Apsimarinimas (II)

 

Vidinis apsimarinimas

Vidinis apsimarinimas reiškia mūsų netvarkingos savimeilės ir savivalės sutvardymą. Savęs meilė būna dvejopa: gera ir bloga. Pirmoji skatina mus siekti amžinojo gyvenimo, kuriam mus sukūrė Dievas; antroji verčia mus siekti šios žemės gėrybių, net jei tai labai kenkia mūsų nemirtingai sielai. Mūsų Viešpats sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ (Mt 16, 24) Visas sielos tobulumas priklauso nuo šio savęs išsižadėjimo. Šv. Augustinas sako: „Kuo mažiau stengiamės patenkinti savo geismus, tuo labiau mylime Dievą; o kai žmogus nieko kito nebetrokšta, tik Dievo, jo meilė Dievui būna tobula.“ Dabartinėje mūsų puolusios prigimties būklėje neįmanoma būti visiškai laisviems nuo savimeilės impulsų. Jų nepatyrė tik vienintelis vyras – Jėzus Kristus ir vienintelė moteris – švč. Mergelė Marija. Visi šventieji turėjo kovoti su savo netvarkingais polinkiais. Taigi vidinis apsimarinimas iš esmės reiškia šių netvarkingų savimeilės polinkių suvaldymą ir palenkimą protui. Žinoma, siela turi ir kitų priešų, bet pats didžiausias išganymo priešas yra netvarkinga savimeilė.

Pasak šv. Marijos Magdalenos de Paci, savimeilė yra kaip kirminas, graužiantis medžio šaknį ir sunaikinantis ne tik jo vaisius, bet ir pačią augalo gyvybę. Ta pati šventoji priduria: „Išdavikas, kurio turime labiausiai bijoti, yra mūsų savimeilė, nes ji išduoda mus, kaip Judas išdavė Viešpatį – bučiniu. Kas nugali savimeilę, nugali viską.“ Todėl be perstojo melsk Dievą: Viešpatie, neleisk man pasiduoti savo geismams, jie nuslopina manyje Tavo šventąją baimę ir užtemdo patį protą. „Žmogaus gyvenimas žemėje yra kova.“ (Job 7, 1) Tas, kas mūšio lauke sutinka priešą, privalo rankose turėti ginklus, kuriais galėtų apsiginti. Jeigu jis nesistengia kovoti, žūna. Kad ir kiek pergalių būtume laimėję, negalime nuleisti ginklų, nes mūsų geismai niekada nebūna iki galo sunaikinti.

Jie kaip ravimos piktžolės, sako šv. Bernardas, kurios išdygsta vis iš naujo; net jei manome jas visiškai išrovę, netrukus jos vėl pasirodo. Daugiausia, ką galime pasiekti kovodami prieš savo aistras, yra tai, kad jų puolimai taps retesni ir silpnesni, o mes patys – geriau pasirengę juos atremti. Kartą vienas vienuolis skundėsi abatui Teodorui, kad jau aštuonerius ilgus metus kovoja prieš savo geismus, bet vis dar jų nepažaboja. Abatas atsakė: „Broli, tu skundiesi dėl aštuonerius metus trunkančio karo. Aš šešiasdešimt metų pragyvenau kaip atsiskyrėlis, ir nebuvo nė vienos dienos, kad manęs nevargintų viena ar kita pagunda.“ Taigi, mus visada puls įvairūs geismai, bet, kaip sako šv. Grigalius, „Viena yra matyti šiuos laukinius žvėris slankiojant aplinkui ir girdėti jų nuožmų staugimą, visai kas kita – įsileisti juos į savo širdį ir leisti jiems mus ėsti.“

Mūsų širdis yra kaip daržas, kuriame dauginasi laukinės ir kenksmingos piktžolės. Todėl visada rankose turime laikyti apsimarinimo kauptuką, kad sustabdytume šių piktžolių plitimą, kitaip mūsų daržą užgoš usnys ir dagiai. „Nugalėk save“, – toks buvo mėgstamiausias šv. Ignaco Lojolos posakis. Jis dažnai tai kartodavo savo ordino broliams. „Įveik savimeilę, palaužk savivalę“, – sakydavo jis. Kodėl tiek mažai užsiimančių mąstymo malda tampa šventi? Nes tik nedaugelis ryžtingai siekia nugalėti save. Iš šimto žmonių, praktikuojančių mąstymo maldą, daugiau nei devyniasdešimt seka savo norais ir valia. Todėl šventasis labiau vertino vieną trumpą savęs išsižadėjimo aktą nei valandą maldos, kupinos dvasinės paguodos. „Kokia nauda tvirtovei, – klausia abatas Gilbertas, – iš užremtų vartų, jeigu jos gynėjus šienauja vidinis priešas, badas?“ Jis norėjo pasakyti: Kokia nauda marinti išorines jusles ir daug melstis, jeigu savo širdyje puoselėjame kokią nors nuodėmingą aistrą ir nenorime išsižadėti savo valios?

Šv. Pranciškus Bordžija sako, kad malda įlieja į žmogaus širdį Dievo meilę, o apsimarinimas parengia jai kelią, pašalindamas visa, kas galėtų jai sukliudyti. Jei norite pripildyti ąsotį vandens, pirmiau turite pašalinti iš jo bet kokį purvą ir žemes, kitaip gausite neskanų mišinį. T. Baltazaras Alvarezas vidinio apsimarinimo ir maldos santykį apibūdino taip: „Malda be apsimarinimo tampa iliuzija arba netrukus apskritai liaujasi.“

Daugelis krikščionių atlieka įvairias pamaldumo praktikas, dažnai eina Šv. Komunijos, pasninkauja ir daug meldžiasi, bet neapmarina savo aistrų, puoselėja širdyje keršto, priešiškumo ar pavydo jausmus ir būna pavojingai prisirišę prie tam tikrų asmenų ar dalykų. Jie nenori kantriai pakęsti prieštaravimų, nutraukti kenksmingų ryšių ir paklusti vyresniesiems bei Dievo valiai. Kokios dvasinės pažangos tokie žmonės gali tikėtis? Jie visada grįžta prie tų pačių nuodėmių ir, pasak šv. Augustino, nuolatos nuklysta nuo teisingo kelio. „Jie bėga gerai, – sako šventasis, – bet klaidingu keliu.“ „Budėk, ragink save, įspėk save ir elkis visada gerai, kad ir ką darytų kiti, – sako Tomas Kempietis. – Padarysi tik tiek pažangos, kiek save priversi.“ (Kristaus sekimas, 1 knyga, XXV skyrius.)

Visiškai neketinu nuvertinti žodinės maldos, atgailos darbų ir kitų dvasinių pratybų. Tačiau jų tikslas visada turėtų būti pergalė prieš savo ydas. Visos pamaldumo praktikos yra ne kas kita, tik priemonės įgyti dorybių. Todėl priėmę Komuniją, medituodami, lankydami Švč. Sakramentą ar atlikdami kitus pamaldumo darbus visada turėtume prašyti Dievo suteikti mums malonę būti nusižeminusiems, apsimarinusiems ir paklusniems Jo šventajai valiai. Kiekvienas krikščionis dažnai nusideda elgdamasis iš savimeilės. Vis dėlto kaltesnis tas, kuris gavo daugiau malonių ir dėl to yra įpareigotas siekti aukštesnio tobulumo. „Savęs išsižadėjimu Dievas kviečia žmones į amžinąjį gyvenimą, – sako Laktancijus, – o savimeilės tenkinimu šėtonas kviečia žmones į amžinąją pražūtį.“

Šv. Juozapas Kaliasantas sakydavo: „Diena be apsimarinimo yra tuščiai praleista diena.“ Kad padėtų mums suprasti apsimarinimo būtinybę ir vertę, mūsų Viešpats pasirinko gyventi apmarintą gyvenimą, be jokių juslinių paguodų, gyvenimą, kupiną gėdos ir skausmo. „Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“, – sako Tautų apaštalas (Žyd 12, 2). „Peržvelk visą Jėzaus Kristaus gyvenimą, – sako šv. Bernardas, – ir visada rasi Jį kenčiant kryžių.“ Šv. Kotryna Sienietė priduria: „Kaip motina geria karčius vaistus norėdama išgydyti sergantį kūdikį, taip mūsų Viešpats išgėrė kančių taurę, kad išgydytų mūsų vargšes sielas.“

Nėra sunkesnės kliūties siekiant tobulumo kaip tenkinti savo valią. „Jei galėtumėte paskatinti žmones išsižadėti savo valios, jiems nebereikėtų bijoti pragaro“, – sako šv. Bernardas. Pasak šv. Petro Damijono, savivalė sunaikina visas dorybes. „Kaip Dievo valia yra viso gėrio šaltinis, – sako šv. Anzelmas, – taip žmogaus valia yra viso blogio pradžia.“ „Tas, kuris savo valdovu paskiria save patį ir seka vien savo valia, paklūsta tikram kvailiui“, – sako šv. Bernardas. Velnias, kaip pastebi šv. Augustinas, tapo blogio angelu sekdamas savo valia. Todėl kare prieš sielas jo veiksmingiausias ir pavojingiausias ginklas yra jų savivalė. Kasijonas pasakoja, kad abatas Achilas, vieno mokinio paklaustas, kokiais ginklais velnias naudojasi puldamas Dievui pasišventusias sielas, atsakė: „Prieš šio pasaulio valdovus velnias naudoja puikybę; prieš pirklius ir verslininkus – godumą; prieš jaunuolius – neskaistumą; o prieš tuos, kurie pasišvenčia maldai, pagrindinis jo ginklas yra savivalė.“ Abatas Pastoras tą pačią mintį išdėsto kitais žodžiais: „Kai sekame savo valia, velniui nebereikia su mumis kovoti, nes mūsų savivalė užima demono vietą, ir ne bet kokio, o paties pikčiausio.“ Šventoji Dvasia mus ragina: „Nesek paskui savo geidulius ir nusigręžk nuo savo valios. Jeigu tenkinsi savo užgaidas, jos padarys tave pajuoka tavo priešams.“ (Sir 18, 30–31) Didžiausią vertę veiksmui suteikia paklusnumas, dėl kurio jis yra atliekamas. Blogiausias bet kurio veiksmo bruožas yra jo savavališkumas.

Todėl, sako Tritemijus, velnias nieko taip nekenčia kaip paklusnumo, nes, pasak šv. Teresės, „piktoji dvasia gerai žino, jog nuo paklusnumo priklauso sielų išganymas; todėl ji iš visų jėgų stengiasi jam sukliudyti“. Šv. Pilypas Neris dažnai ragindavo savo penitentus išsižadėti savo valios, nes, sakydavo jis, čia slypi tikrasis šventumas. „Kuo labiau apmarini savivalę, tuo daugiau įgyji dorybės“, – sako šv. Jeronimas. „Dievo akyse, – sako šv. Koletė, – savo valios išsižadėjimas yra nuopelningesnis nei visų pasaulio turtų paaukojimas.“

„Aš trokštu tik labai nedaug, – sako šv. Pranciškus Salezas, – ir to nedaug trokštu labai silpnai.“ Kitaip tariant, jis labai nedaug ko troško dėl savęs ir buvo pasirengęs išsižadėti visko, kas bus nesuderinama su Dievo valia. „O, kiek saldumo yra žodžiuose „Dievo valia“, – sušunka šv. Marija Magdalena de Paci.

Jei tu, krikščioniška siela, trokšti tapti šventa ir mėgautis netrikdoma ramybe, stenkis kiek įmanoma dažniau apmarinti savo valią. Nieko nedaryk savo malonumui, bet visada siek patikti Dievui. Todėl išsižadėk visų tuščių troškimų ir netvarkingų polinkių. Supasaulėję žmonės stengiasi kiek įmanoma sekti savo norais; gi šventieji nuolatos ieško progų apmarinti savo valią. Šv. Andriejus Avelinas davė įžadą visada priešintis savo valiai. Bent jau įprask kasdien atlikti keletą savęs išsižadėjimo aktų.

Užbaikime žodžiais, kuriuos t. Toresas parašė vienam pamaldžiam asmeniui, norėdamas padrąsinti jį praktikuoti savęs išsižadėjimą: „Kadangi Dievas davė tau progą kentėti ir patirti visų apleidimą, stenkis savo širdyje sužadinti meilę Jam, tokią stiprią kaip mirtis. Tegul ši meilė atskiria tave nuo visų tvarinių ir nuo savęs paties, kad niekas nebekliudytų prisirišti prie savo Viešpaties visomis mintimis, troškimais ir polinkiais. Viską daryk dėl Jo ir vienybėje su Juo. Kasdien prieš savo nukryžiuotą Viešpatį išsižadėk visų savo prisirišimų ir polinkių, kuriuos randi savo sieloje. Iškilmingai Jam pareikšk, kad netrokšti jokios kitos garbės, tik Jėzaus Kristaus gėdos; jokių turtų, tik Jo meilės; jokių paguodų, tik Jo kryžiaus; jokio meilės objekto, tik Jo paties, savo Viešpaties ir Dievo.“