Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės

Galėtume sakyti, kad Velykos yra šventosios liturgijos paslapčių viršūnė. Kiekvienas, kam teko laimė visu protu ir širdimi pasinerti į Velykų paslapties pažinimą ir meilę, pasiekė patį antgamtinio gyvenimo centrą. Todėl mūsų šventoji Motina Bažnyčia, atsižvelgdama į mūsų silpnumą, kiekvienais metais mus iš naujo tam rengia. 

Kai kurie žmonės dėl savo įkyrumo, netaktiškumo, blogų manierų ar tiesiog dėl skirtingo charakterio mums būna nemalonūs. Čia kalbama ne apie priešus, o tiesiog apie žmones, kurių linkstame vengti, nes bendrauti su jais būna sunku ir neteikia jokio džiaugsmo. Kaip tik todėl turėtume juos mylėti antgamtine meile ir jų gailėtis, nes tokie žmonės, būdami ir kitiems nemalonūs, dažnai neturi daug draugų.

Šiuolaikiniam žmogui Dievas tapo panašiu į minkšto būdo tėtušį, kuris viską leidžia. Šių dienų religiniam gyvenimui Bažnyčioje būdingas labai laisvas, familiarus santykis su Dievu. Kristaus kaip „draugelio“, „gero bičiulio“ arba „žvaigždės“ vaizdavimas skatina perdėtą familiarumą Jo atžvilgiu: žmogus ima jaustis vos ne lygus Dievo Sūnui! 

Paskaita Monrealyje (Kanada) 1982 m. gegužės 17 d. Publikuota: „Fideliter“, 1992-01-02, Nr. 85.