Neturto dvasia (II)

Caravaggio, Šv. Pranciškus meldžiasi

 

Priemonės neturto dorybei įgyti

Dabar aptarkime priemones, padedančias pasiekti šią dvasios laisvę nuo prisirišimo prie žemiškų dalykų. Pirmiausia, norint pašalinti iš savo širdies bet kokią netvarkingą meilę reikia dažnai mąstyti apie mirtį. Mirties diena vadinama „praradimo diena“, nes tą dieną atsisveikinama su visais žemės turtais, titulais ir malonumais. Dėl to, sako šv. Ambraziejus, šių dalykų neturėtume laikyti iš tiesų savais, nes jų negalime pasiimti su savimi į kitą pasaulį. Ten galime nusinešti tik dorybes ir gerus darbus. Teisus buvo vienas žmogus, kuris, suvokęs pasaulio tuštybę, ant kaukolės užrašė tokius žodžius: „Mąstančiam žmogui visa, kas yra čia, žemėje, sukelia tik panieką.“ Tačiau kodėl yra tiek daug nelaimingų žemės mylėtojų? Nes tik nedaugelis galvoja apie mirtį.

Vargšai Adomo vaikai, klausia Šventoji Dvasia, kodėl neišmetate iš savo širdies visų žemiškų prisirišimų? „Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir geidžiate melo?“ (Ps 4, 3) Kas nutiko tavo protėviams, nutiks ir tau. Jie taip pat mylėjo namus, dabar priklausančius tau, bet turėjo juos palikti. Jie nukeliavo į amžinybę; tu greitai irgi ten pateksi.

Antroji priemonė yra dažnas mąstymas apie Jėzaus Kristaus neturtą ir apie tai, kaip Jis vertino šią dorybę. Dėl mūsų gerovės ir norėdamas duoti mums pavyzdį, Dieviškasis Išganytojas gyveno žemėje taip skurdžiai, kad šv. Marija Magdalena de Paci neturtą vadino Jėzaus Kristaus nuotaka. Šv. Bernardas sako: „Neturtas neegzistavo danguje, bet viešpatavo žemėje. Vis dėlto žmonija nesuvokė jo vertės, todėl Dievo Sūnus nužengė iš dangaus, kad padarytų neturtą savo ištikimu bendrakeleiviu ir išmokytų mus jį vertinti.“

Ši mintis atitinka tai, ką Apaštalas rašo savo mokiniams: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.“ (2 Kor 8, 9) Nors mūsų Išganytojas yra visų žemės ir dangaus turtų viešpats bei savininkas, Jis norėjo šiame pasaulyje tapti vargšu, kad mes, sekdami Jo pavyzdžiu, taptume turtingi. Jis norėjo įskiepyti mums neturto meilę, nes neturtas, atskiriantis mus nuo žemės gėrybių, leidžia mums įsigyti dangiškų turtų.

Trečioji priemonė yra dažnas mąstymas apie mūsų Viešpaties pažadą, kad dvasios vargdieniai gaus didžiulį atpildą. Jų atpildas yra užtikrintas, nes, nors vardydamas įvairius palaiminimus, Išganytojas dažniausiai kalba būsimuoju laiku: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti; palaiminti romieji: jie paveldės žemę; palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“, dvasios neturtėliams Jis pažada laimę dar šiame gyvenime: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.“ (Mt 5, 3) Dar gyvendami žemėje jie gauna ypatingų malonių.

Maža to, atlygis dvasios neturtėliams yra be galo didelis. „Kuo mažiau turime čia, – sako šv. Teresė, – tuo didesnis bus mūsų džiaugsmas danguje, nes jis atitiks meilę, su kuria mes sekėme žemiškuoju mūsų Išganytojo gyvenimu.“ Tikri dvasios vargdieniai džiaugiasi dangiškąja ramybe netgi šiame pasaulyje. „O, kokią laimę suteikia savanoriškas neturtas, – sako šv. Laurynas Justinianis. – Vargšas žmogus neturi nieko ir todėl jam dėl nieko nereikia bijoti. Jis visada linksmas, jo širdis visada turtinga, nes jis žino, kaip gauti dvasinės naudos iš visko, kas yra sunku.“ Pasak šv. Bernardo, šykštuolis geidžia turtų it elgeta, nes niekada negali patenkinti savo nepasotinamo troškimo. O tas, kuris savo valia renkasi neturtą, niekina žemės turtus ir kartu yra visa ko šeimininkas.

Ketvirtoji priemonė yra besąlygiška meilė Dievui. Siela, visiškai persmelkta dieviškos meilės, savaime yra linkusi – žinoma, ne be malonės pagalbos – atsisakyti visų žemiškų dalykų, kurie galėtų jai sutrukdyti visiškai priklausyti Dievui. Vienas turtingas žmogus dėl Jėzaus Kristaus meilės atsisakė visos savo nuosavybės. Kai vienas jo draugų paklausė, kaip jis įpuolė į tokį skurdą, šis išsitraukė Evangelijos knygą ir atsakė: „Štai kas iš manęs atėmė visa, ką turėjau.“ Šventoji Dvasia sako, kad visi žemės turtai atrodo tarsi niekas tam, kuris myli Dievą. Jei siela visą savo meilę nukreipia į Dievą, ji ima niekinti turtus, malonumus, garbę, valdžią ir visa, ką tik šis pasaulis gali jai duoti. Ji myli tik Dievą ir nuolatos kartoja: „O, mano Dieve, vien tavęs aš trokštu.“ Tas, kuris myli Dievą, nesiekia laimėti kitų žmonių pagarbos ir meilės. Visos jo pastangos nukreiptos į vieną tikslą: patikti Dievui, vieninteliam jo meilės objektui.

Šv. Hilarijus sako: „Visokia žemiška garbė yra velnio įrankis.“ Iš tiesų, velnias traukia sielą į pragarą, įkvėpdamas jai troškimą siekti pasaulio pagarbos. Nes kai siela praranda nusižeminimą, ji atsiduria pavojuje būti nutempta į bedugnę. Vienas Dievo tarnas kartą pasakė: „Kada girdime, kaip nupuolė Saliamonas arba Tertulijonas, šie Libano kedrai, turime įrodymą, kad jie nevisiškai atsidavė Dievui, bet puoselėjo išdidumą širdyje ir dėl to nuklydo nuo teisumo kelio. Turime sunerimti, kada pajuntame savyje troškimą sužibėti prieš kitus ir pelnyti žmonių pagarbą. Tokie norai gali būti mūsų amžinos pražūties pradžia.“ Daugelis, kurie nori pasirodyti pamaldūs, iš tiesų garbina save. Jie išoriškai atrodo dorybingi, bet kartu trokšta būti giriami už visa, ką daro. Jeigu niekas jų negiria, jie giriasi patys. Jie nori pasirodyti geresni už kitus, ir jeigu kas nors suabejoja jų reputacija, jie praranda savitvardą ir apleidžia visas pamaldžias praktikas. Jie neranda ramybės, kol neatitaiso įsivaizduojamos žalos savo vardui.

Taip nesielgia nuoširdžiai mylintys Dievą. Užuot gyręsi ar mėgavęsi kitų jiems teikiama pagarba, jie sutrinka išgirdę pagyrimą ir džiaugiasi sulaukę paniekos. „Aš esu toks, koks esu Dievo akyse“, – sakydavo šv. Pranciškus Asyžietis. Kokia nauda būti vertinamiems žmonių, jeigu esame niekintini Dievo akyse? Ir, priešingai, kam liūdėti, jei esame niekinami pasaulio, bet patinkame Dievui? „Tas, kuris mus giria, – sako šv. Augustinas, – negali mūsų išlaisvinti nuo bausmės, kurią užsitarnavome savo nuodėmėmis, o tas, kuris mus kaltina, negali atimti iš mūsų atlygio už mūsų gerus darbus.“

„O, Dieve! – sušunka šv. Teresė. – Negi svarbu, ar esame mylimi, ar nekenčiami kūrinių, jei tik randi mus be dėmės.“ Vienintelis šventųjų troškimas būdavo gyventi niekieno nežinomiems ir visų niekinamiems. „Kuo mums kenkia blogai galvojantys apie mus? – klausia šv. Pranciškus Salezas. – Argi patys neturėtume taip galvoti apie save? Ar teisinga norėti, kad kiti apie mus galvotų gerai, kai gerai žinome, jog esame nedori?“

BUS DAUGIAU