Mūsų sudievinimas

Krikščionis yra naujos ir dangiškos žmonių giminės, dieviškosios giminės – divinum genus – dalis. Jis yra sudievintas žmogus, Dievo Tėvo sūnus, įjungtas į Įsikūnijusį Žodį – Jėzų Kristų, gaunantis gyvybę iš Šventosios Dvasios. Jo gyvenimas turi būti dangaus piliečio gyvenimas: „Jei Dievas taip nusižemino, kad pats tapo žmogumi, – sako šv. Augustinas, – tai įvyko tam, kad žmonės būtų išaukštinti iki tokių aukštumų, jog būtų padaryti dievais“.

Pirmaisiais Bažnyčios amžiais apie šią idėją buvo dažnai kalbama. Joks eretikas nedrįso jos neigti, o Tėvai, jos padedami, duodavo nuostabų atsakymą arijonams ir makedonijonams, kurie neigė arba Sūnaus, arba Šventosios Dvasios dievystę. Šventasis Raštas, sakė Tėvai, aprašo tiek Sūnų, tiek Šventąją Dvasią kaip betarpiškus sielų, kuriose jie gyvena, gyvybės teikėjus ir sudievintojus. Toms sieloms jie teikia save pačius, taip įspausdami jose Dievo atvaizdą ir įgalindami jas dalyvauti dieviškoje prigimtyje. Vien tik Dievas, kuris iš prigimties yra gyvybė, šventumas ir dieviškumas, gali teikti gyvybę, kitus pašventinti ir sudievinti betarpiškai ir pats iš savęs.

Siela turi būti substanciškai, iš esmės persmelkta, kad joje kas nors galėtų gyventi, jai teikti gyvybę ir ją atnaujinti – o tai būdinga tik Dievui. Joks kūrinys, pastebi Didymas, negali įeiti į pačią sielos esmę; gabumai ir dorybės ištobulina sielą vien kaip akcidencijos (prie esmės pridedamos savybės). Bet Šventoji Dvasia substanciškai gyvena sieloje kartu su Tėvu ir Sūnumi.

Būtent Šventoji Dvasia, sako šv. Kirilas Aleksandrietis, įspaudžia mumyse Dievo atvaizdą. Jeigu ji būtų vien malonės teikėja, mes gautume tiktai malonės, bet ne Dievo atvaizdą. Bet ji pati yra antspaudas, kuris įspaudžia mumyse Dievo paveikslą, padarydamas mus dieviškosios prigimties dalininkais. Ji yra gyvasis antspaudas, prideda šv. Bazilijus. Ji formuoja mus viduje ir išorėje, ji įeina į slapčiausiąją mūsų sielos dalį ir taip perkeičia mus, kad tampame gyvais Dievo atvaizdais. Kartu su dieviškuoju antspaudu mes gauname tos pačios Dvasios patepimą ir dėl to turime savyje gyvą dangiškojo paveldo pažadą: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21–22)

Šventoji Dvasia, tas dieviškasis balzamas, savo patepimu – spiritalis unctio – perkeičia mus ir padaro, kad mes skleistume saldų Kristaus kvapą: „Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis“ (2 Kor 2, 15). Mes ne tik gauname balzamo kvapą, bet pačią dieviškąją substanciją.
Būdama dieviškasis gyvenimas, Dvasia apšviečia sielas, padarydama jas skaidrias ir skaisčias, spinduliuojančias malone ir meile kaip tikrus Dievo sūnus.

Būdama dieviškoji ugnis, ji įsismelkia į patį mūsų vidų, nesunaikindama mūsų prigimties, bet paversdama ją panašia į ugnį, perduodama jai visas savo savybes.

Saldžiausias mūsų svečias, dulcis hospes animae, ji ateina atvirai kalbėtis su mumis, džiuginti mus savo buvimu, guosti mus darbe, padrąsinti mus sunkumuose, paskatinti mus gėriui, praturtinti mus savo brangiomis dovanomis ir vaisiais. Taip mes tampame šventomis ir gyvomis Dievo šventyklomis, jo draugais, tam tikru būdu jam lygiais, vertais vadintis dievais.

Apsivilkę Jėzumi Kristumi ir sukurti pagal jo atvaizdą, mes susiję su juo tikra bendryste (1 Kor 1, 9). Mes esame jo draugai, kuriems patikėtos jo dieviškosios paslaptys (Jn 15, 15). Mes esame jo broliai (Jn 20, 17), ir dar daugiau, mes esame jo nariai – toks glaudus yra ryšys šioje dieviškoje bičiulystėje! Dėl jo mes galime tapti Dievo sūnumis (Jn 1, 12) ir dievais, dalyvaudami jame. Tas, kuris duoda mums tokią didžiulę galią, turi būti pats Dievas asmeniškai, kuris, save nužemindamas, priima mus į savo dieviškąjį gyvenimą ir iš vergiškos paprastų kūrinių būklės iškelia mus į neprilygstamą dievų garbę, leisdamas laisvai kreiptis į Amžinąjį ir Galingąjį, prieš kurį dreba dangūs, nebe baisiu Viešpaties vardu, bet saldžiuoju Tėvo vardu.

„Apie tai niekada negalėtų svajoti net prakilniausias iš kūrinių! – sušunka Petras Auksažodis. – Tai, kas net aukščiausias dangiškąsias galybes pripildytų nuostabos ir susižavėjimo, mes kasdieną kartojame su pasitikėjimu: „Tėve mūsų, kuris esi danguje!“ Kokie nuostabūs mainai tarp Sutvėrėjo ir jo tvarinio: jis padaro save lygų mums, kad mes galėtume tapti tam tikra prasme lygiais jam. Kas būtų kada nors galėjęs įsivaizduoti tokį meilės perteklių: Dievą, save padarantį žmogumi, kad žmogus galėtų tapti dievu, Viešpatį, save padarantį vergu, kad vergas galėtų tapti sūnumi, tokiu būdu užmegzdamas amžiną ir neapsakomą ryšį tarp dieviškumo ir žmogiškumo? Be abejonės, mes nežinome, kuo labiausiai žavėtis: ar tuo, kad Dievas nužemino save iki mūsų vergystės būklės, ar kad Dievas mus iškėlė iki savo paties garbės?“

„Jei mes apskritai galime tai suprasti, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – Dievui daug sunkiau tapti žmogumi, negu žmogui tapti Dievo vaiku... Bet jis ne šiaip sau nusileido su tokiu giliu nuolankumu. Tai jis padarė tam, kad pakeltų mus iš šios bedugnės iki dieviškos didybės. Jis gimė iš kūno, kad tu galėtum gimti iš dvasios. Jis padarė save moters sūnumi, kad tu galėtum tapti Dievo sūnumi“. „Jis nori, – prideda šv. Augustinas, – kad mes nustotume būti (vien) žmonėmis, nes jis nori padaryti mus dievais“.

Didingas ir artimas ryšys, kurį Dievas teikėsi užmegzti su žmonėmis, yra ne vien moralinis, bet labai tikras arba ontologinis – susijęs su pačia būtimi... Jo realumas yra daug iškilesnis ir turtingesnis, negu mes galėtume galvoti, jis yra net aukščiau, nei mes galėtume išsakyti ar pamąstyti. Šventieji jį tam tikru būdu jaučia, bet jie negali rasti žodžių, galinčių išreikšti jų mintis. Stipriausias iš posakių jiems teatrodo tiktai tokios stulbinančios tikrovės šešėlis, bet nepaisant to, jie be paliovos kalba apie dalyvavimą dieviškojoje prigimtyje, apie perkeitimą Dieve, apie žmogaus sudievinimą.

Tikrai gaudami gyvybę iš Jėzaus Dvasios, – kuri gyvena mumyse kaip šventykloje, kartu gyvendama su Jėzumi, kaip Jėzus gyvena su savo Tėvu (Jn 6, 58), – ir taip padaryti pačios Dievo prigimties dalininkais, mes tikrai esame Dievo sūnūs, Jėzaus Kristaus broliai ir įpėdiniai kartu su juo. Tuo pačiu metu, kai jis atgaivina mus malone, toji įsūnystės dvasia apvalo, perkeičia ir ištobulina mus, atlikdama mumyse ir su mumis mūsų pašventinimo darbą. Ji leidžia mums gyventi dieviškuoju gyvenimu. Ji sudievina mus. Žodžiu, ji yra „pati mūsų sielos gyvybė, kaip siela yra kūno gyvybė“, anot energingo šv. Bazilijaus bei šv. Augustino, o ko gero ir visų Tėvų, posakio.

„Dėl to jiems (Tėvams), – rašo kun. Froget, – Šventoji Dvasia yra didi Dievo dovana, vidinis svečias, kuris, duodamas save, tuo pat metu perduoda mums dalyvavimą dieviškoje prigimtyje ir padaro mus Dievo sūnumis, dieviškomis būtybėmis, dvasiniais žmonėmis ir šventaisiais. Todėl jie taip mėgaujasi aprašinėdami ją kaip pašventinančią Dvasią, dieviškojo ir dangiškojo gyvenimo principą. Kai kurie net vadina ją mūsų šventumo forma, mūsų sielos siela, ryšiu, kuris jungia mus, ta, per kurią tie dieviškieji Asmenys gyvena mumyse“.

Niekas negali suteikti krikščioniui prakilesnio savo didybės suvokimo ir iškalbingiau priminti jo pareigų.

Nelaimei, kaip jau yra pastebėjęs Kornelijus a Lapide, šis prakilnus ir paguodą teikiantis mokymas yra beveik užmirštas: „Maža yra tokių, kurie suvoktų, kokia privilegija yra šioji aukšta garbė. Dar mažiau yra tų, kurie brangintų ją taip, kaip derėtų. Kiekvienas turėtų pasilikti savo viduje, garbindamas ir žavėdamasis. Mokytojai ir pamokslininkai privalo aiškinti šią paslaptį žmonėms, kad tikintieji žinotų, jog jie yra gyvos Dievo šventyklos, kad jie nešioja Dievą savo širdyse ir kad turi nuolatos gyventi dieviškai bei elgtis su Dievu taip, kad būtų verti tokio svečio“.

Vis dėlto, vieningo Tėvų balso aidas atsiliepia šiuolaikinių teologų darbuose. Visuotinio šios paslapties užmiršimo ir (kodėl gi to nepasakius?) gėdingo jos sumenkinimo akivaizdoje galima išgirsti ir keletą autoritetingų balsų. Ypač nuo tada, kai popiežius Leonas XIII pateikė išmintingų patarimų apie pamaldumą Šventajai Dvasiai (enc. Divinum illud, 1897 05 09), mus ramina tai, kad matome daugelį rašytojų sugrįžtant prie tos pačios įkvėptos, galingos ir gyvos Tėvų ir didžiųjų mistinių rašytojų kalbos. Tai šių fundamentalių doktrinų, kurios yra krikščioniško gyvenimo siela ir kvėpavimas, atgimimo pradžia.

„Taip, atrodo, atėjo metas, – jau rašė kun. Ramiere, – kad šis didis mokymas apie krikščionių įsijungimą į Jėzų Kristų, toks išskirtinai svarbus apaštaliniame mokyme, užimtų lygiai svarbią vietą teologijos ir katekizmo dėstyme mokytojams bei tikintiesiems. Šis punktas, kuriuo šv. Paulius grindžia visą savo mokymą, nebebus laikomas paprasčiausiu priedu... Ši vienybė, kurią dieviškasis Išganytojas vaizduoja mums vynmedžio ir šakelių gyvybinių syvų vieningumo paveikslu, bus suprantama nebe kaip tuščia metafora, bet kaip tikrovė... kad Krikštu mes tikrai imame dalyvauti Jėzaus Kristaus gyvenime; kad mes ne perkeltine prasme, bet realiai gauname dieviškąją dvasią, kuri yra to gyvenimo principas... kad nepanaikinus mūsų žmogiškosios asmenybės, mes tampame dieviškojo kūno nariais, bei kad dėl to gauname dieviškų jėgų ir dievišką paskirtį“.

Galų gale, šios tiesos, kurios yra tokios gyvybiškai svarbios bei paguodžiančios ir kurios teikė pirmiesiems krikščionims gyvybės, jėgos ir užsidegimo, pradeda rimtai traukti dėmesį daugelio apologetų bei teologų, visiškai suvokiančių mūsų laikų poreikius ir ieškančių efektyvių priemonių prieš tokias gausias blogybes, grasinančias pažeisti ar jau dabar žeidžiančias mūsų šventąją religiją. Vaistas nuo šitos visuotinės religinio abejingumo nelaimės, nuo to skeptiško šaltumo bei to nesusivaldymo, kuris tiek daug sielų veda į pražūtį ir net į tiesos išdavystę, yra pažadinti tikinčiųjų sąžinę bei suvokimą, kad jie brangintų, patirtų ir gyventų taip, kaip jie turėtų – tą gyvenimą, kurį Jėzus mums atnešė iš dangaus. Būtent iš šio miego, kuriame skendi tiek daug krikščionių, nežinodami savo didingo garbingumo, ateina drungnumas jų dvasiniame gyvenime ir tai, kad jie menkai jį tevertina (tai yra, kai jie neina taip toli, kad užsidegtų juo). Taip mes tampame atstumiantys tiems, kurie nepažįsta mūsų religijos, kai iš tikrųjų vidinis Bažnyčios gyvenimas yra pilnas tiek žavesio tiems, kurie yra jos viduje, tiek patrauklumo tiems, kurie iš išorės jį nuoširdžiai stebi. Dėl to mums atrodo ypač naudinga smulkiai išdėstyti šį tokį esminį ir mažai žinomą mokymą apie krikščionio sudievinimą.
 
„La vie spirituelle“, Nr. 3, 1919 m. gruodis. Versta iš: Our Deification // „The Angelus“, August 1992, p. 10.