„Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis“
– Mt 14, 23.
Norint išlaikyti dvasios susitelkimą, arbą sielos vienybę su Dievu, reikalingi trys dalykai: vienuma, tyla ir vaikščiojimas Dievo akivaizdoje. Būtent šiuos tris dalykus turėjo omenyje angelas, liepdamas šv. Arsenijui: „Bėk, nutilk ir nurimk.“ Kitaip tariant, ieškok nuošalumo, laikykis tylos ir nurimk Dieve, visada atmindamas esąs Jo akivaizdoje.
Dievą mylinčios sielos jaučia stiprų potraukį vienumai, nes žino, kad Dievas artimai bendrauja su tais, kurie vengia pasaulio triukšmo ir jo pramogų. Dievas nekalba ten, kur laikas švaistomas garsiam juokui ir tuštiems plepalams. „Viešpats nebuvo žemės drebėjime“ (1 Kar 19, 11), tačiau, kaip Jis sako pranašo Ozėjo lūpomis: „Išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį.“ (Oz 2, 16) Dievas kalba sielai nuošalėje, ir Jo žodžiai uždega širdį Dievo meile. „Jo žodžiai gryna saldybė“, – sako sužadėtinė Giesmių Giesmėje (Gg 5, 16).
Kartą vienas žmogus savo dvasinio vadovo paklausė, ką jam daryti norint tapti tobulu, ir vadovas jam atsakė: „Žmogus Dievą randa vienumoje. Vienumoje nesunku puoselėti dorybę, o pasaulio triukšme lengva ją prarasti.“ Šv. Bernardas teigia daugiau sužinojęs apie Dievą vienumoje, būdamas po ąžuolais ir bukais, o ne iš knygų ir mokytojų. Būtent dėl šios priežasties šventieji jautė nenugalimą troškimą bėgti nuo pasaulio šurmulio ir pasitraukti į nuošalę. Būtent dėl to juos itin traukė kalnai, miškai ir olos. Izaijo knygoje skaitome: „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija jinai žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas.“ (Iz 35, 1–2) Kitaip tariant, dvasingiems žmonėms vienuma teikia daug džiaugsmo, nes būtent joje jie apmąsto Dievo didybę ir grožį.
Mąstymas apie Dievą
Norėdami likti susivieniję su Dievu, turime dažnai Jį prisiminti ir galvoti apie neapsakomas gėrybes, kurias Jis teikia Jį mylinčioms sieloms. Nuolat bendraujant su pasauliu, šias dvasines tiesas užgožia žemiškų minčių ir problemų spiečius, o širdyje nebelieka pamaldumo. Pasaulietiški žmonės šalinasi vienumos, ir tai yra nieko keista, nes būtent vienumoje juos ima kamuoti sąžinės priekaištai. Jie ieško kitų žmonių draugijos ir įvairių renginių, kad sąžinės balsas paskęstų šurmulyje. Priešingai, tie, kurių sąžinė rami, mėgsta vienumą ir nuošalę, o kai aplinkybės priverčia juos dalyvauti triukšminguose renginiuose, jie jaučiasi nejaukiai ir tarsi ne savoje vietoje.
Žinoma, žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė ir todėl mėgsta kitų draugiją, tačiau kas gali būti nuostabiau už Dievo draugiją? „Su ja [Dievo išmintimi] bendraujant negali jausti kartėlio, gyvenant su ja nėra širdgėlos, o veikiau tik linksmumas ir džiaugsmas“, – sakoma Šventajame Rašte (Išm 8, 16). Gyvenimas vienumoje nėra liūdnas gyvenimas, veikiau tai dangaus paragavimas, prisijungimas prie palaimintųjų, kurių vienintelė laimė yra Dievo meilė ir šlovinimas. Būtent tai teigė šv. Jeronimas, kai pabėgo iš Romos visuomenės ir pasislėpė Betliejaus grotoje. „Vienuma yra mano dangus“, – rašė jis. Atrodytų, kad vienumoje šventieji būna visiškai vieni, bet taip nėra. „Niekada nebūnu mažiau vienišas, nei kai būnu vienumoje, – prisipažįsta šv. Bernardas, – nes tada būnu su Dievu, kuris man teikia nepalyginamai daugiau džiaugsmo, nei galėtų suteikti žmonių draugija ar visi pasaulio kūriniai.“ Matydamas, kad šventieji išsižada visų žemiškų malonumų ir džiaugsmų, pasaulis juos laiko be galo liūdnais ir nelaimingais žmonėmis, tačiau yra priešingai. Pasak apaštalo Pauliaus, jie jaučia nuolatinę, neapsakomą ramybę (2 Tes 3, 16).
Norint rasti šią palaimintą ramybę, nebūtina pasitraukti į dykumą ar apsigyventi oloje – gali ją atrasti savo paties namuose ir šeimoje. Su išoriniu pasauliu turėk reikalų tik tiek, kiek to reikalauja tavo luomo pareigos, paklusnumas ar artimo meilė – tada gyvensi tokioje vienumoje, kuri geriausiai atitinka tavo gyvenimo sąlygas ir kurios iš tavęs reikalauja Dievas. Nors ir užsiėmęs rimčiausiais valstybės reikalais, karalius Dovydas mokėdavo rasti vienumą. Šv. Pilypas Neris kurį laiką svarstė pasitraukti į tyrus, tačiau Dievas jam įsakė nepalikti Romos miesto ir gyventi ten tarsi atsiskyrėlio celėje.
Dvasios vienuma
Iki šiol kalbėjome apie kūno vienumą ir atsiskyrimą, tačiau dvasios vienuma yra dar svarbesnė. Kokia nauda gyventi dykumoje, jei siela prisirišusi prie šios žemės dalykų? „Žmogus, kuris yra laisvas nuo žemiškų prisirišimų, randa vienumą net miesto gatvėse ir aikštėse“, – sako šv. Petras Auksažodis. Kokia prasmė laikytis tylos namuose ar bažnyčioje, jei mūsų protas mąsto tik apie pasaulio dalykus ir jų keliamas triukšmas neleidžia mums išgirsti Dievo balso? Kartą Viešpats šv. Teresei pasakė: „O, kaip mielai pasikalbėčiau su daugeliu sielų! Tačiau pasaulis kelia tokį didelį triukšmą jų širdyse, kad jos negirdi mano balso. Joms reikėtų šiek tiek atitolti nuo pasaulio.“ Kada pasiekiama dvasios vienuma? Ji pasiekiama tada, kai atsikratome bet kokių troškimų ar polinkių, kurie nėra nukreipti į Dievą, ir viską darome tik tam, kad patiktume Dievui. Šią tiesą Psalmininkas išsako šiais žodžiais: „Ką kitą turiu danguje? Kadangi tave turiu, ko kito trokščiau žemėje? Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius.“ (Ps 72, 25) Trumpai tariant, dvasios vienybė pasiekiama tada, kai galime pasakyti: „Mano Dieve, trokštu tik Tavęs vieno ir nieko daugiau.“
Kaip rasti Dievą?
Daugelis skundžiasi, kad negali rasti Dievo. Šv. Teresė tokiems atsako: „Atitrauk širdį nuo visko, tada ieškok Dievo ir neabejotinai Jį rasi.“ Jei krištolinę vazą pripildysi žemės, pro ją negalės prasiskverbti šviesos spinduliai. Dievo šviesa negali apšviesti širdies, kuri prisirišusi prie šio pasaulio džiaugsmų, malonumų ir pagyrimų. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“, – sako mūsų Viešpats (Mt 6, 6). Kitaip tariant, jei norime susivienyti su Dievu maldoje, turime eiti į savo širdį – kuri, pasak šv. Augustino, ir yra Kristaus minimas kambarėlis – ir užsirakinti nuo visokių žemiškų prisirišimų bei polinkių. Nereikia manyti, kad vienuma ir nuošalumas reiškia dykinėjimą ir nieko neveikimą. Daugelis gyvena vienumoje, tačiau ta jų vienuma yra bevaisė ir nenaudinga. Pamaldžios sielos, priešingai, yra kaip bitės, niekada nepavargstančios ruošti medų savo aviliui. Jos neleidžia laiko veltui, bet kiekvieną minutę skiria maldai, skaitymui ar savo pareigų atlikimui.
„Buvimas be darbo išmoko daug pikta“, – sako Šventasis Raštas (Sir 33, 29). Pasak šv. Bonaventūro, tinginį puola tūkstančiai pagundų, o užsiėmęs žmogus jų patiria palyginti nedaug. Negalime visą laiką melstis, todėl turime imtis kokio nors darbo. Apie šv. Mariją Magdaleną de Paci pasakojama, kad ji padarydavo daugiau, nei keturios pasaulietės tarnaitės. Būtų klaida manyti, kad darbas kenkia sveikatai, priešingai – jis labai naudingas mūsų fizinei gerovei. Be to, tai veiksmingas vaistas prieš pagundas. Kartą šv. Antaną Atsiskyrėlį apniko daugybė pagundų ir staigus pasibjaurėjimas savo atsiskyrėlišku gyvenimu. Jis mėgino jų atsikratyti, bet veltui. Tada jam pasirodė angelas ir nuvedė jį į daržą. Antanas paėmė kauptuką ir ėmė dirbti žemę. Paskui šiek tiek pasimeldė ir vėl dirbo toliau. Nuo to laiko jis taip ir elgėsi, pagundos praėjo, o jo vienatvė dėl tokio maldos ir darbo derinimo tapo maloni.
Tačiau netgi darbas neturėtų mūsų atitraukti nuo maldos. Kartą šv. Bernardas pamatė dirbantį ir tuo pat metu besimeldžiantį vienuolį. „Taip daryk ir toliau, – tarė jis, – ir tau nereikės po mirties praleisti laiko skaistykloje.“ Jei mūsų rankos užimtos kokiu nors darbu, mūsų širdis gali būti nukreipta į Dievą. Gera intencija pašventina mūsų triūsą ir netgi paverčia darbą malda, nes malda yra ne kas kita kaip „proto ir širdies pakėlimas į Dievą“.
Tyla
Tyla yra viena iš geriausių priemonių įgyti maldos dvasią ir pasirengti nepertraukiamam bendravimui su Dievu. Sunku būtų rasti tikrai pamaldų žmogų, kuris daug šneka. Tie, kas turi maldos dvasią, mėgsta tylą, nes ji pelnytai vadinama nekaltumo gynėja, apsauga nuo pagundų ir gausiu maldos šaltiniu. Tyla skatina sutelkti dvasią ir pažadina širdyje geras mintis. Pasak šv. Bernardo, ji tarsi priverčia sielą mąstyti apie Dievą ir dangiškus dalykus. Dėl šios priežasties šventieji buvo dideli tylos mėgėjai.
Izaijo pranašystėje skaitome: „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, amžiais tverianti.“ (Iz 32, 17) Viena vertus, tyla apsaugo mus nuo daugybės nuodėmių, kaip antai nuo piktų, tuščių, išdidžių ar pagiežingų žodžių arba nuo nereikalingo smalsumo, antra vertus, padeda mums pasiekti daug dorybių. Pavyzdžiui, kokia puiki proga ugdyti nusižeminimą yra tylėti, kol kiti kalba! Koks nuostabus būdas puoselėti apsimarinimą yra susilaikyti ir nepasakoti to, ką mums labai norisi atskleisti! Kokia puiki galimybė įgyti širdies romumą yra neatsakyti į neteisingus kaltinimus ir įžeidimus!
Nežabotas ir besaikis kalbėjimas, priešingai, turi daugybę pragaištingų pasekmių. Jei tyla apsaugo pamaldumą, plepėjimas jį pražudo. Kad ir kaip susikaupęs žmogus atliktų apmąstymą, jei po to nevaldys savo liežuvio, taps toks išsiblaškęs, tarsi nebūtų daręs jokio apmąstymo.
Jei atidarysite krosnies groteles, iš jos išeis šiluma. „Saugokis besaikio kalbėjimo, – įspėja šv. Dorotėjus, – nes jis išveja susikaupimą ir pamaldžias mintis.“ Akivaizdu, kad tas, kuris daug kalba su žmonėmis, mažai kalbės su Dievu, o tada ir Dievas su juo kalbės mažai. „Kur daug kalbama, ten kaltės netrūksta, o protingo žmogaus kalba yra santūri“, – moko Šventoji Dvasia (Pat 10, 19). O šv. Jokūbas sako: „Liežuvis, tarsi nedorybės visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas.“ (Jok 3, 6)
O, kiek sielų pražuvo dėl liežuvio nevaldymo! „Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, – sako Išminčius, – o plepus žmogus prieina liepto galą.“ (Pat 13, 3) Panašiai sako ir šv. Jokūbas: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ (Jok 3, 2) Tas, kuris dėl Dievo meilės laikosi tylos, pamėgs apmąstymą, dvasinį skaitymą ir maldą priešais Švč. Sakramentą. Neįmanoma, sako šv. Marija Magdalena de Paci, kad tas, kuris nemėgsta tylos, mėgautųsi dieviškais dalykais.
Tylos vertė
Tylos dorybė reiškia ne tai, kad niekada nekalbame, o tai, kad patylime, kai nėra priežasties kalbėti. „Yra laikas tylėti ir laikas kalbėti“, – sako Saliamonas. Šv. Grigalius Nysietis priduria: „Laikas tylėti paminėtas pirmiau, nes tylėdami išmokstame meno gerai kalbėti.“ Tad kada tobulumo trokštantis krikščionis turėtų tylėti, o kada – kalbėti? Jis turėtų tylėti, kai nėra poreikio kalbėti, o kalbėti turėtų tada, kai to reikalauja būtinybė ar artimo meilė. Šv. Jonas Auksaburnis pateikia tokią taisyklę: „Kalbėk tik tada, kai yra naudingiau kalbėti nei tylėti.“
Šv. Arsenijus prisipažįsta, kad dažnai gailėjosi be reikalo kalbėjęs, bet niekada nesigailėjo tylėjęs. „Kalbėk daug su Dievu ir mažai – su žmonėmis“, – sako šv. Efremas. Jei girdi nederamas ar nuodėmingas kalbas, pasitrauk, kai tai įmanoma, ar bent jau nuleisk akis ir tylėk, arba pakreipk pašnekesį kita tema, taip parodydamas, kad joms nepritari. Nesistenk kuo greičiau sužinoti visas naujienas, nes smalsumas veda į daugybę kalčių. Abatas Jonas sakydavo: „Tas, kas nori suvaldyti savo liežuvį, turi užsikimšti savo ausis ir užgniaužti norą išgirsti naujienas.“ O kai kalbi, gerai pasverk savo žodžius. „Saugok savo liežuvį, kad nesukluptum“, – sako Šventoji Dvasia (Sir 28, 29). Šv. Pranciškus Salezas tai vaizdžiai perfrazuoja: „Jei nori išvengti nuodėmių kalboje, užsagstyk savo lūpas, kad, kol jas atsagstysi, spėtum pagalvoti, ką ketini sakyti.“
Dievo artumo prisiminimas
Viena iš veiksmingiausių priemonių išsaugoti dvasios susitelkimą yra prisiminti, jog esame Dievo akivaizdoje. Tai taip pat padeda išvengti nuodėmių, skatina siekti dorybių ir leidžia sielai artimai susivienyti su Dievu. „Jei visada atmintume, jog esame Dievo matomi, – sako šv. Tomas Akvinietis, – labai retai darytume ką nors, kas Jam nepatinka.“ Jei savo valdovų, tėvų ar vyresniųjų akivaizdoje nedrįstame sulaužyti jų įsakymų, kaip galėtume nesilaikyti Dievo įsakymų, jei visada atsimintumėme, kad Jis mus mato?
Šv. Ambraziejus pasakoja, kad Aleksandrui Didžiajam atliekant auką šventykloje šalia stovėjo jo tarnas su degančiu deglu. Nenorėdamas parodyti nepagarbos, jis laikė deglą iki galo ir jo neišmetė, nors šis nudegino jo ranką. Jei pagarba savo valdovui nusvėrė šio vaikino prigimties impulsus, argi buvimas Dievo akivaizdoje juo labiau neturėtų paskatinti krikščionį nugalėti pagundas ir verčiau iškęsti bet kokias kančias, nei įžeisti Dievą Jo paties akyse?
Žmonės daro nuodėmes, nes pamiršta, kad Dievas juos mato. „Bet kokio blogio priežastis yra ta, – sako šv. Teresė, – kad mes nepagalvojame esą Dievo akivaizdoje, ir manome, kad Jis yra kažkur toli.“ Kita vertus, prisimindami, kad Dievas nuolatos juos stebi, šventieji įgydavo jėgų atremti bet kokius velnio puolimus. Būtent ši mintis suteikė skaisčiajai Zuzanai drąsos atmesti nedorus seniūnų, mėginusių ją suvilioti ir net grasinusių jai mirtimi, pasiūlymus. „O vis dėlto geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse“, – atsakė ji (Dan 13, 23). Ta pati mintis atvertė nedorą moterį, mėginusią sugundyti šv. Efremą. Šventasis pasakė, kad jeigu ji nori nusidėti, jie turės tai padaryti miesto aikštėje, prie žmonių akių. „Tačiau kaip įmanoma tai daryti matant tokiai daugybei žmonių?“ – nustebo ji. „O kaip įmanoma daryti nuodėmę Dievo akivaizdoje?“ – perklausė Efremas. Po šių žodžių vargšė nusidėjėlė paplūdo ašaromis, parpuolė prie jo kojų ir maldavo šventąjį jai atleisti, taip pat parodyti jai išganymo kelią. Efremas padėjo jai įstoti į vienuolyną, ir moteris iki pat savo mirties gyveno šventai, apraudodama praeities nuodėmes.
Panaši istorija nutiko abatui Pafnutijui. Viena nusidėjėlė vardu Taidė mėgino jį suvilioti, sakydama, kad jų niekas nemato išskyrus Dievą. Šventasis rimtu balsu atsakė: „Vadinasi, tu tiki, kad Dievas mus mato, ir vis tiek nori nusidėti?“ Šie žodžiai moteriai padarė tokį įspūdį, kad ji ėmė baisėtis savo nedoru gyvenimu. Ji surinko visus papuošalus ir brangius drabužius, kuriuos užgyveno savo palaidu elgesiu, sukrovė juos į krūvą miesto aikštėje ir padegė. Tada įstojo į vienuolyną ir tris metus pasninkavo su duona ir vandeniu, nuolat kartodama: „Tu, kuris mane sukūrei, pasigailėk manęs.“ Praėjus trims metams ji mirė, ir netrukus Pafnutijui buvo apreikšta, kad moteris savo atgaila pelnė garbės vainiką ir yra įskaityta tarp šventųjų. Todėl šv. Jonas Auksaburnis sako: „Jei visada atmintume, kad esame Dievo akivaizdoje, niekada negalvotume, nesakytume ir nedarytume nieko blogo, žinodami, kad Dievas stebi visas mūsų mintis, žodžius ir darbus.“
Didžiulė paskata
Prisiminimas esant Dievo akivaizdoje yra stiprus akstinas puoselėti krikščioniškas dorybes. Kaip narsiai kareiviai ima kovoti, kai šalia būna jų vadas! Mintis, kad jis juos stebi ir kad jis juos apdovanos arba nubaus, įkvepia jiems drąsos bei stiprybės. Jei ir mes nuolat prisimintume, kad Dievas mus stebi, ar nesistengtume viską daryti gerai ir su tyriausia intencija? Šv. Bazilijus kartą pasakė: „Jei atsidurtum šalia karaliaus ir valstiečio, ar natūraliai nesistengtum labiau patikti karaliui, nekreipdamas dėmesio, ką apie tave galvoja valstietis? Panašiai ir tam, kuris vaikščioja Dievo akivaizdoje, mažai rūpi, ką apie jį pagalvos ar pasakys kiti žmonės. Jis rūpinasi tik tuo, kaip patikti Dievui, matančiam kiekvieną jo veiksmą.“
Vaikščiojimas Dievo akivaizdoje taip pat sustiprina sielos ryšį su Juo. Meilė visada būna stipresnė, kai šalia yra meilės objektas. Jei taip yra su žmonėmis, nepaisant daugelio jų trūkumų, kuriuos pamatome jiems esant šalia, juo labiau tai galioja Dievo ir sielos santykiams. Kuo daugiau vaikščiojame Dievo akivaizdoje, tuo geriau pažįstame tas nuostabias Jo savybes, kurios mūsų širdyse sustiprina meilę Jam.
Norint būti artimai susivienijus su Dievu, neužtenka rytinės ir vakarinės maldos bei kasdienio apmąstymo. Šv. Jonas Auksaburnis sako: „Jei nukelsi puodą su verdančiu vandeniu nuo ugnies, jis greitai atvės. Panašiai yra ir su žmogaus siela. Jei norime, kad mūsų širdyse visada degtų Dievo meilė, turime nuolat prisiminti esą Jo akivaizdoje.“ Kartą Viešpats šv. Mechtildai taip pasakė apie šv. Gertrūdą: „Ši šventa ir mano itin mylima siela nuolatos vaikščioja mano akivaizdoje ir stengiasi daryti tik mano valią, visus savo veiksmus skirdama mano garbei.“
Kaip vaikščioti Dievo akivaizdoje
Geras būdas vaikščioti Dievo akivaizdoje yra įsivaizduoti mūsų Viešpatį esant šalia mūsų, kad ir kur būtumėme. Galime Jį įsivaizduoti kaip mažą vaikelį Betliejaus prakartėlėje, kai vargšą bėglį pakeliui į Egiptą, kaip pameistrį Nazareto dirbtuvėje, kaip nuplaktą, erškėčių vainiku karūnuotą, mirti pasmerktą ir nukryžiuotą Skausmų Vyrą. Šį metodą labai gyrė šv. Teresė. Vis dėlto reikia pažymėti, kad atlikdami šią pamaldžią praktiką turime pernelyg neįtempti vaizduotės, nes tai labai vargina ir gali mums net pakenkti.
Kitas, geresnis, būdas vaikščioti Dievo akivaizdoje yra pagrįstas mūsų šventojo tikėjimo tiesomis. Tai žvelgimas į Dievą tikėjimo akimis, įsitikinimas, kad Jis yra visur ir mato visus mūsų veiksmus. Nesvarbu, kad Jo neregime savo kūno akimis – oro taip pat nematome, bet neabejojame, kad jis egzistuoja ir kad be jo neišgyventume nė trumpo laiko. Dievo nematome, bet tikėjimas sako, kad Jis yra visur. „Jame gyvename, judame ir esame“, – sako šv. Paulius. Tai lengva praktika, nevarginanti proto. Užtenka daryti trumpus tikėjimo aktus, kaip antai: „Mano Dieve, tvirtai tikiu, kad esi čia.“ Prie to galima pridurti meilės, garbinimo, pasivedimo Dievo valiai aktus.
Dar kitas geras būdas yra matyti Dievą Jo kūriniuose. Gamtos grožybės, tokios kaip saulėtekis ar saulėlydis, stulbinantis kraštovaizdis, didinga upė, nuostabių gėlių kupinas sodas, atspindi Kūrėjo grožį. Mintis apie protingą, gražų ar šventą žmogų gali paskatinti mus stebėtis Dievo išmintimi, grožiu bei šventumu ir dėkoti Jam už tai, kad Jis suteikė kūriniams dalį savo tobulų savybių.
Vis dėlto tobuliausias būdas visada vaikščioti Dievo akivaizdoje yra matyti Jį mumyse pačiuose. Nebūtina pakilti iki dangaus, kad surastume gerąjį Viešpatį – užtenka pažvelgti į savo vidų ir rasime Jį savyje. Tas, kuris melsdamasis įsivaizduoja Jėzų esantį kažkur toli, gali patirti daug išsiblaškymų. Šv. Teresė sako, kad pats Viešpats ją išmokė įsigilinti į savo sielą ir kad ši praktika jai buvo itin naudinga.
Dievas mumyse yra kitu būdu nei Jis yra kituose kūriniuose. Mumyse Jis gyvena kaip savo šventovės ir savo namų šeimininkas. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ – sako šv. Paulius (1 Kor 3, 16). Pats mūsų dieviškasis Išganytojas yra pasakęs: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14, 23) Tad stenkis atgaivinti savo tikėjimą šia paguodžiančia tiesa. Nusižemink prieš šį didingą Valdovą, kuris teikėsi apsigyventi tavyje. Dažnai reikšk meilę Dievui ir pasitikėjimą begaliniu Jo gerumu. Šv. Kotryna Sienietė pasakoja įsirengusi celę giliausioje savo sielos vietoje – ten ji meiliai kalbėdavosi su Dievu. O šv. Teresė sako: „Tie, kurie dažnai pasitraukia į mažąjį savo sielos dangų, kur soste sėdi jų Kūrėjas, gali būti tikri, jog greitai ir daug pažengs tobulumo kelyje.“
Išrinktųjų laimė danguje bus tai, kad jie regės ir mylės Dievą. Panašiai ir mūsų laimė čia, žemėje, yra tai, kad galime matyti ir mylėti Dievą – ne veidas į veidą kaip angelai ir šventieji, bet pasinaudodami tikėjimo šviesa. Tokiu būdu mes jau šioje ašarų pakalnėje, šioje žemiškoje tremtyje pradedame gyventi dangaus palaimintųjų gyvenimą.