„Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12, 25)
Apsimarinimo dorybė būna dvejopa: išorinė ir vidinė. Išoriškai apsimariname tada, kai laisvu noru kenčiame ar darome tai, kas nepatinka mūsų kūniškoms juslėms, ir atsisakome to, kas joms patinka. Kiek tai būtina nuodėmei išvengti, kiekvienas krikščionis privalo apsimarinti. Kalbant apie dalykus, kuriais galime teisėtai mėgautis, apsimarinimas nėra būtinas, o tik labai naudingas ir nuopelningas. Vis dėlto jei norime pasiekti tobulumą, apsimarinimas, netgi teisėtų dalykų atžvilgiu, yra absoliučiai reikalingas. Kadangi esame vargšai Adomo palikuonys, turime kovoti iki paskutinės savo gyvenimo dienos: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“ (Gal 5, 17)
Gyvūnams natūralu tenkinti savo instinktus; angelams būdinga vykdyti Dievo valią. Todėl vienas mokytas rašytojas daro išvadą, kad mes tampame panašūs į angelus, kai klausome Dievo, ir, atvirkščiai, supanašėjame su gyvuliais, kai siekiame tenkinti savo geismus. Jei siela nepriverčia kūno paklusti, šis paverčia ją savo verge. Todėl su savo kūnu turime elgtis taip, kaip patyręs raitelis elgiasi su laukiniu žirgu: jis stipriai įtempia vadžias, kad nebūtų išmestas iš balno. Gydytojas kartais išrašo ligoniui karčius vaistus ir griežtai uždraudžia tam tikrus jam patinkančius valgius ir gėrimus, kurie galėtų pakenkti jo sveikatai. Gydytojas būtų žiaurus, jei neskirtų ligoniui reikalingų vaistų vien todėl, kad šie jam kartūs, arba leistų jam valgyti ir gerti visa, ko tik šis užsimano. Dar žiauresnis yra žmogus, iš visų jėgų besistengiantis šiame pasaulyje išvengti visko, kas nepatinka ar yra nemalonu jo kūnui. Šitaip jis tiek savo kūną, tiek savo sielą stato į didžiulį pavojų kentėti nepalyginamai baisesnes kančias amžinybėje. „Ši iškreipta meilė sunaikina tikrąją meilę, kurią turėtume jausti savo kūnui“, – sako šv. Bernardas.
Kūno geismų tenkinimas iš tiesų yra didžiausias žiaurumas, nes mėgindami išsaugoti kūną mes nužudome savo sielą. Minėtas šventasis, kreipdamasis į supasaulėjusius žmones, besišaipančius iš save marinančių ir atgailaujančių Dievo tarnų, sako: „Taip, galbūt mes būname žiaurūs savo kūnui bausdami jį atgaila. Tačiau jūs būnate daug žiauresni sau, kai tenkinate visus kūniškus geismus, nes šitaip pasmerkiate savo kūną ir sielą amžinoms kančioms.“ Kartą mūsų Viešpats šv. Pranciškui Asyžiečiui pasakė: „Jei trokšti manęs, laikyk karčius šio gyvenimo dalykus saldžiais, o saldžius – karčiais.“ Kai kurie prieštaraudami teigia, kad krikščioniškas tobulumas labiau susijęs ne su kūno baudimu, o su valios apmarinimu. Į tai tėvas Pinamontis atsako: „Jei gyvatvorės supamas vynuogynas neneša naujų vaisių, nereiškia, kad gyvatvorė nereikalinga. Ji bent jau apsaugo esamus vaisius.“ Ir Šv. Raštas sako: „Vynuogynas be tvoros būna išmindytas.“ (Koh 36, 25)
Nors šv. Aloyzas Gonzaga buvo labai silpnos sveikatos, jis taip troško nukryžiuoti savo kūną, kad neieškojo nieko kito, kaip tik apsimarinimo ir atgailos darbų. Vieną dieną jam kažkas papriekaištavo, kad šventumas reiškia ne kūno baudimą, bet savimeilės atsisakymą. Aloyzas romiai atsakė Evangelijos žodžiais: „Reikia tai daryti ir ano neapleisti“ (Mt 23, 23) Tuo jis norėjo pasakyti, kad nors būtina apmarinti savimeilę, reikia apmarinti ir kūną, kad išlaikytume jį paklusnų protui. Dėl to Apaštalas sako: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 27) Neapmarinus kūno būna labai sunku paklusti Dievo įstatymui.
Didžiausias mūsų priešas esame mes patys
Pasaulis ir velnias yra didžiuliai mūsų išganymo priešai; tačiau pats didžiausias priešas yra mūsų kūnas, nes jis visada su mumis. „Priešas, gyvenantis su mumis tuose pačiuose namuose, kenkia mums labiausiai“, – sako šv. Bernardas. Tvirtovei nėra pavojingesnių priešų nei tie, kurie gyvena jos viduje, nes nuo jų sunkiau apsiginti negu nuo išorinių priešų. Jei pasauliui atsidavusiems žmonėms terūpi tik tai, kaip išsaugoti ir vis maloniau palepinti savo kūną, Dievą mylinčios sielos stengiasi apsimarinti kiek tiktai gali. Šv. Petras Alkantarietis savo kūnui kartą tarė: „Būk tikras, kad šiame gyvenime neduosiu tau jokio atokvėpio. Sunkumai ir skausmas bus tavo dalia. Tačiau danguje abu galėsime mėgautis poilsiu be pabaigos.“ Panašiai mąstė ir šv. Marija Magdalena de Paci. Prieš mirdama ji prisipažino neprisimenanti, jog kada nors būtų mėgavusi kuo nors kitu nei mūsų Viešpačiu.
Bet, pasakysi, esu silpnos sveikatos, ir mano nuodėmklausys draudžia man sunkiai atgailauti. Ką gi, paklusk jam, tačiau bent jau kantriai pakelk nuovargį ir nepatogumus, kuriuos patiri dėl savo blogos sveikatos. Pasistenk nesiskųsti prastu oru; nemurmėk, kai tenka kęsti karštį ar šaltį. Jei negali prisiimti atgailos darbų, atsisakyk retkarčiais kokio nors teisėto malonumo. Kai šv. Pranciškus Bordžija turėdavo dalyvauti medžioklėje, jis užsimerkdavo tą akimirką, kai sakalas pagriebdavo auką. Šitaip jis atsisakydavo malonumo, kurį toks reginys jam būtų galėjęs suteikti. Jei dažnai drausi savo kūnui teisėtus malonumus, jis nebus linkęs ieškoti nuodėmingų; tačiau jei leisi jam be saiko mėgautis teisėtais malonumais, greitai kirsi ribą ir įžengsi į uždraustą teritoriją. Garbingasis Dievo tarnas Vincentas Karafa S.J. sakydavo, kad Viešpats davė mums šio pasaulio džiaugsmus ir malonumus ne tik tam, kad jais mėgautumės, bet ir tam, kad turėtume ką paaukoti Dievui, iš meilės Jam jų atsisakydami. Tinkamai sumaišyti ir mažais kiekiais vartojami nuodai kartais gali sustiprinti kūno sveikatą, bet jie visada lieka nuodais. Taip yra ir su malonumais: jais reikia mėgautis labai saikingai bei atsargiai, ir vien tik tam, kad galėtume ištikimiau tarnauti Dievui.
Turime saugotis, kad rūpestis kūniška gerove nepakenktų mūsų dvasinei sveikatai. „Kūno liga kelia man gailestį, – sako šv. Bernardas, – tačiau dar didesnę užuojautą man kelia sielos liga, nes ji daug pavojingesnė.“ Mes būname labai linkę kūno negalavimais pasinaudoti kaip dingstimi išvengti dvasinių pareigų. „Šiandien mes apleidžiame maldą, nes mums skauda galvą, – sako šv. Teresė. – Rytoj ją apleisime teisindamiesi, kad mums vakar skaudėjo galvą. Poryt ją apleisime bijodami, kad mums vėl suskaus galvą.“
Apsimarinimo nauda
Naudinga apmąstyti apsimarinimo teikiamą naudą, nes tokie svarstymai gali įkvėpti mums daugiau drąsos bei uolumo. Apsimarindami galime išpirkti laikiną bausmę už savo nuodėmes. Dera atminti, kad nors nuodėmės kaltė atleidžiama nuoširdžia išpažintimi, dar lieka laikina bausmė už ją. Jei šiame gyvenime jos neatliksime, turėsime kentėti skaistyklos liepsnas. „Jei nedarys atgailos už savo darbus, paklius į didelį vargą.“ (Apr 2, 22) Šv. Antoninas iš Florencijos pasakoja, kad vienam sunkiam ligoniui jo Angelas Sargas leido pasirinkti: tris dienas kentėti skaistykloje ar dar du metus pasilikti ligos patale. Žmogus pasirinko tris dienas skaistykloje. Neprabuvęs ten nė valandos, jis ėmė skųstis savo Angelui, kad vietoje žadėtų trijų dienų jis jau praleido kelerius metus siaubingose kančiose. „Kaip tai? – atsakė Angelas. – Tavo kūnas dar neatšalo, o tu kalbi apie metus?“ Todėl jei tau, krikščioni, teks ką nors kentėti, sakyk sau: „Tai bus mano skaistykla. Aš kantriai kentėsiu šią kančią, kad atsilyginčiau už savo nuodėmes ir pelnyčiau amžinąjį gyvenimą.“
Apsimarinimas taip pat pakelia sielą prie Dievo. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Siela niekada negalės pakilti prie Dievo, jei kūnas nebus pajungtas atgaila.“ „Dievą tikrai mylinčios sielos netrokšta kūniško poilsio ir malonumų“, – sako šv. Teresė.
Apsimarinimu mes galime įgyti didesnę šlovę danguje. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš <...> tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 25–27) Šv. Jonas matė palaimintuosius danguje su palmių šakomis rankose. Tai reiškia, kad norėdami patekti tarp išrinktųjų, turime tapti kankiniais – jei ne nuo kardo, tai apsimarinimu. „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Dabartiniai mūsų vargai yra laikini ir nesunkūs, bet jie „ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Taigi atnaujinkime savo tikėjimą. Mes šioje žemėje gyvensime tik trumpą laiką. Mūsų tikrieji namai ir tikrasis poilsis bus anapus. Šv. Petras sako, kad palaimintieji yra tarsi gyvi akmenys, iš kurių pastatyta Dangiškoji Jeruzalė. Tačiau, kaip brevijoriuje gieda Bažnyčia, šie akmenys turi būti aptašyti ir apdailinti apsimarinimo kaltu.
BUS DAUGIAU