Andrea da Firenze, „Bažnyčia, kaip kelias į dangų“ (1366)
Vienas žmogus kartą manęs paklausė, ką manau apie tam tikrus vieno pamokslininko išsakytus teiginius.
Tas pamokslininkas buvo didis. Šiandien reikia būti didžiam. Mūsų amžius mėgsta didžius žmones. Anksčiau buvo skelbiamas santūrumas, teisumas ir teisingumas. Mūsų epochoje visa tai yra vargiai priimtina. Didybė užima visa ko vietą. Kuo didingesnis esi, tuo geriau.
Šio pamokslininko didybė, kaip įprasta, reiškė mėginimą praplatinti kelią, kurį mūsų Viešpats vadino siauru keliu, pašalinti šį kelią apsunkinančias ribas, kurios jį supa iš visų pusių ir kurias vadiname Dievo įsakymais.
Pasak jo, kad pasiektum išganymą, nėra būtina laikytis Dievo įsakymų, kaip kad to įprastai moko katekizmas; užtektų paskutinę gyvenimo akimirką sušukti: „Mano Dieve!“ ir siela išvengtų visų bedieviško ir nedoro gyvenimo pasekmių.
„Taigi, – toliau tęsia tas pats pamokslininkas, – šis šauksmas išsiveržia beveik iš visų žmonių lūpų. Eretikas, stabmeldys, blogas krikščionis, kiekvienas savaip šaukia: „Mano Dieve!“ Iš to plaukia, kad beveik visi bus išgelbėti.
Štai ką vadiname guodžiančia doktrina. Guodžiančia! Pažvelkime, ar ji teisinga. Ar tai, kas nėra tiesa, gali teikti paguodą?
Su visa pagarba paklauskime mūsų Viešpaties: „Gerasis Mokytojau, kas gi įeis į dangaus karalystę?“
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21)
Atsakymas yra kategoriškas ir negalėtų būti aiškesnis: tam, kad įeitume į dangaus karalystę, neužtenka šaukti: „Viešpatie, Viešpatie!“ Reikia vykdyti dangiškojo Tėvo valią. O vykdyti dangiškojo Tėvo valią reiškia laikytis visų Dievo įsakymų, nuo pirmojo iki paskutiniojo.
„Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, – sako dangiškasis Mokytojas, – o nedarote, ką sakau?!“ (Lk 6, 46)
Šis toks aiškus mokymas yra dramatizuojamas alegorijoje apie išmintingas ir kvailas mergaites. „Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12)
Taigi, galime pakartoti, jog tam, kad įeitume į amžinųjų vestuvių salę, neužtenka šaukti „Viešpatie, Viešpatie!“ Reikia turėti degančius žibintus. Ką reiškia turėti savo degantį žibintą? Paprašykime šventųjų Tėvų, kad paaiškintų šį simbolį.
„Kvailosios mergaitės, – sako šventasis Augustinas, – turi tikėjimą, jos netgi turi gerus darbus; joms trūksta gerų darbų dvasios, dieviškosios meilės.“
„Jos yra tyros, – sako šventasis Grigalius, – jos daro gera; tačiau jų ketinimas nėra teisingas ir tyras Dievo akyse.“
Taigi tam, kad užimtume vietą danguje, neužtenka turėti tikėjimą, neužtenka netgi daryti gerus darbus; taip pat būtina turėti meilę, daryti gera vien tam, kad patiktume Dievui, o ne ieškodami žmonių pagarbos.
Kaip tai skiriasi nuo pamokslininko, kuris skelbia, jog dangus yra atviras kiekvienam: stabmeldžiui, eretikui, blogam krikščioniui, savo paskutiniu atodūsiu šaukiančiam: „mano Dieve!“
Pavadinkime šią teoriją nuvertinto dangaus teorija.
„Noriu tau suteikti savo amžinąjį rojų, – sako gerasis Dievas žmogui, – bet tam turiu vieną sąlygą: tu laikysiesi mano įsakymų.“
„Sąlyga pernelyg sunki, – atsako nusidėjėlis. – Apleisti savo nuodėmes, atsisakyti savo ydų, sutramdyti savo puikybę įstatymu, ne, niekuomet! Pasilaikyk savo rojų, aš norėčiau pasilaikyti savo nuodėmes.“
„Ką gi, – atsako gerasis Dievas, – prieš mirtį atlik išpažintį, priimk susitaikymą, kurį tau siūlau savo sakramentuose; išgelbėsiu tave, jei tik juos priimsi.“
„Jeigu nebūtų išpažinties, – atkerta nusidėjėlis, – galbūt ir sutikčiau! Tačiau išpažintis yra žeminanti, tai nepakenčiamas sunkumas.“
„Tuomet, – tęsia Dievas, – bent jau prieš mirtį žvilgtelk į dangų, išleisk bent vieną atodūsį vardan manęs! Man to užteks, daugiau nieko nereikalausiu už tavo išganymą.“
„O, sutarta, – sušunka nusidėjėlis. – Jei tik galėsiu visą savo gyvenimą nugyventi nuodėmėje, o galiausiai išsisukti nuo žeminančios išpažinties, tuomet sutinku, Viešpatie, mirties kančiose išleisti atodūsį į Tave. Tai iš tiesų nėra per didelė kaina už rojų, kad ir kas būtų tas rojus.“
Sakyk, brangusis skaitytojau, jei panašus pokalbis galėtų įvykti, argi dangus nebūtų nuvertintas?
Bet kurgi kas nors panašaus yra randama Šventojoje Evangelijoje? Taip galvoti apie Dievą, įsivaizduoti Jį panašiai kalbantį reikštų priskirti Jam Jo didybės nevertą vaidmenį, žioplio ir kvailio vaidmenį, jei atleisite už tokį pasakymą.
Neturėkime panašių fantazijų apie tokius rimtus klausimus.
Bet, sakysite, argi nėra parašyta, kad kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas?
Be abejo, taip yra parašyta ir pakartota daugelyje Senojo ir Naujojo Testamentų vietų. Tačiau ar šie žodžiai gali panaikinti aiškius ir tikslius mūsų Viešpaties pasisakymus? Argi jų nereikėtų aiškinti viso Šventojo Rašto kontekste ir sutinkamai su Evangelijos teiginiais?
Posakiu „šauktis Viešpaties vardo“ paprasčiausiai norima pasakyti: teikite Dievui šlovinimą, kurį privalote teikti, praktikuokite tikrąją religiją. Šią prasmę patvirtina nesuskaičiuojama daugybė apaštalų laiškų vietų.
Patys žodžiai yra paimti iš pranašo Joelio knygos (Jl 2, 32). Šis pranašas skelbia Šventosios Dvasios atėjimą, Naujosios Sandoros įsteigimą. Jis priduria: „Kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai reiškia, kad kas tik praktikuos naująjį tikėjimą su ta naująja Dvasia, kurią atsiųs Viešpats, bus išgelbėtas.
Šventasis Petras Apaštalų darbuose pakartoja visą pranašo Joelio ištrauką tam, kad parodytų, jog atėjo laikas tokiu būdu šauktis Viešpaties vardo (Apd 2, 21).
Šventasis Paulius savo ruožtu ta pačia prasme pasisavina pranašo žodžius (Rom 10, 12–13). Pacitavęs jį, jis priduria: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?“ Tam, kad šauktumės Viešpaties vardo, pirmiausia būtina turėti tikėjimą, kurį įmanoma gauti tik per evangelinį mokymą. „Ir nė vienas, – sako apaštalas, – negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).
Turėti tikėjimą, tikrąjį tikėjimą, melstis tikėjimo dvasioje, veikiant Šventajai Dvasiai, nėra taip jau paprasta. Ir mes nesunkiai suprantame, kad tas, kuris tokiu būdu šaukiasi Viešpaties vardo, gali būti išgelbėtas.
„Jūs, – mums sakoma, – sumenkinate Jo gailestingumą, mažinate pasitikėjimą Dievu; jūsų doktrina yra sunki.“
Ne, mūsų doktrina nėra sunki, nes ji yra ne kas kita, kaip tik Evangelijos doktrina. O ši doktrina nėra sunki: ji yra sunki tik tiems, kurie yra apsunkę, tačiau ji yra ypač švelni tiems, kurie yra švelnūs.
Jiems bus sunku klausytis mūsų Viešpaties žodžių, pasakytų kvailosioms mergaitėms: „Aš jūsų nepažįstu!“ Bet ar dėl to reikėtų juos ištrinti? Ar iš to išplaukia, jog Mūsų Viešpats nėra kupinas gailestingumo?
Ne, mes nesumenkiname dieviškojo gailestingumo dydžio: jis yra nepalyginti didesnis, nei mes įsivaizduojame.
Mes pripažįstame, kad Dievas gali paskutinę akimirką įkvėpti tikėjimo dvasios, atgailos, meilės, kuri atveria dangų. Mes garsiai skelbiame, kad yra paskutinės valandos malonių[1]. Mes toli gražu neatsižadame kaip nekrikščioniškų šių jaudinančių poeto eilių:
Tą tamsią valandą, kuomet žmogus išeina,
Mirties valandą šauksmas atgailos,
Atsigręžimas į tikėjimą, kapo atgaivintą,
Tiesus žvilgsnis į šventą šviesą,
Į tai, kas niekinta ir įžeidinėta,
Rauda, ar tik atodūsis, atgaila,
Iš amžinosios pražūties ištraukti gali sielą.[2]
Taip pat reikia, kad ši rauda, šis atodūsis, šis apgailestavimas būtų atgaivinti Dievo malone ir kiltų iš tobulos atgailos.
Bet argi tai įrodo ką nors priešinga, nei esame išdėstę? Kad Dievas lieka laisvas savo gailestingume, kad Jis jo pažeria tada ir taip, kaip Jam patinka, kad Jis gali daryti gausias išimtis, kurios Jam atrodo tinkamos, išimtis taisyklėms, kurias pats yra nustatęs.
Mes su visu tuo sutinkame ir darome išvadą, kad nėra išmintinga pasikliauti išimtimi, kad reikia laikytis taisyklės ir vadovautis taisykle. O taisyklė buvo sukurta mūsų Viešpaties:
„Ne kiekvienas, kuris man sako: „Viešpatie, Viešpatie!“ įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.“
Tad visą savo gyvenimą vykdykime savo dangiškojo Tėvo valią; tai vienintelis užtikrintas kelias į išganymą. O kad gautume malonę ją visuomet vykdyti, be paliovos kartokime: „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje!“
Pirmą kartą publikuota: Bulletin de Notre-Dame de la Sainte Esperance, 1893 m., sausio mėn.
[1] Be abejo, tačiau reikėtų baimintis, kad tie, kurie visą savo gyvenimą atstūminėjo Dievo malones, lygiai taip pat neatstumtų paskutinės valandos malonių.
[2] Truputį pakeitėme šias paskutiniąsias eiles. Šie žodžiai yra Viktoro Hugo, žmogaus, kuris, deja, iššvaistė aukščiausio lygio talentą.