Pamokslas Kaune 2025 lapkričio 16 d.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Brangūs tikintieji, švenčiame mūsų koplyčios Kaune atlaidus, taip pat Vilniuje, kur vyks vakarinės Mišios, minėsime Aušros Vartų Dievo Motinos iškilmę. Ji yra šio miesto ir visos Lietuvos Karalienė, žvelgianti nuo vartų vidinės pusės į miestą, sauganti jį kaip neįveikiamas bokštas, kaip sakoma Marijos litanijoje: Turris Davidica – karaliaus Dovydo bokštas, Turris eburnea – dramblio kaulo bokštas, taigi – tyrai baltas ir labai tvirtas, sergintis mus savo tobulumu, savo ypatingu ryšiu su Dievu. Aušros Vartų Dievo Motina – Lietuvos globėja, kurią pasirinkome ir mūsų Kauno priorato šventąja Patrone. Ji globoja mus kaip visų Kristaus nupelnytų malonių Tarpininkė.
Generalinių namų pranešimas
Būtent šį Tarpininkės bei su juo susijusį Bendraatpirkėjos titulus turime prisiminti šiandien, lapkričio 4 dieną Tikėjimo mokslo kongregacijai paskelbus dokumentą „Mater Populi Fidelis“. Nesuprantama, kodėl dabar iškilo reikalas užsipulti Marijos titulus, atmetant visą teologijos vystymąsi pastaraisiais šimtmečiais. Brolijos Generaliniai namai nurodė šį sekmadienį per visas Mišias perskaityti pranešimą dėl šio dokumento:
„Šiame tekste, neva išreiškiančiame rūpestį, kad „nebūtų užgožtas unikalus išganingas Kristaus tarpininkavimas“, mokoma, jog „niekada nėra tinkama vartoti titulą „Bendraatpirkėja“ (Coredemptrix) apibūdinant Marijos bendradarbiavimą“ ir kad „reikia itin atsargiai vartoti terminą „Tarpininkė“ (Mediatrix) Marijai“. [...] Savo klaidinančiais perspėjimais Tikėjimo mokymo dikasterija aptemdo išskirtinį Dievo Motinos bendradarbiavimą išganymo darbe. Ji nukarūnuoja Švč. Mergelę ir įžeidžia dieviškąją Išmintį. Galiausiai, ji papiktina visus krikščionis, kuriuos stipriai sukrėtė šis įžūlus išpuolis prieš jų Motinos didybę ir nuliūdino toks savavališkas jos vaidmens jų sielose apribojimas. Nuoširdžiai pasipiktinę ir trokšdami viešai atsilyginti už tokią skriaudą, Šv. Pijaus X brolijos kunigai kviečia visus asocijuotus kunigus ir visus tikinčiuosius prisijungti prie jų maldoje sekmadienį, lapkričio 16 d. Kiekvienose tą dieną aukojamose viešose Mišiose bus pridėta atsiteisimo už padarytą įžeidimą ir papiktinimą intencija.“
Kaip toliau ragina kreipimasis, po šv. Mišių sukalbėsime Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją šia atsiteisimo intencija ir sugiedosime „Stovi Motina skausminga“.
Generalinio vyresniojo paaiškinimas
Kartu buvo paskelbtas Brolijos gen. vyresniojo kun. D. Pagliaranio interviu, plačiau aptariantis šią temą. Jame pakartojama, kad „šių tiesų neigimas prilygsta Švenčiausiosios Mergelės nukarūnavimui, o tai žeidžia kataliko sielą brangiausiu jam klausimu“. Toliau gen. vyresnysis cituoja Šv. Pijaus X encikliką „Ad diem illum“ (1904), kuri aiškiai moko Marijos bendraatpirkimo ir visuotinio tarpininkavimo. Viešpaties Motina tvirtai stovėjo po Sūnaus kryžiumi (Jn 19, 25) – apie tai giedosime giesmėje „Stabat Mater“ – ir tas stovėjimas nurodo jos aktyvų dalyvavimą Jėzaus Kristaus kančioje bei atpirkimo darbe. Ši Evangelijos eilutė yra vienas iš teologinių argumentų Bendraatpirkėjos (Coredemptrix) vardui: jos vienatinis Sūnus paaukojo save už žmonijos išganymą, o ji savo Nekaltąja Širdimi vienijosi su Jėzaus auka.
Šv. popiežius rašo: „Dėl šios valios ir kančios bendrystės su savo Sūnumi Marija vertai „nusipelnė tapti puolusios žmonijos atitaisytoja (reparatrix)“ [Eadmer of Canterbury, Liber de excellentia Virginis Mariae, c. IX] ir visų malonių, kurias mūsų Išganytojas mums pelnė savo mirtimi ir krauju, dalytoja (dispensatrix). Žinoma, tuo nenorime paneigti, kad šių dvasinių gėrybių dalijimas yra ypatinga ir išimtinė Jėzaus Kristaus teisė, nes jos yra išskirtinis Jo, Tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, mirties vaisius. Nepaisant to, dėl šios minėtos Motinos ir Sūnaus bendrystės skausme ir kančioje, Šlovingajai Mergelei buvo leista būti „galingiausia viso pasaulio tarpininke (mediatrix) ir užtarėja pas savo Dieviškąjį Sūnų“ [Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854].“
Tad Šventasis Tėvas pabrėžia ryšį tarp šių titulų: Marija danguje yra visų malonių Tarpininkė, nes žemėje buvo Bendraatpirkėja, malonių pelnymo bendrininkė. Jo įpėdinis pop. Pijus XI enciklikoje „Explorata res“ (1923) rašo: „Sopulingoji Mergelė dalyvavo atpirkimo darbe su Jėzumi Kristumi“, tad dalyvauja ir to darbo tęsime.
„Taigi šaltinis yra Jėzus Kristus, „iš kurio pilnatvės visi esame gavę“ (Jn 1, 16) ir iš kurio „visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 16). Tačiau Marija, kaip teisingai pažymi šv. Bernardas, yra „akvedukas“ [De Aquaeductu, Nr. 4], arba kaklas, kurio funkcija – sujungti kūną su galva ir perduoti galvos valią bei norus kūnui. „Taip, – sako šv. Bernardinas Sienietis, – ji yra mūsų Galvos kaklas, per kurį Jis savo mistiniam kūnui perduoda visas dvasines dovanas“ [Quadragesimale de Evangelio aeterno, sermo X, a. III, c. 3].“
Čia popiežius cituoja Laišką efeziečiams. Jame išdėstytas mokymas apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kurio galva yra Jėzus Kristus. Mes visi esame to Kūno nariai, tačiau Marija, kaip teisingai pastebi šv. Bernardinas, yra kaklas, jungiantis kūną su galva ir perduodantis galvos valią bei malones kūnui, arba, pasak šv. Bernardo, akvedukas, teikiantis miestui gyvybiškai svarbų vandenį iš tolimų kalnų šaltinių.
„Kadangi Marija visus viršija šventumu bei vienybe su Jėzumi Kristumi ir buvo Jėzaus Kristaus įtraukta į atpirkimo darbą, ji mums nupelnė, kaip sako teologai, „de congruo“ (deramai) tai, ką Jėzus Kristus mums nupelnė „de condigno“ (vertai), ir todėl yra aukščiausioji malonių dalijimo vykdytoja“, rašo popiežius. Žodis „todėl“ čia vėl pabrėžia priklausomybės santykį tarp dviejų Marijos titulų. Marijos Bendraatpirkėjos vaidmuo nebuvo paties išganymo nupelnymas pagal teisingumą, tik „deramas, tinkamas“, Kristaus leistas ir norėtas jungimasis su išganomąja auka. Šio bendraatpirkimo motyvas: Marijos ypatingas šventumas (Nekaltasis Prasidėjimas) ir vienybė su Kristumi (dieviškoji motinystė), taip pat jos kaip į dangų paimtosios Karalienės kilnumas.
Gen. vyresnysis pabrėžia, kad „šis sąryšis nėra nei lygiagretus atpirkimas, nei koks nors priedėlis prie mūsų Viešpaties darbo, kaip klaidingai vaizduoja kai kurios karikatūros. Tai tiesiog visiškai unikalus, beprecedentis įtraukimas į Jėzaus Kristaus darbą, atsižvelgiant į ypatingą Švč. Mergelės vaidmenį“. Tikėjimo mokslo dikasterija nori ginti Jėzaus Kristaus išskirtinumą išganyme, bet neatsižvelgia į paties Jėzaus Kristaus valią suteikti savo Motinai dalį jame. „Niekas, netgi TMD prefektas, negali iš mūsų Viešpaties atimti teisės veikti pagal savo dieviškąją išmintį ir padaryti savo Motiną Bendraatpirkėja ir visuotine visų malonių Tarpininke. Mūsų Viešpats puikiai žino, kad taip elgdamasis niekaip nesumažina savo, kaip Atpirkėjo, orumo.“
Karikatūra ir veidmainystė
Žodis „karikatūra“ gen. vyresniojo tekstuose reiškia, kad nors dokumente pateikiama daug įvairių citatų, praleidžiamos tos, kurios aiškiai kalba apie šiuos titulus. Svarbu ne tik kas cituojama, bet ir kas sąmoningai nutylima! Kaip didžiausi autoritetai cituojami kard. Ratzingeris ir pop. Pranciškus (Nr. 19-21). Beje, tai bendra tendencija naujausiuose Šv. Sosto aktuose: mieliau cituojami naujausi dokumentai (nutolta net nuo Vatikano II Susirinkimo), popiežiai vis dažniau cituoja save pačius. Tai savotiškas solipsizmas (teologinio pažinimo šaltinis esu aš pats), „virimas savo sultyse“, teisinamas kaip jautrus naujausių „laiko ženklų“ skaitymas. Šie „ženklai“ (o iš tiesų madingos ideologijos, Zeitgeist) tampa svarbesniu teologijos šaltiniu nei Šv. Raštas, Bažnyčios Tėvų Tradicija ar tradicinis teologų sutarimas. Taip iškreipiamas visas kontekstas, atrodo, kad dokumentas solidžiai pagrįstas, tačiau iš tiesų virsta karikatūra...
Galiausiai generalinis vyresnysis sako, kad dokumento tezės yra tikra veidmainystė. Dokumentas labai aukština Jėzų Kristų kaip vienintelį Tarpininką – bet kodėl tai pabrėžiama katalikams, apie tai visiškai nekalbant tiems, kurie Jėzaus Kristaus nepripažįsta? Kodėl tęsiamas tarpreliginis dialogas, neigiantis ar užtemdantis vienintelį Jėzaus Kristaus tarpininkavimą? Beje, spalio 28 d. paminėtas deklaracijos apie tarpreliginį dialogą „Nostra aetate“ jubiliejus. „Bėda ta, kad tai reikia priminti ne katalikams, neva norint juos įspėti apie tariamą Švč. Mergelės kišimąsi ar konkuravimą. Ši tiesa turėtų būti skelbiama žydams, budistams, musulmonams ir visiems tiems, kurie nepažįsta mūsų Viešpaties, ar tai būtų nekrikščionys, ar ateistai.“
Kodėl toks dokumentas apskritai skelbiamas? Ar tikrai didžiausia problema šiandienos Bažnyčioje yra ta, kad katalikai per daug garbina ir per daug titulų suteikia Marijai? Gal vertėtų pasakyti: šalin rankas nuo mūsų tikėjimo! Užsiimkite tuo, kas jus domina: sekuliariuoju humanizmu, integraliąja ekologija, Amazonijos giriomis, sinodalumu, o mums palikite mūsų seną gerą tikėjimą, liturgiją, pamaldumą.
Tradicinė teologija
Tiesiog prisiminkime tradicinę teologiją apie šiuos Dievo Motinos titulus (plg. Franz Diekamp, Katholische Dogmatik, t. 2, 1959, p. 397 ir toliau).
Pirmiausia, Mergelė Marija yra išganymo Tarpininkė todėl, kad ji atnešė pasauliui Išganytoją – kaip Dievo Motina Jį pagimdė. Tai yra dogma ir bet kokio kito tarpininkavimo pagrindas. „Mediatrix“ titulas, kaip ir visi kiti Marijos titulai bei privilegijos, kyla iš jos dieviškosios motinystės.
Tarpininkė ji yra ir dėl to, kad savo užtarimu, malda ir prašymais gali visiems žmonėms išmelsti visų išganymui reikalingų malonių. Teologai šią tezę vadina artima dogmai. Dėl savo nuopelnų ir privilegijų ji turi tokią galią, kad gali visiems žmonėms išmelsti visas išganymui reikalingas malones.
Trečia, specialiu Dievo sprendimu – nes Jis pats to norėjo nuo jos paėmimo į dangų momento – joks žmogus negauna jokių malonių kitaip, kaip per ypatingą jos užtarimą. Būtent tai reiškia „Mediatrix“ titulas, kurį neigia minimas dokumentas. Ši tezė nėra dogma (taigi dokumentas nepaneigia jau paskelbtos dogmos), tačiau tai – visuotinė (bent jau nuo XVIII a.) teologų nuomonė. Tai reiškia, kad ne savo žemiškajame gyvenime, bet nuo paėmimo į dangų ji tapo dangaus Karaliene, ir nuo šiol joks žmogus negauna jokių malonių kitaip, kaip per jos tarpininkavimą.
Popiežių mokymas
Pirmasis to aiškiai moko pop. Pijus IX (Ubi primum, 1849): „Dievas visų gėrybių pilnatvę patikėjo Marijai, tad žinome, kad iš jos kyla visa mūsų viltis, visas mūsų išganymas. [...] Tokia yra valia to, kuris panorėjo, kad mes visą gėrį gautume per Mariją.“ Pop. Leonas XIII vienoje iš savo enciklikų apie Rožančių (1891) rašo: „Galima manyti, kad dėl Dievo valios iš begalinio visų malonių lobyno, atnešto mums Viešpaties, mums nesuteikiama nieko kitaip kaip per Mariją – kaip kiekvienas gali pasiekti aukštybių Tėvą tik per Sūnų, taip panašiai visi gali pasiekti Kristų tik per Motiną.“ Jis tai pakartoja 1895 m. enciklikoje: kaip Marija žemėje buvo pagalbininkė išganymo darbe, taip danguje yra pagalbininkė išganymo malonių dalijime. Todėl ji vadinama mūsų Valdove, Tarpininke, pasaulio Atstatytoja ir Dievo dovanų valdytoja.
Šv. popiežius Pijus X (Ad diem illum, 1904) vadina Mariją dispensatrix omnium gratiarum – visų malonių dalytoja, princeps largiendarum gratiarum ministra – teikiamųjų malonių pirmąja dalytoja. Minister sakramentų teologijoje reiškia jų teikėją, įgaliotą paties Kristaus. Nors Mergelė Marija nėra kunigė, ji neteikia sakramentų, bet paties Kristaus paskyrimu ji yra malonės dalytoja savo užtarimu.
Popiežius Benediktas XV 1918 m. laiške Marijos sodalicijai rašė: „Visos malonės iš išganymo lobyno dalijamos per Sopulingosios Mergelės rankas.“ 1921 m. jis leido Mišias ir oficijų gegužės 31 dienai su titulu „Mediatrix omnium gratiarum“. Šis proprium nėra privalomas, tačiau yra mišiolo ir brevijoriaus prieduose. Taigi, Marijos tarpininkavimas nėra vien teologų teorija, jis buvo įtrauktas į Bažnyčios kultą. Šios šventės oracija iškalbinga: „Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų Tarpininke pas Tėvą, Tu teikeisi savo Motiną padaryti ir mūsų Motina bei Tarpininke pas save. Maloniai suteik, kad, kas tik artinsis prie Tavęs prašydamas malonių, džiaugtųsi jų gavęs per ją.“ Beje, Alleluia eilutėje giedama: „Sveika, gailestingumo Motina, vilties ir malonės Motina“ – tai tinka ir mūsų Aušros Vartų Dievo Motinos iškilmei. Kaip gailestingumo Motina, ji trokšta kiekvienos sielos išganymo ir nori, kad visi gautų visų tam reikalingų malonių. Ji prašo jų pas Sūnų, o Jėzus Kristus jas suteikia, atsižvelgdamas į savo Motinos prašymą. Marijos nuopelnai be galo pranoksta visų šventųjų nuopelnus – danguje ji sėdi aukščiausiame soste, virš šventųjų ir angelų, todėl turi ir kokybiškai, ne vien kiekybiškai aukštesnę tarpininkavimo teisę nei visi šventieji ir angelai.
Šv. Rašto mokymas
Šių Marijos titulų biblinis pagrindimas aiškus: jau vadinamoji Protoevangelija (Pr 3, 15) bendrai nurodo į tą aktyvų ryšį tarp Naujosios Ievos ir Naujojo Adomo. Marija, Naujoji Ieva, bendradarbiauja su Kristumi – Naujuoju Adomu, atstatydama tai, ką sugriovė Adomas ir Ieva. Ji dalyvauja Sūnaus pergalėje prieš gyvatę, ir tai vyksta ne tik iki jos mirties ir Dangun ėmimo, bet ir po to danguje iki pat pasaulio pabaigos, iki paskutinės išrinktosios sielos išganymo. Šis universalus tarpininkavimas nėra savaime būtinas, bet laisvai įvestas mūsų Viešpaties. Marija, žinoma, negali savavališkai koreguoti Jėzaus sprendimo, kam ir kiek malonių suteikti. Marija be galo myli savo Sūnų ir dėl Jo – visus, kurie yra ar turėtų būti su Juo suvienyti. Jos meilė apima visas sielas, ji trokšta jų išganymo, nes to trokšta Jėzus Kristus. Ji nesiginčija su savo Sūnumi, bet dėl palaimingojo regėjimo (visio beatifica) neklystamai mato Jo valią kiekvienos sielos atžvilgiu ir iš visos širdies nori jos įvykdymo. Ji, kaip Karalienė, savo motinišku autoritetu ir rodydama į savo nuopelnus, kreipiasi į Sūnų, prašo malonių, o Jėzus Kristus jas laisvai suteikia. Tai ir yra „Mediatrix“ titulo esmė! Dievas nenori primesti žmonėms išganymo – jis nori jų laisvo priėmimo, o Marija yra visų sielų atstovė, tobuliau išreiškianti tą priėmimo valią nei pačios netobulos sielos savo maldomis. Mes meldžiamės išsiblaškę, mūsų maldos dažnai būna nevertos, neparemtos mūsų nuopelnais, o Marija įsiterpia savo tobulomis intencijomis užtardama mus pas Sūnų.
Biblinis pagrindimas iš Naujojo Testamento yra Marijos „Tebūnie“ angelo apreiškimo metu (Lk 1, 38). Marija šį „Fiat“ tarė visos žmonijos vardu. Tai girdime ir Aušros Vartų Marijos iškilmės Evangelijoje. Šv. Tomas Akvinietis komentuoja (S. Th. III q. 30 a. 1): „Apreiškimo momentu buvo tikimasi Mergelės sutikimo visos žmonijos prigimties vardu.“ Nuo jos laisvo sutikimo priklausė išganymo įvykdymas, todėl logiška, kad jai patikėtas ir išganymo vaisių pritaikymas kiekvienai sielai.
Angelas kreipiasi į Mariją, nurodydamas jos privilegiją, ypatingą santykį su Dievo malone: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28) – graikiškai „kecharitomene“, „apmalonintoji“. Lotyniškai sakome: „gratia plena“ – malonės pilnoji. Ji turi savyje visą malonės lobyną, nes savo įsčiose turėjo visų malonių šaltinį – Jėzų Kristų – ir tą pilnatvę turi ne tik sau, bet ir savo vaikams. Taigi, kasdien kalbėdami „Sveika, Marija“, išpažįstame, kad ji yra Mediatrix – visos malonių pilnatvės dalytoja. Šv. Tomas Akvinietis rašo (Opusc. 6 in salutat. angel.): „Marija yra apšviesta savyje ir visų apšvietėja“ – „illuminatrix“. Tai panašus žodis kaip Mediatrix, tik vaizdingesnis.
Jau minėjome Marijos stovėjimą po kryžiumi ir Jėzaus žodžius: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 27). Dievo Motina nepatyrė kankinystės savo kūne, tačiau be galo kentėjo savo dvasioje, Sopulingoje Širdyje, ir taip įvykdė savo, kaip visų žmonių Motinos, užduotį. Bažnyčios tėvai sako: Marija kūniškai pagimdė Kristų be jokių skausmų, bet kaip Sopulingoji Motina dideliuose skausmuose gimdo sielas dangui. Visi išganytieji yra tikri jos vaikai. Kaip prigimties tvarkoje motina teikia vaikui gyvastį – tai, ko ji pati neturi, bet gauna iš Kūrėjo, – taip malonės tvarkoje Motina Marija teikia antgamtinę gyvybę.
Bažnyčios tėvai
Šią Marijos dvasinę motinystę pabrėžė jau Origenas III a. (In Joh. praef. 6), vėliau šv. Epifanijus, šv. Augustinas. Bažnyčios tėvai dar nevartojo „Mediatrix“ termino, tačiau jis jau buvo jų mokymo esmėje (implicite). Šv. Irenėjus savo veikale „Prieš erezijas“ rašė (Adv. haer. III, 22, 4): „Marija dėl savo klusnumo tapo išganymo priežastimi sau ir visai žmonijai.“ Jis ją vadina „advokate“ (užtarėja, gynėja teisme), Dievo nutarimo bendradarbe (III, 21, 7). Šv. Irenėjus ir šv. Jeronimas pabrėžia paralelę tarp Adomo ir Ievos bei Kristaus ir Marijos – Marija yra „visų gyvųjų Motina“ (plg. Pr 3, 20) antgamtinėje Naujojo Testamento tvarkoje, kaip Ieva buvo prigimtinėje tvarkoje.
Tuo buvo tikima ir Rytų Bažnyčioje: VIII a. šv. Germanas iš Konstantinopolio teigia: „Niekas nepasiekė išganymo kitaip kaip per Mariją, niekam nedovanojama malonė kitaip kaip per ją“ (Oratio in zonam B.M.V.).
Modernūs teologai tiesiog išvystė ir suteikė tikslesnius terminus tradiciniam Tėvų mokymui. Tikėjimo mokymo dikasterijai tai nedaro įspūdžio...
Ekumenizmas kaip suklupimo akmuo
Kaip žinome, XIX a. buvo dogmatizuotas Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, XX a. pop. Pijus XII dogmatizavo Marijos Dangun ėmimą. Tai lyg vis augantis Marijos dogmų rūmas, ir Pijaus XII laikais visi teologai tikėjosi šio rūmo apvainikavimo kupolu – „Mediatrix“ ir „Coredemptrix“ tiesų dogmatizavimo. Šis klausimas buvo keliamas rengiant Vatikano II Susirinkimą, bet, kaip žinome, viskas buvo sužlugdyta dėl ekumenizmo. Visi buvo susirūpinę: kaip čia neįžeisti protestantų? Bet juk protestantizmas atmeta bet kokią tarpininkavimo idėją: tėra mano siela, mano protas ir Dievas (Kristus) – nieko daugiau tarp jų. Taigi, reikia atmesti visus tarpininkus: hierarchinę Bažnyčią (lieka tik „bažnyčia“ kaip tikinčiųjų sambūris), konsekruotus kunigus (visi tikintieji esą kunigai), šv. Mišių auką, sakramentus (kaip veikiančius iš savęs), Mariją, šventuosius. Mergelė Marija ir šventieji tebuvo tikintieji, jie tėra pavyzdys mums, bet ne užtarėjai danguje. Protestantai cituoja: „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5) ir visur mato pavojus Jo tarpininkavimui. Tačiau taip jie paniekina paties Kristaus valią pasinaudoti visais kitais tarpininkais. Dar šv. Tomas mokė (III q. 26 a. 1): Kristus vienas yra tobulas tarpininkas, visi kiti yra tarpininkai dispositive vel ministerialiter: disponuodami, parengdami sielas malonių priėmimui bei pasitarnaudami (kaip minister) jas teikiant ir savo užtarimu. Tai antrinis, visiškai priklausomas nuo pirminio, tarpininkavimas, norėtas ir įvestas paties pirmojo Tarpininko Kristaus.
Kažkodėl protestantai palieka Biblijos skaitymo tarpininkavimą. Biblijos tekstas (protestantų sutrumpintas išmetant deuterokaninines knygas, iškraipytas verčiant) tampa savotišku supersakramentu. Biblijos pagalba aš su savo individualia nuomone skaitau ir sau aiškinuosi Dievo žodį, dėka jos sužadinu vidinį subjektyvų „pasitikėjimo Jėzumi, kaip asmeniniu gelbėtoju“ jausmą, ir Jėzus betarpiškai suteikia man malonę. Bet ir ši malonė tėra mano nuodėmingumo uždengimas nuo Tėvo teisiančio žvilgsnio. Malonė mano sielos iš esmės neperkeičia, tik užmaskuoja lyg kamufliažas. Pasak Martyno Liuterio, krikščionis yra simul justus et peccator – buvo nuteisintas tikėjimu, bet toliau savo širdyje lieka nusidėjėliu...
Ryšys tarp dviejų titulų
Teologija skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį išganymą. Objektyvusis išganymas įvyksta, kai Jėzus Kristus vienu aktu laisvai paaukoja savo gyvybę ant kryžiaus. Tuo momentu įvykdomas visos žmonijos – nuo Adomo iki paskutinio žmogaus laikų pabaigoje – atpirkimas. Tačiau dar reikia subjektyviojo išganymo – tą vieną Kristaus auką reikia suaktyvinti per visas epochas ir tautas, reikia įdiegti išganymo malonę visose sielose ir išlaikyti jas malonės būklėje iki mirties. Tam įsteigta Bažnyčia, misijos, Evangelijos skelbimas, šv. Mišios, sakramentai – kad kiekviena siela galėtų priimti Kristaus aukos vaisius. „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio ... kiekvienoje vietoje bus aukojama mano vardui tyra auka.“ (Mal 1, 10)
Bendraatpirkėjos titulas susijęs su objektyviuoju išganymu, nes ji stovėjo prie Atpirkėjo kryžiaus, o Tarpininkės titulas – su subjektyviuoju išganymu, nes ji per visus amžius iki Paskutiniojo teismo išmeldžia malones kiekvienai sielai. Marija nėra deivė ar angelas, ji taip pat buvo atpirkta, tačiau jos išganymas įvyko ypatingu būdu – per Nekaltąjį Prasidėjimą, kuris įvyko chronologiškai anksčiau nei nukryžiavimas. Ji nėra kunigė, negali teikti sakramentų, tačiau dalyvauja išganymo darbe, pasak teologų, kaip auką priimančioji bendradarbė (causa recipiens). Marijos dalyvavimas yra receptyvus ir potencialus, skirtingai nuo Kristaus aktyvaus ir veikiančiojo (efficiens).
Gimtąją nuodėmę mums užtraukė tik Adomo (kaip žmonijos galvos) nuopuolis, o Ievos pasidavimas pagundai buvo tik progos tam suteikimas, bendrystė. Analogiškai visas išganymo darbas priklauso Kristui, bet Marija su juo bendradarbiauja kaip Bendraatpirkėja.
Marija taip pat priklauso Adomo ir Ievos giminei, ji turėjo būti atpirkta ir išganyta, tačiau dėl to išankstinio išganymo, dėl savo didžių nuopelnų bei šventumo ir ypač dėl dieviškosios motinystės privilegijos ji buvo įtraukta į išganymo darbą. Ant Kalvarijos tik Kristus buvo aukojantis kunigas ir aukojama atnaša, Marija tik tarpiškai širdimi jungėsi su ta auka. Marija nėra ir žmogiška kunigė, nebuvo konsekruota, negali sudabartinti aukos Mišiose. 1916 ir 1927 m. Šv. Oficija uždraudė bandymus įvesti Marijos Kunigės pamaldumą, atvaizdus, vaizduojančius ją kaip kunigę. Tačiau šv. Pijus X (Ad diem illum, 1904) sako: „Marija pagimdydama iš savo kūno parengė aukos materiją“ – tai panašu į Mišių atnašavimą, bet ne į konsekraciją. Atnašavime dalyvaujame mes visi, gi duonos ir vyno perkeitimą į Kūną ir Kraują ir Kalvarijos aukos sudabartinimą įvykdo tik vienas Kristus per savo kunigą.
Tad turime prisiminti šiuos garbingus mūsų dangiškosios Motinos titulus – tai nėra teologų įvestos subtilybės, šios tiesos tiesiogiai susijusios su mūsų išganymu, todėl jomis turi remtis ir mūsų pamaldumas Marijai. Turime priešintis bandymams ją detronizuoti ar nuvainikuoti, prisidengiant tariamu noru išlaikyti didesnę Jėzaus garbę. Turime aiškinti tas tiesas tiems, kurie galbūt nesidomi Marija – ypač Nekaltosios Riterijos (M.I.) nariai turėtų skirti laiko mariologijai, pasigilinti į jos privilegijas ir titulus. Supraskime savo atsakomybę šiais tragiškais laikais: jeigu Bažnyčios hierarchai, kuriems patikėtas magisteriumas, nebemoko sveikos doktrinos ar net ją iškraipo, tuomet mes patys privalome ja domėtis ir kitiems ją perduoti.
Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.