„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mt 16, 24)
Mūsų Viešpats Jėzus Kristus taip mylėjo kryžių, kad pasirinko jį nuo pat savo Įsikūnijimo momento. Jo dangiškasis Tėvas nusprendė, kad Jėzaus gyvenimas žemėje turi būti kryžiaus kelias, todėl Jis savo liūdną kelionę į Kalvarijos kalną pradėjo nuo tos akimirkos, kai „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jei norime tapti panašūs į įsikūnijusį Žodį, turime mylėti Dievo valią ir kantriai bei nuolankiai nešti savąjį kryžių. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 38) Su kryžiaus meile glaudžiai susijusi savęs išsižadėjimo dorybė, nes kas yra prisirišęs prie gyvenimo patogumų arba prie savęs, neturi drąsos sekti kruvinomis mūsų kenčiančio Išganytojo pėdomis.
„Kantrybė veda į tobulumą“, – sako apaštalas Jokūbas (Jok 1, 4), nes, kantriai nešdami šio pasaulio kryžius, mes atnašaujame tobulą auką Dievui. Paklusdami Jo šventai valiai, priimkime Jo siunčiamą kryžių ir branginkime jį labiau nei tuos, kuriuos pasirenkame patys.
Kantrybė, pasak Išminčiaus, yra vertingesnė už didvyriškumą: „Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; apvaldyti save yra geriau, negu užkariauti miestą.“ (Pat 16, 32) Daugelis narsiai imasi gerų darbų ir juos užbaigia, bet tik nedaugelis kantriai pakenčia erzinančias ir nemalonias smulkmenas, su kuriomis dažnai susiduria savo gyvenimo kelyje. Geriau kasdien kantriai pakęsti skausmus nei retkarčiais ryžtis dideliems žygdarbiams. Šiame pasaulyje gyvename tam, kad įgytume nuopelnų: tai ne poilsio, o darbo ir kentėjimų vieta. Nuopelnai laimimi ne ilsėjimusi, o triūsu ir nuolatinėmis pastangomis. Visi žmonės turi kentėti – ir teisieji, ir nusidėjėliai. Vienam trūksta to, kitam – ano. Vienas žmogus yra kilmingas, bet neturtingas; kitas nestokoja turto, bet negali pasigirti aukšta kilme; trečias yra ir kilmingas, ir turtingas, bet prarado sveikatą. Žodžiu, mums visiems tenka ką nors kentėti, nesvarbu, ar būtume kilmingi ar prasčiokai, turtingi ar vargšai, išsilavinę ar beraščiai, šventieji ar nusidėjėliai.
Širdies ramybė
Taigi tikrą širdies ramybę galime turėti tik tada, kai kantriai ir nuolankiai nešame savo kryžių. Šventoji Dvasia mus įspėja nesielgti kaip neprotingi gyvuliai, kurie įniršta negalėdami patenkinti savo geismų: „Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto.“ (Ps 31, 9) Kokia nauda pykti ir nekantrauti susidūrus su sunkumais? Taip tik padidiname savo naštą. Abu nusikaltėliai, kurie buvo nukryžiuoti drauge su mūsų Atpirkėju, kentėjo panašias kančias, bet gerasis plėšikas buvo išganytas, nes jis jas pakėlė kantriai, o blogasis – pražuvo amžiams, nes kentėjo nekantriai ir maištaudamas. Tie patys išbandymai, sako šv. Augustinas, geriesiems pelno garbę, nes jie kenčia kantriai ir nuolankiai, tačiau blogiesiems atneša amžinąją pražūtį, nes jie neturi kantrybės ir nenori paklusti Dievo valiai.
Mėgindami išvengti Viešpaties atsiųsto kryžiaus, dažnai randame kitą, daug sunkesnį. „Tik paimk šį kryžių nuo manęs, – meldi Dievo, – esu pasirengęs nešti bet kurį kitą.“ Tačiau tas kitas kryžius gali būti sunkesnis arba apskritai ne tavo jėgoms. Todėl priimk kryžių, kurį Dievas tau siunčia, kad ir koks jis būtų: jis lengvesnis ir teikiantis daugiau nuopelnų nei bet kuris kitas, nes jį nešdamas tu vykdai Dievo valią, o ne savo.
Šv. Augustinas sako, kad visas krikščionio gyvenimas turi būti vienas nuolatinis kryžius. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie siekia tobulumo. Šv. Grigalius Nazianzietis sako, kad šventų ir didžiadvasiškų sielų turtas slypi skurde, garbė – paniekoje, o džiaugsmas – visų žemiškų malonumų išsižadėjime. Paklaustas, kas iš tikrųjų siekia tobulumo, šv. Jonas Klimakas atsako: „Tas, kuris nuolat kovoja prieš save.“ O kada išnyks būtinybė kovoti prieš save? Tik po mirties, nes, kaip sako šv. Prosperas, „kova baigsis tik tada, kai pasieksime pergalę, t. y. kai įžengsime į Dangaus karalystę“.
Kentėjimų vertė
Jei pripažįsti, mielas skaitytojau, kad esi įžeidęs Dievą, ir nori išganyti savo nemirtingą sielą, turi džiaugtis, kai Dievas tau atsiunčia kentėjimų. „Nuodėmė, – sako šv. Jonas Auksaburnis, – yra tarsi sielos piktžaizdė. Jei kentėjimai nepašalins pūvančio audinio, ji pražus.“ Dievas elgiasi kaip gydytojas ir siunčia kentėjimus kaip vaistą. „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.“ (Žyd 12, 6) „Jei viskas tavo gyvenime klojasi gerai, – sako šv. Augustinas, – padėkok Tėvui, kuris tavimi rūpinasi. Jei turi ką nors pakentėti, padėkok Tėvui, kuris tave baudžia.“ „Dievo rūstybė didžiausia būna tada, kai jis nebaudžia nusidėjėlio“, – sako šv. Bernardas.
Tačiau kentėjimai yra ne tik puiki priemonė atsiteisti už praeities nuodėmes, bet ir gausių nuopelnų šaltinis. „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“, – teigia Apaštalas (Rom 8, 18). Visi šio pasaulio skausmai atrodys lyg niekis palyginti su viena džiaugsmo akimirka danguje. Tad ar juo labiau neturėtume kantriai nešti kiekvieną Dievo mums siunčiamą kryžių, žinodami, kad po trumpų šio gyvenimo kentėjimų mėgausimės amžina laime?! „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.“ (2 Kor 4, 17) Kuo daugiau nuopelnų įgysime žemėje, tuo didesnė garbė mūsų lauks danguje. Todėl apaštalas Jokūbas skelbia: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.“ (Jok 1, 12)
Įkvėptas šios minties, penkiolikmetis šv. Agapitas nepaprastai narsiai pasitiko kankinio mirtį. Kai tironas ant jo galvos uždėjo žioruojančias anglis, jaunasis kankinys sušuko: „Nesvarbu, kad šią galvą sudegins žemės anglys, jei tik ji bus vainikuota dangaus šlove.“ Ta pati mintis paskatino šventąjį Jobą tarti: „Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2, 10). „Gėris, kurio tikiuosi, yra toks didis, – sako šv. Pranciškus Salezas, – kad kiekvienas skausmas man tampa malonumu, o kiekvienas darbas – poilsiu.“
Meilės įrodymas
Kentėjimai parodo, ar meilė yra tikra. Daugelis būna draugai aplankius sėkmei, sako Išminčius, bet ištikus bėdai jie visi pradingsta: „Juk kai kas yra draugas, kai jam patogu būti draugu, bet su tavimi jis nebus tavo nelaimės metu.“ (Sir 6, 8) Labiausiai savo meilę įrodo tas, kuris sutinka pakentėti už savo draugą. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – sako Išganytojas (Jn 15, 13). Todėl maloniausią auką Dievui aukojame tada, kai noriai priimame Jo siunčiamą kryžių. „Meilė kantri, <...> ji visa pakelia“, – sako apaštalas Paulius (1 Kor 13, 4, 7). Ji kantriai pakelia ir išorinius, ir vidinius kryžius: sveikatos, turto, garbės, artimųjų, draugų praradimą, sielvartą, pagundas, skausmą ir dvasinę sausrą. Kantrybe išmėginama dorybė. „Juk auksas išbandomas ugnyje, o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais, pažeminimo krosnyje.“ (Sir 2, 5) Pasak Jono Auksaburnio, leisdamas mums pakentėti, Dievas parodo didesnę meilę nei tada, jei suteiktų mums galią prikelti mirusiuosius, nes kai darome stebuklus, būname Dievo skolininkais, o kai kantriai kenčiame, Dievas tam tikra prasme tampa mūsų skolininku.
Kaip galima žvelgti į Nukryžiuotąjį ir regėti Dievą, didžiausiose kančiose mirusį dėl mūsų, bet nenorėti dėl Jo meilės kantriai pakęsti visus skausmus, kuriuos Jis mums siunčia?! Šv. Marija Magdalena de Paci kartą pasakė: „Kiekvienas skausmas, kad ir koks didelis būtų, tampa švelnus, kai įsižiūrime į Jėzų ant kryžiaus.“ Kai mokytasis Justus Lipsijus kentėjo didelį skausmą, vienas iš jo bičiulių paragino jį prisiminti kažkurį pagonių filosofą ir iš jo pavyzdžio pasisemti kantrybės. Justus tik pakėlė akis į krucifiksą ir tarė: „Štai tikra kantrybė.“ „Tas, kas myli Nukryžiuotąjį, – sako šv. Bernardas, – myli skausmą ir panieką.“ Kartą pal. Delfina savo vyro šv. Elzearo, Italijos kunigaikščio, paklausė, kaip jis pakenčia tiek daug įžeidimų, kurių sulaukia iš savo pavaldinių. Elzearas atsakė: „Negalvok, kad manęs tai nežeidžia. Jaučiu juos labai skaudžiai. Tačiau tokiais momentais atsigręžiu į Nukryžiuotąjį ir žiūriu į Jį tol, kol mano protas nurimsta, o įskaudinta širdis patepama balzamu.“
Labiausiai kantrybės reikia susirgus. Šis neklystantis kriterijus atskleidžia tikrą žmogaus charakterį bei nusiteikimą ir parodo, ar jo dorybė yra iš gryno aukso, ar tik nublizginta. Dauguma žmonių būna malonūs, kantrūs ir pamaldūs, kol yra geros sveikatos, bet vos tik suserga, ima pykti ant visų aplinkui, kaltina kitus netinkamai jais besirūpinant, skundžiasi menkiausiais skausmais ir vaizduotėje be saiko išpučia savo vargus. „Jei žinotume, kokie lobiai glūdi slaptuose kentėjimuose, priimtume juos kaip didžiausią privilegiją“, – sako šv. Vincentas Paulietis. Jis pats nesiskųsdamas kentėdavo didžiausius skausmus, nepalikdavusius jo ramybėje nei dieną, nei naktį, tačiau visada išlikdavo linksmas, tarsi nieko blogo nepatirtų.
Kai šv. Pranciškus Salezas susirgdavo, tiesiog pranešdavo apie tai gydytojui ir tiksliai klausydavo jo nurodymų, gerdamas visus jo paskirtus vaistus, kad ir kokie bjaurūs jie būdavo. Jis likdavo ramus ir niekada nesiskųsdavo savo skausmais. „Išmok tyliai kentėti dėl Dievo meilės, – ragina šv. Teresė, – ir nesistenk, kad kiti apie tai sužinotų.“
Kartą viena pamaldi moteris sunkiai sirgo ir, gulėdama lovoje, kentėjo baisius skausmus. Aplinkiniai jai padavė krucifiksą ir paragino melsti Viešpatį, kad išlaisvintų ją iš kančių. „Kaip galite raginti mane nulipti nuo kryžiaus, – atsakė ji, – kai savo rankose laikau nukryžiuotą Išganytoją. Mielai kentėsiu iš meilės Tam, kuris dar didesnius skausmus iškentė iš meilės man.“
Panašiai Viešpats pasakė šv. Teresei, kai ji sirgo ir kentėjo didelius skausmus. Jis pasirodė visas žaizdotas ir jai tarė: „Mano dukra, pažvelk į šias žaizdas. Tavo skausmai niekada nebus tokie dideli, kaip mano.“ Vėliau šventoji ne kartą sakydavo: „Kai pagalvoju apie savo Viešpatį, kuris buvo nekaltas ir tiek daug dėl manęs kentėjo, nebesuprantu, kaip galiu skųstis savo negalavimais.“ „Daugelis, – sako Salvianas, – nebūtų pasiekę šventumo, jei visą gyvenimą būtų buvę geros sveikatos.“ Tai yra tikra tiesa, nes, jei skaitysi šventųjų gyvenimus, nustebsi, kiek daug kančių dauguma jų turėjo ištverti. Tie kentėjimai buvo laipteliai į didesnį šventumą ir vienybę su Dievu.
Skundžiuosi ne todėl, kad sergu, pasakysi, bet todėl, kad negaliu eiti į bažnyčią, priimti šv. Komuniją ir daryti gerų darbų; skundžiuosi, kad esu našta kitiems. Bet pasakyk man, kodėl nori eiti į bažnyčią ir daryti gerus darbus? Ar ne todėl, kad patiktum Dievui? Labai gerai, bet jei Dievui dabar labiau patinka, kad neitum į bažnyčią, gulėtum lovoje ir kentėtum skausmus – kodėl nerimauji? Paklausyk, ką šv. Jonas Avilietis kartą parašė vienam sunkiai sergančiam kunigui: „Mano drauge, negalvok, ką gero padarytum, jei būtum sveikas, bet būk patenkintas sirgdamas tiek, kiek to norės Dievas. Jei trokšti vykdyti Dievo valią, koks skirtumas, ar sergi, ar esi sveikas?“
Kentėti reiškia melstis
Sakai, kad sirgdamas negali melstis? Kodėl ne? Sutinku, kad negali atlikti ilgo apmąstymo, tačiau kas tau kliudo nukreipti akis į nukryžiuotą Jėzų ir paaukoti Jam savo kentėjimus? Geriausia malda yra kenčiant pasiduoti Dievo valiai, vienytis su kenčiančiu Jėzumi ir paaukoti savo kančias dangiškajam Tėvui. Kaip tik taip elgėsi šv. Vincentas Paulietis, kai susirgo mirtina liga. Jis pasivedė Dievui ir vis išreikšdavo Jam savo meilę, pasitikėjimą, dėkingumą ir nuolankumą, ypač sustiprėjus skausmams. Galiausiai tu sakai, kad esi našta kitiems. Tačiau visi supranta, kad bejėgiška tavo padėtis nebuvo tavo paties pasirinkta ir kad ji atitinka Dievo valią. Todėl tavo skundai kyla ne iš Dievo meilės, o iš savimeilės: mes norime tarnauti Viešpačiui, bet mūsų pačių pasirinktu būdu, o ne taip, kaip nusprendžia Jis. Kartą kun. Baltazaras Alvaresas regėjime išvydo garbę, kurią Dievas suteikė vienai vienuolei už jos kantrybę kenčiant. Jis teigė, kad ši šventa siela per aštuonis mėnesius kančių įgijo daugiau nuopelnų, nei kitos pamaldžios vienuolės per kelerius metus.
Nuopelnų šaltinis
Kita proga ugdyti kantrybę yra persekiojimai, kuriuos kartais patiriame. „Aš nieko blogo nepadariau, – pasakysi, – kad nusipelnyčiau tokius įžeidimus ir persekiojimus. Kodėl turiu juos kentėti?“ Tačiau paklausyk, ką mūsų Viešpats atsakė šv. Petrui Kankiniui, kai šis skundėsi, jog yra neteisingai įkalintas. „Viešpatie, ką bloga padariau, kad kenčiu šį persekiojimą?“ „O ką bloga padariau aš, kad buvau prikaltas prie kryžiaus?“ – atsakė Išganytojas.
Visi šventieji patyrė kokius nors persekiojimus. Šv. Bazilijus buvo apkaltintas erezija. Šv. Kirilą Aleksandrietį pasmerkė ir pašalino iš pareigų keturiasdešimties vyskupų taryba. Šv. Atanazas buvo apkaltintas burtininkavimu, o šv. Jonas Auksaburnis – amoralumu. Šv. Romualdas buvo apkaltintas padaręs baisų nusikaltimą ir vos nebuvo sudegintas gyvas. Nuo persekiojimų nebuvo laisvas beveik nė vienas šventasis, kurio vardą randame liturginiame kalendoriuje. Ir negali būti kitaip, nes, kaip sako Apaštalas, „visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12).
Dvasinė sausra
Reikia daug kantrybės nešti dvasinio apleistumo kryžių, nes tai vienas sunkiausių išbandymų Dievą mylinčiai sielai. Kai krikščionis patiria dvasinių paguodų, jokie išoriniai vargai negali jo sutrikdyti. Priešingai, jie, regis, tik didina jo džiaugsmą, nes suteikia galimybę paaukoti savo kentėjimus Viešpačiui ir taip glaudžiau su Juo susivienyti. Tačiau nejusti jokio pamaldumo, jokio uolumo, jokių šventų troškimų ir, atvirkščiai, išgyventi tik šaltumą ir sausrą meldžiantis arba priimant šv. Komuniją, yra pati didžiausia kančia, kokią tik gali patirti Dievą mylinti siela. Šv. Teresė sako, kad labiausiai savo meilę įrodo tas žmogus, kuris be jokios juntamos paskatos, netgi nepaisydamas vidinio pasipriešinimo ir dvasinės agonijos, kantriai toliau atlieka savo krikščioniškas pareigas. „Dvasios sausra ir pagundomis, – sako šventoji, – Dievas išmėgina tuos, kuriuos myli.“ Kartą šv. Angelė iš Folinjo, kentėdama dvasinę sausrą, skundėsi Viešpačiui, kad Jis ją palikęs. „Ne, mano dukra, – atsakė Jėzus. – Myliu tave labiau nei anksčiau ir esu glaudžiau nei kada nors su tavimi susivienijęs.“
Klaidinga, sako šv. Pranciškus Salezas, apie žmogaus pamaldumą spręsti iš paguodų, kurias jis patiria tarnaudamas Dievui. Tikras pamaldumas reiškia pasiryžimą daryti viską, kas patinka Dievui. Pasinaudodamas dvasine sausra, Dievas artimai susivienija su tomis sielomis, kurias jis ypač myli. Mat susivienyti su Dievu mums labiausiai trukdo mūsų netvarkingi polinkiai. Todėl kai Viešpats nori kuriai nors sielai suteikti tobulą Jo meilę, Jis pirmiausia pamėgina ją išlaisvinti nuo prisirišimo prie kūrinių. Tuo tikslu Jis pamažu iš jos atima žemiškus dalykus: turtą, garbę, artimus žmones, sveikatą ir t. t. Vėliau ji patiria įvairiausius prieštaravimus ir pažeminimus. Šiomis priemonėmis Dievas išlaisvina sielą nuo prisirišimo prie kūrinių ir prie savęs.
Atsivertimo pradžioje Dievas žmogų dažnai apipila paguodų srautu. Dėl to siela pamažu atsikrato prisirišimo prie kūrinių ir atsiduoda Dievui, bet dar ne tobulai, nes ji, kaip gražiai apibūdina šv. Pranciškus Salezas, tai daro labiau dėl Dievo paguodų, o ne dėl paguodų Dievo. Vienas iš mūsų puolusios prigimties trūkumų yra tai, kad, ką nors darydami, visada ieškome savęs patenkinimo. Krikščioniškas tobulumas reiškia ne malonius jausmus ir juntamas paguodas, o savimeilės nugalėjimą ir Dievo valios vykdymą. Skaitydami didžiųjų Dievo tarnų ir šventųjų gyvenimus, matome, kaip lengvą paguodų pieną pamažu pakeitė sotesnis išbandymų maistas – būtent jis jiems padėjo nešti savąją kryžiaus naštą. Vienam šventam žmogui, kenčiančiam dvasinę sausrą, šv. Kryžiaus Jonas rašė: „Dar niekada nebuvai geresnėje būklėje nei dabar, nes niekada nebuvai taip pažemintas ir atskirtas nuo pasaulio, niekada taip gerai nepažinai savo skurdo. Dabar pati geriausia proga nesirūpinti savimi ir nesiekti savęs patenkinimo.“
O, kokie mieli Dievui yra pasitikėjimo ir nuolankumo aktai, atlikti dvasinės sausros tamsoje! Todėl visada pasikliaukime Dievu, kuris mus myli labiau, nei mes patys mylime save.
Mirties valanda
Artėjant mirties valandai itin svarbu atsiduoti Dievo valiai. Mūsų gyvenimas žemėje yra nuolatinė audra, kurioje bet kada galime pražūti. Šv. Aloyzas Gonzaga, mirdamas pačiame jaunystės žydėjime, priėmė mirtį džiaugsmingai, tardamas: „Tikiuosi, kad esu Dievo malonėje. Nežinau, kas man gali atsitikti vėliau, todėl šią akimirką mielai pasitinku mirtį, jei Dievui patiks pašaukti mane iš šio gyvenimo.“
Sakysi: „Aloyzas buvo šventasis, o aš nusidėjėlis. Jam lengva kalbėti.“ Paklausyk šv. Jono Aviliečio: „Jei mūsų siela yra gana pakenčiamoje būklėje, turėtume trokšti mirties, kad išvengtume pavojaus prarasti Dievo malonę.“ „Tačiau, – paprieštarausi, – dar nesu įsigijęs jokių nuopelnų. Norėčiau pagyventi šiek tiek ilgiau ir padaryti šį tą gero prieš iškeliaudamas į aną pasaulį.“ Kas tau garantuoja, kad, gyvendamas ilgiau, netapsi blogesnis ir nepražūsi amžinai? „Kodėl trokšti gyventi, – klausia šv. Bernardas, – jei, kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau nusidedame?“ Jei tikrai mylime Dievą, turime trokšti matyti Jį veidas į veidą danguje ir mylėti Jį amžina, pastovia meile. Mirtis atveria vartus į amžiną gyvenimą, todėl šv. Augustinas, degdamas Dievo meile, sušuko: „O Viešpatie, leisk man mirti, kad matyčiau Tave veidas į veidą ir džiaugčiausi Tavimi per amžius.“ „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ (1 Kor 2, 9)