Krikščioniškas tobulumas pasiekiamas tada, kai mūsų valia visiškai atitinka Dievo valią. O kokia yra patikimiausia priemonė sužinoti Dievo valią ir pagal ją tvarkyti savo gyvenimą? Tai paklusnumas mūsų teisėtiems vadovams. „Tobuliausiai Dievo valią išpildome tada, kai paklūstame savo vyresniesiems“, – sako Šv. Vincentas Paulietis.
Didžiausia auka, kurią siela gali suteikti Dievui, yra paklusimas teisėtai paskirtiems vadovams, nes, kaip sako šv. Tomas Akvinietis, „nėra žmogui brangesnio dalyko, kaip jo valios laisvė“. „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui?“ – sako Šventoji Dvasia (1 Sam 15, 22); kitaip tariant, Dievui klusnumas patinka labiau nei bet kokia kita auka. Tas, kuris Dievui paaukoja savo turtą, išdalydamas jį vargšams, arba gerą vardą, kantriai pakęsdamas panieką, arba savo kūną, pasninkaudamas ir darydamas atgailos darbus, atiduoda tik dalį savęs. Tačiau tas, kuris Dievui paaukoja savo valią, paklusdamas kitiems, atiduoda Jam visa, ką turi, ir gali nuoširdžiai tarti: „Viešpatie, po to, kai atidaviau Tau savo valią, nebeturiu daugiau ko atiduodi.“ Panašiai moko šv. Grigalius: „Kitomis dorybėmis atiduodame Dievui tai, kas priklauso mums, o paklusnumu atiduodame patys save. Be to, paklusnumas ugdo ir stiprina visas kitas dorybes.“
Pasak pal. Sertorijaus Kaputo SJ, atlygis už paklusnumą yra panašus į atlygį už kankinystę. Mirdami už tikėjimą, mes paaukojame Dievui savo kūno galvą, o paklusdami paaukojame Jam savo sielos galvą, t. y. valią. „Klusnus žmogus skelbs pergalę.“ (Pat 21, 28) Paklusnieji nesunkiai atremia visus pragaro puolimus, sako šv. Grigalius, nes jie yra viršesni už demonus, nupuolusius dėl savo nepaklusnumo. Kasijonas priduria, kad jei apmarinsime savo savivalę, lengvai išrausime kitas ydas, nes jos visos kyla iš savivalės.
Šv. Augustinas sako, kad jei Adomo nepaklusnumas užtraukė jam ir jo palikuoniams pražūtį, Dievo Sūnus įsikūnijimas ir paklusnus gyvenimas mus atpirko ir pamokė tikros išminties. Išganytojas jau nuo vaikystės rodė paklusnumo pavyzdį, klausydamas švč. M. Marijos ir šv. Juozapo: „Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Tai, ką pradėjo vaikystėje, tęsė visą savo žemiškąjį gyvenimą: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ (Fil 2, 8) Dievo Motina vienam iš savo tarnų apreiškė, kad jos Sūnus jaučia ypatingą meilę paklusnioms sieloms. Jėzus nori, kad vadovautumės tikėjimu ir taip įgytume daugiau nuopelnų. Todėl, užuot kalbėjęs mums tiesiogiai, Jis savo valią apreiškia per mūsų vyresniuosius.
Kai Jėzus pasirodė į Damaską keliaujančiam Pauliui ir stebuklingai jį atvertė, būsimasis apaštalas paklausė: „Viešpatie, ką nori, kad daryčiau?“ Dievas lengvai galėjo jam iš karto duoti nurodymus, bet vietoj to pasakė: „Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ (Apd 9, 6) Šv. Egidijus teigia, kad daugiau nuopelnų įgyjame paklusdami žmonėms dėl Dievo meilės, negu paklusdami tiesiogiai pačiam Dievui. Paklusdami savo teisėtiems vyresniesiems galime būti labiau tikri, jog vykdome Dievo valią, negu tada, jei mums tiesiogiai pasirodytų ir kalbėtų pats Jėzus. Patyrę tokį apsireiškimą, negalėtume būti visiškai tikri, kad iš tiesų matėme Viešpatį, nes piktoji dvasia gali lengvai mums pasirodyti kaip šviesos angelas tam, kad mus apgautų. Tačiau kai gauname įsakymą iš savo vyresniųjų, tvirtai žinome, kad paklusdami jiems paklūstame pačiam Jėzui Kristui: „Kas jūsų klauso, manęs klauso.“ (Lk 10, 16)
Nuopelnų šaltinis
Taigi klystame manydami, kad galime ką nors padaryti geriau nei tai, ką įsako paklusnumas. Pasak šv. Pranciškaus Salezo, apleisti darbą, kurį atlikti mums liepia pareiga, ir vietoj to užsiimti apmąstymu ar dvasiniu skaitymu reiškia palikti Dievą ir sekti savimeile. Iš sielos, pasiryžusios tarnauti Dievui, Jis, anot šv. Teresės, tikisi vienintelio dalyko – paklusnumo. „Tai, ką darome iš paklusnumo, – sako Rodrigesas, – yra vertingiau už bet kurį kitą darbą.“
Daugiau nuopelnų įgysime iš paklusnumo pakeldami nuo žemės šiaudą, negu savavališkai atlikdami ilgą apmąstymą arba nusiplakdami iki kraujo. Šv. Marija Magdalena de Paci dėl vyresniųjų įsakytos užduoties palikdavo net maldą. „Kai ką nors darau iš paklusnumo, – sako ji, – būnu tikra, jog vykdau Dievo valią, o kitu metu tokio tikrumo nejaučiu.“ Visi dvasinio gyvenimo mokytojai sutaria, kad geriau iš paklusnumo apleisti kokią nors pamaldžią praktiką, nei ją vykdyti nusižengiant paklusnumui. Dievo Motina šv. Brigitai apreiškė, kad tas, kuris iš paklusnumo atsisako kokio nors apsimarinimo, įgyja dvigubą nuopelną: už apsimarinimą, kurį norėjo atlikti, ir už paklusnumą, dėl kurio tą apsimarinimą apleido. Todėl šv. Teresė teisingai sako, kad paklusnumas yra trumpiausias kelias į tobulybę. Taigi, krikščioni, jei nori vaikščioti saugiu keliu, visada vadovaukis paklusnumu. Pirkliai ir verslininkai apdraudžia savo turtą, kad ne taip nukentėtų, jei kartais jo netektų. Taip ir tu, jei nori būti tikras dėl savo amžinojo atlygio, visus savo veiksmus „apdrausk“ paklusnumu.
Paklusnumo bruožai
Kad įgytų tokią didžiulę vertę, paklusnumas turi būti antgamtinis. Kad gautume nuopelnų paklusdami Bažnyčiai, tėvams, nuodėmklausiui – vienu žodžiu, savo žemiškiems ir dvasiniams vyresniesiems – turime suprasti, kad paklusdami jiems paklūstame Dievui, o niekindami jų nurodymus niekiname patį Dieviškąjį Mokytoją. „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) Apaštalas Paulius savo mokiniams rašo: „Klausykite savo žemiškųjų šeimininkų <...> ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią.“ (Ef 6, 6)
Tad jei tėvai, nuodėmklausys ar viršininkas tau ką nors liepia, turi tai vykdyti ne vien tam, kad juos patenkintum, bet visų pirmiausia tam, kad patenkintum Dievą, nes per juos Jis tau nurodo savo valią. Taip darydamas, būsi labiau tikras, jog vykdai Dievo valią, nei tada, jei iš dangaus nusileidęs angelas ją tau apreikštų. Šv. Paulius galatams rašo: „Bet nors ir <...> angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8) Nuolat atsimink šią tiesą: paklusdamas savo vyresniesiems, paklūsti Dievui. Jei tau pasirodytų pats Jėzus Kristus ir pavestų atlikti kokį nors darbelį, ar ilgai delstum? Ar imtum atsikalbinėti ir ieškoti priežasčių nevykdyti jo paliepimo? Nesvarbu, sako šv. Bernardas, ar įsakymą tau duoda pats Dievas, ar jį atstovaujantis asmuo – abiem atvejais privalai uoliai ir džiugiai paklusti.
Paklusnumas tėvams
Šv. Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas.“ (Ef 6, 1) Atkreipkite dėmesį į Apaštalo žodžius: „klausykite Viešpatyje savo gimdytojų“, t. y. tada, kai tai patinka Dievui. Jei, pavyzdžiui, motina savo sūnui įsakytų vogti arba pakenkti kitam, ar jis privalėtų paklusti? Žinoma, ne. Jeigu jis tokiu atveju paklustų, padarytų nuodėmę. Šv. Tomas moko, kad vaikai taip pat neprivalo paklusti savo tėvams, kai renkasi gyvenimo luomą. Antra vertus, Pinamontis, Sančesas, Koninkas ir kiti teigia, kad jauni žmonės, ruošdamiesi santuokai, turėtų pasitarti su tėvais, nes šie yra labiau patyrę ir dažnai gali apsaugoti nuo didelių klaidų. Be to, jų nuomonės nepaisymas tokiame svarbiame jiems dalyke juos neabejotinai įskaudins. Tačiau kalbant apie pašaukimą į dvasininkų luomą, vaikas neprivalo klausti tėvų patarimo, nes šioje srityje jie patirties neturi ir neretai būna priešiškai nusiteikę tokiam pasirinkimui. Tėvai, kurie nepagrįstai trukdo savo vaikams siekti kunigystės ar vienuolinio gyvenimo, elgiasi žiauriai jų atžvilgiu ir daro sunkią nuodėmę. „Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ (Mt 10, 36)
Tarnų padėtis pasaulio akimis yra kukli ir niekinga, bet ji visai ne tokia tikėjimo požiūriu. Tai savo pavyzdžiu moko pats Jėzus Kristus, kuris, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 7). Jis nuolankiai pakluso savo motinai ir Juozapui, kurie, nors ir labai šventi, kilnumu nė iš tolo Jam neprilygo. „Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Savo apaštalus Jis mokė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti.“ (Mt 20, 28)
Nereikia nė sakyti, kad tarnai neprivalo paklusti, kai jiems liepiama daryti tai, ką Dievas draudžia. Kai tironas Antiochas norėjo priversti senąjį Eleazarą pažeisti įstatymą, draudusį žydams valgyti kiaulieną, jo draugai pasiūlė jam apsimesti, kad valgo uždraustą maistą, ir taip išvengti mirties. Į tai Eleazaras atsakė: „Toks apsimetimas nesiderina su mūsų amžiumi, nes daugelis jaunų žmonių pamanytų, kad Eleazaras savo devyniasdešimtaisiais metais perėjo į svetimą gyvenimo būdą. Jeigu apsimesčiau, norėdamas trumpa akimirka prailginti savo gyvenimą, jie būtų mano elgesio suvedžioti, o aš savo senatvei užtraukčiau gėdą ir negarbę. Net jeigu laikinai ir išvengčiau mirtingųjų bausmės, aš niekuomet neišsigelbėsiu, gyvas ar miręs, iš Visagalio rankos. Todėl, jeigu dabar turiu pakankamai drąsos skirtis su gyvenimu, aš parodau, kad esu vertas savo senatvės, ir palieku jauniems žmonėms kilnų pavyzdį, kaip noriai ir kilniai mirti gera mirtimi už gerbtinus ir šventus įstatymus.“ (2 Mak 6, 24–28)
Paklusnumas dvasiniam vadovui
Norint patikti Dievui ir daryti pažangą tobulumo kelyje, labai svarbu klausyti savo dvasinio vadovo. „Tiesa, – sako šv. Grigalius, – kad kai kuriems šventiesiems tiesiogiai vadovavo pats Dievas, tačiau tokiais pavyzdžiais reikėtų labiau stebėtis, negu jais sekti, nes, manydami, kad mums neturėtų vadovauti joks žmogus, galime lengvai suklysti.“ Dorybė yra tam tikras aukso vidurys tarp dviejų moralinių kraštutinumų. Pavyzdžiui, dvasiniame gyvenime trūkumu laikomas ir drungnumas, ir nesaikingas uolumas. Dvasinio vadovo užduotis – kovoti prieš pirmąjį ir sušvelninti antrąjį. Visagalis Dievas lengvai galėtų mums vadovauti be tarpininkų, tačiau, idant būtume nuolankūs, Jis panorėjo, kad paklustumėme Jo tarnams.
Iš tikrųjų Viešpats mums suteikė didžiulę malonę, paskirdamas dvasinius vadovus, kad jie neleistų mums išklysti iš kelio. Nemažai žmonių mano, kad šventumą sudaro atgailos darbai. Tačiau jei silpnos sveikatos žmogus imtų laikytis griežtos atgailos ir taip pastatytų į pavojų savo gyvybę, ar jis taptų šventesnis? Žinoma, ne. Maža to, taip darydamas jis nusidėtų. Kiti įsivaizduoja, kad šventumą sudaro ilgos maldos. Tačiau jei šeimos tėvas nesirūpintų savo vaikais ir daug laiko praleistų vienumoje melsdamasis, jis taip pat nusidėtų. Dar kiti mano, kad šventumas – tai dažnas šv. Komunijos priėmimas. Tačiau jei žmona apleistų savo pareigas šeimai ir kasdien sukartų didelį kelią iki bažnyčios, kad galėtų priimti šv. Komuniją, už tai ji turėtų atsiskaityti Dievui.
Tad kas gi sudaro šventumą? Šventumas – tai tobulas Dievo valios vykdymas. O kaip sužinoti, ko Dievas iš mūsų nori? Jis pats pasakė, kaip tai sužinoti. Jis pasakė, kad klausydami savo dvasinio vadovo klausome Jo: „Kas jūsų klauso, manęs klauso.“ (Lk 10, 16) Šv. Teresė sako: „Jei padarysime savo nuodėmklausį mūsų veiksmų teisėju, galėsime būti ramūs dėl savo sielos, pasitikėdami Viešpaties žodžiais „Kas jūsų klauso, manęs klauso.“ Tai, anot jos, yra saugiausias būdas vykdyti Dievo valią. Šventoji prisipažįsta, kad ji pati, klausydama savo nuodėmklausio, geriau pažino ir pamilo Dievą. „Kad ir kur ieškotum, niekur taip užtikrintai nerasi Dievo valios kaip šiame nuolankaus paklusnumo kelyje, kuriuo žengė ir kitiems patarė žengti visi šventieji“, – sako ji.
Paklusnumas savo dvasiniam vadovui labai patinka Dievui, nesvarbu, ar jis lieptų mums melstis, ar priimti Šv. Komuniją, ar apsimarinti, ar, priešingai, susilaikyti nuo šių šventų užsiėmimų. Ar valgome, ar geriame, ar ilsimės – už visa tai įgyjame nuopelnų, jei tai darome paklusdami savo nuodėmklausiui, nes taip vykdome Dievo valią. Šventajame Rašte sakoma, kad paklusnumas Dievui patinka labiau nei bet kokios aukos, kurias Jam galėtume pasiūlyti. Klausykite savo dvasinių vadovų, sako šv. Paulius (Žyd 13, 17), ir nesibaiminkite dėl to, ką darote iš paklusnumo, nes už jūsų veiksmus atsakysite ne jūs, o jis. Šv. Pilypas Neris sako: „Jei nori daryti pažangą tobulumo kelyje, turi pasirinkti kompetentingą nuodėmklausį ir klausyti jo lyg paties Dievo. Kas taip daro, neturės Viešpačiui duoti apyskaitos už savo veiksmus. Jei Paskutinio teismo dieną Jėzus Kristus tavęs paklaus: „Kodėl pasirinkai šį gyvenimo kelią? Kodėl atsisakei to ar ano apsimarinimo?“, tu, jei buvai paklusnus, galėsi atsakyti: „Viešpatie, taip daryti liepė mano nuodėmklausys“, ir Dieviškasis Teisėjas būtinai tave išteisins.“
Antra vertus, jei atsisakome klausyti savo dvasinio vadovo, rizikuojame pražūti amžinai. „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) Dievas tą patį pasakė Samueliui, šiam pasiskundus, kad jam pavesti žmonės jo neklauso: „Ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė.“ (1 Sam 8, 7) Dvasinio vadovo neturinti siela yra tarsi vairininko netekęs laivas arba gydytojo apleistas ligonis.
Paklusnumo įžadas
Šv. Tomas moko, kad vienuolį iš kitų žmonių labiausiai išskiria paklusnumo įžadas. Šv. Teresė sakydavo, kad nepaklusnus vienuolis nevertas vienuolio vardo, o klusnus vienuolis tiesiausiu keliu žengia į tobulumą. Kai šv. Jono Leonardžio, Dievo Motinos reguliariųjų kunigų kongregacijos įkūrėjo, mokiniai paprašė jiems parašyti regulą, jis ant popieriaus lapo užrašė vienintelį žodį: „paklusnumas“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad vienuolio gyvenime šventumas yra tapatus paklusnumui. Šv. Anzelmas puikiai suprato šią tiesą, todėl, tapęs Kenterberio vyskupu ir nebeturėdamas kam paklusti, paprašė popiežiaus paskirti jo kapelioną jo vadovu. Šv. Bonaventūro nuomone, vienuolinio gyvenimo tobulumą sudaro savo valios atsisakymas. Paklusnumas regulai ir vadovų paliepimams yra didžiausia auka, kurią siela gali suteikti Dievui. Nėra abejonių, kad vienuolis, kuris tiksliai vykdo vyresniųjų paliepimus, įgyja daug nuopelnų.
Šv. Aloyzas Gonzaga vienuolinį gyvenimą lygino su burlaiviu, kuriuo galima judėti pirmyn nenaudojant irklų. Tai visiškai teisingas palyginimas, nes vienuolyne įgyjame nuopelnų ne tik tada, kai pasninkaujame, meldžiamės ar medituojame, bet ir tada, kai valgome, ilsimės ar pramogaujame, jei tik tai darome iš paklusnumo. Dykumos tėvų gyvenimo aprašymuose skaitome, kad vienas atsiskyrėlis kartą išvydo du dangaus palaimintųjų chorus. Pirmą sudarė tie, kurie paliko pasaulį ir gyveno vienumoje, pasišventę maldai ir atgailai. Antrą sudarė tie, kurie iš meilės Jėzui Kristui pasirinko paklusnumo kelią ir gyveno visiškai atsidavę savo vyresniųjų valiai. Šie džiaugėsi didesne garbe nei pirmieji, mat nors atsiskyrėliai savo dvasinėmis pratybomis patiko Dievui, jie vis dėlto vykdė savo valią, o antrieji paklusnumo įžadu savo valią – taigi tai, ką turi brangiausia – atidavė Dievui.
Šv. Dorotėjas pasakoja panašią istoriją. Jo mokinys šv. Dozitėjas buvo labai silpnos sveikatos ir todėl negalėjo kartu su vienuolyno bendruomene atlikti įprastų atgailos darbų. Kad neprarastų nuopelnų, jis tobulai atsisakė savo valios ir visiškai pasišventė paklusnumo lavinimui. Išbuvęs vienuolyne penkerius metus, Dozitėjas iškeliavo pas Viešpatį. Netrukus Dievas abatui Dorotėjui apreiškė, kad šventasis jaunuolis danguje gavo tokį patį atlygį kaip ir didieji atsiskyrėliai šv. Paulius bei šv. Antanas. Papasakojus apie tai kitiems vienuoliams, šie labai nustebo, kad Dozitėjas sulaukė tokios didelės garbės, nes jis padarydavo kur kas mažiau už juos. Tačiau Dievas leido jiems suprasti, kad Dozitėjui taip gausiai buvo atlyginta už jo paklusnumą.
Šv. Jonas Klimakas pasakoja, kad vieno vienuolyno abatas pasišaukė seną vienuolį ir, norėdamas jaunesniems duoti pavyzdį, liepė jam ilgą laiką stovėti vietoje. Kai vėliau kiti vienuoliai senuko paklausė, ką jis jautė vykdydamas šį apsimarinimą, jis atsakė: „Įsivaizdavau, kad stoviu priešais Jėzų Kristų ir kad Jis pats man skyrė šį pažeminimą, todėl nepuoselėjau nė menkiausios minties nepaklusti.“
Paklusnumas regulai
Šv. Pranciškui Salezui priskiriami šie reikšmingi žodžiai: „Vienuolio amžinasis likimas priklauso nuo to, kaip jis laikėsi regulos.“ Šv. Marija Magdalena de Paci sakydavo, kad paklusnumas regulai yra trumpiausias ir patikimiausias kelias į šventumą bei amžinąją laimę. Iš tikrųjų, regulos laikymasis vienuoliui yra vienintelė priemonė tapti šventam. Kito kelio nėra. Vienuolis, kuris nuolat pažeidinėtų savo ordino įstatus, nedarytų jokios pažangos, nors ir būtų labai atsidavęs griežtai atgailai bei dvasinėms pratyboms. Tokio vienuolio pastangos būtų bergždžios ir jame išsipildytų Šventosios Dvasios žodžiai: „Juk kas niekais laiko išmintį ir drausmę, yra nelaimingas: tuščia tokių žmonių viltis, bevaisis jų triūsas ir nenaudingi jų darbai.“ (Išm 3, 11)
Be abejo, regula vienuoliui yra tam tikra našta, tačiau našta su sparnais, kurie padeda jam nuskristi pas Dievą. „Jėzaus Kristaus jungas turi sparnus, padedančius mums pakilti virš žemės“, – sako šv. Augustinas. Dar kitais žodžiais tariant, regula vienuoliui yra kaip pančiai, tačiau meilės pančiai, jungiantys jį su aukščiausiu Gėriu. Jei mums atrodo sunku, kad regula draudžia tai, ko reikalauja mūsų savimeilė, drauge su Apaštalu linksmai tarkime: „Esu kalinys Viešpatyje“ (Ef 4, 11), bet džiaugiuosi savo pančiais, nes jie tampriau suriša mane su mano Viešpačiu ir užtikrina man amžinąją karūną.“
Gali būti, kad negali dėl Dievo padaryti nieko didaus, negali daryti sunkios atgailos ar ilgai melstis. Vis dėlto gali bent jau tiksliai laikytis regulos, ir to pakaks, kad per trumpą laiką padarytum didelę dvasinę pažangą. Šv. Bonaventūras sako: „Geriausias būdas pasiekti tobulumą yra vykdyti visus vyresniųjų nurodymus.“ Kuo uoliau tai darysime, tuo dosniau Dievas mums už tai atsilygins. Šv. Augustinas įstatus vadina vienuolio veidrodžiu, nes iš to, kaip uoliai juos vykdome, galime spręsti, kokie atrodome Dievo akyse. „Geriau būti su kūnu sujungtu pirštu, nei nuo jo atskirta akimi“, – sako jis. Iš pažiūros geras, bet ne pagal regulą padarytas darbas nėra priimtinas Dievui, priešingai, jis tampa kliūtimi mūsų kelyje į tobulumą. Pasaulio akimis daugelis vienuolio gyvenimo taisyklių yra nereikšmingos smulkmenos, tačiau jos tokios nėra tikėjimo akimis. Kai Mikelandželo paklausė, kodėl jis tiek daug dėmesio teikia smulkmenoms, menininkas atsakė: „Nuo smulkmenų priklauso tobulumas, o tobulumas nėra smulkmena.“ Šv. Egidijus kartą pasakė: „Dėl nedidelio aplaidumo galime prarasti didžiulę malonę.“
Anot šv. Ignaco, paklusnumas regulai būna tobulas tada, kai jį įkvepia ne baimė, o meilė; kitaip tariant, kai paklūstame ne todėl, kad išvengtume vyresniųjų priekaištų ar sulauktume jų pagyrimų, bet vien iš meilės Jėzui Kristui. Tobulas paklusnumas turi žengti ant abiejų kojų, sako tėvas Paonė, t. y. jis turi apimti ir protą, ir valią. Kartą šv. Ignacas Lojola pasakė, kad jeigu popiežius jam lieptų leistis į kelionę audringa jūra laiveliu be irklų ir burių, jis aklai paklustų. Kažkam paprieštaravus, kad būtų labai neprotinga išstatyti save į tokį didžiulį pavojų, šventasis atsakė: „Protingumo reikalaujama iš vyresniųjų. O pavaldiniai protingai elgiasi tada, kaip paklūsta negalvodami apie įsakymo protingumą.“
Šv. Bernardas sako: „Jei, užuot aklai paklusę, stengiamės sužinoti, kodėl mūsų vyresnysis viena ar kita įsakė, parodome, kad mūsų paklusnumas yra labai netobulas.“ Būtent šitaip velnias gundė Ievą ir paskatino ją nupulti. „Kodėl Dievas judviem įsakė nevalgyti nuo jokio rojaus medžio?“ – klausė jis. Ieva nebūtų įpuolusi į nuodėmę, jei būtų atsakiusi: „Ne mums aiškintis šio draudimo priežasties. Mūsų reikalas – paklusti.“ Deja, jai tapo įdomu, kodėl buvo duotas toks įsakymas, ir ji atsakė: „...kad kartais nenumirtumėme.“ Iš to vieno žodelio „kartais“ velnias suprato, kad ji ėmė abejoti, ir tarė: „Jūs tikrai nemirsite.“ Taip Ieva nupuolė, užtraukdama nelaimę visai žmonių giminei.