Šiandien Bažnyčia mini šv. Elžbietą Vengrę. Praradusi viską, ką turėjo žemėje: kilmingą padėtį, vyrą, vaikus, namus, draugus, ir prisiglaudusi tvarte, ji nesiliovė dėkojus Dievui ir ugdžiusi dorybes.
Siūlome susipažinti su pirmojo profesionalaus lietuvių filosofo Prano Kuraičio (1883-1964 m.) tekstu, kuriame nurodomos jausmo religijos (kartu ir modernizmo) atstovų tezės bei neišvengiami jausmo religijos vidiniai prieštaravimai. Teksto kalba netaisyta.
Mato Talboto gyvenimas – tai nepaprasta istorija apie degradavusį alkoholiką, pakeitusį savo gyvenimą ir tapusį šventuoju. Tai pasakojimas apie Dievo malonės visagalybę ir žmogaus valios stiprumą, suteikiantis viltį visiems, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių.
Lapkričio mėnesį prisimename skaistykloje kenčiančias sielas ir už jas meldžiamės. Kai kuriems šventiesiems Dievas leido pažinti ten esančių vėlių būklę. Viena iš tokių šventųjų – šv. Kotryna Genujietė.
Užtenka prisiminti skaistyklos ugnį, kuri degina ten esančias vėles, kad mūsų širdyje sukiltų meilės ir gailestingumo jausmai.
Tarp Jėzaus Kristaus Mistinio Kūno narių kaip niekur kitur turėtų viešpatauti meilė. Tie, kurie priėmė tą patį Kūną ir Kraują, kurie susijungė su ta pačia Atnaša, mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi – kaip jie gali susiskaldyti, kaip gali vienas kito nemylėti? Be abejonės, Eucharistijos sakramentas yra tobuliausias vienybės šaltinis.
„Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“ (Mk 6, 34)
Didžiausia auka, kurią siela gali suteikti Dievui, yra paklusimas teisėtai paskirtiems vadovams, nes, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, „nėra žmogui brangesnio dalyko, kaip jo valios laisvė“. „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui?“ – sako Šventoji Dvasia (1 Sam 15, 22)