FSSPX.News: Gerbiamas generalini vyresnyji, lapkričio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterija (toliau – TMD) išleido dokumentą „Mater populi fidelis“, ribojantį kai kurių Švenčiausiajai Mergelei tradiciškai priskiriamų titulų vartojimą. Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija į tai?
Kun. Davide Pagliarani: Turiu prisipažinti, kad mane tai šokiravo. Nors popiežius Leonas XIV jau buvo išreiškęs norą tęsti tą pačią politiką, kaip ir jo pirmtakas, nesitikėjau, kad Romos dikasterija išleis dokumentą, kuriuo siekiama apriboti šių tokių turtingų savo prasme titulų, kuriuos Bažnyčia tradiciškai priskiria Švč. Mergelei, vartojimą. Mano pirmoji reakcija buvo paaukoti Mišias, atsilyginant už šį naują puolimą prieš Tradiciją ir, dar svarbiau, prieš Švč. Mergelę Mariją. Mat ne tik kvestionuojamas titulų „Bendraatpirkėja“ ir „Visų malonių tarpininkė“ vartojimas, bet ir neigiama jų tradicinė prasmė. Tai dar rimčiau, nes šių tiesų neigimas prilygsta Švenčiausiosios Mergelės nukarūnavimui, o tai žeidžia kataliko sielą brangiausiu jam klausimu. Tiesą sakant, kartu su Švenčiausiąja Eucharistija Švč. Mergelė yra brangiausia dovana, kurią mums kaip paveldą paliko mūsų Viešpats.
Kas jus labiausiai pribloškė?
Pirmiausia, pats faktas, kad titulo „Bendra-atpirkėja“ (coredemptrix) vartojimas laikomas „visada netinkamu“, o tai praktiškai reiškia jo uždraudimą. Pateikiama tokia priežastis: „Kai posakis reikalauja daugybės pakartotinių paaiškinimų, kad nebūtų nukrypta nuo teisingos prasmės, jis nebetarnauja Dievo Tautos tikėjimui ir tampa nenaudingas.“[1] Tačiau čia turime reikalą ne su kokiu nors egzotišku terminu, kurį pasiūlė regėtojas, gavęs abejotiną apsireiškimą, bet su titulu, kurį Bažnyčia vartoja jau šimtmečius ir kurio tiksli prasmė buvo aiškiai nustatyta teologų. Be to, šį terminą vartojo keli popiežiai. Paradoksalu, bet jį ne kartą vartojo pats Jonas Paulius II.
Savo magisteriume popiežius šv. Pijus X labai aiškiai apibrėžia Švč. Mergelės Marijos bendraatpirkimo pagrindą ir reikšmę, nors jis nevartoja šio konkretaus termino. Vietoj to jis vartoja „Pražuvusios žmonijos atstatytoja“ (reparatrix).
Ką jis tiksliai sako?
Savo enciklikoje „Ad diem illum“ (1904 m. vasario 2 d.) šv. Pijus X labai tiesiai ir aiškiai kalba apie Marijos bendraatpirkimą ir netgi visuotinį tarpininkavimą:
„Kai atėjo paskutinė Sūnaus valanda, prie Jėzaus kryžiaus „stovėjo Jo motina Marija, ne tik apmąstydama žiaurų reginį, bet ir džiaugdamasi, kad jos vienintelis Sūnus buvo paaukotas už žmonijos išganymą. Ji taip pilnai dalyvavo Jo Kančioje, kad, jei būtų buvę įmanoma, mielai būtų pakėlusi visas kančias, kurias prisiėmė jos Sūnus.“[2]
Dėl šios valios ir kančios bendrystės su savo Sūnumi Marija vertai „nusipelnė tapti puolusios žmonijos atitaisytoja (reparatrix)“[3] ir visų malonių, kurias mūsų Išganytojas mums pelnė savo mirtimi ir krauju, dalytoja (dispensatrix). Žinoma, tuo nenorime paneigti, kad šių dvasinių gėrybių dalijimas yra ypatinga ir išimtinė Jėzaus Kristaus teisė, nes jos yra išskirtinis Jo, Tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, mirties vaisius. Nepaisant to, dėl šios minėtos Motinos ir Sūnaus bendrystės skausme ir kančioje, Šlovingajai Mergelei buvo leista būti „galingiausia viso pasaulio tarpininke (mediatrix) ir užtarėja pas savo Dieviškąjį Sūnų“[4].
Taigi šaltinis yra Jėzus Kristus, „iš kurio pilnatvės visi esame gavę“ (Jn 1, 16) ir iš kurio „visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 16). Tačiau Marija, kaip teisingai pažymi šv. Bernardas, yra „akvedukas“[5], arba kaklas, kurio funkcija – sujungti kūną su galva ir perduoti galvos valią bei norus kūnui. „Taip, – sako šv. Bernardinas Sienietis, – ji yra mūsų Galvos kaklas, per kurį Jis savo mistiniam kūnui perduoda visas dvasines dovanas.“[6]
Taigi kaip matyti, mes esame labai toli nuo to, kad Dievo Motinai priskirtume antgamtinės malonės kūrimo galią, priklausančią vien Dievui. Vis dėlto, kadangi Marija visus viršija šventumu bei vienybe su Jėzumi Kristumi ir buvo Jėzaus Kristaus įtraukta į atpirkimo darbą, ji mums nupelnė, kaip sako teologai, „de congruo“ (deramai) tai, ką Jėzus Kristus mums nupelnė „de condigno“ (vertai), ir todėl yra aukščiausioji malonių dalijimo vykdytoja. Jėzus „atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“, o Marija sėdi savo Sūnaus dešinėje, būdama „toks saugus prieglobstis ir tokia patikima pagalba prieš visus pavojus, kad mes, jos vedami, globojami ir saugomi, neturėtume nieko bijoti ir niekuo nusivilti“[7].“
Ši citata yra tikrai ilga, tačiau joje pateikti atsakymai į išvadas, išdėstytas TMD doktrininėje pastaboje. Be to, verta paminėti, kad ši šventojo Pijaus X enciklika paminėta tik teksto pabaigoje esančioje išnašoje, bet nė karto nepacituota. Priežastis lengvai suprantama: ji nesuderinama su nauja teologine orientacija.
Tačiau kokia, jūsų nuomone, yra tikroji priežastis, dėl kurios TMD bendraatpirkimo sąvoką dabar laiko „visada netinkama“?
Priežastis visų pirma yra ekumeninė. Reikia suprasti, kad bendraatpirkimo sąvoka, kaip ir visuotinio tarpininkavimo sąvoka, yra visiškai nesuderinama su protestantų teologija ir dvasia. Šios sąvokos jau buvo nustumtos į šalį Vatikano II Susirinkime, po karštų diskusijų, kurių metu keletas Susirinkimo tėvų ragino visuotinį Marijos tarpininkavimą apibrėžti kaip tikėjimo dogmą.
Šio nustūmimo pasekmės buvo pražūtingos – tikėjimo susilpnėjimas. Jei tradicinis mokymas apie Švenčiausiąją Mergelę nėra reguliariai primenamas, jis galiausiai prarandamas. Kitaip tariant, šį dokumentą parengę asmenys yra tvirtai įsitikinę, kad šios sąvokos kelia pavojų tikėjimui. Tai katastrofiška.
Visame tekste nuolat kartojama, kad Švenčiausioji Mergelė jokiu būdu negali pažeisti mūsų Viešpaties tarpininkavimo išskirtinumo ir centrinės reikšmės bei Jo kaip Atpirkėjo unikalaus vaidmens. Šis susirūpinimas atrodo beveik patologiškas, kaip kokia dvasinė paranoja, nesuprantama katalikui. Iš tikrųjų joks tikėjimo tiesas žinantis katalikas, kuris kreipiasi į Švenčiausiąją Mergelę ir leidžiasi jos vedamas, nerizikuoja ją pagarbinti per daug, taip, kad pakenktų mūsų Viešpačiui. Tikėjimu apšviestas marijinis pamaldumas turi tik vieną tikslą: padėti mums geriau suvokti Jėzaus Kristaus ir mūsų atpirkimo paslaptį. Iki Susirinkimo tai buvo gerai suprantama ir įgyvendinama praktikoje. Čia susiduriame su absurdišku užburtu ratu: mus įspėja dėl tariamai perdėtų priemonių tikslui siekti, kai tos priemonės mums ir buvo duotos būtent šiam tikslui pasiekti.
Ar manote, kad ekumeninis rūpestis yra vienintelė šio Vatikano dokumento priežastis?
Manau, kad reikia atsižvelgti į dar vieną priežastį. Romos dokumente peikiamos formuluotės yra tiesiogiai susijusios su atpirkimo paslaptimi ir iš jos kylančia malone. Tragiška, bet šiandien pasikeitė pats atpirkimo suvokimas. Vis dažniau atsisakoma tokių posakių kaip „atperkamoji auka už mūsų nuodėmes“ ir „auka, patenkinanti dieviškąjį teisingumą“. Idėja apie auką Dievui siekiant patenkinti Jo teisingumą tapo nebepriimtina. Šiuolaikiniu požiūriu, mūsų Viešpačiui nereikėjo nei pelnyti kokių nors nuopelnų, nei atsilyginti už mūsų nuodėmes, nei aukoti išperkamosios aukos, nes Dievo gailestingumo nepaveikia žmonių nuodėmės – jis yra besąlygiškas. Dievas esąs toks didžiadvasiškas, kad atleidžia visada.
Iš to plaukia, kad Jėzus Kristus vadinamas Išganytoju visiškai nauja prasme: Jo mirtis yra ne kas kita kaip aukščiausias gailestingos Dievo meilės žmonijai pasireiškimas.[8] Todėl neturėtų stebinti, kad iš šio atpirkimo sampratos iškraipymo neišvengiamai plaukia esminis nesugebėjimas suprasti, kaip su Jėzaus atpirkimu gali būti savo kančiomis susijusi Švč. Mergelė.
Šiuo atžvilgiu TMD tekste yra daug pasakantis įspėjimas: „Todėl reikia vengti titulų ir posakių, kurie Mariją vaizduotų kaip savotišką „žaibolaidį“ nuo Viešpaties teisingumo, tarsi ji būtų būtina alternatyva nepakankamam Dievo gailestingumui.“[9]
Grįžtant prie „bendraatpirkimo“ sąvokos, kodėl ją laikote tokia svarbia?
Visų pirma tai yra katalikų dogmos darnios raidos išraiška. Ji buvo laikoma tam tikra teologine išvada ir netgi tiesa, kurią galima būtų apibrėžti kaip tikėjimo dogmą. Ši sąvoka kilusi iš pačios Evangelijos ir išreiškia tikslų mūsų Viešpaties norėtą Dievo Motinos sąryšį su Jo atpirkimo darbu.
Šis sąryšis nėra nei lygiagretus atpirkimas, nei koks nors priedėlis prie mūsų Viešpaties darbo, kaip klaidingai vaizduoja kai kurios karikatūros. Tai tiesiog visiškai unikalus, beprecedentis įtraukimas į Jėzaus Kristaus darbą, atsižvelgiant į ypatingą Švč. Mergelės vaidmenį.
Kokiais autoritetingais argumentais remiasi TMD tekstas?
Šioje teologinėje pastaboje cituojama nepalanki kardinolo Josefo Ratzingerio nuomonė: jis laikėsi požiūrio, kad bendraatpirkimo sąvoka nėra pakankamai įtvirtinta Šventajame Rašte. Tačiau reikia nepamiršti, kad pats kardinolas Ratzingeris atpirkimo tema laikėsi netradicinių teorijų.
Vis dėlto šis dokumentas labiausiai remiasi popiežiaus Pranciškaus autoritetu. Įsiklausykime į tekste cituojamus jo žodžius: „...Marija „niekada nenorėjo nieko pasisavinti iš savo Sūnaus. Ji niekada neprisistatė kaip bendraišganytoja. Ne, ji [buvo] mokinė!“ Kristaus atpirkimo darbas buvo tobulas, nereikalaujantis papildymo, todėl „Dievo Motina nenorėjo atimti iš Jėzaus jokio titulo... Ji neprašė būti vadinama „kvaziatpirkėja“ arba „bendraatpirkėja“, ne! Yra tik vienas Atpirkėjas, ir šio titulo negalima dubliuoti.“ Kristus „yra vienintelis Atpirkėjas; nėra jokių bendraatpirkėjų su Kristumi“.“[10]
Šiuos žodžius skaityti skaudu. Jie yra bendraatpirkimą grindžiančių tikrųjų priežasčių karikatūra. Pakanka pasakyti, kad kalbama ne apie tai, kuo norėjo ar nenorėjo būti Švč. Mergelė – tokia prielaida būtų juokinga. Čia kalbama apie pripažinimą to, ką jai suteikė ir kuo tapti iš jos pareikalavo Dieviškoji Išmintis: unikaliame Atpirkimo darbe jai buvo leista už mus atlikti deramą atlyginimo veiksmą, nors Jėzus Kristus jau atsilygino už mus pagal griežtą teisingumą. Dėl tobulos meilės ir ypatingos vienybės su Dievu jai buvo suteikta privilegija mums pelnyti tai, ką mūsų Viešpats jau nupelnė pagal griežtą teisingumą.
Ar yra ryšys tarp bendraatpirkimo ir visų malonių tarpininkavimo?
Akivaizdu, kad tarp šių dviejų sąvokų yra ryšys: dėl to buvo suabejota ir titulu „Visų malonių tarpininkė“. Jo vartojimas dabar laikomas pavojingu ir todėl labai nerekomenduojamas.
Dėl Švč. Mergelės Marijos ryšio su atpirkimo darbu ir dėl to, kad ji mums taip pat nupelnė – nors ir kitokiu būdu – viską, ką mums nupelnė Jėzus Kristus, ji buvo paties mūsų Viešpaties paskirta visų taip pelnytų malonių dalytoja. Tai plaukia iš tradicinės teologijos išvadų, taip pat iš popiežiaus šv. Pijaus X magisteriumo, kurį ką tik citavome.
Žinoma, naujasis Vatikano dokumentas neneigia galimybės, kad šventieji ir Švč. Mergelė gali turėti nuopelnų. Tačiau jis sumenkina Marijos vaidmenį iki paprasto užtarimo ir sielų parengimo priimti malonę, neigdamas jos tarpininkavimą pačių malonių dalijime:
„Tarp Dievo ir žmonių egzistuoja tobulas betarpiškas ryšys, ir į šį betarpiškumą dalijant malonę negali įsikišti net Marija. Nei draugystė su Jėzumi Kristumi, nei Švč. Trejybės gyvenimas mumyse neturėtų būti suprantama kaip tai, kas pas mus ateina per Mariją arba šventuosius. Daugiausia, ką galime pasakyti, yra tai, kad Marija mums šio gėrio linki ir drauge su mumis jo meldžia. <...> Nuteisina tik Dievas, triasmenis Dievas. Tik Dievas pakelia mus, kad įveiktume begalinį atstumą, skiriantį mus nuo dieviškojo gyvenimo; tik Jis veikia mumyse, apsigyvendamas mumyse kaip Trejybė; tik Jis įžengia į mūsų sielą ir mus perkeičia, padarydamas mus savo dieviškojo gyvenimo dalininkais. Marijai garbės nesuteiksime priskirdami jai kokį nors tarpininkavimą šiame vien Dievui priklausančiame darbe.“[11]
Taigi, dėl jau minėtų priežasčių Švč. Mergelė mums pelnė ne tik tam tikras, bet visas malones, kiekvieną iš jų. Ji pelnė ne tik jų pritaikymą, bet ir jų įgijimą, nes ji buvo susivienijusi su Kristumi pačiame atpirkimo veiksme čia, žemėje, prieš užtardama mus danguje.
Kodėl tada įspėjama nevartoti titulo „Visų malonių tarpininkė“ ir kodėl šis terminas laikomas netinkamu Švč. Mergelės vaidmeniui teisingai suprasti?
Į šį klausimą galime atsakyti, kad teksto autoriai laikosi tam tikro išankstinio nusistatymo. Jie nepripažįsta, kad Dievas būtų galėjęs norėti (o Bažnyčios Tradicija – mokyti) ką nors kita, nei jų pačių susikurta išankstinė nuomonė.
Tiesa, kad mūsų Viešpats yra vienintelis Tarpininkas ir kad yra tik vienas atpirkimas – Jo su pertekliumi įvykdytas atpirkimas. Tačiau, kaip Jis laisvai pasirinko priemones šiam atpirkimui įvykdyti, ypač mirtį ant kryžiaus, nors galėjo pasirinkti kitą būdą, lygiai taip pat laisvai Jis nusprendė į savo darbą įtraukti savo Motiną – tokiu būdu, kokį pats pasirinko. Niekas, netgi TMD prefektas, negali iš mūsų Viešpaties atimti teisės veikti pagal savo dieviškąją išmintį ir padaryti savo Motiną bendraatpirkėja ir visuotine visų malonių Tarpininke. Mūsų Viešpats puikiai žino, kad taip elgdamasis niekaip nesumažina savo, kaip Atpirkėjo, orumo. Tačiau šio mūsų Viešpaties pasirinkimo pasekmės yra aiškios: kaip dėl mūsų išganymo būtina kreiptis į Jį, taip dėl mūsų išganymo būtina kreiptis ir į Jo Motiną, nors ir kitokiu būdu. Nepripažinti šios būtinybės reikštų atmesti Mūsų Viešpaties valią, Bažnyčios Tradiciją ir krikščionims duotas priemones išganymui pasiekti.
Ši išankstinė nuomonė, atrodanti netgi kaip užsispyrimas, tekste pasikartoja keletą kartų. Pateiksime tik keletą ištraukų: „Atsižvelgiant į tai, kad Švč. Trejybės gyvenimas mumyse (nesukurtoji malonė) ir mūsų dalyvavimas dieviškajame gyvenime (sukurtoji malonė) yra neatskiriami, negalima manyti, jog šis slėpinys priklauso nuo „perėjimo“ per Marijos rankas“; „Nė vienas žmogus – net apaštalai ar Šventoji Mergelė – negali veikti kaip visuotinis malonės dalytojas“; „Titulas „Visų malonių tarpininkė“ gali paskatinti manyti, kad Marija dalija dvasines gėrybes nepriklausomai nuo mūsų asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi“.
Kaip vertinate šių TMD sprendimų poveikį pastoraciniu požiūriu?
Manau, kad neigiamos pasekmės bus daugeriopos ir katastrofiškos. Pirmiausia, turime nepamiršti, kad Marija yra tobulas krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Sumenkindamas Švč. Mergelės Marijos ryšį su atpirkimo darbu, Vatikano tekstas sumenkina kiekvieno krikščionio pašaukimą per Kryžių įsitraukti į atpirkimo, atsiteisimo ir asmeninio šventėjimo darbą. Tai visiškai atitinka protestantų požiūrį į krikščionišką gyvenimą, nepaliekantį vietos bendradarbiavimui mus pašventinančiame ir gelbstinčiame Kristaus darbe. Dėl šios priežasties Liuteris sunaikino vienuolinį gyvenimą ir laikė kiekvieną gerą darbą, įskaitant šventąsias Mišias, įžeidimu tobulam Kristaus darbui, nereikalaujančiam jokio papildymo. Bet koks papildymas reikštų jo tobulumo neigimą. Mes, katalikai, laikomės visiškai priešingo požiūrio: būtent dėl to, kad Kristaus darbas yra tobulas, jis gali įtraukti tvarinių bendradarbiavimą, neprarasdamas nieko iš savo tobulumo.
Be to, šie TMD sprendimai man atrodo katastrofiški būtent dabartinėmis aplinkybėmis, ypač paprasčiausių ir labiausiai stokojančių sielų tikėjimui bei dvasiniam gyvenimui. Turiu galvoje „socialines ir moralines periferijas“, jei pavartosime ankstesnio pontifikato metu madingą sąvoką. Labiausiai apleistiems Švč. Mergelė dažnai lieka vienintelė priebėga dabartinėje dykumoje. Savo akimis mačiau, kaip paprastas ir nuoširdus atsidavimas Marijai gali užtikrinti sielų, kurios neturi galimybės reguliariai lankytis pas kunigą, išgelbėjimą. Todėl TMD tekstas, neva skirtas įspėti tikinčiuosius apie tradicinių Marijos titulų vartojimo pavojų, man atrodo ir nepateisinamas, ir sielovadiškai neatsakingas.
Galiausiai, šiandien Bažnyčiai labiau nei kada nors reikia iš naujo atrasti Švč. Mergelės didybę. Pasauliui vis labiau stumiant sielas į apostazę ir neskaistumą, jos titulai bei jais išreikšta tikrovė yra puikiausios priemonės, leidžiančias atsispirti šiam spaudimui ir likti ištikimiems Kristui.
Ar turite kokių nors pastoracinių patarimų teksto autoriams?
Mokymas, kad Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos ir kad egzistuoja tik vienas tikrasis Išganymas – Jo įvykdytas Išganymas, yra savaime pagirtinas ir, ypač šiandien, prisimintinas.
Bėda ta, kad tai reikia priminti ne katalikams, neva norint juos įspėti apie tariamą Švč. Mergelės kišimąsi ar konkuravimą. Ši tiesa turėtų būti skelbiama žydams, budistams, musulmonams ir visiems tiems, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, ar tai būtų nekrikščionys, ar ateistai.
Beje, spalio 28 d. Vatikanas šventė deklaracijos „Nostra Aetate“, t. y. Susirinkimo dokumento, padėjusio pagrindą dialogui su nekrikščioniškomis religijomis, šešiasdešimtąsias paskelbimo metines. Tai, švelniai tariant, yra paradoksalu, nes šis dialogas, vardan kurio pastaruosius šešiasdešimt metų įvyko keletas apgailėtinų tarpreliginių susitikimų, yra aiškus ir tiesioginis paneigimas fakto, kad mūsų Viešpats yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos ir kad Katalikų Bažnyčia buvo įkurta skelbti šią tiesą pasauliui.
Ar yra kokių nors kitų tradicinių Marijos titulų, kurie nusipelno būti plačiau žinomi?
Švč. Mergelės Marijos Mažosiose valandose (Officium parvum) ji apibūdinama kaip „ta, kuri sutriuškino visas erezijas“. Manau, kad šią sąvoką vertėtų teologiškai giliau išnagrinėti. Įdomu, kad Bažnyčia Švč. Mergelę laiko katalikiškosios tiesos sergėtoja. Tai tiesiogiai susiję su jos, kaip Motinos, vaidmeniu. Ji negali kiekviename iš mūsų pagimdyti mūsų Viešpaties, neperdavusi mums tiesos ir meilės tiesai, nes mūsų Viešpats yra pati Tiesa, įsikūnijusi ir apreikšta žmonijai. Būtent per tikėjimą, per neiškreiptą tikėjimą krikščionys atgimsta ir gali augti pagal mūsų Viešpaties atvaizdą.
Manau, kad mes nepakankamai suprantame šį būtiną ryšį tarp tikėjimo grynumo ir krikščioniško gyvenimo autentiškumo. Švenčiausioji Mergelė, sunaikinanti visas klaidas, yra raktas į šios tiesos supratimą.
Baigdamas šį interviu, kokią maldą Švč. Mergelės Marijos garbei pasirinktumėte?
Be abejonės, pasirinkčiau maldą, randamą liturgijoje: „Dignare me laudare te, Virgo sacrata. Da mihi virtutem contra hostes tuos – Leisk man šlovinti Tave, šventoji Mergele. Suteik man jėgų prieš Tavo priešus.“
Pokalbis vyko Mencingene 2025 m. lapkričio 9 d., Švč. Išganytojo (Laterano) bazilikos pašventinimo šventėje.
[1] Mater Populi fidelis, 22.
[2] Saint Bonaventure, I Sent., d. 48, ad Litt., dub. 4.
[3] Eadmeri, De Excellentia Virg. Mariæ, c. IX.
[4] Pie IX, Ineffabilis.
[5] De Aquæductu, Nr. 4.
[6] Quadrag. de Evangelio æterno, Serm. X, a. III, c. 3.
[7] Pie IX, Ineffabilis.
[8] Šis teiginys pabrėžiamas naujame mokyme apie Velykų Slėpinį, mokyme, kuris buvo liturginės reformos pagrindas.
[9] Mater Populi fidelis, Nr. 37, b.
[10] Mater Populi fidelis, Nr. 21.
[11] Ibid, 55.