„Kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12, 25)
Apsimarinimo dorybė būna dvejopa: išorinio ir vidinio apsimarinimo. Išoriškai apsimariname tada, kai laisvu noru kenčiame ar darome tai, kas nepatinka mūsų kūniškoms juslėms, ir atsisakome to, kas joms patinka. Kiek tai būtina nuodėmei išvengti, kiekvienas krikščionis privalo apsimarinti. Kalbant apie dalykus, kuriais galime teisėtai mėgautis, apsimarinimas nėra būtinas, o tik labai naudingas ir nuopelningas. Vis dėlto jei norime pasiekti tobulumą, apsimarinimas, netgi teisėtų dalykų atžvilgiu, yra absoliučiai reikalingas. Kadangi esame vargšai Adomo palikuonys, turime kovoti iki paskutinės savo gyvenimo dienos: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte.“ (Gal 5, 17)
Gyvūnams natūralu tenkinti savo instinktus; angelams būdinga vykdyti Dievo valią. Todėl vienas mokytas rašytojas daro išvadą, kad mes tampame panašūs į angelus, kai klausome Dievo, ir, atvirkščiai, supanašėjame su gyvuliais, kai siekiame tenkinti savo geismus. Jei siela nepriverčia kūno paklusti, šis paverčia ją savo verge. Todėl su savo kūnu turime elgtis taip, kaip patyręs raitelis elgiasi su laukiniu žirgu: jis stipriai įtempia vadžias, kad nebūtų išmestas iš balno. Gydytojas kartais išrašo ligoniui karčius vaistus ir griežtai uždraudžia tam tikrus jam patinkančius valgius ir gėrimus, kurie galėtų pakenkti jo sveikatai. Gydytojas būtų žiaurus, jei neskirtų ligoniui reikalingų vaistų vien todėl, kad šie jam kartūs, arba leistų jam valgyti ir gerti visa, ko tik šis užsimano. Dar žiauresnis yra žmogus, iš visų jėgų besistengiantis šiame pasaulyje išvengti visko, kas nepatinka ar yra nemalonu jo kūnui. Šitaip jis ir savo kūną, ir savo sielą stato į didžiulį pavojų kentėti nepalyginamai baisesnes kančias amžinybėje. „Ši iškreipta meilė sunaikina tikrąją meilę, kurią turėtume jausti savo kūnui“, – sako šv. Bernardas.
Kūno geismų tenkinimas iš tiesų yra didžiausias žiaurumas, nes mėgindami išsaugoti kūną mes nužudome savo sielą. Minėtas šventasis, kreipdamasis į supasaulėjusius žmones, besišaipančius iš save marinančių ir atgailaujančių Dievo tarnų, sako: „Taip, galbūt mes būname žiaurūs savo kūnui bausdami jį atgaila. Tačiau jūs būnate daug žiauresni sau, kai tenkinate visus kūniškus geismus, nes šitaip pasmerkiate savo kūną ir sielą amžinoms kančioms.“ Kartą mūsų Viešpats šv. Pranciškui Asyžiečiui pasakė: „Jei trokšti manęs, laikyk karčius šio gyvenimo dalykus saldžiais, o saldžius – karčiais.“ Kai kurie prieštaraudami teigia, kad krikščioniškas tobulumas labiau susijęs ne su kūno baudimu, o su valios apmarinimu. Į tai tėvas Pinamontis atsako: „Jei gyvatvorės supamas vynuogynas neneša naujų vaisių, nereiškia, kad gyvatvorė nereikalinga. Ji bent jau apsaugo esamus vaisius.“ Ir Šv. Raštas sako: „Vynuogynas be tvoros būna išmindytas.“ (Koh 36, 25)
Nors šv. Aloyzas Gonzaga buvo labai silpnos sveikatos, jis taip troško nukryžiuoti savo kūną, kad neieškojo nieko kito, kaip tik apsimarinimo ir atgailos darbų. Vieną dieną jam kažkas papriekaištavo, kad šventumas reiškia ne kūno baudimą, bet savimeilės atsisakymą. Aloyzas romiai atsakė Evangelijos žodžiais: „Reikia tai daryti ir ano neapleisti“ (Mt 23, 23) Tuo jis norėjo pasakyti, kad nors būtina apmarinti savimeilę, reikia apmarinti ir kūną, kad išlaikytume jį paklusnų protui. Dėl to Apaštalas sako: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 27) Neapmarinus kūno būna labai sunku paklusti Dievo įstatymui.
Didžiausias mūsų priešas esame mes patys
Pasaulis ir velnias yra didžiuliai mūsų išganymo priešai; tačiau pats didžiausias priešas yra mūsų kūnas, nes jis visada su mumis. „Priešas, gyvenantis su mumis tuose pačiuose namuose, kenkia mums labiausiai“, – sako šv. Bernardas. Tvirtovei nėra pavojingesnių priešų nei tie, kurie gyvena jos viduje, nes nuo jų sunkiau apsiginti negu nuo išorinių priešų. Jei pasauliui atsidavusiems žmonėms terūpi tik tai, kaip išsaugoti ir vis maloniau palepinti savo kūną, Dievą mylinčios sielos stengiasi apsimarinti kiek tiktai gali. Šv. Petras Alkantarietis savo kūnui kartą tarė: „Būk tikras, kad šiame gyvenime neduosiu tau jokio atokvėpio. Sunkumai ir skausmas bus tavo dalia. Tačiau danguje abu galėsime mėgautis poilsiu be pabaigos.“ Panašiai mąstė ir šv. Marija Magdalena de Paci. Prieš mirdama ji prisipažino neprisimenanti, jog kada nors būtų mėgavusi kuo nors kitu nei mūsų Viešpačiu.
Bet, pasakysi, esu silpnos sveikatos, ir mano nuodėmklausys draudžia man sunkiai atgailauti. Ką gi, paklusk jam, tačiau bent jau kantriai pakelk nuovargį ir nepatogumus, kuriuos patiri dėl savo blogos sveikatos. Pasistenk nesiskųsti prastu oru; nemurmėk, kai tenka kęsti karštį ar šaltį. Jei negali prisiimti atgailos darbų, atsisakyk retkarčiais kokio nors teisėto malonumo. Kai šv. Pranciškus Bordžija turėdavo dalyvauti medžioklėje, jis užsimerkdavo tą akimirką, kai sakalas pagriebdavo auką. Šitaip jis atsisakydavo malonumo, kurį toks reginys jam būtų galėjęs suteikti. Jei dažnai drausi savo kūnui teisėtus malonumus, jis nebus linkęs ieškoti nuodėmingų; tačiau jei leisi jam be saiko mėgautis teisėtais malonumais, greitai kirsi ribą ir įžengsi į uždraustą teritoriją. Garbingasis Dievo tarnas Vincentas Karafa S.J. sakydavo, kad Viešpats davė mums šio pasaulio džiaugsmus ir malonumus ne tik tam, kad jais mėgautumės, bet ir tam, kad turėtume ką paaukoti Dievui, iš meilės Jam jų atsisakydami. Tinkamai sumaišyti ir mažais kiekiais vartojami nuodai kartais gali sustiprinti kūno sveikatą, bet jie visada lieka nuodais. Taip yra ir su malonumais: jais reikia mėgautis labai saikingai bei atsargiai, ir vien tik tam, kad galėtume ištikimiau tarnauti Dievui.
Turime saugotis, kad rūpestis kūniška gerove nepakenktų mūsų dvasinei sveikatai. „Kūno liga kelia man gailestį, – sako šv. Bernardas, – tačiau dar didesnę užuojautą man kelia sielos liga, nes ji daug pavojingesnė.“ Mes būname labai linkę kūno negalavimais pasinaudoti kaip dingstimi išvengti dvasinių pareigų. „Šiandien mes apleidžiame maldą, nes mums skauda galvą, – sako šv. Teresė. – Rytoj ją apleisime teisindamiesi, kad mums vakar skaudėjo galvą. Poryt ją apleisime bijodami, kad mums vėl suskaus galvą.“
Apsimarinimo nauda
Naudinga apmąstyti apsimarinimo teikiamą naudą, nes tokie svarstymai gali įkvėpti mums daugiau drąsos bei uolumo. Apsimarindami galime išpirkti laikiną bausmę už savo nuodėmes. Dera atminti, kad nors nuodėmės kaltė atleidžiama nuoširdžia išpažintimi, dar lieka laikina bausmė už ją. Jei šiame gyvenime jos neatliksime, turėsime kentėti skaistyklos liepsnas. „Jei nedarys atgailos už savo darbus, paklius į didelį vargą.“ (Apr 2, 22) Šv. Antoninas iš Florencijos pasakoja, kad vienam sunkiam ligoniui jo Angelas Sargas leido pasirinkti: tris dienas kentėti skaistykloje ar dar du metus pasilikti ligos patale. Žmogus pasirinko tris dienas skaistykloje. Neprabuvęs ten nė valandos, jis ėmė skųstis savo Angelui, kad vietoje žadėtų trijų dienų jis jau praleido kelerius metus siaubingose kančiose. „Kaip tai? – atsakė Angelas. – Tavo kūnas dar neatšalo, o tu kalbi apie metus?“ Todėl jei tau, krikščioni, teks ką nors kentėti, sakyk sau: „Tai bus mano skaistykla. Aš kantriai kentėsiu šią kančią, kad atsilyginčiau už savo nuodėmes ir pelnyčiau amžinąjį gyvenimą.“
Apsimarinimas taip pat pakelia sielą prie Dievo. Šv. Pranciškus Salezas sako: „Siela niekada negalės pakilti prie Dievo, jei kūnas nebus pajungtas atgaila.“ „Dievą tikrai mylinčios sielos netrokšta kūniško poilsio ir malonumų“, – sako šv. Teresė.
Apsimarinimu galime įgyti didesnę šlovę danguje. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš <...> tramdau savo kūną ir darau jį klusnų.“ (1 Kor 9, 25–27) Šv. Jonas matė palaimintuosius danguje su palmių šakomis rankose. Tai reiškia, kad norėdami patekti tarp išrinktųjų, turime tapti kankiniais – jei ne nuo kardo, tai apsimarinimu. „Šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta.“ (Rom 8, 18) Dabartiniai mūsų vargai yra laikini ir nesunkūs, bet jie „ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17). Taigi atnaujinkime savo tikėjimą. Mes šioje žemėje gyvensime tik trumpą laiką. Mūsų tikrieji namai ir tikrasis poilsis bus anapus. Šv. Petras sako, kad palaimintieji yra tarsi gyvi akmenys, iš kurių pastatyta Dangiškoji Jeruzalė. Tačiau, kaip brevijoriuje gieda Bažnyčia, šie akmenys turi būti aptašyti ir apdailinti apsimarinimo kaltu.
Vidinis apsimarinimas
Vidinis apsimarinimas reiškia mūsų netvarkingos savimeilės ir savivalės sutvardymą. Savęs meilė būna dvejopa: gera ir bloga. Pirmoji skatina mus siekti amžinojo gyvenimo, kuriam mus sukūrė Dievas; antroji verčia mus siekti šios žemės gėrybių, net jei tai labai kenkia mūsų nemirtingai sielai. Mūsų Viešpats sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs.“ (Mt 16, 24) Visas sielos tobulumas priklauso nuo šio savęs išsižadėjimo. Šv. Augustinas sako: „Kuo mažiau stengiamės patenkinti savo geismus, tuo labiau mylime Dievą; o kai žmogus nieko kito nebetrokšta, tik Dievo, jo meilė Dievui būna tobula.“ Dabartinėje mūsų puolusios prigimties būklėje neįmanoma būti visiškai laisviems nuo savimeilės impulsų. Jų nepatyrė tik vienintelis vyras – Jėzus Kristus ir vienintelė moteris – Švč. Mergelė Marija. Visi šventieji turėjo kovoti su savo netvarkingais polinkiais. Taigi vidinis apsimarinimas iš esmės reiškia šių netvarkingų savimeilės polinkių suvaldymą ir palenkimą protui. Žinoma, siela turi ir kitų priešų, bet pats didžiausias išganymo priešas yra netvarkinga savimeilė.
Pasak šv. Marijos Magdalenos de Paci, savimeilė yra kaip kirminas, graužiantis medžio šaknį ir sunaikinantis ne tik jo vaisius, bet ir pačią augalo gyvybę. Ta pati šventoji priduria: „Išdavikas, kurio turime labiausiai bijoti, yra mūsų savimeilė, nes ji išduoda mus, kaip Judas išdavė Viešpatį – bučiniu. Kas nugali savimeilę, nugali viską.“ Todėl be perstojo melsk Dievą: Viešpatie, neleisk man pasiduoti savo geismams, jie nuslopina manyje Tavo šventąją baimę ir užtemdo patį protą. „Žmogaus gyvenimas žemėje yra kova.“ (Job 7, 1) Tas, kas mūšio lauke sutinka priešą, privalo rankose turėti ginklus, kuriais galėtų apsiginti. Jeigu jis nesistengia kovoti, žūva. Kad ir kiek pergalių būtume laimėję, negalime nuleisti ginklų, nes mūsų geismai niekada nebūna iki galo sunaikinti.
Jie kaip ravimos piktžolės, sako šv. Bernardas, kurios išdygsta vis iš naujo; net jei manome jas visiškai išrovę, netrukus jos vėl pasirodo. Daugiausia, ką galime pasiekti kovodami prieš savo aistras, yra tai, kad jų puolimai taps retesni ir silpnesni, o mes patys – geriau pasirengę juos atremti. Kartą vienas vienuolis skundėsi abatui Teodorui, kad jau aštuonerius ilgus metus kovoja prieš savo geismus, bet vis dar jų nepažaboja. Abatas atsakė: „Broli, tu skundiesi dėl aštuonerius metus trunkančio karo. Aš šešiasdešimt metų pragyvenau kaip atsiskyrėlis, ir nebuvo nė vienos dienos, kad manęs nevargintų viena ar kita pagunda.“ Taigi, mus visada puls įvairūs geismai, bet, kaip sako šv. Grigalius, „Viena yra matyti šiuos laukinius žvėris slankiojant aplinkui ir girdėti jų nuožmų staugimą, visai kas kita – įsileisti juos į savo širdį ir leisti jiems mus ėsti.“
Mūsų širdis yra kaip daržas, kuriame dauginasi laukinės ir kenksmingos piktžolės. Todėl visada rankose turime laikyti apsimarinimo kauptuką, kad sustabdytume šių piktžolių plitimą, kitaip mūsų daržą užgoš usnys ir dagiai. „Nugalėk save“, – toks buvo mėgstamiausias šv. Ignaco Lojolos posakis. Jis dažnai tai kartodavo savo ordino broliams. „Įveik savimeilę, palaužk savivalę“, – sakydavo jis. Kodėl tiek mažai užsiimančių mąstymo malda tampa šventi? Nes tik nedaugelis ryžtingai siekia nugalėti save. Iš šimto žmonių, praktikuojančių mąstymo maldą, daugiau nei devyniasdešimt seka savo norais ir valia. Todėl šventasis labiau vertino vieną trumpą savęs išsižadėjimo aktą nei valandą maldos, kupinos dvasinės paguodos. „Kokia nauda tvirtovei, – klausia abatas Gilbertas, – iš užremtų vartų, jeigu jos gynėjus šienauja vidinis priešas, badas?“ Jis norėjo pasakyti: Kokia nauda marinti išorines jusles ir daug melstis, jeigu savo širdyje puoselėjame kokią nors nuodėmingą aistrą ir nenorime išsižadėti savo valios?
Šv. Pranciškus Bordžija sako, kad malda įlieja į žmogaus širdį Dievo meilę, o apsimarinimas parengia jai kelią, pašalindamas visa, kas galėtų jai sukliudyti. Jei norite pripildyti ąsotį vandens, pirmiau turite pašalinti iš jo bet kokį purvą ir žemes, kitaip gausite neskanų mišinį. T. Baltazaras Alvarezas vidinio apsimarinimo ir maldos santykį apibūdino taip: „Malda be apsimarinimo tampa iliuzija arba netrukus apskritai liaujasi.“
Daugelis krikščionių atlieka įvairias pamaldumo praktikas, dažnai eina Šv. Komunijos, pasninkauja ir daug meldžiasi, bet neapmarina savo aistrų, puoselėja širdyje keršto, priešiškumo ar pavydo jausmus ir būna pavojingai prisirišę prie tam tikrų asmenų ar dalykų. Jie nenori kantriai pakęsti prieštaravimų, nutraukti kenksmingų ryšių ir paklusti vyresniesiems bei Dievo valiai. Kokios dvasinės pažangos tokie žmonės gali tikėtis? Jie visada grįžta prie tų pačių nuodėmių ir, pasak šv. Augustino, nuolatos nuklysta nuo teisingo kelio. „Jie bėga gerai, – sako šventasis, – bet klaidingu keliu.“ „Budėk, ragink save, įspėk save ir elkis visada gerai, kad ir ką darytų kiti, – sako Tomas Kempietis. – Padarysi tik tiek pažangos, kiek save priversi.“ (Kristaus sekimas, 1 knyga, XXV skyrius.)
Visiškai neketinu nuvertinti žodinės maldos, atgailos darbų ir kitų dvasinių pratybų. Tačiau jų tikslas visada turėtų būti pergalė prieš savo ydas. Visos pamaldumo praktikos yra ne kas kita, tik priemonės įgyti dorybių. Todėl priėmę Komuniją, medituodami, lankydami Švč. Sakramentą ar atlikdami kitus pamaldumo darbus visada turėtume prašyti Dievo suteikti mums malonę būti nusižeminusiems, apsimarinusiems ir paklusniems Jo šventajai valiai. Kiekvienas krikščionis dažnai nusideda elgdamasis iš savimeilės. Vis dėlto kaltesnis tas, kuris gavo daugiau malonių ir dėl to yra įpareigotas siekti aukštesnio tobulumo. „Savęs išsižadėjimu Dievas kviečia žmones į amžinąjį gyvenimą, – sako Laktancijus, – o savimeilės tenkinimu šėtonas kviečia žmones į amžinąją pražūtį.“
Šv. Juozapas Kaliasantas sakydavo: „Diena be apsimarinimo yra tuščiai praleista diena.“ Kad padėtų mums suprasti apsimarinimo būtinybę ir vertę, mūsų Viešpats pasirinko gyventi apmarintą gyvenimą, be jokių juslinių paguodų, gyvenimą, kupiną gėdos ir skausmo. „Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“, – sako Tautų apaštalas (Žyd 12, 2). „Peržvelk visą Jėzaus Kristaus gyvenimą, – sako šv. Bernardas, – ir visada rasi Jį kenčiant kryžių.“ Šv. Kotryna Sienietė priduria: „Kaip motina geria karčius vaistus norėdama išgydyti sergantį kūdikį, taip mūsų Viešpats išgėrė kančių taurę, kad išgydytų mūsų vargšes sielas.“
Nėra sunkesnės kliūties siekiant tobulumo, kaip tenkinti savo valią. „Jei galėtumėte paskatinti žmones išsižadėti savo valios, jiems nebereikėtų bijoti pragaro“, – sako šv. Bernardas. Pasak šv. Petro Damijono, savivalė sunaikina visas dorybes. „Kaip Dievo valia yra viso gėrio šaltinis, – sako šv. Anzelmas, – taip žmogaus valia yra viso blogio pradžia.“ „Tas, kuris savo valdovu paskiria save patį ir seka vien savo valia, paklūsta tikram kvailiui“, – sako šv. Bernardas. Velnias, kaip pastebi šv. Augustinas, tapo blogio angelu sekdamas savo valia. Todėl kare prieš sielas jo veiksmingiausias ir pavojingiausias ginklas yra jų savivalė. Kasijonas pasakoja, kad abatas Achilas, vieno mokinio paklaustas, kokiais ginklais velnias naudojasi puldamas Dievui pasišventusias sielas, atsakė: „Prieš šio pasaulio valdovus velnias naudoja puikybę; prieš pirklius ir verslininkus – godumą; prieš jaunuolius – neskaistumą; o prieš tuos, kurie pasišvenčia maldai, pagrindinis jo ginklas yra savivalė.“ Abatas Pastoras tą pačią mintį išdėsto kitais žodžiais: „Kai sekame savo valia, velniui nebereikia su mumis kovoti, nes mūsų savivalė užima demono vietą, ir ne bet kokio, o paties pikčiausio.“ Šventoji Dvasia mus ragina: „Nesek paskui savo geidulius ir nusigręžk nuo savo valios. Jeigu tenkinsi savo užgaidas, jos padarys tave pajuoka tavo priešams.“ (Sir 18, 30–31) Didžiausią vertę veiksmui suteikia paklusnumas, dėl kurio jis yra atliekamas. Blogiausias bet kurio veiksmo bruožas yra jo savavališkumas.
Todėl, sako Tritemijus, velnias nieko taip nekenčia kaip paklusnumo, nes, pasak šv. Teresės, „piktoji dvasia gerai žino, jog nuo paklusnumo priklauso sielų išganymas; todėl ji iš visų jėgų stengiasi jam sukliudyti“. Šv. Pilypas Neris dažnai ragindavo savo penitentus išsižadėti savo valios, nes, sakydavo jis, čia slypi tikrasis šventumas. „Kuo labiau apmarini savivalę, tuo daugiau įgyji dorybės“, – sako šv. Jeronimas. „Dievo akyse, – sako šv. Koletė, – savo valios išsižadėjimas yra nuopelningesnis nei visų pasaulio turtų paaukojimas.“
„Aš trokštu tik labai nedaug, – sako šv. Pranciškus Salezas, – ir to nedaug trokštu labai silpnai.“ Kitaip tariant, jis labai nedaug ko troško dėl savęs ir buvo pasirengęs išsižadėti visko, kas yra nesuderinama su Dievo valia. „O, kiek saldumo yra žodžiuose „Dievo valia“, – sušunka šv. Marija Magdalena de Paci.
Jei tu, krikščioni, trokšti tapti šventas ir mėgautis netrikdoma ramybe, stenkis kiek įmanoma dažniau apmarinti savo valią. Nieko nedaryk savo malonumui, bet visada siek patikti Dievui. Todėl išsižadėk visų tuščių troškimų ir netvarkingų polinkių. Supasaulėję žmonės stengiasi kiek įmanoma sekti savo norais, o šventieji nuolatos ieško progų apmarinti savo valią. Šv. Andriejus Avelinas davė įžadą visada priešintis savo valiai. Bent jau įprask kasdien atlikti keletą savęs išsižadėjimo aktų.
Užbaikime žodžiais, kuriuos t. Toresas parašė vienam pamaldžiam asmeniui, norėdamas padrąsinti jį praktikuoti savęs išsižadėjimą: „Kadangi Dievas davė tau progą kentėti ir patirti visų apleidimą, stenkis savo širdyje sužadinti meilę Jam, tokią stiprią kaip mirtis. Tegul ši meilė atskiria tave nuo visų tvarinių ir nuo savęs paties, kad niekas nebekliudytų prisirišti prie savo Viešpaties visomis mintimis, troškimais ir polinkiais. Viską daryk dėl Jo ir vienybėje su Juo. Kasdien prieš savo nukryžiuotą Viešpatį išsižadėk visų savo prisirišimų ir polinkių, kuriuos randi savo sieloje. Iškilmingai Jam pareikšk, kad netrokšti jokios kitos garbės, tik Jėzaus Kristaus gėdos; jokių turtų, tik Jo meilės; jokių paguodų, tik Jo kryžiaus; jokio meilės objekto, tik Jo paties, savo Viešpaties ir Dievo.“