įvairūs psichologiniai konfliktai ir fiziniai negalavimai, kuriuos pamažu sukelia visa įvykių grandinė, vedanti prie aborto ir mažiausiai vienerius metus po aborto.

 

 

Netektis visuomet turi būti apverkta, bet gedėjimas yra sunkus darbas. Iškęsti skausmą dėl kūdikio netekties aborto atveju yra sunkiau nei persileidimą, nes:

a) asmuo, dabar priverstas sielvartauti dėl netekties, arba pats ją leido, arba pats sukėlė;

b) nukentėjusios nebeturi galimybės matyti arba paliesti prarasto, mylimo kūdikio kūno;

c) jų mąstymas buvo paveiktas reikšmingos viešosios nuomonės, kuri teigia, kad „tai“ nebuvo kūdikis ir

d) jos aplinkoje nėra žmogaus, kuris būtų kompetentingas ir pasiruošęs išklausyti jos skausmą, nes tokio skausmo apskritai  neturėtų būti.

Visa tai reikalauja laiko ir energijos, o žmonės, susiję su abortu, tiesiog neskiria tam nei laiko, nei energijos, arba tiesiog nesusimąsto, kad tai reiktų padaryti. Gedėjimo darbas yra visuomet sunkesnis, kai prarastas objektas suvokiamas dviprasmiškai ir kai kažkokiu būdu buvo prisidėta prie netekties. Tai iš dalies paaiškina faktą, kad nutraukusios nėštumą moterys jaučia didesnę netektį už tas, kurios prarado kūdikį dėl persileidimo, nors abu kūdikiai buvo maždaug tokios pačios brandos.

Jeigu bus nepakankamai gedima, nukentėjusioji dėl neįprastai didelio skausmo taps apatiška, baikšti, įsitempusi, dirgli ir pavargusi. Nenumalšintas skausmas dažnai veda į depresiją. Depresija gali sutrikdyti imuninę sistemą, todėl išauga infekcijų ir vėžio rizika. PAS gali būti sunkios depresijos priežastimi. Kai kada sunkiai depresyvūs asmenys suserga psichine liga.

 

Kai kaltė nepripažįstama ir problema nesprendžiama, pabunda vidinis impulsyvaus pirkimo, karštligiškos veiklos noras arba polinkis vartoti alkoholį ir narkotikus. Jeigu kaltė slopinama, tuomet ji tam tikru būdu racionalizuojama, kad būtų aplinkiniams labiau suprantama, nei sau pačiai. Jeigu kaltė prisiimama, ji skatina depresiją, kuri pasireiškia liūdesiu, verkimu, neigiamomis ir pesimistinėmis emocijomis. Kai kaltei suteikiama ypatinga reikšmė, moteris gali imti žaloti save pačią, pvz., persipjauti venas. Kaltė gali būti ir neigiama: „Aš to nepadariau. Aš nieko bloga nepadariau“. Kaltę galima nustumti į pasąmonę ir projekcijos būdu: „Jūsų gyvybės gynėjai man primeta kaltės jausmą“. Kai kas kaltės jausmą bando slopinti pramogomis, pvz., perka viską, kas pakliuvo po ranka, žiūri siaubo filmus arba imasi su kuo nors kovoti. Nors kaltės jausmas dažniausiai apima jautrius ir religingus žmones, bet jis kokia nors forma neaplenkia ir kitų. Kartais jis pasibaigia panikos reakcija, kai norima pulti gelbėti kūdikius ir kitus žmones. Nelaimei, bandymas spręsti kitų žmonių problemas, kai neišspręstos savosios, veda prie to, kad šios problemos dar labiau gilinamos. Kai kaltė slopinama pykčiu, pacientė turi turėti atpirkimo ožį, t. y. suversti kaltę kam nors kitam, dažniausiai – draugui arba vyrams apskritai, kurie padaromi atsakingais už abortus ir moterų nelaimes.

 

 

Viena psichologinio konflikto, kaip aborto liekamojo reiškinio, dalis yra tai, kad pastebima agresija sau. Primityvus mirties troškimas aborto metu vėl įgyja išraišką ir vėl gali būti pažadintas. Baimė dėl to gali būti tokia didelė, kad nuslopinamos visos saviraiškos formos. Agresija gali būti iškraunama arba projektuojama į kitus, pvz., tuomet sakoma: „Aš to nepadariau. Jis mane vertė tai daryti“, ir: „Gydytojas norėjo mano sutikimo, kad galėtų nužudyti mano kūdikį“.

 

 

Kadangi visa aborto tema dažniausiai sukasi aplink vieną problemą: ar tai buvo trokštamas kūdikis, ar ne, tėvai dažniausiai į pirmą planą iškelia šį klausimą. Kai su tuo susiję suaugusieji apsvarsto visus „už“ ir „prieš“, dažnai atpažįstamas susvetimėjimo jausmas. Tai veda prie to, kad vienas partneris staiga labai tvirtai nori išlaikyti kitą ir nori sukurti nenatūralią priklausomybę, kuri pastarajam gali būti nepakenčiama. Pvz., jis nuolat kartoja: „Tu juk mane myli, ar ne tiesa?“ Šie jausmai labai panašūs į išprievartautų žmonių jausmus.

 

 

Pyktis yra pasekmė jausmo, kad iš tavęs kažkas atimta:

a) kūdikis;

b) bendras džiaugsmas auginti pagimdytą kūdikį;

c) tikroji gyvenimo prasmė;

d) savęs pratęsimas ir įamžinimas per savo palikuonis.

Prasiveržia pyktis sau ir kitiems, įskaitant gydytoją, kuris išrašė nukreipimą arba padarė abortą. Tokį pyktį labai aiškiai rodo jaunos merginos iš asocialių šeimų, nes jos sutiko kažką, kas jas įkalbėjo daryti abortą dėl jų jaunystės. Daugelis tokių paauglių norėjo per vaiką gauti tai, ko pačios nepatyrė savo vaikystėje. Abortas joms sukelia dar didesnį praradimo jausmą ir sužadina dar didesnį norą turėti kūdikį.

 

 

Žmoguje vyksta natūralūs ir besikartojantys ritmai, kurie apima ir visą nėštumą. Pvz., esama energijos hormonų, kurie skirti dideliems psichologiniams pokyčiams įveikti, o taip pat skatinančių greitą ląstelių dauginimąsi krūtyse. Kai baigiasi kūdikio žindymas ir sumažėja hormonų, pamažu išnyksta ir papildomas audinys. Kai aborto metu nutraukiamas natūralus hormonų procesas, yra tikimybė, kad žymiai padidės krūties vėžio rizika. Per abortą staigiai nutraukus komplikuotą hormonų ciklą, motiną apima tuštumos ir beprasmybės jausmas, kuris lengvai veda prie depresijos.

 

 

Kai kada nukentėjusias apima jausmas, kad jos yra tik aborto aukos. Tarp sielvartaujančių ir piktų motinų yra tokių, kurios mano, kad reikia atkeršyti tiems, kurie padarė abortą arba įkalbėjo nutraukti nėštumą, arba vyrams, nuo kurių jos pastojo.

 

 

Praėjus metams po aborto, suintensyvėja daugelis simptomų, ypač pradeda skaudėti apatinę pilvo dalį. Apima didelis skausmas ar įtūžis, ir būtent tą dieną, kai turėjo gimti kūdikis.

 

 

Labai dažnai atsiranda skubus noras pakeisti prarastą kūdikį kitu. Šis jausmas persipina su nuojauta, kad vaiko auklėjimas sukels problemų ir sunkumų užmezgant vidinį ryšį su juo. Todėl nėštumas gali būti atidėtas, bet svajonė turėti kitą vaiką išlieka.

 

 

Praradus įtūžio ant vaikų kontrolę (tai yra aborto liekamasis reiškinys), tiek vyrai, tiek moterys bijosi, kad imsis prievartos prieš būsimus vaikus ir nutaria apskritai jų neturėti.

 

 

Patyrus naikinimo įtūžį, kurį ji išliejo ant pačios bejėgiškiausios būtybės, nukentėjusiosios pradeda nepasitikėti kitais žmonėmis. Jos bijo, kad kiti žmonės neimtų jomis manipuliuoti, nes kažkas, kuo jos pasitikėjo, įviliojo jas į aborto pinkles.

 

 

Nutraukusiai nėštumą moteriai nėra kelio atgal į nekaltumą. Todėl ji pradeda ciniškai vertinti save ir kitus.

 

 

Daugelį moterų kankina miego sutrikimai ir košmariški sapnai. Kai kurios mano, kad girdi aborto metu nužudytų kūdikių balsus.

 

 

Kad patektų į kiaušinėlį, sperma turi sukietėti, o kiaušinėlis – suminkštėti. Kad apvaisintas kiaušinėlis galėtų implantuotis į audinį, gimda turi atsipalaiduoti ir padidėti. Kad vaikas galėtų augti, moters kūnas turi išsiplėsti ir pakeisti savo formą. Jos sąmonė irgi turi tapti švelnesnė ir lankstesnė, kad galėtų sutikti kūdikio buvimą ir jį priimti. Jos partneris taip pat turi parodyti tvirtą būdą – kad jis yra subrendęs prisiimti naują atsakomybę. Jeigu vienas arba abu ego yra nepaslankūs ar netvirti, arba ir viena, ir kita, jie negali plėstis, nes jaučiasi lyg prarastų save. Yra porų, kurios nutraukia nėštumą, nes nori apsaugoti savo psichologinį neliečiamumą. Jeigu jie patys yra išgyvenę abortą, jų asmenybė dar nepastovesnė. Todėl juos dar labiau pažeidžia abortas ir PAS patyrimas, kuris papildo jų pačių išgyvenimo traumą.

 

Moteris, kurios biologinė paskirtis yra mylėti, tuoktis ir gimdyti, sunaikino naują gyvybę savyje. Ji nebegali patikėti, kad ji yra jautri, mylinti ir rūpestinga moteris. Jos kaip moters savimonė yra sunaikinta. Kadangi ji vis dar bando būti moterimi, galbūt ji įsidarbins profesionalia aukle. Ji gali teigti, kad negalės kada nors tapti švelnia ir moteriška ir „įjungia žalią šviesą“ negailestingumui ar pykčiui, kartais netgi tampa kovinga feministe.

 

 

Mūsų tyrimai rodo, kad kažkada nutraukusios nėštumą moterys turi labai didelių problemų paimti ant rankų kūdikį ir yra visiškai nepasiruošusios jį nuraminti. Į bejėgio kūdikio verksmą jos dažniausiai reaguoja apatiškai, su baime ir/arba agresija. Kadangi tarp motinos ir vaiko yra silpnesnis ryšys, egzistuoja tikimybė, kad vaikas iš tėvų pusės patirs daugiau pykčio ir nesirūpinimo juo. Todėl tokie vaikai „įsikimba“ į motinas dėl motyvuotos baimės, o motinas vėlgi tai dirgina ir pažadina baimę jose. Tikėtina, kad ji „vaiką praras“, jeigu žiauriai su juo elgsis ir nesirūpins juo arba, „nenorėdama vaiko skriausti“, atiduos jį į vaikų lopšelį.

 

 

Kadangi moteris negali išspręsti konfliktų po aborto, ji yra linkusi tragediją pakartoti, pasidarydama antrą abortą. Galbūt, nutraukdama nėštumą, ji pakartos žiaurų elgesį ir nesirūpinimą ja pačia vaikystėje. Taip pat yra tikimybė, kad ji kartoja savo motinos elgesį, norėdama išspręsti savo konfliktą, kuris kilo dėl jos išgyvenimų. Ji naikina vaikus, į kuriuos jos tikroji motina galėtų reikšti savo kaip senelės teises.

 

Prie jų priskiriama anoreksija (apetito nebuvimas) ir bulimija (liguistas alkio jausmas), kurių pagalba moteris bando paneigti savo seksualinį žavesį.

 

 

Moterys, po nėštumo nutraukimo nesugebančios išgyventi tinkamo gedulo, gali:

a) išvystyti galingus nustūmimo į pasąmonę ir gynybos mechanizmus;

b) kęsti psichofiziologines kančias;

c) susirgti depresija.

Depresiją galima apibūdinti kaip visa apimantį skausmą, kuris pakeičia žmogaus psichiką. Dažnai sergantys depresija žmonės taip apsiginkluoja kantrybe, kad nesijaučia liūdni. Fiziologiniai sutrikimai ir bioritmų pertrūkiai turi savo požymius ir simptomus. Pas gyvūnus jie iš dalies yra suderintini, pvz., lokio žiemojimas. Šiaurės šalyse žmones apima depresija žiemą, kai yra tamsu. Tai pastebima ir mažų vaikų elgesyje, nes jie intensyviau bando saugumą ir aprūpinimą rasti motinos kūne.

 

 

Paprastai žmonės, kuriems buvo taikyta intensyvi ir į jų vidų nukreipta psichoterapija, tampa intravertais ir linksta į savianalizę. Labai svarbu pacientą orientuoti į išorinį pasaulį – tai svarbi gydymo programos dalis. Tai geriausiai pasiekiama tuomet, kai jis skatinamas mylėti kitus žmones. Žmogaus prigimtis yra linkusi mylėti savo šeimą, bet Kristus tikisi, kad žmonės mylės ir kitus žmones bei savo priešus. Tai įmanoma tik tuomet, kai jų viduje yra šventoji meilės Dvasia.

Mylėti savo artimą kaip save patį – tai yra visuotinis etinis įstatymas. Žmogus negali gerai gyventi kitų sąskaita. Jam yra gera tik tai, kas gera ir kitam. Vyrui gera tik tai, kas gera žmonai. Jo žmonai gera tik tai, kas gera jos gimusiems ir gimsiantiems vaikams.

Blogio buvimas pasaulyje verčia žmones priimti sunkius sprendimus. Retai jis gali rinktis tarp „gerai“ ir „geriau“. Dažnai tenka rinktis iš dviejų blogybių. Jeigu žmogus priima egoistinį sprendimą, tai visuomet veda į blogį.

Labai retai gydytojui tenka pasirinkti tarp motinos ir negimusio kūdikio gyvybės. Paprasčiausiai tokie atvejai nenutinka arba nutinka labai retai, ypač ten, kur yra gera medicininė įranga. Visiškai aišku, kad nėra moksliškai pagrįstų psichiatrinių, psichologinių ar socialinių argumentų, pateisinančių abortą. Garsūs ginekologai teigia, kad jiems nežinomos nei medicininės, nei chirurginės ligos, kurių negalima būtų išgydyti nėštumo metu.

Abortas yra egoistiškas pasirinkimas ir turi naikinantį poveikį visiems, kurie su juo susiję. Kartais pasirinkimas yra labai sąmoningas ir tikslingas, kartais primestas, nes atrodo, kad kito pasirinkimo nėra. Daugeliu atvejų tai yra tikslingo pasirinkimo, pasirinkimų stokos ir nežinomų sunkumų kombinacija, kurią tėvai labai mažai gali kontroliuoti. Dėl šios priežasties yra didelė tikimybė, kad abortas pasikartos, jeigu nebus pašalintos pagrindinės priežastys.

 

 

Mūsų tyrimai parodė, kad žmonės, turėję abortą, yra labiau linkę žiauriai elgtis su savo vaikais, o žmonės, su kuriais buvo žiauriai elgiamasi, yra dažniau linkę į abortus.

Abortas ir žiaurus elgesys – abu yra ir priežastis, ir pasekmė, nebūtinai viskas viename asmenyje, bet be jokių abejonių toje pačioje šeimoje. Daugelio kartų nuodėmių atpirkimo ožiu šeimoje tampa vaikas – mažiausias ir nekalčiausias iš visų būtybių. Kaltė už abiejų tėvų neišspręstus konfliktus šeimoje perkeliama pažeidžiamam vaikui. Visa ko šaknys yra savimeilė. Bandoma kito gyvenimo ar sveikatos sąskaita pasiekti savo patogumus, išsilavinimą arba darbą, bet tai galų gale neįmanoma. Etinis universalus abipusės naudos principas galioja visuomet, taigi neįmanoma užkirsti kelio abipusiam naikinimui.

Nei vienas žmogus negali turėti naudos kito sąskaita. Kai aborto metu nužudomas vaikas, žmonės pakenkia tik sau. Toks veiksmas beveik visuomet yra žiauraus elgesio šeimoje aidas.

 

 

Mūsų neturėtų stebinti faktas, kad abortas padidina žiauraus elgesio su vaikais galimybę. Aborto pasekmė yra depresija, o tai vėlgi silpnina vidinę galimybę užmegzti ryšius. Reikėtų paminėti, kad vienas pirmųjų argumentų, kalbančių už nepageidaujamo nėštumo nutraukimą yra tai, kad dėl to sumažinamas žiaurus elgesys su vaikais. Statistika teigia priešingai: padidėjus abortų skaičiui, padaugėjo ir žiauraus elgesio su vaikais atvejų!

Egzistuoja sąveika tarp poabortinio sindromo (PAS) ir poabortinio išgyvenimo sindromo (PASS). PAS yra požymių ir simptomų pasireiškimas moterims, kurios yra pasidariusios abortą. Tai yra panašu į kitus potrauminio streso sutrikimus. Simptomai yra skirtingi, jie priklauso nuo abortų kiekio, konfliktų intensyvumo ir paskutinio aborto datos. Vaikams, kurie išgyveno nepavykusį nėštumo nutraukimą arba aborto metu nužudyto kūdikio broliams bei seserims gali pasireikšti PASS, kurio simptomai yra egzistencinė baimė, kaltės ir menkavertiškumo jausmai.

 

 

Kiekvienam žmogui Dievas suteikė natūralaus sveikimo galimybę. Jeigu to nebūtų, tai visa žmonija jau seniai būtų išmirusi nuo ligų ir nevilties. Terapeuto užduotis yra sukurti sąlygas, skatinančias šį natūralų sveikimo procesą. Chirurgas, rūpestingai susiūdamas žaizdą, sujungia audinius ir odą, bet jis negali įsakyti, kad jie suaugtų.

Sveikimas visuomet yra paslaptis. Mes sutinkame, jog, geriausiu atveju, mes esame Dievo bendradarbiai. Todėl Jam reikia atiduoti deramą pagarbą.

Be natūralaus sveikimo ir augimo proceso, kuris matomas aplinkui, Dievas gali įsiterpti ir, kai jo prašoma, įsiterpia į žmogaus gyvenimą antgamtiniu būdu. Mūsų patirtis rodo, kad greičiau ir efektyviau sveiksta tie žmonės, kurie remiasi Dievo pagalba ir kuriuos remia kitų maldos.

Mūsų taikomi metodai yra lygiai taip pat tikslūs ir moksliškai pagrįsti, kaip ir chirurgų. Jie remiasi žmogiško mąstymo, elgesio ir bendravimo modeliu, o šią techniką mes sukūrėme Dievo pagalba. Ji nereikalauja aukštojo psichologinio išsilavinimo, bet tie, kurie ją taiko, turėtų būti subrendę, protingi ir pakankamai sveiki žmonės. Jie privalo mokėti kontroliuoti savo vidinį nerimą ir gražiai elgtis su stresą patyrusiais pacientais. Jie turi labai gerai suprasti, tiksliai stebėti, mokėti išaiškinti, kad gydymas būtų tikrai užbaigtas. Bet kokiu atveju, jie turi išlikti ramūs, nors gydymo metu gali pasireikšti ir šalutiniai reiškiniai bei susidaryti nepageidaujamos situacijos.

Mūsų taikoma grupinė terapija turi kai kurių transakcijos analizės, elgesio terapijos, grupinės dinamikos ir egzistencializmo elementų. Mūsų pagrindinis uždavinys yra padėti suprasti dvasinius sunkumus ir susitaikyti su žmonijos Kūrėju. Teorinio pagrindo nerasite jokiuose kituose raštuose. Beveik visos technikos šioje programoje pristatytos pirmą kartą. Mes džiaugiamės, galėdami su Jumis pasidalinti geromis mintimis, nes jos visos ateina iš Dievo. Bet tuo pačiu tikimės, kad tie, kurie jas teisingai pritaikys, jas supras ir cituodami nurodys šaltinį.

 

 

1. Dramos pakartojimą ir pirminio konflikto sukeltų traumų naują inscenizaciją, tačiau šį kartą ji yra tikslinga ir su kitokia pabaiga. Čia įtraukti: prisiminimai apie skausmingus išgyvenimus bei atmetimo veiksmus ir visiškas jausmų spektro suvokimas.

2. Naujo elgesio ir mąstymo būdų mokymąsi. Jis apima: išmokimą jausmams suteikti pavadinimus, vidinio ir išorinio pasipriešinimo nugalėjimą, vilčių aplinkos atžvilgiu ir vaidmenų nustatymą, savo pačios elgesio keitimą, pasiruošimo motinystei bruožų įgijimą ir geresnių savitarpio supratimo metodų išvystymą.

3. Naujos informacijos gavimą. Reikia ištirti, kodėl ir kaip atsirado psichologiniai konfliktai, kokie buvo naudojami gynybos mechanizmai, imti narplioti sudėtingą minčių ir jausmų konfliktų kamuolį, kad jis iširtų.

4. Pradėjimą gedėti dėl to, „kas galėjo būti“. Čia įjungiami visi jausmai, kurie išgyvenami žmogui mirus, jį laidojant ir jo gedint: verkimas dėl prarastos vaikystės, dėl žmogaus, kuris „galėjo gyventi“, dėl negimusio kūdikio ir dėl to, „kas galbūt galėjo būti“.

5. Realių santykių atnaujinimą ir atgaminimą. Tai reiškia, kad randamas naujas savo ir kitų lūkesčių apibrėžimas, o tai apima skausmingą susitaikymo procesą (įskaitant kompensaciją ir atleidimą).

6. „Alternatyvaus plano“ priėmimą ir įgyvendinimą. Tai reiškia, kad susidarytame vidiniame plane atpažįstami kai kurie elementai, kurie jau atsiskleidė, išmestos dalys ir dalelės randa naują pritaikymą, o gal Dievas suteikia galimybę pertvarkyti pirminį planą.

Nors asmuo, prieš kurį buvo naudojamas smurtas arba asmuo, likęs gyvas po bandymo jį nužudyti aborto metu, visuomet turi sielos randų ir/arba skundžiasi kitais negalavimais, trikdančiais jo asmenybę, su Dievo pagalba jis gali pradėti savo vidinį persitvarkymą. Tokie pokyčiai dažniausiai pastebimi ir išoriškai. Alternatyvus planas yra ne „antroji apdaila“, bet kitas kelias. Juk su Dievo pagalba nieko neprarandama ir nesunaikinama.

Kai jau sukurti realūs lūkesčiai ir abipusis ryšys, tada gali įvykti susitaikymas su savimi pačiu, su kitais ir su Dievu. Kartu su susitaikymu ateina ir sugebėjimas prasmingai ir patikliai atsisukti į kitus bei pasiūlyti jiems pagalbą ir sveikimą.

 

 

Po aborto moteris staiga susiduria su dviejų žmonių mirtimi: su asmeniu, „kuriuo ji galėjo tapti“ ir su kūdikiu jos įsčiose. Daugeliu atvejų ji nebūtų kūdikio žudžiusi, jeigu šalia būtų turėjusi ją padrąsinantį ir saugantį partnerį. Šis veiksmas paaiškina neviltį, kurią ji ima jausti. Tokia neviltis paprastai pasireiškia viena iš šių keturių laikysenų. Kadangi atsakomybės jausmą turintis vyras galėjo užkirsti kelią aborto tragedijai, didelė dalis įniršio, kurį sukelia skausmas, yra nukreipiama prieš vyrus. Bet ne mažiau, veikiausiai netgi daugiau įniršio nukreipiama į tėvus, kurie prieš moterį smurtavo vaikystėje.

1. Cinizmas

„Pasaulis yra baisiausia vieta, o vyrai jame yra blogiausias dalykas iš visų“, arba: „Paimk viską, ką tu gali, bet nepasitikėk nei vienu“.

2. Nerealistiška viltis

„Juk egzistuoja pasaulyje mano žmogus, kurį aš kažkada ir kažkur sutiksiu – aš ieškosiu toliau“, arba: „Aš galiu gyventi ir viena, aš pasauliui parodysiu, kad man jo nereikia“.

3. Depresija

„Aš esu niekas ir todėl nieko negaliu tikėtis, išskyrus purvą, kuris man visuomet tenka. Jeigu turėčiau drąsos, dabar padaryčiau viskam galą“.

4. Kintančios jausmų reakcijos

„Aš būčiau nebandžiusi dar kartą, bet jis pasakė man kažką malonaus, ir aš vėl maloniai pažvelgiau į jį“, arba: „Varge mano, tai buvo bėda, o dabar aš ir vėl čia, kur buvo mano vargo pradžia, tik dabar aš jaučiu dar didesnę kaltę“.

Yra tik du būdai elgtis su tokiomis žaizdomis – arba sveikimas, arba ilgalaikis cinizmas ir kitų įžeidinėjimas. Arba moteris patiria sveikimą, suprasdama, kad ji neprivalo daugiau kęsti ir neturi žudyti, arba ji ir toliau žalos save ir kitus.

Yra labai mažai išsilavinusių terapeutų, kurie moka nuslopinti skausmą po aborto. Daugelis profesionalių konsultantų tai paprasčiausiai ignoruoja, daugelis pastorių ir kunigų žino tik kaip išklausyti ar priimti išpažintį. Tramdomas skausmas veda prie patologinio gedėjimo.

Terapija turi būti pradėta kuo greičiau po aborto. Ji turi būti intensyvi ir užbaigta. Medicinoje gerai žinoma, kad nevisiškas ligos išgydymas yra chroniškos ligos priežastis. Chroniškos medicininės problemos yra kur kas sunkiau gydomos. Gydytojai taip pat žino, kad laiku atliktas gydymas po traumų nulemia greitesnį ir galutinį pasveikimą.

Patirtis rodo, kad moterys, padariusios abortą, dažniausiai vaikystėje yra patyrusios traumas. Smurtas prieš vaikus ir abortas tuo pačiu metu yra ir priežastis, ir pasekmė. Abortas atspindi ir šeimos istoriją, nes dažnokai galima konstatuoti, kad abortą yra padariusios motina ir senelė – trys ar netgi keturios kartos, dažnai dėl tų pačių priežasčių. Todėl abortas yra tragiško smurto šeimoje forma, o tai būtinai reikia gydyti, norint apsaugoti visą šeimą.

 

 

Viename JAV laikraštyje straipsnis „Ką gydytojai jaučia, kai jie daro abortą“ aprašo sukrečiančias dvasines emocijas po aborto: „Niujorko Šv. Luko modernios abortų klinikos, kurioje per pusantrų metų buvo padaryta 60 000 abortų, 49 metų amžiaus vyriausiasis gydytojas turėjo mesti savo tarnybą. Jo kolegoms ir medicinos seselėms prireikė psichiatrinio gydymo. Klinikos darbas buvo gerai organizuotas. Viršvalandžių dirbti nereikėjo, nes darbas buvo pamaininis. Nepaisant to, gydytojai ir medicinos seselės buvo palūžę dėl kaltės jausmo, piktnaudžiaudavo alkoholiu arba operacinėje neišlaikydavo jų nervai“.

Vyriausiasis gydytojas savo baisius išgyvenimus pasakoja taip: „Vienas mano kolega kiekvieno aborto metu prieš akis matydavo klaikų vaizdą. Jam atrodė, kad vaisius nori sutrukdyti daryti abortą. Savo mažutėliais piršteliais jis esą įsikibdavo į gimdos sieneles – jis kovojo, nes norėjo pasilikti saugioje aplinkoje. Gydytojas eidavo prie kito aborto ir vėl prieš savo akis turėdavo tą patį vaizdą. Kitus gydytojus aborto metu išpildavo prakaitas, jų rankos drebėdavo. Tarp operacijų jie turėdavo gerti degtinę. Juos kankino košmariški sapnai. Kai kurie mėnesių mėnesius naktimis prieš akis matydavo tik kraują“.

Šiandien minėtas vyriausias gydytojas vadovauja neįgalių vaikų klinikai. Jis vėl atgavo dvasinę pusiausvyrą.

 

 

 

Abortas yra mirties patirtis, o taip pat ir sielvarto patirtis. Mes žinome – tai patvirtins kiekvienas psichologinis tyrimas – kokią katastrofišką netektį tėvams reiškia vaiko mirtis. Taip pat žinoma, kokią netektį moterys išgyvena po persileidimo: visiškai neatsakinga, jei moteriai prieš abortą nepasakoma, kad ji turės iškęsti tokias pat kančias. Tokį patį sielvartą ir tokią pačią netektį, kaip ir persileidimo atveju, tik dar sunkiau, nes sprendimą dėl aborto priėmė ji pati. Taigi absoliučiai neteisingas požiūris, kad moteris gali paprasčiausiai be jokių pasekmių atsikratyti neplanuoto ir nepageidaujamo vaikelio. Po aborto ją užgriūva visa virtinė sunkių pasekmių. Čia aš nekalbu apie dvasines pasekmes, bet apie psichologinius košmarus, kurie kankina daugelį moterų. Kai moteriai prasideda toks gedėjimo procesas, ji paprasčiausiai nesuvokia, kas su ja darosi. Ji bando apgaudinėti ir slėpti savo jausmus. Tokios moterys jaučia ir išgyvena netektį, bet jos neįsileidžia sielvarto, nes kelią į abortą jos pasirinko pačios. Vis dėlto joms reikėtų gedėti – neviltyje joms būtinai reikia tikro gedulo.

Niekas tokios moters nepadrąsina, kad ji iš tiesų turi pergyventi gedulą. Ji iš tikrųjų bejėgė, kadangi viena vertus išdraskytas jos vidus, kita vertus ji mano neturinti pagrindo sielvartauti. Norėdama su tuo kažkaip susidoroti, ji griebiasi psichologinių priemonių: ji neigia ir malšina savo jausmus.

 

Mes neturime galimybės kontroliuoti tik dalį savo emocijų, o kitą dalį ne. Kai moteris pabando kontroliuoti savo liūdesį ir sielvartą bei juos paslėpti viduje, slopinami ir kiti jausmai. Ji sulaiko ir kitus jausmus, kurie patiriami šeimoje, nesvarbu, ar tai būtų džiaugsmas, juokas ar koks nors kitas gyvenimo jausmas. Kai tik ji pabando atsikratyti savo jausmų, bando „gerai uždengti jausmų statinę ir tvirtai užsukti varžtus“, ji pradeda išgyventi emocinę izoliaciją. Jos psichinė būklė tampa vis nepastovesnė. Jai pasidaro sunku išlaikyti svarbiausius ryšius, jos jausmų pasaulis tarsi sustingsta. Paliečiami būtent tie jausmai, kurie mums reikalingi sveikų santykių palaikymui su svarbiausiais mūsų gyvenime asmenimis. Vienas tyrimas parodė, kad 70% ištirtų porų per vienerius metus po aborto išsiskyrė, nesvarbu, buvo jie susituokę, ar ne. Abortas buvo neišsakyta našta jų santykiuose. Vyras dažnai moters klausdavo: „Ar tu vis dar tokia pat jautri? Pamažu tu turi su tuo susidoroti. Negalvok apie tai“. Būtent to padaryti ji neįstengia. Taip, ji bando tai daryti, bet jai nesiseka. Ji sutramdo savo pojūčius, bet tie jausmai niekur nedingsta. Jie klaidžioja viduje ir vis kitokiu pavidalu išplaukia į paviršių. Kai tik ji pajunta, kad pradeda byrėti jos svarbiausi santykiai, ima dominuoti depresija ir neviltis. Pagaliau jai reikėtų išleisti savo jausmus, nebetramdyti jų.

 

 

Daugelis moterų nenori pripažinti savo kančios priežasties, mieliau jos randa daugelį išeičių, kad tik kažkaip susidorotų su šiuo jas apėmusiu sindromu. Kai kurios moterys tampa hiperaktyvios: dirba, dirba, dirba. Visuomet reikia dirbti, kad tik vėl neišnirtų jausmai. Kitos moterys pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, raminamaisiais vaistais arba netgi nelegaliais narkotikais. Visa tai tik tam, kad nuslopintų baisią vidinę netektį.

 

 

Kol moteris iš tikrųjų neišleis savo jausmų, kol neprisileis savo sielvarto ir nesusidoros su juo, ji negalės pasveikti. Kita šio sindromo išraiška dažnai būna miego sutrikimai. Jas kankina arba nemiga, arba košmariški sapnai – baisūs sapnai apie kūdikį. Kai kurias moteris prisiminimai persekioja netgi dieną. Tikriausiai jos negali atsikratyti minčių apie kūdikį. Yra ir tokių moterų, kurios bijo pažvelgti į visa, kas tik galėtų priminti kūdikį. Pvz., jos draugė pastoja, o ji nenori stebėti, kaip vystosi jos kūdikis, kaip apvalėja jos kūno formos. Gali būti ir taip, kad moteris iš tolo aplenkia prekybos centro kūdikių prekių skyrių ir nenori turėti nieko bendra su savo sūnėnais ar dukterėčiomis. Ji stengsis laikytis atokiau nuo visko, kas gali turėti kokią nors sąsają su augančia gyvybe.

 

 

Kai kurios moterys išvysto savyje tam tikrus priverstinio elgesio būdus. Dabar mes jau žinome, kad toks priverstinis elgesys, kaip ir piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitais narkotikais, iš esmės yra bandymas nuslėpti daug skausmingesnes traumas. Iš tiesų, kartais moterys linkusios ilgą laiką persivalgyti, tarytum jas kas verstų tai daryti, arba priešingas variantas – kai kurios moterys apskritai  nieko nevalgo, nes visai nebevertina savęs. Kai kurios moterys netgi ieško elgesio būdų, kuriais galėtų save naikinti ar bausti. Jos ir toliau leidžiasi prievartaujamos arba viską sau leidžia. Tokias moteris apima jausmas, kad jos yra nenusipelnę patirti gražių meilės santykių. Taip jos vis keičia ir keičia savo partnerius, nes nori sau įrodyti esančios niekam tikusios.

 

 

Taip pat yra moterų, kurios po savo netekties, kuri yra akivaizdžiai neatitaisoma, apsisprendžia tam tikram kaltės išpirkimui. Kokį elgesio variantą pasirinkti, kai nėra galutinio išsilaisvinimo? Moterims labai dažnai kyla mintys apie savižudybę, galbūt kai kada jos net bando žudytis. Bet argi mes nežinome, kad visi savižudybės bandymai yra pagalbos šauksmas? Tai yra žmonės, kurių šauksmas sklinda iš vidaus, žmonės, kurių siela maldauja, kad kas nors jiems padėtų. Būtent taip yra ir šiuo atveju: aš netikiu, kad tokia moteris iš tikrųjų nori nusižudyti – iš tiesų ji ieško pagalbos.

 

 

Kas yra būtina, kas turi įvykti, kad galima būtų padėti taip kenčiančioms moterims? Daugelis moterų ieško pagalbos pas psichologą, bet jeigu psichologas neišmano apie poabortinį sindromą, jie abu negalės nei tų simptomų išanalizuoti, nei surasti tikrosios jų priežasties. Tuomet, pavyzdžiui, imamas gydyti alkoholizmas, o ne pradėjimo gerti priežastis. Priežastis yra kūdikio netektis. Aš visuomet patariu: ji turi sielvartauti, gedėti dėl netekties, patirti visas su tuo susijusias emocijas, kad jos iškiltų į paviršių: pyktį, įniršį ant gydytojo arba ant kito asmens, kuris patarė daryti abortą; skausmą, kaltę ir visus kitus netekties aspektus – viską reikia iškentėti. Jeigu moterys anksčiau nebuvo padrąsintos iškęsti gedulą, gali būti, kad jos kankinasi jau daugelį metų. Jos turi susidoroti su neigimu bei melu ir suprasti, kad jos iš tiesų prarado kūdikį. Tą melą, kuris teigia, esą tai tik audiniai ir ląstelių sankaupa, aš kiekvieną kartą iš naujo prikalčiau prie gėdos stulpo.

Tiesa yra, ji yra gyvybė. Dievo sukurta gyvybė. Ji sukurta, ir tai yra kūdikis. Moteris turi pabandyti jį priimti. Ne dėl to, kad aš noriu primesti kokią nors kaltę, ne – vienintelė priežastis apskritai kalbėti apie kaltę yra būtinybė parodyti jai kelią į pasveikimą. Manęs dažnai klausia, ar moteris gali išsigydyti nuo aborto traumų gaudama psichologinę pagalbą, t.y. be religijos paramos. Mano atsakymas: Ne. Aš nemanau, kad abortą galima visiškai ir galutinai išgydyti be tikėjimo gydomosios galios. Aš manau, kad tik pasaulio ir gyvybės Sutvėrėjas gali išgydyti gyvybės netektį. Vienintelis, kuris gali dovanoti visišką pasveikimą, yra Dievas. Tai yra mano gilus įsitikinimas: lytinis aktas galėjo būti ir klaida, galvojant apie tam tikras aplinkybes, į kurias pateko du žmonės, tačiau Dievo kūrinys niekuomet negali būti klaida! Todėl būtina, kad apie savo jausmus, kūdikio praradimą kalbančios moterys susidarytų kitą vidinį aborto vaizdą – jos gali įsivaizduoti savo kūdikį Dievo rankose.

Aš tikiu, kad Jėzus atėjo, siekdamas išmokyti mus tikrosios meilės. Kaip mes jau visi žinome, Jis mus mokė alkaną pamaitinti, nuogą aprengti, ligonį pagydyti, o sudužusioms širdims padėti atsigauti!

Aš nemanau, kad mūsų visuomenėje yra žmonių, kurių širdys būtų sudaužytos taip, kaip moterų širdys po aborto. Mes norime joms papasakoti tiesą. Jos turi didžiulį vidinį troškimą – pasveikti. Privalome joms padėti su meile ir niekada jų nesmerkti. Mes turime joms padėti įveikti jų dvasios ligą. Mes privalome padėti sudužusioms širdims atsigauti. Todėl tai yra karti būtinybė – po aborto atnaujinti ir įvardinti psichinę dramą, paskui, po Dievo atleidimo, vėl atsitiesti ir atpažinti savo kūdikį Dievo rankose, pajusti pasveikimą ir patirti atleidimo galią.

 

 

Globalus abortų psichinių pasekmių įvertinimas yra apsunkintas dėl labai didelio abortų skaičiaus. Dėl šios priežasties gydytojai po aborto moterų nebekontroliuoja. Gydytojas, padaręs abortą, kaip jau minėjau, nebestebi moters. Todėl ir nėštumo nutraukimų pasekmių vertinimas tampa komplikuotas. Bendrosios situacijos objektyvų vertinimą apsunkina subjektyvi gydytojo pozicija. Gydytojai abortų šalininkai linkę teigti, kad abortas neturi jokių kenksmingų pasekmių. Neigiamos pasekmės gali pasireikšti daug vėliau, kartais netgi po daugelio metų.

Vertinant iš psichiatrijos pozicijų, visoms moterims, nutraukiančioms nėštumą dėl socialinių priežasčių, būdinga depresinė baimės reakcija. Jos nebemato kitos išeities. Auganti įtampa skatina jas iškrovai, o nėštumo nutraukimas daugeliui moterų atrodo vienintelis sprendimo būdas, vienintelė išeitis. Ši reakcija turi infantilaus, isteriško elgesio bruožų. Kalbama apie moteris, kurios negali sąmoningai suvokti šios būklės ir intervencijos. Paprastai prieš kiekvieną operaciją pacientas nori žinoti, kas su juo gali atsitikti. Prieš aborto operaciją moterys tikrąja to žodžio prasme užmerkia akis; jos nenori nieko matyti ir nori viską pamiršti. Moters apsisprendimą patvirtina gydytojo elgesys.

 

 

Šiandieninė visuomenė palankiai priima moters sprendimą, ji netgi tikisi, kad moteris padarys abortą. Deja, tai yra realybė! Todėl parlamentai legalizavo abortus, pašalindami buvusias kliūtis, ir taip pakeitė visuomenės nuomonę, kad mes to šiandien net neįvertiname. Prof. dr. Grassbergeris ankstesniuosius įstatymus vadino „apsaugos barjeru“, kuris atlikdavo tokį patį vaidmenį, kaip ir apsauginis užtvaras prie gatvės. Šį užtvarą galima ir perlipti, tačiau bet kuriuo atveju būtina jį pastebėti ir stabtelėti. Tačiau kai užtvaras pašalintas, abortų banga plūsteli į pasaulį ir jį užtvindo.

Visi gydytojai, kurie objektyviai stebi moteris po aborto, yra visiškai vieningos nuomonės, kad po aborto pasireiškia rimti psichikos sutrikimai. Deja, dauguma ginekologų paprastai nenustato tikslios psichopatologinės diagnozės.

Paprastai praktikuojantys gydytojai tai išreiškia bendrais žodžiais, pvz., „psichiškai pažeista“, „nenormali emocinė būsena“ ir panašiai. Remiantis mano moksliniais tyrimais, ligos eigoje galima nustatyti tris patologinius simptomus, kurie yra tampriai tarpusavyje susiję. 

Tai yra: visų pirma depresija ir kaltės jausmas; antra – agresija prieš save, prieš vaiko tėvą ir prieš visą pasaulį; trečia – ilgalaikiai asmenybės sutrikimai, kurie yra panašūs kaip ir sergant encefalopatija (galvos smegenų liga).

 

 

Kai kurie autoriai po aborto konstatuoja tokią gilią depresiją, kad ji gali privesti arba privedė iki savižudybės. Kai moteris savyje nešioja kūdikį, ji negalvoja apie savižudybę, o nėštumo nutraukiamo atveju depresija žymiai pagilėja. Depresijos psichozė pasireiškia iš karto po aborto arba vėliau, ypač klimakteriniu periodu. Iš karto po aborto pasireiškia psichozės su sąmonės sutrikimais.

Žymiai dažniau konstatuojamos depresinės neurozės su savo kaltės supratimu. Kaltės jausmas šiuo atveju yra giliai įsišaknijęs moters sąmonėje. Kadangi kūdikis yra gyvybės paslaptis, o moteris per motinystę labai giliai panyra į šią paslaptį – nepriklausomai nuo to, sąmoningai, ar nesąmoningai ji tai daro – nėštumo nutraukimo atveju šis fenomenas pasireiškia dar intensyviau. Jautrios moterys kaltės jausmą išgyvena daug giliau už paviršutiniškas moteris, kurios apskritai nelinkusios suvokti kaltės jausmų. Prancūzų filosofas Jeanas Guittonas rašo: „Motina ruošia savo kūne gyvybę, skirtą amžinybei ir taip dalyvauja svarbiausiuose pasaulio įvykiuose. Tai yra moters kaip motinos didybės priežastis, o šios priežasties sunaikinimas reiškia jos pačios sunaikinimą“.

Dabar jau pasidaro visiškai aišku, kodėl moteris šio savo kaltės jausmo negali atsikratyti visą gyvenimą. Savo kaltės suvokimas paprastai siejasi su savosios vertės praradimu. Moteris pajunta, kad ji sunaikino kažką Didingo, kas galėjo būti jos gyvenimo turiniu, gyvenimo tikslu žemėje. Vis dėlto tai buvo paaukota mažiau reikšmingų, paviršutiniškų, trumpalaikių tikslų labui. Tai geležinis gamtos dėsnis, giliai įsišaknijęs į žmogaus sąmonę. Dėl šios priežasties negalima nebaudžiamam nužudyti kūdikio. Moterys, kurios vis tiek tai daro, dėl šio sprendimo kenčia metų metus. Gyvas prisiminimas apie tai, kas įvyko, palieka ilgalaikės traumos pėdsaką. Nėštumo nutraukimas labai pažeidžia hormonų pusiausvyrą moters organizme, o dėl to dažnai pasireiškia endokrininės sistemos sutrikimai. Savo kaltės supratimo jausmas jos gyvenime vėliau dar labiau sustiprės: viena aborto pasekmių – nevaisingumas. Moters kančia stiprėja ir dažniausiai ieško „nuolatinės išraiškos“ agresijoje negimusio kūdikio tėvui.

 

 

 

Iš kaltės jausmo išsivysto skriaudos jausmas. Moteris jaučiasi labai nelaiminga ir yra įsitikinusi, kad šios nelaimės kaltininkas yra jos partneris. Objektyviai žiūrint, tai yra tiesa, nes jis dalyvavo tiek apvaisinant moterį, tiek priimant sprendimą. Kai kuriais atvejais partneriai moterį verčia priimti tokį sprendimą, dažniausiai prieš jos giliausius įsitikinimus. Moters jausmai po aborto labai staigiai pasikeičia: jeigu prieš tai ji buvo įsitikinusi, kad nenori vaiko, tai dabar stiprėja jos noras jį turėti. Tai sukelia labai stiprų kančios jausmą, nes dabar trokštamo kūdikio jau nebėra. Kaltę dėl šios netikėtai kilusios stiprios kančios ji suverčia vyrui, partneriui.

 

 

Kančia dėl prarasto kūdikio labai intensyvėja, o lygiagrečiai kyla ir priekaištų kreivė – galų gale pasireiškia neapykanta vyrui arba partneriui. Šimtai moterų aiškina, kad jos nebegali mylėti vyro ar parterio.

Pasikeičia moterų nusiteikimas lytinių santykių atžvilgiu, pasireiškia netgi frigidiškumas. Jos aiškiai parodo, kad vyrui, partneriui jaučia neapykantą ar net šleikštulį. Konfliktas tarp sutuoktinių vis gilėja, tampa neįveikiamas. Merginos, pastojusios prieš santuoką ir nėštumą nutraukusios dėl partnerio spaudimo, dažniausiai su juo nutraukia santykius galutinai.

Todėl pagrįstai galima teigti, kad nužudžius kūdikį, nužudoma ir meilė. Moteris praranda pasitikėjimą savo partneriu, kurio globoje ir su kuriuo ji nebegali jaustis saugi. Tokia pati reakcija pastebima ir tarp sutuoktinių, ir dėl šios problemos santuoka dažnai žlunga.

 

 

Taip pat galima pastebėti, kad daugelis moterų ją „gydžiusiam“ gydytojui rodo pyktį ir agresiją, o juk šiaip pacientai paprastai po terapinės operacijos gydytojui jaučia dėkingumą. Nusivylusi ir apimta depresijos besilaukianti moteris ateina pas gydytoją, kuris turėtų žinoti, kad abortas niekuomet negali būti tinkamas gydymo metodas. Moteris, kurią gydytojas įtikino ir įkalbėjo atsisakyti aborto ir gimdyti kūdikį, anksčiau ar vėliau padėkos gydytojui, kad jis išgelbėjo žmogaus gyvybę (tai yra tikras faktas).

 

 

Šios įgytos savybės, t. y. agresija, depresija ir infantili, isteriška reakcija bėgant laikui pasireiškia vis labiau, o aplinkiniai tai ima laikyti tipiškais charakterio bruožais. Moters charakteris iš tiesų pasikeitė. Vietoje motinai būdingo švelnumo pasireiškia bambėjimas, šiurkštumas, nepakantumas ir nekantrumas. Aplinkiniai tokią moterį laiko nepakenčiama. Šie charakterio bruožai gali būti santuokos žlugimo priežastimi. Šioje vietoje reikėtų pasakyti, kad gera, darni šeima niekada nepriims sprendimo nužudyti kūdikį.

Šios aprašytos charakterio savybės yra ilgalaikės ir nepagydomos, nes yra sunaikinta kažkas, ko jau nebegalima atgaivinti.

Patirtis moko, kad aprašytais atvejais nepadeda nei vaistai, nei psichoterapija. Vaiko nužudymas savo įsčiose sunaikina ir moteriškumo struktūrą, tiesiogiai ir neatitaisomai pasikėsina į sielą. Todėl čia medicinos nepakanka, nes ji šiuo atveju yra bejėgė. Bejėgė padėti neramiai ir klausiančiai sąžinei. Šiais atvejais tik atgaila, prašymas atleisti gali būti tinkama terapija. Taigi medicina tam tikras gydymo sritis turi perleisti teologijai.

 

 

Abortas yra didžiausia žmonijos istorijos tragedija. Ji palieka gilius, nepagydomus pokyčius šeimos ir visuomenės širdyje. Poabortinio sindromo terapijos praktika parodė, kaip yra svarbu atskirti ir patikslinti dvi koncepcijas: auką ir išgyvenusius abortą asmenis.

Aukomis visuomet yra mažyliai, kurie negali reikšti savo nuomonės, silpnieji arba neįgalūs. Jie miršta dėl tėvų, senelių ir visos visuomenės nuodėmių, egoizmo, įtampos. Išgyvenę abortą yra vaikai, kurie gimsta visuomenėje ir šeimoje, kur praktikuojamas abortas.

Tam tikra prasme mes visi esame kalti ir su tuo susiję, nes ten, kur kalbama apie gyvybę ir mirtį, negali likti nekaltų stebėtojų. Remiantis Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (WHO) duomenimis, kasmet pasaulyje padaroma nuo 40 iki 60 milijonų abortų. Tai prilygsta Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žmonių skaičiui. Neperdedama, jei čia kalbama apie holokaustą. Jeigu kiekvienais metais nužudoma 60 milijonų kūdikių, tai reiškia, kad kiekvienais metais su tuo yra tiesiogiai susiję 60 milijonų vyrų ir 60 milijonų moterų. Prie šių 120 milijonų mes turime priskaičiuoti daugeliu atvejų ir senelius, toliau draugus, gydytojus ir medicinos seseris, kurie patarė daryti abortą arba jį padarė. Tai reiškia, kad per metus maždaug 240 milijonų žmonių yra tiesiogiai prisidėję prie abortų.

 

 

Daugelis gydytojų ir kitų konsultantų nepripažįsta, kad poabortinis sindromas egzistuoja. Tada iškyla klausimas, ar tik čia ne sąmokslas tylėti. Kaip gydytojai krikščionys mes savęs klausiame, kokios yra šio tylėjimo medicininės ir terapinės pasekmės. Man aišku, kad tylėjimas apie poabortinį sindromą milijonams moterų ir vyrų trukdo susitvarkyti su juos kankinančia blogybe ir pabandyti pasveikti. Laikas spaudžia, nes žala, kuri padaroma dėl gilių aborto žaizdų, skatina žmonių naikinimą. Žmonijos ekologija gali tapti nepataisomai sujaukta.

Norint tai suprasti, nereikia intelektualaus paaiškinimo. Aborto esmė jaučiama intuityviai širdyje. Nužudant reikia iš gyvos būtybės, kuri turi būti nužudyta, atimti žmogiškumą. Tam, kad nužudytume nekaltą, negimusį kūdikį, reikia sulaužyti labai seną tabu. Reikia sunaikinti kažką savyje. Nekalto kūdikio žudymo pasekmės atsiranda iš karto, jos persiduoda netgi kitoms kartoms. Negirdėti bejėgio šauksmo reiškia žmogiškumo praradimą.

 

 

Čia mes norime panagrinėti aborto pasekmes šeimai ir visuomenei. Mes norime panaudoti sąvoką „smurto ciklai“ (cycles de la violence). Ši sąvoka naudojama socialinėje patologijoje. Čia kalbama apie seką įvykių, kurie pagal tam tikrus dėsnius atsinaujina, taigi juos galima analizuoti. Remiantis šia analize, sudaromas terapijos planas, kad padarytume užburtam ratui galą. Abortas yra daugelio tokių ciklų centre ir paaiškina daugelį „cycles de la violence“, kuriuos mes pastebime mūsų visuomenėje.

 

Pirmasis užburtas ratas yra tas, kuris sujungia smurtą prieš vaikus ir abortą. Abortas sutrikdo ryšį tarp motinos ir vaiko, jis taip pat sutrikdo natūralų moters norą tenkinti vaiko interesus. Motina, iškentusi abortą, kito nėštumo metu taip pat bus išsigandusi ir prislėgta. Ji nėra gerai pasiruošusi priimti naują kūdikį, nes jai sunkiai sekasi jį „inkorporuoti“ (priimti į savo kūną, į savo galvą, į savo psichiką). Toks „inkorporavimas“ ypač neįmanomas tuomet, kai moteris po aborto neišgyveno gedulo. Kai ji laiko naują kūdikį ant rankų, jai dažnai yra kančia jį paliesti, jį žindyti; motinos ir vaiko ryšys vystosi silpniau. Kai kūdikis verkia, moteris išsigąsta arba įniršta. Moteris yra linkusi ne reikšti kūdikiui palankumą, o niršti ant kūdikio, smurtauti ir nesirūpinti juo. Tai reiškia, kad jeigu mergaite buvo nesirūpinama vaikystėje, ji dažniau linksta į abortus. Daugybė mokslinių tyrimų ir psichologiniai argumentai patvirtina šį fenomeną. Taip abortas ir nesirūpinimas yra tuo pačiu metu ir priežastis, ir efektas. Gamta šio ciklo negali išsamiai paaiškinti, jeigu nesusimąstoma apie kartų perdavimo faktorių (facteur transgénérationel). Čia reikia pritaikyti naują terapinę koncepciją. Užburtas velnio ratas veda prie smurto perdavimo kitoms kartoms.

 

 

Antrasis užburtas ratas liečia vyrą. Visuomenėje, kur moteris pasinaudoja „teise į abortą“, vyras nebeturi teisės apginti vaiką. Todėl jam yra sunkoka džiaugtis vaiku, apie kurį jis nežino – gyvens jis, ar ne. Jeigu vyras negali džiaugtis savo vaiku, t. y. negali turėti ryšio su vaiku, jeigu jis negali paremti savo žmonos nėštumo metu, tai turi blogų pasekmių moteriai. Jeigu moteris nejaučia paramos iš savo sutuoktinio, ji, remiantis neseniai paskelbtais tyrimais, du kartus dažniau gali patirti persileidimą arba atlikti abortą. Šiaurės Amerikos studijos patvirtina, kad 80% porų po aborto išsiskiria. Žmogus savo viduje yra giliai sužeistas, kai jis supranta, kad jo seksualumas nužudė žmogų. Po aborto atsiranda lytiniai sutrikimai, be to visomis formomis auga vyro smurtas moters atžvilgiu. Šį fenomeną pastebi visi gydytojai, gydantys poabortinį sindromą. Galima daryti išvadą, kad abortas labai pakeičia vyro ir moters santykius.

 

Trečiasis užburtas ratas yra pats blogiausias. Tai liečia vaikus, kurie išgyveno abortą. Išgyvenusiais abortą vaikais mes vadiname tuos, kurie gimė šeimoje, kurioje buvo padarytas abortas arba buvo svarstoma tai daryti. Neįgalūs žmonės žino, jog jie dažnai turi dėkoti palankioms aplinkybėms, kad jiems prieš gimimą nebuvo nustatyta tiksli diagnozė. Psichiatrai skiria dešimt išgyvenusių abortą žmonių tipų:

1. Statistiškai išgyvenę:

Čia kalbama apie asmenis, gimusius šalyje, kur jie turėjo būti nužudyti aborto metu, pvz., Kinijoje. Kinijoje gyvenantis vaikas žino, kad yra didelė laimė gyventi. Jis taip pat žino, kad tikrai turi brolių ir seserų, iš kurių šis šansas buvo atimtas.

2. Tie, kurie išgyveno po konsultacijų aborto klausimais:

Tėvai ilgai svarstė, gydytojai atliko tyrimus, bet galiausiai buvo priimtas sprendimas pasilikti kūdikį.

3. Tie, kurie išgyveno, nors jų šeimoje aborto metu buvo nužudyti broliai ir seserys:

Daugelis vaikų gimsta šeimose, kur brolis ar sesuo, arba keli broliai ir seserys buvo nužudyti.

4. Tie, kuriems tėvai sako:

„Reikėjo man geriau pasidaryti abortą, tu man tik našta. Aš dėl tavęs viską paaukojau“.

5. Išgyvenę neįgalieji:

Vis daugiau neįgalių vaikų žino, kad jie tik todėl gyvena, kad jų neįgalumas nebuvo diagnozuotas iki gimimo.

6. Išgyvenę po vieno ar kelių brolių ir seserų aborto „fivet“ atveju (pradėjimas mėgintuvėlyje, vėliau perkeliant embrioną į gimdą – dalis embrionų žūsta).

7. Išgyvenę po nepavykusio aborto:

Tarp nedaugelio pavyzdžių paminėtini Gianna Jesson ir Anna-Rosa Rodriques.

8. Nužudyti išgyvenę:

Čia kalbama apie tuos kūdikius, kai abortas daromas vėlesniais nėštumo mėnesiais ir nepaisant jo kūdikis į pasaulį ateina gyvas. Tuomet jis išmetamas numirti į šiukšlių kibirą arba nužudomas. Nors šių kūdikių gyvenimas buvo trumpas, jų mirtis palieka neišdildomą pėdsaką širdyse tų, kurie jį nužudė.

9. Išgyvenę dėl susiklosčiusių aplinkybių:

„Jeigu aš būčiau galėjusi, būčiau tave pašalinusi abortu“.

10. Išgyvenę dėl tėvų neapsisprendimo:

„Aš delsiau tol, kol jau buvo vėlu daryti abortą“.

 

 

Būtina, kad krikščionys gydytojai skubiai patikrintų dabartinės kartos vaikus, vaikus, kurie žino, kad jie gyvena tik todėl, jog buvo trokštami (svajonių vaikai), ir kad priešingu atveju jie būtų buvę pašalinti. Pasekmės išgyvenusiems abortą yra įvairios ir jas sunku kęsti. Atrodo, kad daugelis vaikų žino apie šeimoje buvusius aborto atvejus. Kaip turi jaustis vaikas, kuris žino, kad jo tėvai nužudė jo brolį ar seserį tik todėl, kad šie buvo nepageidaujami arba nenormalūs? Tai baimę kelianti tėvų galia: tėvai turi teisę spręsti, gyvens ar mirs jų vaikas! Šių išgyvenusių abortą vaikų bendravime su tėvais jaučiamas nerimas ir netikrumas. Šie vaikai yra pasyvūs, baikštūs arba ankstyvojoje vaikystėje yra kovingi, o atėjus paauglystei „sprogsta“. Kyla egzistencinis įniršis, smurtas, savižudybė, neapykanta visuomenei (kuri negimusio kūdikio nesaugo nuo žmogžudiškų tėvų ketinimų), pyktis ir maištas prieš tėvus. Psichiatrai teigia, kad visuomenėje, kurioje jaunosios kartos jausmai tėvams, nužudžiusiems jų brolius ir seseris, yra dvilypiai, būtų visiškai nesunku legalizuoti ir eutanaziją. Kadangi tokie vaikai niekada nepasitikėjo savo tėvais, jie nepasitiki ir savimi. Jie bijo tapti tėvais. Labai svarbu pabrėžti, kad išgyvenęs abortą vaikas nėra „laimingas“ savo gyvenime. Išgyvenę gamtos katastrofas ir koncentracijos stovyklas teigia, kad jie visuomet išlaiko egzistencinę baimę. Jie jaučiasi kalti ir klausia savęs, ar jie tik ne dėl to gyvena, kad jų vietoje mirė kiti. 

 

 

Išgyvenusių abortą sindromo klinikinį vaizdą trumpai galima apibūdinti taip:

1. Egzistencinė kaltė:

„Aš neturėčiau gyventi, aš esu kaltas dėl savo brolio mirties“.

2. Egzistencinė baimė:

„Aš noriu gyventi, bet aš esu prakeiktas, man visuomet įvyksta kas nors bloga“. Savęs žalojimas, savižudybės tendencijos, taip pat polinkis į narkotikus yra šios egzistencinės baimės manifestacija.

3. Baikštūs bei dvilypiai santykiai su tėvais ir vėliau su kitais žmonėmis jau suaugus.

4. Tiesos baimė:

„Aš tai turiu žinoti, bet aš to bijau – aš bijau tiesos“.

5. Nepasitikėjimas:

„Mano tėvai sako, kad jie mane myli, bet aš negaliu jais patikėti, aš negaliu niekuo tikėti“. „Taip yra protingiau – būti egoistišku ir besigėrinčiu savimi“.

6. Savimi pasitikėjimo trūkumas:

Jei vaikas negali pasitikėti tėvais, jis negali išvystyti ir savimi pasitikėjimo. Išgyvenę abortą yra lengvai paveikiami.

7. Egzistencinis kaltės jausmas:

„Aš neturėjau gyventi. Kam man vystyti savo sugebėjimus, ką tai duos?“

8. Išgyvenę abortą nežino, kas yra meilė. Jiems yra sudėtinga užmegzti pasitikėjimo ryšį su Dievu ir sunku pripažinti Dievą kaip mylintį Tėvą.

Vaikai, gimę šeimose, kur buvo padarytas abortas, yra dažniau linkę daryti abortus.

 

 

 

Ketvirtajame užburtame rate mes tiriame ryšį tarp aborto ir eugenikos. Mes jau sakėme: motina, pasidariusi abortą, labai baiminasi kito nėštumo metu. Šią baimę sustiprina ir išnaudoja medicina, kuri siūlo atlikti ultragarso tyrimus arba netgi ragina paimti kraujo mėginius dėl trisomijos-21 (mongolizmo, Dauno sindromo) ir kitų genetinių nukrypimų tyrimų. Kadangi buvusio (nutraukto) nėštumo metu motinos ir vaiko ryšys buvo sutraukytas, dabar motinai bus sunku priimti kūdikį, ji netgi bus skatinama jo nepriimti, jeigu jis nesivysto pagal jos pageidavimus. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad eugenikos praktika (t. y. „nevertingos“ gyvybės atmetimas), kuri yra išvystyta beveik visame pasaulyje, nėštumo nutraukimą siūlo netgi ten, kur niekas apie jį net negalvojo. Kai tik nustatomos vaisiaus anomalijos, medikai porai daro didelį spaudimą nutraukti nėštumą. Sutuoktiniai, kuriems daromas toks spaudimas, visiškai nebegali atsipalaiduoti.

 

Siekiant sukurti sistemą, kurią Liuveno profesorius Schooyans pavadino „ultranacizmu“, reikia trijų sąlygų: turi būti svarbios ideologinės nacizmo šaknys (gyvenimo kokybė, gyvybė verta/neverta gyventi, žmogiškojo intelekto kaip aukščiausio gėrio idealizavimas ir t. t.); šis judėjimas turi būti paplitęs visame pasaulyje; mes visi turime jame dalyvauti. Abortų liberalizavimas privedė prie to, kad žengiama prie „galutinio sprendimo“, kurio esmė yra tokia: silpnas, invalidas ir tas, kuris neduoda naudos, turi būti eliminuotas. Gydytojas krikščionis neturi slėpti iškrypusių ryšių, kurie šiandien egzistuoja tarp aborto, eugenikos ir etikos „komitetų“. Čia galioja stipresniojo teisė, įstatymo neigimas. Tuo pačiu metu bijomasi išprotėti, nes tampa aišku, kad ši žudanti jėga, tūnanti mumyse, turi būti kontroliuojama. Pasirenkamas „būdas“, sukuriama saugumą teikianti aplinka. New Age judėjimas suvedžioja išgyvenusius po aborto. Jums sukuriama raminanti aplinka, kalbama apie vyresnįjį brolį, kuris mus saugo ir t. t.

 

 

Paskutinis užburtas ratas yra tas, kuris sujungia abortą ir eutanaziją. Prenatalinė diagnostika reikalauja teikti vis daugiau reikšmės „gyvenimo kokybei“. Senyvo amžiaus žmonės bijo eutanazijos ir privalumą teikia savai mirčiai, jie kalba apie „orią mirtį“. Medicininė praktika žino, kad šie užburti ratai gali būti atskleisti ir kad terapija padaro galą šiai logikai – terapija, kurią lemia meilė.

Aborto pasekmės paliečia visus šeimos narius ir gresia jų egzistencijai. Kai naikinama šeima, kyla grėsmė visai visuomenei.

 

 

Čia žaidžiamas vis labiau iškrypęs žaidimas tarp individo ir visuomenės. Priimami abortą leidžiantys įstatymai, kurie sukuria ir institucionalizuoja nužmogėjimo sąlygas, o šios vėlgi skatina moteris daryti abortą. Jeigu aborto metu pažeisti asmenys neišgydomi, jie jau nebegirdi mažo ir silpno žmogaus šauksmo ir savo kaltę perkelia kitiems: „Jis, ji yra atsakingi...“. Norėdami pasiteisinti, jie padeda platinti mirties kultūrą. Jeigu visuomenė susideda iš sužeistų ir išsigandusių narių, tampa vis sunkiau jai vadovauti.

Dėl aborto (įstatyminio) liberalizavimo civilizacija patyrė labai didelių nuostolių. Buvo pareikšta valia, melo valia, ir ši valia socialiniame gyvenime yra nepakeičiama. Reikšmingiausia aborto pasekmė yra neviltis. Neviltis, kuri gali nuvesti į chaosą ir netgi į savęs naikinimą.

 

 

Bet Dievas neapleidžia savo tautos. Jis kreipiasi į žmones – gydytojus ir kunigus, kurie bendrauja su aborto pažeistais žmonėmis. Paskui jie lipa į pragarą, kad surastų tuos, kurie yra praradę viltį, ir jiems padėtų. Šie asmenys susivienija norėdami išgydyti šią beribę blogybę, didžiausią blogybę asmeniui, šeimai ir visuomenei.

 

 

 

1. Išsivysto pasyvi reakcija į žmonių tragedijas.

2. Išnyksta iš protėvių perimtas nekintantis principas – saugoti vaiką, silpnąjį.

3. Išsivysto emocinis nejautrumas žudymui ir smurtui.

4. Nebėra atitikimo tarp minčių ir veiksmų.

5. Einama eutanazijos ir eugenikos link.

6. Padidėja gimimų skaičiaus reguliavimo poreikis.

 

 

1. Sumažėja pasitikėjimas gydytojo ir paciento bendravime. Žala medicininių profesijų įvaizdžiui visuomenėje.

2. Medicina nebeįsiklauso į tautos moralę.

3. Gydytojai užima gynybos pozicijas, jie mažiau pastangų deda savo tarnybai.

4. Persekiojami gydytojai, ginantys gyvybę.

5. Slepiama tiesa, užtildomos publikacijos, kritiškai vertinančios abortą.

6. Padidėja sveikatos išlaidos (daugiau tyrimų, daugiau procesų, daugiau psichinių susirgimų).

7. Įsigali „maloningos mirties“ mentalitetas.

 

 

1. Įstatymas nebetenka moralinės direktyvos prasmės.

2. Vykdomas spaudimas, siekiant „politiškai korektiškos“ nuomonės.

3. Neteisingai pasmerkiami tie, kurie kovoja už gyvybę.

4. Menkėja silpnųjų apsauga.

5. Didėja nedorumas ir nepasitikėjimas „dans les affaires“.

6. Dingsta pasitikėjimas vyriausybe ir valstybės finansine sistema.

7. Ieškoma finansinės naudos iš žudymo.

 

 

1. Įtampos tarp tautų padidėjimas, netolygus gyventojų pasiskirstymas Šiaurės ir Pietų šalyse bei turtingose ir skurdžiose šalyse.

2. Kitoks amžiaus piramidės susidėstymas; vis daugėja senų žmonių.

3. Finansinės naštos augimas vis mažesniam jaunų šeimų skaičiui.

4. Genocidas (tautos žudymas) dėl fetocido (Tibete).

5. Dėl neišspręsto kaltės klausimo vis didėja susipriešinimas tarp žmonių.

6. Visuotinė neviltis.

 

Pastaba: ponia dr. Marie A. Peeters, dirbusi profesoriaus Jérome Lejeune (dabar jau miręs) asistente, dabar dirba institute „De Progenese“ Paryžiuje. 

 

 

Visų pirma pradėsiu nuo savo profesinės gydytojo patirties apie psichosomatinę žmogaus natūros visumą: ši visuma turi fundamentalią reikšmę sveikatos, ligos ir terapijos supratimui, taip pat esminę reikšmę dvasinių, psichinių ir fizinių ligonių medicininei ir psichologinei gydymo praktikai.

Kaip psichiatras, kuris žmogaus psichiką, sielą tiria turinio požiūriu bei juo remdamasis ją gydo, galiu paliudyti: psichika, žmogaus siela ir sielos paskirtis suteikia žmogiškai natūrai nepaprastą ir specifinę savybę, išskiriančią ją iš kitų gyvų padarų arba daiktų kosmoso. Kaip psichiatras, psichoterapeutas, gydytojas ir sielų tyrinėtojas aš galiu pakartoti savo profesinę patirtį žmogaus sielos ir žmogaus kūno srityje:

Žmogaus paveikslas, kuris geriausiai atitinka jo prigimtį, esmę ir tiesą, yra krikščioniškas žmogaus suvokimas. (Gamtamokslinio ir krikščioniškojo žmogaus suvokimo skirtumus aš išsamiai išnagrinėjau savo paskutinėje knygoje „Nuo padedančio gamtos mokslo prie gydančio Kristaus mokslo“). Paminėsiu štai ką: aš siūlau gamtamokslinio žmogaus suvokimo tiesų sąveiką su krikščioniškojo žmogaus paveikslo tiesomis. Abu požiūriai į žmogų papildo vienas kitą. Kadangi aš šiame pranešime akcentuosiu krikščionišką žmogaus paveikslą, dažnai kalbėsiu krikščioniška terminologija. Aš žinau, kad bus ir besipriešinančių tam. Bet tiesos ieškojime neturėčiau būti nesąžiningas.

Krikščioniškas žmogaus suvokimas supranta žmogaus sielą ir kūną kaip Dievo kūrinius, sutvertus pagal vieną ketinimą, planą ir su meile. Jų paskirtis yra per krikščionišką tikėjimą priimti, jausti, patirti Dievo tiesą ir meilę. Kūnas ir siela sudaro žmoguje gilią psichosomatinę (kūno ir sielos) vienovę. Ši žmogaus prigimtis, susidedanti iš individualaus kūno ir individualios sielos, yra Dievo Dvasios visai amžinybei pašauktas asmuo, nepakartojama asmenybė. Žmogaus kūnas, žmogaus soma be sielos – negyvas žmogaus kūnas – nėra asmuo. O žmogaus siela be vienkartinio, nepakartojamo, amžinybei, nemirtingumui priklausančio kūno taip pat nėra asmuo. Žmogus yra psichosomatinė vienovė, kurioje per malonę gyvena Kristus.

Kad tai vyksta iš tikrųjų, patvirtina psichologinė, psichosomatinė patirtis: susirgusio žmogaus sveikatą ir dvasinę ramybę galima atkurti tiek per kūną (somatinė terapija, visos kūno terapijos), tiek per sielą (psichinė terapija, visos psichoterapijos), tiek per Dievą (malonės suteikimas ir malda bei maldos išgirdimas, pneumoterapija). Tikras išgijimas gali pasireikšti tik tuomet, kai siela sveika. Jeigu sielos pasveikimas yra patikėtas Dievui, žmogui pasiseka išsivaduoti iš baimės, neurozės ir psichosomatinių ligų grėsmės.

Šio psichosomatinio ryšio tarp kūno, sielos ir Dievo Dvasios įtvirtinimui siūlyčiau pasinaudoti mano ir Esther Erkel sukurta psichosomatine bazine terapija, dar vadinama „Jėzaus terapija“. Tokiu būdu aš norėčiau įduoti jums į rankas reikalingą įrankį, paprastą, praktišką, lengvą kelią kiekvienam – kiekvienam vyrui, kiekvienai moteriai, kiekvienam sveikajam ir ligoniui – maldos kelią, pneumoterapiją Dievo link.

 

 

Tai, ką kalbėjau anksčiau, galima pritaikyti žmogaus embriono natūrai ir statusui – tai aš teigiu remdamasis savo profesine patirtimi:

Kiekvienas žmogaus embrionas yra toks pat, kaip ir gimęs žmogus – Dievo sutverta individuali, nepakartojama, gyventi pašaukta psichosomatinė vienovė, kurios Dievas norėjo, suteikė jai gyvybę ir ją apdovanojo, akimirka po akimirkos.

Gamtos mokslai patvirtina, kad susiliejus kiaušinėlio ir sėklos ląstelėms, susidaro žmogaus soma (kūnas) (J. Rickenbacher). O psichoterapija patvirtina, kad žmogaus soma yra Dievo Dvasios veikimu tampriai sujungta su nepakartojama psyche į vieną visumą. Taigi kiekviename žmoguje, netgi embrione iš esmės nuo kiaušinėlio ir sėklos susiliejimo momento veikia Kristaus Dvasia – ir tai yra svarbiausias dalykas. Žmogaus siela įkvėpiama šią susiliejimo akimirką.

Mano psichiatrinėje ir psichoterapinėje praktikoje aš beveik kas dieną gydžiau taip vadinamą „aborto neurozę“: dažnai ji moterims po vieno ar kelių abortų sukeldavo dideles, gilias, visą gyvenimą negyjančias sąžinės žaizdas, baimes, panikos būsenas, „beprasmiškos ateities jausmą“, augimo stagnaciją, sugriaudavo sielos ir kūno vienovę. Aborto neurozės gali peraugti į sunkiausius psichinius ir somatinius elgesio sutrikimus ir brandos deformavimą, gebėjimų įšaldymą, depresiją bei į ilgalaikio vegetatyvinio psichinio sindromo formas. Tokių moterų ėjimas – dažnai nežinomu, nesąmoningu keliu – į savo vidų, į Dievą neretai yra sustabdomas, nes ateities prasmės, meilės ir pasitikėjimo jausmas yra sutrikęs. Moterys po aborto neturi to kiekvienam žmogui specifiško ėjimo į priekį. Kelias į dangų, kelias atgal pas amžinai mylintį Tėvą yra sugadintas, nutrauktas. Ypač didelio, dažnai nei vienam žmogui neatskleisto, dažnai tik šios moters suvokto vargo esmė yra tame, kad ji nužudė savo besivystantį kūdikį ir – kadangi čia kalbama apie mirtį, atrodo, apie negrįžtamą dalyką – niekada nebebus įmanoma ištaisyti šio nusikaltimo, kuris sužeidė ir jos sielą. Jausmas, kad būsi amžinai atskirta nuo savo vaiko, kad jis amžiams yra žuvęs, paralyžiuoja ir išgąsdina. Moteris, aborto metu nužudydama kūdikį, kenkia savo pačios kūnui ir sielai: pasąmonėje kyla jausmas, kad Dievo Dvasia, taigi amžinas kelias, amžinoji tiesa, amžinasis gyvenimas yra prarasti. Jau nebėra amžinosios ateities Dievo globoje: atsiranda panika ir taip vadinami „panic disorders“, t. y. bendrieji vegetatyviniai psichosomatiniai sutrikimai, priklausantys tam tikroms medicininėms grupėms.

Labai dažnai šios moterys – o šiandien jų yra tikrai daug – savo visą gyvenimą lieka viduje įsitikinusios: ši kaltė, ši sąžinės kaltė, ši didžiausia iš visų kalčių niekada negali būti išgydyta, niekada ir niekieno. Kaip jau sakyta, sava tėkmė, savas kelias, sava branda, pašaukimas, paskirtis, savo vidinis ėjimas į amžinybę šiuo metu yra nutraukti, judėjimo nebėra. Nebejudama link amžinybės, link nepriklausomo nuo laiko buvimo su Dievu. Lieka pasmerkimas amžinai sąmonės stagnacijai, vienatvei ir Dievo apleidimui. Prasideda sąstingis, kuris vadinamas pragaru. Atgailaujanti neviltis tampa nuolatine būsena. Joms atrodo, kad jos nebegali nei atgailauti su džiaugsmu, nei patirti nuodėmės atleidimo, priimant Dievo pasigailėjimą. Aš čia kalbu apie savo profesinę patirtį iš tūkstančių psichoterapijos darbo valandų.

Mes bandome dažnai nesąmoningus procesus šiose moteryse aprašyti krikščioniškos žmogaus sampratos pagalba: Kristaus Dvasia yra svarbiausia kiekvienoje žmogaus psichosomatinėje vienovėje – nors Ji yra nepažįstama, Ji yra. Čia galioja ir tai, kad psichikoje ir kūne yra vieta, kurioje daugiausiai susikaupia žmogiškosios kaltės jausmo, ir tai dažniausiai yra ta vieta, kurioje Dievas daugiausiai gali atleisti ir gydyti. „Mums tenkančios nuodėmingos pagundos, silpnybės mūsų kūne gali virsti mūsų kūno ir sielos indu, lyg lopšiu. Būtent į šį indą, į šį lopšį, į šias mūsų blogybes ir nuodėmingumą Dievas Tėvas mums per savo Dvasią siunčia savo Sūnų. Dangui mūsų rodomas polinkis į nuodėmes Kristui dažniausiai yra vieta, kurioje Jis žemėje, čia, šiandien ir dabar tampa esantis dėl mūsų!“ (B. Staehelin, „Nuo padedančių gamtos mokslų iki gydančio Kristaus mokslo“).

Tokie psichiniai ir somatiniai polinkiai į silpnumą bei kaltę taip pat yra mūsų bėdos. Kalbėdami apie abortą, mes turime omenyje ne tik moterį, kuri nutraukė nėštumą, bet ir vyrą, kuris spaudžia daryti abortą arba jį atlieka. Čia kyla „psichosomatinis“ klausimas: ar gali tada gydantis Kristaus buvimas būti atpažįstamas tiesiogiai, ypač kūniškuose ir dvasiniuose šios bėdos centruose? Aš manau, kad taip.

Sunkiais aborto neurozių atvejais psichoterapijoje (ir pneumoterapijoje), tiek gydant moteris, tiek vyrus, su Dievo pagalba (netgi kai vyksta nesąmoningas, bet rimtas pasipriešinimas Dievo, Kristaus gydymui) pavyksta gauti atleidimą ir parvesdinti sielą namo. Norint prasilaužti, išvaduoti, pagydyti, kartais mėnesių mėnesiais reikia kartoti vieną nurodymą: joks žmogaus užmušimas, jokia žmogžudystė negali būti galutinė. Juk Dievas nė vienam žmogui neleidžia numirti visiems laikams. Absoliuti Kristaus meilė, priešingai negu žmonių meilė, yra begalinė ir niekada nesusilpnėja. Kiekvieną asmenį, kiekvieną žmogų, netgi ir visai jauną embrioną, Dievas paima į savo amžinąjį nemirtingumą – tai galioja ir kiekvienam abortui[2]. Šiuolaikinėje žmonių sąmonėje stokojama supratimo, kad žmogus yra amžina psichosomatinė vienovė, kurioje veikia Jėzus, ir tai yra priežastis, kodėl daugelis žmonių šiandien negerbia žmogaus gyvenimo ir nesupranta gilios lytiškumo reikšmės. Prasminga būtų neatskirti abiejų partnerių santykių nuo troškimo amžinai, amžinoje ištikimybėje būti kartu su Dievu ir neatsisakyti savo palikuonių netgi embriono pavidalu – netgi tuomet, kai šio noro išsipildymas, rodos, yra neįmanomas.

 

 

Žmogaus gyvenimas ir tuo pačiu amžinasis gyvenimas (tegul bus tai pabrėžtinai pakartota) prasideda – tiek remiantis krikščionišku, tiek gamtos mokslų žmogaus suvokimu – nuo kiaušinėlio ląstelės ir sėklos ląstelės susiliejimo. Šio susiliejimo akimirką Dievas ima veikti žmoguje. Dievo įsakymas, pasiūlymas, nurodymas laikytis Jo tvarkos mums, žmonėms reiškia: „Tu privalai nežudyti“. Tikėjimas Dievu kiekvienam suaugusiajam, kuris yra paklusnus ir atsakingas Dievui, nesvarbu, moteris tai ar vyras, siūlo: nereikėtų dirbtinai nutraukti embriono gyvybės.

Bet ten, kur dėl kokių nors priežasčių žmogus nebepajėgia vykdyti krikščioniškojo žmogaus suvokimo idealų – taip pat ir lyties bei dauginimosi srityse – žmogaus visuomet laukia Dievo gailestingumas, atleidimas ir amžina meilė.

 

 

 

Ciūricho vyriausybės tarybos ketinimas pakeisti priėmimo sąlygas į Kantono akušerių mokyklą prie Ciūricho universitetinės ligoninės mane labai sukrėtė. Pagal naują projektą į mokyklą negali būti priimamos pretendentės, kurios dėl sąžinės įsitikinimų nenori bendradarbiauti darant abortus. Kai aukščiau paminėtos akušerių mokyklos vadovė, kalbėdama per radiją apie naujas taisykles, pavartojo žodį „tolerancija“, man tai reiškė visišką cinizmą, nes kiekviena pretendentė, kiekviena medicinos sesuo ir kiekvienas slaugytojas, taip pat kiekviena gydytoja ir kiekvienas gydytojas, aborto klausimais kovojantys su savo sąžine, yra labai giliai traumuojami.  

Mano pirmojoje asistento tarnyboje – Ciūricho ligoninėje aš 20 metų asistavau darant abortus. Per pjūvį pilve buvo išimamas vaisius iš gimdos ir padedamas į dubenį. Tai, kas spurdėjo dubenyje, nebuvo „ląstelių sankaupa“ (šią sąvoką aš dažnai girdžiu diskusijų metu), tai buvo mažas, maždaug keturių mėnesių žmogus, kuris turėjo viską, kaip ir pavaizduota Lennarto Nilssono knygoje „Kūdikio atsiradimas“, kurią mes dažnai rodome mūsų vaikams. Šis spurdantis žmogiukas paliko didelį pėdsaką mano sieloje. Visa operacinė brigada liko prislėgta. Tuo akimirksniu man pasidarė aišku, kad tai yra mano paskutinė pagalba nutraukiant nėštumą (koks gražus žodis pavadinti nužudymui...). Tuometinis mano vyriausias gydytojas pats kentė dvasines kančias atlikdamas tokias operacijas, todėl jis pritarė mano apsisprendimui.

Galbūt dabar suprantama, kodėl aukščiau paminėtos naujos taisyklės mane taip sukrėtė. Aš tikiuosi ir laukiu, kad Kantono taryba, vertindama akušerių mokyklos priėmimo sąlygas, ne tik pripažins toleranciją nėščių moterų atžvilgiu, bet rimtai pažiūrės į pavienių akušerių mokyklos moksleivių įsitikinimus ir akušerių mokyklą įpareigos šiuos sunkumus aiškiai pripažinti.

 

Christa Meves biografija: filosofijos studijos Vroclavo ir Kylio universitetuose, valstybinis egzaminas Hamburge, psichologijos studijos, psichoterapeuto specialiosios studijos Hanoverio institute ir Göttingene. Dabar ji laisvai praktikuojanti vaikų ir jaunimo psichoterapeutė Uelzene, viena iš savaitraščio Rheinischer Merkur leidėjų.

 

Prenataliniai tyrimai ir genetika įrodė, kad kiekvienas žmogus nuo pat savo pradėjimo yra unikali, nepakeičiama, specifinė žmogiška būtybė. Šie duomenys sustiprina krikščionišką žmogaus sampratą, pagal kurią žmogus yra Dievo kūrinys, Dievo, kuris kviečia žmones vykdyti savo gyvenimo misiją – galimybę tapti Jo vaiku. Supratimas, kad mes esame vieno Tėvo vaikai, žmones padaro broliais ir seserimis, kurie yra gimę iš Dievo, ir skatina mus vienas kitą mylėti ir gerbti. Šis požiūris draudžia vienas kitą žudyti. Jeigu apvaisinimo metu įvykdomas Dievo planas suteikti tam tikram žmogui gyvybę, krikščioniškieji įsitikinimai draudžia abortą. Tai krikščioniui reiškia, kad nėštumo faktu konstatuotam Dievo norui suteikti naujam žmogui gyvybę priešpastatomi savavališki, iš puikybės kilę žmonių norai. Pagal krikščionių įsitikinimus, abortas yra kova prieš Dievo valią ir tuo pačiu reiškia nuodėmę, t. y. atskalūnišką atsiskyrimą nuo jo.

Iš savo terapinės patirties galiu pasakyti, kad kai kurias moteris – netgi kai jos neturi ryšio su krikščionybe – po aborto ištinka depresija, kuri atsiranda dėl kaltės jausmo. Dažnai ji dingsta tik tuomet, kai pastojama dar kartą – sąmoningai ir planuotai (lyg darant atgailą).

 

 

Teiginys, kad vėlyvosios psichinės pasekmės po aborto pasireiškia labai retai ir trumpai, neatitinka tikrovės. Aš atlikau dvi moterų po legalių abruptio (abortų) psichosocialines apklausas, kurios patvirtina tokių intervencijų reikšmingumą.

Nėra aborto be rizikos. Viena vertus, ši intervencija įtakoja žmogaus egzistencijos formą – čia kalbama apie buvimą arba nebuvimą, apie negimusio kūdikio gyvenimą arba mirtį. Kita vertus, besilaukianti moteris atlieka aktą, kuris yra priešingas jos moteriškai prigimčiai ir galimam jos kaip moters, būtent motinystės vaidmens atlikimui. Kadangi abortas yra priešingas prigimčiai aktas, tai reiškia, kad jis nukreiptas prieš moters prigimtį ir todėl patenka į koliziją su jos moteriška savimone, juolab, kad vis daugiau moterų mano, jog reikia atsisakyti „konvencinio“ (iš susitarimo kylančio) moters ir motinos vaidmens supratimo.

Todėl nėštumo konflikto atveju psichosocialinių konsultacijų metu ji dažnai atmeta alternatyvų pasiūlymą dėl jos kūdikio įvaikinimo, nurodydama argumentus: „Aš neatiduosiu savo vaiko, savo kūno ir kraujo, auginti kitiems žmonėms. Geriau aš nutrauksiu nėštumą“. Aborto metu nužudžius negimusį kūdikį, moterį ištinka gilesnė savimonės krizė, negu po krūties amputacijos krūties vėžio atveju. Tai yra dalis moters kūno, o negimęs vaikas, priešingai, yra savarankiškas, nuo motinos atskiras asmuo.

Maždaug 80% apklaustų moterų sutinka, kad gali pasireikšti vėlyvosios psichinės aborto pasekmės, kurios yra sunkesnės už somatines (pasekmes kūnui), nes patirtis rodo, kad sėkmingos psichoterapijos prognozė yra mažiau tikėtina. Iš esmės galima pasakyti, kad po aborto pasireiškia šios vėlyvosios psichinės pasekmės:

Dažnai dėl psichinių negalavimų atsiranda ir funkciniai sutrikimai, pvz., širdies ritmo svyravimai, nepastovus kraujospūdis, migrena, virškinamojo trakto sutrikimai, pilvo spazmai, priešlaikiniai skausmai kito nėštumo metu, miego problemos ir pan.

Maždaug 60% apklaustų moterų mano išgyvenusios atgailos ir kaltės jausmą po aborto, daugelis jų vis dar jaučiasi kaltos. Nesvarbu, ar moterys tiesiogiai, ar netiesiogiai klausiamos apie kaltės jausmus ir sąžinės priekaištus, jos dažniausiai atsako: „Taip. Po aborto aš dažniau jaučiuosi kalta, pati nežinodama, kodėl“. Apklausiant apie kaltės jausmo buvimą, sąžinės priekaištus ar apgailestavimą, dažnai tas klausimas skubiai užginčijamas arba šiaip paneigiamas. Priešingai, moterys dažnai skundžiasi dėl vegetatyvinių simptomų, kurie po aborto pasireiškė iš naujo. Iš dalies čia visų pirma kalbama apie somatinius, iš dalies apie psichosomatinius nusiskundimus. Pats kaltės jausmas sąmonėje nebegyvena, jis pakitusia forma jaučiamas kaip fizinis skausmas. Gydytojas specialistas Bossas mano, kad baimė ir kaltės jausmai vis labiau slepiasi žmogaus kūne ir paskui ima kalbėti nesuprantama vadinamųjų funkcinių sutrikimų kalba: širdies, virškinamojo trakto sutrikimais arba kitų organų neurozėmis. Atrodo, lyg pasąmonė sutiktų su tuo, kad konfliktas būtų sprendžiamas somatiniame lygmenyje.

Maždaug 35% – 40% apklaustų moterų nurodo padažnėjusią arba naujai atsiradusią nuotaikų kaitą ir depresinę būklę. Jos apibūdinamos kaip padidintas dirglumas, nuotaikų kaita (pakili – linksma – liūdna), iki depresijos, dėl kurios moterys priverstos gydytis stacionariai arba ambulatoriškai, joms taikoma psichosomatinė ir psichiatrinė terapija. Kyla mintys apie savižudybę arba netgi bandoma nusižudyti, ko nebuvo iki aborto. Kitos moterys neturi jokio tikėjimo ateitimi, turi prisiversti dirbti tuos darbus, kuriuos prieš abortą atlikdavo su malonumu, kartais jos iš savo sunkios situacijos nemato jokios išeities.

Apie 35% po aborto dažniau verkia, netgi neturėdamos tam motyvo: kai tik interviu metu buvo klausiama apie abortą, viena pacientė pradėdavo verkti, nors po aborto jau buvo praėję 4 metai. Ji prisimena, kad ji labai verkė iš karto po aborto ir tai tęsėsi dar dvejus metus. Pastaraisiais metais jai palengvėjo, bet kartais ją apninka liūdesys ir depresinės nuotaikos, ypač tuomet, kai ji mato vaikus, kurie yra aborto metu prarasto vaiko amžiaus.

Teiginį „po aborto aš dažniau jaučiu baimę, nežinodama kodėl“ maždaug 30% moterų patvirtina žodžiu „taip“. Košmariškuose sapnuose po aborto ir vėliau moterys mato, pavyzdžiui, savo mažus kūdikėlius, kurie yra be odos, iškrinta ant lovos, skęsta upelyje ar susipjausto stiklo šukėmis. Moterys sapnuoja kūdikius, kurie yra išalkę, apleisti arba suluošinti.

Daugiau nei pusė apklaustų moterų iš karto po aborto ir netgi vėliau jaučiasi ne išlaisvintos ir geros nuotaikos, o nervingesnės, dažniau prarandančios savitvardą ir ligi šiolei negalinčios atgauti savo vidinės ramybės bei psichinio stabilumo. Viena pacientė sako, kad laikotarpis po aborto buvęs labai sunkus. Ji jautėsi tarsi mirusi. Kita moteris jautė, kad jos gyvenimas galutinai sužlugo. Trečioji mano, kad abortas buvo baisus dvasinis smūgis, jos žodžiais tariant: „Tai yra taip sunku... Niekas nežino, kaip tai sunku. Nuo to laiko aš supratau, kad aš daugiau niekada to   nedarysiu“. Moteris kankina klausimas: „Ar tai, ką aš dariau, buvo teisinga?“ – „Ar iš tikrųjų tai buvo tikras žmogus?“ – „Ką gydytojai padarė su mano negyvu kūdikiu?“ – „Kas su juo atsitiko?“ Dažnai girdime posakį: „Aš turiu galvoti apie savo vaiką, kai matau kitas moteris su savo vaikais. Aš jaučiuosi kalta, nes sunaikinau gyvybę“.

Kadangi kai kas teigia, kad nurodyti procentiniai skaičiai gali būti dideli dėl to, kad galimai buvo apklausiamos religingos ir tikėjimą praktikuojančios moterys, pateiksime moterų atsakymus į tokio pobūdžio klausimą. Į teiginį: „Aš manau, kad aš esu pakankamai religinga“ 48% apklaustųjų atsakė „taip“, bet 33% iš pasakiusių „taip“ atsakė, kad jos nėra praktikuojančios tikinčiosios, ir tai patvirtino teze: „Man gyvenime bažnyčios nereikia“. Moterys katalikės, apklausos metu buvusios labai nuoširdžios, pripažino, kad jau keletą kartų išpažino aborto nuodėmę, bet nepaisant to, psichinio palengvėjimo nejaučia. Čia reikia dar kartą pabrėžti, kad aborto vėlyvąsias pasekmes sukelia dvasinės, o ne bažnytinės ar konfesinės priežastys, nes priešingu atveju moterims katalikėms išpažintis turėtų pašalinti sąžinės graužatį ir palengvinti psichinę būklę.

Kadangi visos abortą pasidariusios moterys turi gyventi su šiais slogiais prisiminimais, jos bando sukurti gynybos mechanizmus, kurie joms leidžia apsiginti nuo kaltės ir gailėjimosi jausmų, baimės būsenų ir depresijų. „Daugeliu atvejų abortas buvo perdirbtas į konfliktišką tariamą prisitaikymą, į neigimą ir projekciją, kurie yra svarbiausi gynybos mechanizmai, siekiant išvengti depresijos“. Čia kokybės požiūriu nutraukusių nėštumą suaugusių moterų ir paauglių gynybos mechanizmai niekuo nesiskiria.

Norėdamos perdirbti aborto psichines vėlyvąsias pasekmes, moterys praktikuoja tris mechanizmus: 1) nustūmimą; 2) projekciją; 3) konfrontaciją.

Išgyvenimų apdorojimas ir apdorojimo mechanizmo pasirinkimas priklauso nuo moters asmenybės. Priklausomai nuo charakterio, moterys skirstomos į inteligentiškas ir/arba psichiškai diferencijuotas, kurios abortą išgyvena santykinai sąmoningai. Jau konsultacinių pokalbių dėl nėštumo konflikto metu pastebima, kad jos reaguoja jautriau, moteriškiau, atsakingiau. Jos daug dažniau yra pasiruošusios gimdyti kūdikį. Jos labiau supranta psichologinius argumentus, negu psichiškai mažiau diferencijuotos moterys. Jeigu jos po vieno ar kelių konsultacinių pokalbių vis dėlto nutraukia nėštumą, jos abortą išgyvena sunkiau, negu psichiškai mažai diferencijuotos moterys.

Mažiau inteligentiškos arba infantilios (vaikiškos), atsilikusios moters psichika dažniau yra ne tokia jautri, netgi abejinga, ji rodo mažiau atsakomybės. Priklausomai nuo aplinkybių, ji netgi būna isteriška ir pikta. Jau konsultacijų dėl nėštumo konflikto metu pastebima, kad ji dažniau linkusi nutraukti nėštumą. Todėl ji dažniau atlieka abortą, negu psichiškai diferencijuota moteris. Po aborto ji labiau linkusi problemas nustumti į pasąmonę, ir tuomet konfliktas sprendžiamas vegetatyvinių, neurotinių sutrikimų somatizavimu (virtimu organiniais sutrikimais).

 

 

 

Nėra jokios abejonės, kad apvaisinimo metu, kai susilieja kiaušinėlio ir sėklos ląstelės, prasideda žmogaus egzistavimas. Moksliniu požiūriu yra nenuginčijama tiesa, kad netgi apvaisinant mėgintuvėlyje iš tiesų prasideda gyvybė. Kiekvienas kitas gyvybės pradžios apibrėžimas yra savavališkas ir netikslus, netgi kai konstatuojama, kad nėštumas prasideda nuo embriono įsitvirtinimo gimdoje ir manoma, kad gyvybė prasideda nuo šio momento.

Tai, kad vaiko tėvas po aborto nepalaiko savo partnerės, yra plačiai paplitęs fenomenas. Tokiu būdu jis stumia moteris į psichiniu požiūriu situaciją be išeities. Aš pastebėjau, kad moterys, kurių partneris palaikė ją ir jos vaiką, tik labai išimtinais atvejais nutraukdavo nėštumą. Kai vyras sako: „Tai yra tavo problema, susitvarkyk“, – moteris dažniausiai abortą mato kaip vienintelę išeitį.

Patirtis rodo, kad dažniausiai po aborto partneriai išsiskiria, kartais netgi praėjus keleriems metams. Abortas nesiderina su tikrąja partneryste. Dažniausiai partneris palieka moterį dėl to, kad nebegali pakęsti jos sąžinės priekaištų.

Aš nepažįstu nė vienos moters, kuri būtų aborto pasekmes nugalėjusi savo jėgomis. Mano patirtį patvirtina daugelis šios problematikos žinovų, pvz., Susan Stanford, kuri labai išsamiai aprašo poabortinį sindromą, taip pat Karin Struck ir kiti.

Mes pastebėjome, kad vienintelė galimybė įveikti abortą yra krikščioniškas atleidimas. Todėl aš moteriai nurodau šį aspektą ir padrąsinu ją pasitikėti sielovadininkais, kad ji atleidimo dėka galėtų pradėti viską iš naujo. Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kokio masto yra poabortinis sindromas: 80% po aborto kenčia vėlyvąsias psichines pasekmes!

Kiekvienas šių laikų žmogus šiandien gali ir privalo žinoti, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo ir niekas neturi teisės į ją kėsintis iki jos natūralios mirties.

Mes neturime teisės užmušti žmogų, tai mes žinome iš Dešimties Dievo įsakymų. Jie galioja dar nuo Mozės laikų ir niekas negali jų anuliuoti. Netgi žymūs autoriai sako, kad nėra kitų moralinių direktyvų, kurios taip tiksliai išdėstytų gyvenimo vertybes. Jais remdamiesi, turime reguliuoti ir savo lytinį elgesį, kad jis nebevestų prie tokio didelio abortų skaičiaus.

 

---

[1] Šis žodis nėra tinkamiausias apibūdinimas, bet jis naudojamas plačiąja prasme ir taikomas visiems, kurie dalyvavo aborte  arba kažkaip prie jo prisidėjo, pvz.  motina, tėvas, senelis, šeimos gydytojas, konsultantas ir t. t.

[2] Visų žmonių kūnai pasaulio pabaigoje bus prikelti, bet į gyvenimą su Dievu danguje bus pašaukti tik gavę vandens, kankinystės ar troškimo Krikštą ir iki mirties išlikę malonės būklėje. Anot visuotinio katalikų teologų mokymo, vaikai (ir nužudytieji abortu), kurie mirė be Krikšto, t. y. su gimtąja nuodėme, nepateks į dangų, bet turės tam tikrą natūralią palaimą vadinamame limbus puerorum. Todėl abortas yra didesnis nusikaltimas už pakrikštyto žmogaus nužudymą, nes užkerta kelią link palaimingo Dievo regėjimo danguje. – red. past.