Išvadavimas iš visokio blogio: Libera nos
Libera nos, quæsumus, Domine, ab omnibus malis, præteritis, præsentibus et futuris: et intercedente beata et gloriosa semper virgine Dei Genitrice Maria, cum beatis Apostolis tuis Petro et Paulo, atque Andrea, et omnibus sanctis, da propitius pacem in diebus nostris: ut ope misericordiæ tuæ adjuti, et a peccato simus semper liberi, et ab omni perturbatione securi. Per eundem Dominum nostrum Jesum Christum Filium tuum, qui tecum vivit et regnat in unitate Spiritus Sancti Deus,
C – Per omnia sæcula sæculorum.
P – Amen.
Gelbėk mus, meldžiame, Viešpatie, nuo visokių buvusių, esamų ir būsimų blogybių ir užtariant palaimintajai ir šlovingajai visuomet Mergelei, Dievo Gimdytojai Marijai, su palaimintaisiais Tavo apaštalais Petru ir Pauliumi bei Andriejumi ir visais šventaisiais, maloningai duok taiką mūsų dienomis, kad Tavo gailestingos galios padedami, ir nuo nuodėmės būtume visuomet laisvi, ir nuo visokio neramumo apsaugoti. Per tą patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje.
C – Per visus amžių amžius.
P – Amen.
Kai blogis, su kuriuo reikia kovoti, būna ypač didelis, pavyzdžiui, prancūzų masonerijos vykdomas blogis, kai jis būna iš tiesų šėtoniškas, jam atitaisyti reikia ne mažiau ypatingo dvasinio veikimo, vadovaujant Švč. Mergelei Marijai, keliančiai baimę demonui. (...) Kiekvienas apaštalas ir netgi kiekvienas uolus kovojančiosios Bažnyčios narys privalo būti pasirengęs šiam kontempliatyviam gyvenimui ir šiai šventai kovai. Šį pasirengimą sudaro kasdien šv. Mišiose, ypač konsekracijos – amžinosios Išganytojo kunigystės veiksmo – akimirką atnaujinamas savęs paaukojimas Dievui. Kalbu apie įvairių prieštaravimų ir kliūčių, su kuriomis kasdien susiduriame, paaukojimą; visokių sunkumų, kuriuos patiriame stengdamiesi vis geriau vykdyti savo luomo pareigas, paaukojimą; taip pat Apvaizdos mums siunčiamų kasdieninių vargų priėmimą – antgamtinėje šviesoje, su malda, prašančia ne kryžių, bet meilės kryžiams, kuriuos Viešpats nuo amžių mums paskyrė, kad mus apvalytų ir paskatintų darbuotis artimo išganymui.
Vienas šiuolaikinis poetas vardu Jacques’as Debout dramatiškoje poemoje „Trys prieš Kitą“[1] šėtono lūpomis šitaip išreiškia šv. Mišių vertę:
„Turtų demonas klausia šėtono:
– Ką Dievas mums priešpastato? Ką Jis mums priešpastato?
Šėtonas atsako:
– Amžinąją auką, kuri sutraiškė mano galvą ir, nepaisant mano pastangų, kasdien iš manęs išplėšia gyvuosius ir mirusiuosius. Mišios tarsi revoliucijos lemia paslėptą tautų likimą, niekam nepastebint jos gali sukrėsti visą pasaulį. Mišios pasiekia ir paliečia visus, ne vien tik kunigą su mišiolu. Didžiausia kliūtis, prieš kurią aš bejėgis – kai bažnyčioje, kluone, ar varganoje trobelėje silpnas, vargšas žmogus rankose laiko kraupiąją ostiją, baisųjį vyną.“
Tai nuostabu! Šėtonas, sutraiškytas Mišių! Mūsų Viešpats nugalėjo velnią per kryžių. Nėra stipresnio egzorcizmo už Mišių auką[2].
Ramybės prašymas: Pax Domini sit semper vobiscum
C – Pax Domini sit semper vobiscum.
P – Et cum spiritu tuo.
C – Viešpaties ramybė visuomet tebūna su jumis.
P – Ir su tavo dvasia.
Kryžiaus aukos ir Mišių vaisius yra ramybė: ramybė sieloms ir visuomenėms, kurios priima mūsų Viešpatį ir paklūsta Jo meilės Įstatymui.
Maldos, kurias Bažnyčia mums nurodo kalbėti prieš komuniją, parodo, kad vienas iš pagrindinių Kalvarijos vaisių yra ramybė. Kentėdamas neįsivaizduojamas nukryžiavimo kančias, nepaisydamas vinimis pervertų rankų ir kojų, nepaisydamas tekančio kraujo, mūsų Viešpats išlaikė nedrumsčiamą ramybę. Kaip tik tai yra vienas iš Mišių aukos ir Kryžiaus vaisių. Kaip sako šv. Augustinas, taika – tai tvarkos ramybė[3], o tvarka buvo atstatyta. Per Kryžiaus auką buvo atstatytas tiltas tarp Dievo ir žmonių, iš to kyla šios aukos pratęsimo – Mišių svarba. Mūsų Viešpats atstatė tvarką trimis pergalėmis: prieš velnią, nuodėmę ir mirtį. Tvarka buvo iš tiesų atstatyta.
Pergalė prieš velnią:
„Nors velnias ir neprarado visos savo galios, nuo šiol jo pralaimėjimas yra neabejotinas. To įrodymas – triumfuojanti Bažnyčia (dangaus išrinktieji) ir kenčianti Bažnyčia (skaistyklos vėlės). Šios sielos velniui nepasiekiamos: jos laimėjo, tai mūsų Viešpaties pergalė. Velnias tai žino, bet jis persekioja tuos, kurie dar nepasiekė dangiškosios palaimos. Todėl turime pasiryžti pasinaudoti šv. Mišių mums duodama jėga ir nugalėti velnią, pasitraukti nuo visų pasaulio pagundų bei atitraukti nuo velnio įtakos tuos, už kuriuos esame atsakingi.“
Pergalė prieš nuodėmę:
„Dangaus išrinktieji yra išvaduoti nuo nerimo, kuris visą laiką mus kankina ir skatina savęs klausti, ar per savo silpnumą, apsileidimą ir neištikimybę neatsidursime nuodėmėje. Taigi privalome visada budėti, kad išvengtume nuodėmės ir pasiektume prieš ją pergalę, kuri yra ypatinga šventosios Mišių aukos malonė.“
Pagaliau pergalė prieš mirtį:
„Be abejo, mes žinome, kad mirsime. Tačiau taip pat žinome, kad savyje turime amžinąjį gyvenimą. Jei nesame susitepę nuodėme, jei turime malonę, galime būti tikri, kad turime amžinąjį gyvenimą. Tas, kuris turi Dievo malonę, turi amžinąjį gyvenimą. Tad nuo šiol per malonės gyvenimą turime amžinąjį gyvenimą; mes jau nugalėjome mirtį. Tačiau privalome šį gyvenimą prižiūrėti, privalome jį saugoti nuo visokių pavojų, privalome jį palaikyti, maitinti šv. Eucharistija. Tai kaip tik yra vienas iš Mišių aukos vaisių.“
Taigi, gyvenkime toje ramybėje. Ši ramybė kol kas santykinė, nes mes dar nepasiekėme savojo galutinio tikslo. Prieš gaudami Išganytojo mums siūlomą vainiką, privalome dar šiek tiek pažygiuoti. Vis dėlto privalome turėti sielos ramybę, nes per šv. Mišių auką gauname jėgą ir malonę, padėsiančias mums nugalėti velnią, nuodėmę ir mirtį[4].
Malda Hæc commixtio, kalbama įleidžiant atlaužtą Ostijos dalelę į taurę
Hæc commixtio, et consecratio Corporis et Sanguinis Domini nostri Jesu Christi, fiat accipientibus nobis in vitam æternam. Amen.
Šis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sujungimas ir pašventinimas tebūna mums, priimantiems, amžinajam gyvenimui. Amen.
Eucharistija yra amžinojo gyvenimo laidas.
Mano brangūs draugai, dėl ko aukosite šventąją Mišių auką? „Kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų.“ [5] (Jn 10, 10) Kaip tik to mūsų Viešpats ir norėjo: „Kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“. Mišių auka neturi kito tikslo, kaip tik duoti gyvenimą. Kokį gyvenimą? Ne šio pasaulio, ne kūnišką gyvenimą, bet antgamtinį, dieviškąjį gyvenimą, kurį buvome praradę. Viešpats panoro mums duoti savo gyvenimą, panoro įvesti į Švč. Trejybę, kad ir kokie menki bei silpni būtume. Mūsų Viešpats panoro, kad dalyvautume Jo dieviškajame gyvenime, ir todėl mirė ant kryžiaus. Taigi, jūs aukosite šv. Mišias, kad duotumėte gyvenimą, o Mišių aukos vaisius – tai Eucharistija, kurioje yra mūsų Viešpaties Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė. Kaip visa tai didinga[6]!
Eucharistija yra mūsų vilties paslaptis. Pats Kristus pasakė: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Jis bus mūsų prisikėlimas. Jėzaus Kristaus Kūnas, kurį priimame į savo varganą kūną, yra mūsų prisikėlimo laidas. Mes jau turime amžinąjį gyvenimą; jis mūsų nebepaliks. Netgi mirties valandą mumyse tūnos tas mūsų kūnų prisikėlimo amžinybei daigas, nes mes priimdavome Komuniją, nes buvome susivieniję su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje. Tai pažada pats Išganytojas, ir kaip tik šią evangelijos ištrauką Bažnyčia parinko Mirusiųjų Mišioms[7].
***
Eucharistija yra tarsi sėkla mumyse, mūsų kūnų prisikėlimo sėkla, nes šv. Komunijoje priimame prisikėlusį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis mumyse yra su savo prisikėlusiu šlovinguoju Kūnu. Taigi, mums Jis yra kaip prisikėlimo sėkla. Šios tiesos tokios nuostabios ir paguodžiančios, kad niekada Gerajam Dievui pakankamai neatsidėkosime už tai, kad galime kiekvieną dieną artintis prie šv. Komunijos[8].
Agnus Dei
Agnus Dei qui tollis peccata mundi, miserere nobis.
Agnus Dei qui tollis peccata mundi, miserere nobis.
Agnus Dei qui tollis peccata mundi, dona nobis pacem.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, suteik mums ramybę.
Pamaldžios sielos jaučia bendrumą su visais žmonėmis ir kenčia dėl visų pasaulyje daromų nuodėmių. Jos tam tikra prasme neša pasaulio nuodėmes, kaip mūsų Viešpats jas nešė. Jos jaučiasi taip, tarsi ant jų pečių būtų užkrautos visos pasaulio nuodėmės. Jos taip trokšta sekti Jėzumi Kristumi, kad nori dalyvauti Jo kentėjimuose ir kryžiuje. To prašo pats mūsų Viešpats, tai pabrėžia ir šv. Paulius: reikia papildyti, kiek tai įmanoma, „ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24).[9]
***
Kunigas ypatingai, savo dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu, neša pasaulio nuodėmes. Kas vienu metu yra paslaptinga, skausminga ir kartu teikia didžiulę paguodą kunigui? Tai išpažinčių klausymas. Klausykloje žmonės išlieja kunigui visus savo vargus, o jis savo širdyje, apsaugotoje absoliučios sakramentinės paslapties, neša visas šias pasaulio nuodėmes. Jis jas neša su skausmu, kentėdamas, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, bet drauge ir džiaugdamasis, jog Atgailos sakramento žodžiais nuplovė sielas Jėzaus Kraujyje, kad jos taptų baltos kaip sniegas ir turėtų dvasinį gyvenimą. Taigi, jei kunigas kenčia nuo tų moralinių žaizdų, kuriuos aptinka penitentų sielose, jis turėtų trokšti jas pagydyti, kaip tai darė Jėzus Kristus. Mūsų Viešpats, būdamas šiame pasaulyje, gydė ne vien žmonių kūnus, bet ypač sielas. Išganytojas tai darė per visus trejus savo viešosios veiklos metus; būtent tą patį daro ir kunigas: gydo sielas[10].
***
Žinoma, mes rūpinamės apleistaisiais ir ligoniais, bet dvasinis vargas yra daug rimtesnis ir kaip tik jis turi būti pagrindinis kunigo rūpesčio objektas. Pirmiausia kunigas privalo gailėtis tų, kurie yra dvasiniame varge, kurie yra dvasiniai ligoniai. Kunigas turi jausti savo širdyje gailestį, jį turi traukti nuodėmėje esančios sielos, kad jis galėtų joms atnešti gyvenimą[11].
***
Prisiminkite Arso kleboną ir tėvą Pijų. Šie kunigai savo gyvenimą praleido klausykloje. Kodėl? Nes žinojo, kad čia, duodami išrišimą nusidėjėliams, išlieja ant jų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują ir savo patarimais juos sustiprina. Daugybė žmonių viduje kenčia nuo dalykų, kuriuos gali pasakyti tiktai kunigui, kuriuos gali pasakyti tiktai Dievui. Kunigas visa tai tyliai neša savo širdyje, nes privalo saugoti išpažinties paslaptį. Jis neša pasaulio kryžius. Kokia graži tarnystė[12]!
[1] Les Trois contre l’Autre.
[2] Rekolekcijos, Écône, 1978 m. rugsėjis.
[3] Tranquillitas ordinis (šv. Augustinas, Dievo valstybė, XIX, 13).
[4] Kunigų rekolekcijos, Flavigny, 1976 m. birželio 27 d.
[5] Ut vitam habeant et abundantius habeant.
[6] Homilija, kunigų šventimai, Écône, 1975 m. birželio 29 d.
[7] Homilija, Écône, 1976 m. birželio 17 d.
[8] Velykų rekolekcijos, Écône, 1980 m. balandžio 6 d.
[9] Rekolekcijos, Brignoles, 1984 m. liepos 27 d.
[10] Homilija, primicijos, Écône, 1979 m. birželio 30 d.
[11] Dvasinė paskaita, Écône, 1989 m. kovo 26 d.
[12] Homilija, Mantes-la-Jolie, 1977 m. liepos 2 d.